Tiesos iš Gelbėtojo palyginimų, aprašytų Mato 13 skyriuje

„Karalystės vežimo ratai vis rieda, varomi galingos Jehovos rankos; ir nepaisant viso pasipriešinimo, riedės toliau, kol visi Jo žodžiai išsipildys.“

Iš Džozefo Smito gyvenimo

Kirtlando šventyklos statybai artėjant į pabaigą, Džozefas Smitas ir šventieji pradėjo ruoštis didiems palaiminimams, kuriuos tikėjosi ten gauti. Siekiant padėti broliams pasiruošti šventyklos pašventinimui, 1835 m. lapkritį pradėtas Vyresniųjų mokyklos kursas. Ši mokykla buvo įkurta 1834 metais kaip anksčiau veikusios Pranašų mokyklos tęsinys.

Tarp kitų dalykų Džozefas Smitas ir kiti broliai studijavo hebrajų kalbą, kuria buvo užrašyta didžioji Senojo Testamento originalo dalis. To meto įrašai pranašo dienoraštyje rodo, kad hebrajų kalbą jis studijavo beveik kasdien, dažnai po daugelį valandų. Jo dienoraštyje yra tokių sakinių: „Dieną praleidau skaitydamas hebrajų kalba“ arba „Lankiausi mokykloje ir skaičiau hebrajų kalba“¹. 1836 metų sausio 19 d. jis užrašė: „Dieną praleidau mokykloje. Viešpats palaimino mūsų studijas. Šiandien labai sėkmingai pradėjome skaityti Bibliją hebrajų kalba. Atrodo, kad Viešpats nuostabiai atveria mūsų protus, kad suprastume Jo žodį originalo kalba.“² Po mėnesio jis rašė: „Lankiausi mokykloje ir, kaip įprasta, skaičiau bei verčiau su klase. Mano siela džiaugiasi skaitydama Viešpaties žodžius originalo kalba.“³

Džozefo Smito mokymasis Vyresniųjų mokykloje yra dar vienas įrodymas, kad jis labai mėgo Raštus. Raštus jis studijavo stropiai, rasdamas juose nusiraminimą, pažinimą ir įkvėpimą visą savo gyvenimą. Pažymėtina, kad būtent Biblijos eilutė paskatino jį ieškoti Dievo išminties ir patirti Pirmąjį regėjimą, kai jam buvo vos 14 metų (žr. Jokūbo 1:5).

Pranašo raštuose ir pamoksluose gausu Raštų citatų ir aiškinimų, nes jis taip daug studijavo Raštus, kad jie tapo neatsiejama jo mąstymo dalimi. Savo mokymuose jis tiesiogiai cituodavo Raštus, užsimindavo apie juos, perfrazuodavo juos ir naudodavo juos kaip savo pamokslų pagrindą. 1844 metų balandį jis pasakė: „Aš pažįstu Raštus ir suprantu juos.“⁴

Nepaprastas Raštų išmanymas leido jam mokyti ir aiškinti juos labai galingai ir aiškiai, ir daugelis jo klausytojų įsidėmėjo šį sugebėjimą. Prezidentas Brigamas Jangas pasakojo, kad pranašas galėdavo „paimti Raštus ir padaryti juos tokius aiškius bei suprantamus, kad kiekvienas galėjo suprasti“⁵.

Vendlis Meisas pasakojo: „Kaip ir daugelis kitų, aš klausiausi pranašo Džozefo Smito viešumoje ir asmeniniuose pokalbiuose, šviečiant saulei ir lietuje, kai jis mokė nuo pakylos. Klausiausi jo ir savo, ir jo namuose; pažinojau jį… ir tikrai žinau, kad niekas negalėtų išaiškinti Raštų, atskleisti juos suvokimui taip aiškiai, kad kiekvienas galėtų suprasti jų prasmę, jei jis nebūtų pamokytas Dievo.

Kartais man net būdavo gėda, kad tiek daug studijavęs Raštus, net nuo vaikystės, buvau nepastebėjęs to, kas pasidarydavo taip aišku, kai jis juos aiškindavo. Jis tarsi pasukdavo raktą ir pažinimo durys plačiai atsiverdavo, atskleisdamos vertingus principus, tiek naujus, tiek ir senus.“⁶

Apie pranašo Raštų išmanymą liudija šis laiškas, kuriame jis pateikė pranašišką Gelbėtojo palyginimų, aprašytų Mato 13 skyriuje, išaiškinimą. Jis mokė, kad šie palyginimai vaizduoja Bažnyčios įkūrimą Gelbėtojo laikais ir nuostabų jos augimą bei likimą paskutinėmis dienomis.

