Skyrius 40

Kokie nuostabūs yra ištikimi, teisūs ir tikri draugai

„Draugystė yra vienas iš svarbiausių pagrindinių „mormonizmo“ principų… Savo džiugia įtaka ji vienija žmonijos šeimą.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

1842 m. rugpjūtį Misūrio valst. valdžia ne kartą bandė suimti pranašą Džozefą Smitą. Baimindamasis, kad jei bus suimtas ir nugabentas į Misūrį, tai bus nužudytas, pranašas ėmė slapstytis. Rugpjūčio 11 d. jis pasiuntė žinutę keliems ištikimiems šeimos nariams ir draugams, kviesdamas juos susitikti su juo Misisipės upės saloje, esančioje netoli Navū. Tą naktį Ema Smit, Hairumas Smitas, Niuelas K. Vitnis ir kiti susirinko prie upės kranto ir maža valtele nuplaukė į paskirtą susitikimo vietą. Džiūgaudamas pranašas kiekvienam spaudė ranką, dėkodamas už tikrai draugišką pagalbą ir palaikymą. Vėliau savo dienoraštyje jis nemažai rašė apie savo dėkingumą šeimos nariams ir draugams. Kai kurios dienoraščio ištraukos įtrauktos į šį skyrių. Po keleto savaičių pranašas užbaigė laišką šventiesiems žodžiais, kurie išreiškia jo jausmus jiems: „Aš, kaip visada, jūsų nuolankus tarnas ir ištikimas draugas, Džozefas Smitas.“ (DS 128:25.)

Šventieji atsakydavo į pranašo jausmus tuo pačiu, laikydami jį ne tik pranašu bet ir draugu. Artimas Džozefo Smito draugas ir asmeninis sekretorius Bendžeminas F. Džonsonas pasakojo: „Pranašas Džozefas, kaip draugas, buvo ištikimas, didžiai kantrus, kilnus ir nuoširdus… Kaip bendražygis, jis buvo gausiai apdovanotas draugiškumu – išsiskyrė malonumu, dosnumu, linksmumu. Iš linksmumo jis kartais eidavo imčių su kokiu nors draugu, arba, dar dažniau, mėgino jėgas su kitais, sėdėdamas ant grindų susirėmęs pėdomis bei suėmęs rankomis lazdą. Bet niekada neatsirasdavo jam lygaus. Juokai, rebusai [galvosūkiai, kuriuose žodžiai pavaizduoti paveikslėliais], dvieilių kūrimas ir kt. buvo įprastas dalykas. Bet dar dažniau jis paprašydavo sugiedoti vieną ar net keletą jo mėgiamų giesmių… Tačiau, nors buvo toks draugingas, kartais net linksmas, jis nesileisdavo į puikybę ar nederamai laisvą elgesį.“¹

Pasak vieno jaunuolio, Džozefas Smitas buvo ne tik draugingas, bet ir jautrus: „Buvau Džozefo namuose; jis buvo ten, o keletas vyrų sėdėjo ant tvoros. Džozefas išėjo ir kalbėjo su mumis visais. Netrukus atėjo žmogus ir pasakė, kad praeitą naktį sudegė kažkur už miesto gyvenančio neturtingo brolio namas. Beveik visi vyrai sakė užjaučią tą vyrą. Džozefas įsikišo ranką į kišenę, išsitraukė penkis dolerius ir tarė: „Man to brolio gaila už penkis dolerius; kiek jums visiems jo gaila?“²

Gal dėl to, kad Džozefas Smitas didžiai mylėjo savo draugus, jam buvo ypač sunku pakelti kai kurių draugų išdavystę. Navū mieste draugai, kuriais pranašas pasitikėjo, atsigręžė prieš jį. Tačiau daugelis tų draugų sugrįžo į jo draugystę ir liko su juo iki galo.