Džozefo Smito mokymai

Gelbėtojas mokė palyginimais, kad tikintieji Jo mokymais galėtų gauti didesnę šviesą, o atmetusieji Jo mokymus prarastų ir tą šviesą, kurią turėjo

„Priėję mokiniai paklausė [Gelbėtoją]: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ [Čia norėčiau pažymėti, kad šiame klausime pavartotas žodis „jiems“ reiškia minią.] Jėzus atsakė [mokiniams]: „Jums duota pažinti dangaus karalystės slėpinius, o jiems [tai yra netikintiesiems] neduota. Mat kas turi, tam bus duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“ [Mato 13:10–12.]

Iš šių žodžių suprantame, kad tie, kurie anksčiau laukė pagal pranašų liudijimą ateisiančio Mesijo, ir tie, kurie po to Jo ieškojo tuo metu, bet dėl netikėjimo neturėjo pakankamai šviesos, kad įžvelgtų Jame savo Gelbėtoją ir tikrąjį Mesiją, galiausiai turėjo nusivilti ir prarasti netgi visą tą pažinimą, arba visą tą šviesą, supratimą ir tikėjimą, kuriuos turėjo šiuo klausimu. Taigi tas, kuris nepriims didesnės šviesos, turės prarasti visą tą šviesą, kurią turi; ir jei šviesa, kuri yra jumyse, tampa tamsa, tai kokia baisi toji tamsa! Todėl Gelbėtojas sako: „Aš jiems kalbu palyginimais dėl to, kad jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesupranta. Jiems pildosi Izaijo pranašystės žodžiai: „Girdėti girdėsite, bet nesuprasite, žiūrėti žiūrėsite, bet nematysite.“ [Mato 13:13–14.]

Taigi matome, kad, pasak pranašo [Izaijo], jie nepriėmė Mesijo būtent todėl, kad nesuprato arba nenorėjo suprasti; ir matydami nesuvokė, „nes šitos tautos širdis aptuko; jie prastai girdėjo ausimis ir užmerkė akis, kad kartais nepamatytų akimis, neišgirstų ausimis, nesuprastų širdimi ir neatsiverstų, ir aš jų nepagydyčiau“. [Mato 13:15.] O ką Jis sako savo apaštalams? „Palaimintos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. Iš tiesų sakau jums: daugel pranašų ir teisiųjų troško išvysti, ką jūs matote, bet neišvydo, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“ [Mato 13:16–17.]

Čia vėl kai ką pažymėsime: matome, jog mokiniai buvo laikomi palaimintais dėl to, kad jiems buvo leista matyti savo akimis ir girdėti savo ausimis; kad šių žodžių nepriėmusi minia buvo pasmerkta dėl to, kad jie nenorėjo matyti savo akimis ir girdėti savo ausimis; ne dėl to, kad negalėjo, ir ne dėl to, kad jiems nebuvo duota matyti ir girdėti, bet dėl to, kad jų širdys buvo pilnos nedorybės ir bjaurysčių, – „jūs [darote taip pat], kaip ir jūsų protėviai“. [Apaštalų darbų 7:51.] Pranašas, numatydamas, kad jie taip užkietins savo širdis, aiškiai tai pasakė; čia ir glūdi pasaulio pasmerkimas: kad šviesa atėjo į pasaulį, bet žmonės, užuot pasirinkę šviesą, pasirinko tamsą, nes jų darbai buvo pikti. To Gelbėtojas mokė taip aiškiai, kad kiekvienas praeivis galėtų teisingai suprasti…

Žmonėms tai būdinga: kai Dievo tarnai jiems apreiškia tiesą, šie sako: „Visa tai neaišku; tai pasakyta palyginimais ir todėl nesuprantama.“ Jie tikrai turi akis, bet nemato, bet akliausi yra tie, kurie nenori matyti; ir nors Gelbėtojas tai kalbėjo būtent tokiems žmonėms, tačiau savo mokiniams Jis tai smulkiai išaiškino; ir mes turime būti tikrai dėkingi mūsų protėvių Dievui, kad Jis paliko šiuos dalykus užrašytus mums, tokius aiškius, kad nepaisant visų Baalo kunigų pastangų ir jungtinės įtakos, jie neturi galios apakinti mus ir užtemdyti mūsų suvokimo, jei tik atversime akis ir minutėlę nešališkai paskaitysime.“⁷

Palyginime apie sėjėją parodomos Evangelijos skelbimo pasekmės; ten taip pat parodoma, kad laiko viduryje Gelbėtojas įsteigė savo karalystę.