Vienas toks draugas buvo Vilardas Ričardsas, Dvylikos Kvorumo narys, kuris kalėjo su Džozefu ir Hairumu Smitais bei Džonu Teiloru Karteidže, Ilinojaus valst. Tiems vyrams buvo leista persikelti iš pirmo aukšto kameros į patogesnį miegamąjį antrame kalėjimo aukšte. Tada, nedaug likus iki pranašo nužudymo, kalėjimo sargas pasakė, kad kaliniai bus saugesni grotuotoje kameroje, esančioje šalia miegamojo. Džozefas paklausė vyresniojo Ričardso, draugų praminto „daktaru“, nes vertėsi medicina: „Jei eisime į tą kamerą, ar tu eisi su mumis?“ Daktaras atsakė: „Broli Džozefai, tu neprašei manęs keltis per upę su tavimi, tu neprašei manęs atvykti į Karteidžą, tu neprašei manęs sėsti į kalėjimą su tavimi – ar manai, jog dabar tave paliksiu? Bet aš tau pasakysiu, ką darysiu; jei tave pasmerks pakarti už valstijos išdavystę, aš būsiu pakartas vietoje tavęs, o tu liksi gyvas.“ Džozefas sakė: „Tu to nepadarytum.“ Daktaras atsakė: „Padaryčiau.“³

Džozefo Smito mokymai

Tikri draugai palengvina vienas kito sielvartus ir išlieka ištikimi netgi nelaimėje.

Džozefas Smitas taip rašė apie šeimos narius ir draugus, kurie aplankė jį 1842 m. rugpjūčio 11 d., kai jis slapstėsi: „Kaip gera ir nuostabu man buvo pamatyti savo tikrus ir šventus draugus, kurie yra ištikimi, teisūs ir nuoširdūs, ir kurių širdys nepalūžta; ir kurių keliai yra sutvirtinti ir nedreba belaukiant Viešpaties, ir jie tenkina mano poreikius tą dieną, kada ant manęs išlieta mano priešų rūstybė…

Kaip nuostabiai jaučiausi sutikęs savo ištikimus ir draugiškus bendražygius [rugpjūčio] vienuoliktosios naktį, ketvirtadienį, saloje prie liūno, tarp Zarahemlos ir Navū. Koks neapsakomai malonus jausmas ir koks džiaugsmas užplūdo mano krūtinę, kai tą naktį paėmiau už rankos savo mylimą Emą – tą, kuri yra mano žmona, būtent mano jaunystės žmona ir mano širdies pasirinkimas. Daug minčių sukosi mano galvoje, kai valandėlę apmąsčiau daugybę įvykių, per kuriuos buvome pašaukti pereiti, vargus ir darbus, sielvartus ir kentėjimus, džiaugsmus ir paguodos akimirkas, karts nuo karto iškylančius mūsų gyvenimo kelyje ir puošiančius mūsų stalą. O koks minčių margumynas akimirkai užplūdo mano protą: ji vėl čia,… neabejojanti, tvirta ir nesvyruojanti – nesikeičianti, mylimoji Ema!

Čia buvo brolis Hairumas, kuris antrasis spaudė mano ranką, – tikras brolis. Pagalvojau: broli Hairumai, kokia ištikima tavo širdis! O, tegul amžinasis Jehova vainikuoja amžinomis palaimomis tavo galvą, kaip atlygį už tai, kad taip rūpinaisi manimi! O, kiek sielvartų mes patyrėme drauge; ir vėl esame surakinti drauge nepermaldaujamos engėjo rankos. Hairumai, tavo vardas bus įrašytas Viešpaties įstatymo knygoje, kad po tavęs einantieji galėtų matyti ir imti pavyzdį iš tavo darbų.