„Šiuos nuostabius žodžius ir palyginimus, aprašytus [Mato 13 skyriuje], Gelbėtojas kalbėjo sėdėdamas laive priešais minią, kuri veržėsi klausytis Jo žodžių; ir Jis pradėjo juos mokyti, sakydamas:

„Štai sėjėjas išsirengė sėti. Jam besėjant, vieni grūdai nukrito prie kelio, ir atskridę paukščiai juos sulesė. Kiti nukrito ant uolų, kur buvo nedaug žemės. Jie greit sudygo, nes neturėjo gilesnio žemės sluoksnio. Saulei patekėjus, daigai nuvyto ir, neturėdami šaknų, sudžiūvo. Kiti krito tarp erškėčių. Erškėčiai išaugo ir nusmelkė juos. Dar kiti nukrito į gerą žemę ir davė derlių: vieni šimteriopą grūdą, kiti šešiasdešimteriopą, dar kiti trisdešimteriopą. Kas turi ausis, teklauso!“ [Mato 13:3–9]…

Bet paklausykite palyginimo apie sėjėją išaiškinimo: „Pas kiekvieną, kuris girdi žodį apie karalystę ir nesupranta, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta širdyje.“ Atkreipkite dėmesį, ką reiškią išsireiškimas „kas buvo pasėta širdyje“. „Tai pasėlys prie kelio.“ [Mato 13:19.] Žmonės, kurie neturi savyje teisumo principo, kurių širdys kupinos nedorybės ir kurie netrokšta tiesos principų, klausydami tiesos žodžio, nesupranta jo. Velnias išplėšia tiesos žodį iš jų širdžių, nes jie netrokšta teisumo.

„Pasėlys ant uolų tai tasai, kuris, girdėdamas žodį, tuojau su džiaugsmu jį priima. Tačiau jis be šaknų, nepastovus žmogus. Ištikus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis greit atkrinta. Pasėlys tarp erškėčių tai tas, kuris klauso žodžio, bet šio pasaulio rūpesčiai ir turto apgaulė nustelbia žodį, ir jis lieka nevaisingas. Pasėlys geroje žemėje – tasai, kuris girdi ir supranta žodį; tas ir duoda derlių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą.“ [Mato 13:20–23.]

Taigi Gelbėtojas pats išaiškino savo mokiniams išsakytą palyginimą ir nepaliko jokio neaiškumo ar tamsos protuose tų, kurie tvirtai tiki Jo žodžiais.

Tokiu būdu darome išvadą, kad Gelbėtojas neišaiškino savo palyginimų miniai, arba, pasak Jo, pasauliui, dėl jų netikėjimo. „Jums, – sakė Jis mokiniams, – duota pažinti Dievo karalystės slėpinius.“ [Mato 13:11.] Ir kodėl gi? Todėl, kad jie tikėjo ir pasitikėjo Juo. Šis palyginimas buvo pasakytas, norint parodyti galimas žodžio skelbimo pasekmes; ir manome, kad tai yra tiesioginė užuomina apie karalystės pradžią, arba steigimą, tame laikmetyje; todėl mes ir toliau vadovausimės Jo žodžiais apie šią karalystę nuo tada iki pat pasaulio pabaigos.“⁸

Palyginimas apie kviečius ir rauges moko, kad teisieji ir nelabieji augs drauge iki pasaulio pabaigos, kada teisieji bus surinkti, o nelabieji sudeginti.