Tariau sau: čia ir brolis Niuelas K. Vitnis. Kiek daug sielvarto scenų mums teko pereiti drauge; ir mes susitinkame dar kartą, kad vėl eitume per tai kartu. Esi ištikimas draugas, kuriuo kenčiantys žmonių sūnūs gali visiškai saugiai pasikliauti. Tegul Amžinojo palaiminimai vainikuoja ir jo galvą. Kokia širdies šiluma, koks geranoriškumas tam, kurį atmetė ir nekenčia beveik visi žmonės. Broli Vitni, tu nežinai, kokie stiprūs saitai riša mano sielą ir širdį su tavimi…

Neketinu minėti tos šventos nakties smulkmenų, kurias aš amžinai atminsiu; bet čia noriu įrašyti ištikimųjų vardus. Juos sutikau gerovės laikais, ir jie buvo mano draugai; dabar susitinku juos nelaimės valandą, o jie netgi dar šiltesni draugai. Jie myli Dievą, kuriam aš tarnauju; jie myli mano skelbiamas tiesas; jie myli tas vertybes ir šventas doktrinas, kurias aš branginu visa širdimi ir kuo uoliausiai, ko niekas negali paneigti…

Tikiuosi, kad dar pamatysiu [savo draugus], kad aš taip pat galėsiu dėl jų plušėti ir juos paguosti. Kol būsiu gyvas, jiems nestigs draugo; mano širdis mylės tuos ir mano rankos dirbs dėl tų, kurie myli mane ir pluša dėl manęs; visada būsiu ištikimas savo draugams. Ar būsiu nedėkingas? Tikrai ne! Neduok Dieve!“⁴

1842 m. rugpjūčio 23 d. pranašas tęsė: „Jaučiu, kad mano širdyje vėl atgimsta jausmai mano draugams, kai mąstau apie dorybes, geras savybes ir bruožus kelių ištikimų žmonių, apie kuriuos dabar rašau Viešpaties įstatymo knygoje, apie tokius, kurie buvo su manimi kiekvieną pavojaus valandą per visus tuos praėjusius penkiolika ilgų metų, pavyzdžiui, apie savo senąjį mylimą brolį Džozefą Knaitą vyresnįjį, kuris vienas iš pirmųjų pasirūpino būtiniausiais mano poreikiais, kai dirbau pradėdamas įgyvendinti Viešpaties darbą ir dėdamas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios pamatą. Penkiolika metų jis buvo patikimas ir ištikimas, teisingas ir pavyzdingas, doras ir malonus, niekad nenukrypstantis į dešinę ar į kairę. Jis teisus vyras. Tegul Visagalis Dievas prailgina šio seno vyro dienas; atnaujink jo drebantį ir kenčiantį kūną ir nuolat teik jam sveikatos, jei tokia tavo valia, o Dieve; ir apie jį Sionės sūnūs sakys, kol liks bent vienas iš jų, kad šis vyras buvo ištikimas Izraelyje; todėl jo vardas niekada nebus pamirštas…

Prisimindamas tuos nedaugelį gyvų ištikimųjų, taip pat prisimenu ir mirusius savo ištikimus draugus, nes jų daugybė; ir daug yra gerumo darbų – tėviško ir broliško gerumo – kurį jie skyrė man; ir prisiminiau daug dalykų iš tų laikų, kai mane medžiojo Misūrio gyventojai…

Yra daug sielų, kurias myliu meile stipresne už mirtį. Buvau jiems ištikimas – apsisprendžiau būti jiems ištikimas, kol Dievas pašauks mane paskutiniam atodūsiui.“⁵

Draugystė vienija žmoniją, išsklaidydama neapykantą ir nesupratimą.

„Man nerūpi, koks žmogaus charakteris; jei jis mano draugas – tikras draugas, – aš būsiu jam draugas ir skelbsiu jam išgelbėjimo Evangeliją ir duosiu gerą patarimą, padėdamas išbristi iš bėdų.

Draugystė yra vienas iš svarbiausių pagrindinių „mormo-nizmo“ principų; [ji skirta] pakeisti ir civilizuoti pasaulį, panaikinti karus ir vaidus bei paversti žmones draugais ir broliais…

Draugystė panaši į tai, kaip brolis [Teodoras] Turlis savo kalvėje suvirina geležį su geležimi; savo džiugia įtaka ji vienija žmoniją.“⁶

Tokia draugystė, kurią protingos esybės laikytų nuoširdžia, turi kilti iš meilės, o ta meilė auga iš dorybės, kuri yra taip susijusi su religija, kaip šviesa susijusi su Jehova. Iš čia kyla Jėzaus žodžiai: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ [Jono 15:13.]“⁷

1839 m. kovo mėn., kol su keletu bendražygių kalėjo Liber-čio kalėjime, Misūrio valst., pranašas Džozefas Smitas rašė Bažnyčios nariams: „Vakar vakare gavome laiškų – vieną nuo Emos, vieną – nuo Dono Si. Smito [Džozefo brolio] ir vieną nuo vyskupo [Edvardo] Partridžo – visi dvelkė gerumo ir paguodos dvasia. Jų turinys mus labai nudžiugino. Buvome ilgą laiką negavę žinių; ir šie laiškai mūsų sieloms buvo kaip gaivaus oro gūsis. Bet mūsų džiaugsmas sumišo su liūdesiu, dėl vargšų ir smarkiai nukentėjusių šventųjų kančių. Jums nereikia sakyti, kaip sugraudintos buvo mūsų širdys ir kaip mūsų akys pasruvo ašaromis, bet tie, kurie nebuvo be priežasties uždaryti tarp kalėjimo sienų, vargu ar gali suprati, koks mielas gali būti draugo balsas; ir net paprastas draugiškumo ženklas iš bet kokio šaltinio pažadina ir sukelia visokius gerus jausmus; jis akimirksniu primena visą praeitį; jis kaip žaibas nušviečia visą dabartį; jis su tigro aršumu sugriebia ateitį; jis gainioja mintis pirmyn atgal, nuo vieno dalyko prie kito, kol galiausiai visas priešiškumas, pyktis tis, neapykanta, buvę nesutarimai, nesusipratimai ir klaidos krinta nugalėti prie vilties kojų.“⁸

Dievo šventieji yra tikri draugai vienas kitam.

1835 m. rugpjūčio mėn. pranašas vienam Bažnyčios nariui parašė tokią žinutę: „Prisimename jūsų šeimą, kaip ir visas pirmąsias Bažnyčios šeimas, kurios pirmos priėmė tiesą. Prisimename jūsų netektis ir sielvartus. Pirmieji mūsų ryšiai nenutrūko; mes kartu su jumis bėdoje ir laimėje, varge ir džiaugsme. Tikime, kad mūsų vienybė stipresnė už mirtį ir niekada nesuirs.“⁹

1836 m. sausio mėn. apsilankęs Kirtlande surengtose vaišėse, pranašas sakė: „Lankiausi prabangiose vaišėse pas vyskupą Niuelį K. Vitnį. Šios vaišės buvo surengtos pagal Dievo Sūnaus nurodymą: buvo pakviesti luoši, raiši ir akli, kaip mokė Gelbėtojas [žr. Luko 14:12–13]… Susirinkusiųjų buvo gausybė, prieš valgydami sugiedojome keletą Sionės giesmių; ir mūsų širdys džiūgavo numatydamos tuos džiaugsmus, kurie bus išlieti ant šventųjų galvų, kai jie susirinks ant Sionės kalno amžinai džiaugtis vienas kitu, netgi visomis dangaus palaimomis, kai nebus nieko, kas juos vargintų ar gąsdintų.“¹⁰

Kai Džozefas Smitas kalėjo Liberčio kalėjime, jį bandė aplankyti sesuo Prezendija Hantington Buel, bet kalėjimo prižiūrėtojas jai neleido. Vėliau pranašas jai rašė: „O koks džiaugsmas būtų pamatyti savo draugus! Galimybė pasikalbėti su jumis pradžiugintų mano širdį. Bet mus slegia tironijos ranka… Noriu, kad [jūsų vyras] ir jūs žinotumėte, jog esu tikras jūsų draugas… Žodžiais neįmanoma išreikšti, koks neapsakomas džiaugsmas, išbuvus uždarytam kalėjime penkis mėnesius, pamatyti savo draugo veidą. Man regis, kad mano širdis po šito visada bus švelnesnė, nei buvo bet kada anksčiau. Mano širdis be perstojo kraujuoja, kai galvoju apie Bažnyčios kančias. O kad galėčiau būti su jais! Nevengčiau sunkaus darbo ir vargo ramindamas bei guosdamas juos. Norėčiau pajusti palaimą vėl pakelti savo balsą tarp šventųjų. Išliečiau savo sielą Dievui dėl jų mokymo.“¹¹