„Jis pateikė jiems kitą palyginimą, [kuriame yra užuomina apie karalystės steigimą ir tame laikmetyje], sakydamas: „Dangaus karalystė panaši į žmogų, kuris pasėjo savo dirvoje gerą sėklą. Žmonėms bemiegant, atėjo jo priešas, pasėjo kviečiuose raugių ir nuėjo sau. Kai želmuo paūgėjo ir išplaukėjo, pasirodė ir raugės. Šeimininko tarnai atėjo ir klausė: ’Šeimininke, argi ne gerą sėklą pasėjai savo lauke? Iš kurgi atsirado raugių?‘ Jis atsakė: ’Tai padarė mano priešas.‘ Tarnai pasisiūlė: ’Jei nori, mes eisime ir jas išravėsime.‘ Jis atsakė: ’Ne, kad kartais ravėdami rauges, neišrautumėte su jomis ir kviečių. Palikite abejus augti iki pjūties. Pjūties metu aš pasakysiu pjovėjams: ’Pirmiau išrinkite rauges ir suriškite į pėdelius sudeginti, o kviečius sukraukite į mano kluoną.‘ “ [Mato 13:24–30.]

Iš šio palyginimo sužinome ne tik apie karalystės steigimą Gelbėtojo dienomis, ką vaizduoja geroji sėkla, duodanti derlių, bet taip pat ir apie Bažnyčios negeroves, ką vaizduoja raugės, kurias pasėjo priešas, kurias Jo mokiniai būtų mielai išrovę, tai yra apvalę Bažnyčią, jei tik Viešpats būtų palaikęs jų nuomonę. Bet Jis, viską žinodamas, sako: „Ne“. Tuo Jis pasakė, kad jų nuomonė neteisinga; Bažnyčia buvo kūdikystėje, ir šis jų neapdairus žingsnis galėtų kartu su raugėmis sunaikinti ir kviečius, arba Bažnyčią; todėl geriau leisti jiems augti iki pjūties, arba pasaulio pabaigos, kas reiškia nelabųjų sunaikinimą, kas dar nevyksta…

„Jo mokiniai atėjo pas Jį, sakydami: „Išaiškink mums palyginimą apie rauges dirvoje.“ Jis atsiliepė: „Sėjantysis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus. Dirva – tai pasaulis. Gera sėkla – karalystės vaikai, o raugės – piktojo vaikai.“ [Mato 13:36–38.]

Mūsų skaitytojai teatkreipia dėmesį į išsireiškimą: ’Dirva – tai pasaulis… raugės – piktojo vaikai. Jas pasėjęs priešas – velnias. Pjūtis – tai pasaulio pabaiga, [skaitytojas teįsidėmi išsireiškimą pasaulio pabaiga], o pjovėjai angelai.‘ [Mato 13:38–39.]

Nėra jokio pagrindo sakyti, kad čia kalbama perkeltine prasme ar kad tai reiškia ne tai, kas čia sakoma, nes dabar Jis aiškina tai, ką anksčiau kalbėjo palyginimais; ir šie žodžiai sako, kad pasaulio pabaiga yra nelabųjų sunaikinimas; pjūtis ir pasaulio pabaiga yra užuomina apie tai, kas paskutinėmis dienomis laukia žmonijos, o ne žemės, kaip daugelis manė, ir apie tai, kas vyks prieš Žmogaus Sūnaus atėjimą ir atstatymą visų dalykų, išpranašautų visų šventųjų pranašų burna nuo pat pasaulio pradžios; ir šiame didžiame darbe turi dalyvauti angelai, nes jie yra pjovėjai.

„Taigi, kaip surenkamos ir sudeginamos raugės, taip bus ir pasaulio pabaigoje“ [Mato 13:40]; tai yra, kadangi Dievo tarnai eis įspėdami tautas, tiek dvasininkus, tiek žmones, ir kadangi šie užkietins savo širdis ir atmes tiesos šviesą, šie pirmieji bus atiduoti Šėtono smūgiams, o įstatymas ir liudijimas uždarytas, … jie bus likę tamsoje ir atiduoti deginimo dienai; būdami surišti savo tikėjimo išpažinimais, kurių raiščius stiprina jų kunigai, jie paruošiami išsipildymui Gelbėtojo žodžio: „Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus, tie išrankios iš jo karalystės visus papiktintojus bei nedorėlius ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ [Mato 13:41–42.]