Kalbėdamas Navū, Ilinojaus valst., kur daugelis Bažnyčios narių atvyko su skurdžia manta, pranašas mokė: „Turėtume ugdyti savyje užuojautą kenčiantiems aplinkiniams. Jei žemėje yra vieta, kur žmonės turėtų puoselėti dvasią ir užpilti aliejaus ir vyno ant kenčiančiųjų širdžių, tai ji yra čia; ir ši dvasia čia pasireiškia; ir nors atvykęs žmogus yra svetimšalis ir kenčia, jis randa brolį ir draugą, pasiruošusį pasirūpinti būtiniausiais jo poreikiais.

Jei šiame pasaulyje man reikėtų kentėti, ir tai patirti tektų ten, kur būčiau apsuptas brolių ir draugų, laikyčiau tai viena iš didžiausių palaimų.“¹²

Džordžas A. Smitas, pranašo pusbrolis, pasakojo: „Po pokalbio Džozefas apsikabino mane, prispaudė prie krūtinės ir tarė: „Džordžai, myliu tave kaip savo paties gyvybę.“ Taip susijaudinau, kad vos begalėjau kalbėti.“¹³

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

• Peržvelkite pirmąją 441 p. pastraipą. Tada peržvelkite 443–445 p. ir atkreipkite dėmesį, kokias Emos Smit, Hairumo Smito, Niuelo K. Vitnio ir Džozefo Knaito vyresniojo savybes vertino Džozefas Smitas. Kodėl, jūsų manymu, jų draugystė buvo tokia paguoda jam sunkiais laikais? Kaip nelaimės metu draugai parėmė jus? Ką galime padaryti, kad paremtume į sunkumus patekusį žmogų?

• Dauguma šio skyriaus pasakojimų yra apie tikros draugystės vertę sunkiomis aplinkybėmis. Bet pastraipoje, kuri prasideda 441 p. apačioje, Benjaminas F. Džonsonas pasakoja apie Džozefo Smito draugišką elgesį ramiais laikais. Ko galime pasimokyti iš šio aprašymo? Kuo mūsų draugystei ir šeimos santykiams naudinga tai, kad skiriame laiko drauge pasidžiaugti ir pažaisti?

• Išnagrinėkite visą antrą 445 p. pastraipą. Kodėl, jūsų manymu, Džozefas Smitas sakė, kad „draugystė yra vienas iš svarbiausių pagrindinių „mormonizmo“ principų“? Kaip sugrąžintoji Evangelija gali padėti žmonėms laikyti vienas kitą draugais? Kokius žinote kitų Bažnyčios prezidentų draugiškumo visiems žmonėms pavyzdžius?

• Peržvelkite ketvirtą 445 p. pastraipą. Kuo draugystė panaši į geležies suvirinimą su geležimi?

• Perskaitykite pastraipą, prasidedančią 446 p. apačioje, ir po jos esančią pastraipą. Atkreipkite dėmesį į žodžius „aliejų ir vyną“ iš palyginimo apie gerąjį samarietį (žr. Luko 10:32). Ką konkrečiai galime padaryti, sekdami pranašo patarimu ir gerojo samariečio pavyzdžiu?

Giminingos Raštų ištraukos:1 Samuelio 18:1; Patarlių 17:17; 2 Nefio 1:30; Mozijo 18:8–10; Almos 17:2; DS 84:77; 88:133

Išnašos

1. Bendžemino F. Džonsono laiškas Džordžui F. Gibsui, 1903 m., p. 6–8; Benjamin Franklin Johnson, Papers, 1852–1911 m.; Bažnyčios archyvai, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, Solt Leik Sitis, Jutos valst.