Mes suprantame, kad kviečių surinkimas į kluonus, arba aruodus, turi vykti tuo metu, kai raugės bus surišamos ir ruošiamos deginimo dienai; kad po deginimo dienos „teisieji spindės kaip saulė savo Tėvo karalystėje. Kas turi ausis, teklauso!“ [Mato 13:43]“⁹.

Palyginimas apie garstyčios grūdelį moko, kad Bažnyčia ir Dievo karalystė, įsteigta šiomis paskutinėmis dienomis, paplis visoje žemėje.

„Ir dar vieną palyginimą Jis pateikė jiems, užsimindamas apie karalystę, kuri bus įsteigta prieš pat pjūtį arba jos metu. Palyginimas skamba taip: „Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį, kurį žmogus ėmė ir pasėjo savo dirvoje. Nors jis mažiausias iš visų sėklų, bet užaugęs esti didesnis už daržoves ir pavirsta medeliu; net padangių sparnuočiai atskrenda ir susisuka lizdus jo šakose.“ [Mato 13:31–32.] Galime aiškiai matyti, kad šis palyginimas skirtas pavaizduoti Bažnyčią, kuri iškils paskutinėmis dienomis. Štai dangaus karalystė lyginama su ja. Tad kokia gi ji?

Nagi paimkime Mormono Knygą, kurią žmogus paėmė ir paslėpė savo lauke, saugodamas ją savo tikėjimu, kad išdygtų paskutinėmis dienomis, arba tinkamu metu; pažvelkite, kaip ji kyla iš žemės, ta, kuri tikrai laikoma mažiausia iš visų sėklų; štai ji leidžia šakas, taip, netgi aukštas šakas ir dievišką didybę, kol, kaip ir garstyčios grūdelis, tampa didžiausiu iš visų augalų. Ir tai yra tiesa, ir ji išdygo ir iškilo iš žemės, ir teisumas ima žvelgti iš dangaus [žr. Psalmyno 85:11; Mozės 7:62], ir Dievas siunčia savo galias, dovanas ir angelus, kad apsigyventų jos šakose.

Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį. Tad pažvelkite, argi tai ne dangaus karalystė kelia savo galvą paskutinėmis dienomis savo Dievo didybėje, būtent Pastarųjų Dienų Šventųjų Bažnyčia, kaip neįveikiama, nepajudinama uola vidur gilių vandenų, veikiama Šėtono audrų ir uraganų, kuri iki šiol išliko tvirta ir toliau narsiai sutinka didžiules žlungančių klastų keliamų siautulingų vėjų genamas priešiškumo bangas, kurios didžiai putodamos dužo ir tebedūžta į pergalingą jos briauną, vis įnirtingiau varomos teisumo priešo?..

Tamsos debesys tarsi didžiulės bangos jau ilgai daužosi į nepajudinamą Pastarųjų Dienų Šventųjų Bažnyčios uolą; nepaisant viso to, garstyčios grūdelis vis aukščiau ir aukščiau kelia savo aukštus ūglius ir plečiasi vis plačiau ir plačiau; ir karalystės vežimo ratai vis rieda, varomi galingos Jehovos rankos; ir, nepaisant viso pasipriešinimo, riedės toliau, kol visi Jo žodžiai išsipildys.“¹⁰

Trijų liudytojų liudijimai ir pastarųjų dienų Raštai yra lyg į miltus įdėtas raugas; palyginimas apie tinklą moko apie pasaulinį surinkimą.

„Jis pasakė jiems dar kitą palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį moteris įmaišė trijuose saikuose miltų, ir nuo jo viskas įrūgo.“ [Mato 13:33.] Jį galima suprasti taip, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Bažnyčia iškilo nuo trupučio raugo, kuris buvo įdėtas į tris liudytojus. Pažvelkite, kaip tai panašu! Jis sparčiai kelia šią dalį, o greitai iškels ir visą…

„Dangaus karalystė dar panaši į ežeran metamą tinklą, užgriebiantį įvairiausių žuvų. Kai prisipildo, jis išvelkamas į krantą, susėdama ir gerosios surenkamos į indus, o netikusios išmetamos.“ [Mato 13:47–48.] Ieškodami šio palyginimo darbų atitikmens, pažvelkite į Juozapo palikuonis, skleidžiančius Evangelijos tinklą ant žemės veido, užgriebiantį įvairiausių [žmonių], kad geruosius galėtų surinkti į tam paruoštus indus, o blogaisiais pasirūpins angelai. „Taip bus ir pasaulio pabaigoje: išeis angelai, išrankios bloguosius iš gerųjų ir įmes juos į žioruojančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. Ar supratote visa tai? Jie jam sako: „Taip.“ [Mato 13:49–51.] Ir mes sakome: „Taip, Viešpatie“; ir pagrįstai jie sakė: „Taip“, nes tai taip aišku ir taip šlovinga, kad kiekvienas šventasis paskutinėmis dienomis turi atsakyti į tai nuoširdžiu amen.