2. Andrew J. Workman, „Recollections of the Prophet Joseph Smith“, Juvenile Instructor, 1892 m. spalio 15 d., p. 641.

3. History of the Church, 6:616; skyryba sušiuolaikinta; iš Vilardo Ričardso dienoraščio įrašo, datuoto 1844 m. birželio 27 d., Karteidžas, Ilinojaus valst.

4. History of the Church, 5:107–109; žodžių rašyba ir skyryba sušiuolaikintos; iš Džozefo Smito dienoraščio įrašo, datuoto 1842 m. rugpjūčio 16 d., netoli Navū, Ilinojaus valst.

5. History of the Church, 5:124–125, 127; iš Džozefo Smito dienoraščio įrašo, datuoto 1842 m. rugpjūčio 23 d., netoli Navū, Ilinojaus valst.; šaltinyje History of the Church šis įrašas klaidingai datuotas 1842 m. rugpjūčio 22 d.

6. History of the Church, 5:517; iš pamokslo, kurį Džozefas Smitas pasakė 1843 m. liepos 23 d. Navū, Ilinojaus valst.; pateikė Vilardas Ričardsas; taip pat žr. priedą, p. 562, 3 punktą.

7. History of the Church, 6:73; iš Džozefo Smito laiško Džeimsui Arlingto-nui Benetui, 1843 m. lapkričio 13 d., Navū, Ilinojaus valst.; šaltinyje His-tory of the Church Džeimso Beneto (Bennet) pavardė neteisingai parašyta kaip „Bennett“.

8. History of the Church, 3:293; žodžių rašyba sušiuolaikinta; iš Džozefo Smito ir kitų laiško Edvardui Partri-džui ir Bažnyčiai, 1839 m. kovo 20 d., Liberčio kalėjimas, Libertis, Misūrio valst.

9. Džozefo Smito prierašas Džozefo Smito ir kitų laiške Ezekijui Pekui, 1835 m. rugpjūčio 31 d., Kirtlandas, Ohajo valst.; iš „The Book of John Whitmer“, p. 80–81, bendruomenės Community of Christ archyvai, Inde-pendensas, Misūrio valst.; knygos „The Book of John Whitmer“ Bažnyčios archyvų egzempliorius.

10. History of the Church, 2:362–363; Džozefo Smito dienoraščio įrašas, datuotas 1836 m. sausio 7 d., Kirtlandas, Ohajo valst.

11. History of the Church, 3:285–286; žodžių rašyba sušiuolaikinta; iš Džozefo Smito laiško Prezendijai Han-tington Bjul, 1835 m. kovo 15 d., Liberčio kalėjimas, Libertis, Misūrio valst.; šaltinyje History of the Church sesers Bjul (Buell) pavardė neteisingai parašyta, kaip „Bull“.

12. History of the Church, 5:360–361; skyryba sušiuolaikinta; iš pamokslo, kurį Džozefas Smitas pasakė 1843 m. balandžio 16 d. Navū, Ilinojaus valst.; pateikė Vilfordas Vudrufas ir Vilardas Ričardsas.

13. Džordžo A. Smito citata, išspausdinta History of the Church, 5:391; iš George A. Smith, „History of George Albert Smith by Himself“, p. 1, George Albert Smith, Papers, 1834–1875, Bažnyčios archyvai.

Hairumas Smitas buvo nuolatinis stiprybės ir paramos šaltinis savo broliui Džozefui. Pranašas rašė: „Broli Hairumai, kokia ištikima tavo širdis!“

Daugelis šventųjų, atvykusių į Navū prieplauką, pasakojo, kaip pranašas Džozefas Smitas ateidavo pasitikti jų išlipančių iš laivo, sveikindamas juos jų naujuosiuose namuose.