„Tuomet Jis tarė: „Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų.“ [Mato 13:52.]

Ieškodami šio palyginimo darbų atitikmenų, pažvelkite į Mormono Knygos iškilimą iš širdies lobyno, taip pat pastarosiomis dienomis duotų sandorų [Doktrinos ir Sandorų], taip pat Biblijos vertimo – taip buvo iškelti iš širdies nauji ir seni dalykai, kas atitinka tris saikus miltų, veikiamų taurinančio Jėzaus Kristaus apreiškimo, ir tarnavimą angelų, kurie jau pradėjo šį darbą paskutinėmis dienomis, kas atitinka raugą, keliantį visą maišymą. Amen.“¹¹

Patarimai studijavimui ir mokymui

Studijuodami šį skyrių arba ruošdamiesi mokyti, apsvarstykite žemiau pateiktas idėjas. Daugiau pagalbos galite rasti v–xi p.

Peržvelkite 283–284 puslapius. Ko galime pasimokyti iš Džozefo Smito pavyzdžio, kas padėtų mums studijuoti Raštus?
Peržvelkite Džozefo Smito paaiškinimą apie tai, kodėl kartais Gelbėtojas mokė palyginimais (285–286 p.). Ką, mums mokantis Evangelijos tiesų, reiškia matyti savo akimis ir girdėti savo ausimis? Kodėl, jūsų manymu, iš mūsų bus paimta šviesa, jei nenorėsime priimti didesnės šviesos? Pagalvokite, ką jums reikia padaryti, kad gautumėte daugiau Evangelijos šviesos.
Išnagrinėkite palyginimą apie sėjėją (286–287 p.). Šiame palyginime Gelbėtojas rodo, kad ta pati Evangelijos žinia sukelia skirtingas pasekmes, priklausomai nuo to, kaip žmonės ją priima. Kodėl Dievo žodis negali augti žmonėse, „kurių širdys kupinos nedorybės“? Kodėl dėl negandų ir persekiojimų kai kurie žmonės palieka Dievo žodį? Kaip „šio pasaulio rūpesčiai“ ir „turto apgaulė“ gali nustelbti žodį mumyse?
Kaip mes galime užtikrinti, kad mūsų „žemė“ būtų gera mumyse pasėtam žodžiui? Ką gali padaryti gimdytojai, kad padėtų vaikams paruošti savo širdis priimti žodį?
Palyginime apie kviečius ir rauges (287–289 p.) kviečiai simbolizuoja teisiuosius, arba „karalystės vaikus“. Raugės simbolizuoja „piktojo vaikus“. Kaip galime išlikti ištikimi, kai tarp kviečių leista augti raugėms? Kaip DS 86:1–7 padeda jums suprasti šį palyginimą?
Kuria prasme nūdienos Bažnyčia panaši į augantį medį, aprašytą palyginime apie garstyčios grūdelį? (Kai kurių pavyzdžių rasite 290 puslapyje.)
Peržvelkite 291–292 puslapius. Paaiškinkite, kad raugas yra priedas, kurio pridėjus į duonos tešlą, ji ima kilti. Kuria prasme pastarųjų dienų Raštai yra tarsi raugas Bažnyčiai? Kuria prasme jie yra raugas asmeniškai jums? Kuria prasme pastarųjų dienų Raštai yra tarsi nauji ir seni lobiai?
Peržvelkite palyginimą apie Evangelijos tinklą (291–292 p.). Kodėl, jūsų manymu, svarbu, kad tinklas užgriebia visokiausių žuvų? Kaip šis palyginimas pildosi mūsų dienomis?

Giminingos Raštų ištraukos: Luko 8:4–18; Almos 12:9–11; DS 86:1–11; 101:63–68