Kurkite Sionę
Vyresnysis Geritas V. Gongas
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
Mes, kaip atkurta Evangelija palaiminti pastarųjų dienų šventieji, esame pašaukti stiprinti Bažnyčią ir kurti Sionę.
Žemėlapio vaizdas iš „Getty Images“
Per visą istoriją Viešpaties žmonės siekė sukurti Evangelija paremtą visuomenę, kurioje Jis galėtų gyventi. Norėdami tapti tokia šventųjų bendruomene, turime išmokti pašventinti ir suvienyti savo širdis ir protus, elgtis teisingai, be vaidų ir ginčų, bei gyventi teisume, kad nebūtų vargšų tarp mūsų (žr. Mozės 7:18).
Pavyzdžiui, kai 1842 m. Džonas ir Marija Linfordai prisijungė prie Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios Greivlyje, Anglijoje, Džonas tapo vietinio skyriaus prezidentu. Tačiau artimieji ir draugai nejautė tokio paties džiaugsmo, kokį Linfordai jautė dėl Sugrąžinimo. Nepavykus įkalbėti Džono atsisakyti savo naujos religijos, jie bandė jį paveikti „badu“, boikotuoti jo, kaip batsiuvio, verslą.
1856 m. Nuolatinis emigracijos fondas suteikė Džonui ir Marijai galimybę emigruoti į Solt Leiko slėnį. Jie su trimis sūnumis išplaukė į Niujorką. Iš ten keliavo į Ajovos miestą Ajovos valstijoje, iš kurio 1856 m. liepą išvyko su vėliau nelaimių persekiota Džeimso G. Vilio rankinių vežimėlių grupe.
Spalio 21 d. rytą netoli Svytvoterio upės Vajominge Džonas ištarė savo paskutinius žodžius.
„Džiaugiuosi, kad atvykome, – sakė jis Marijai, kai ji paklausė, ar jis gailisi palikęs Angliją. – Man neteks gyvam pamatyti Solt Leiko, tačiau tu su berniukais pamatysi. Nesigailiu dėl nieko, ką mums teko patirti, jei mūsų berniukai galės gyventi ir auginti savo šeimas Sionėje.“1
Kas yra Sionė?
Nedaug temų, nesusijusių su Viešpaties Jėzaus Kristaus gimimu, senovės ir šiuolaikinius pranašus ir šventuosius įkvėpė labiau nei paskutiniosiomis dienomis vykstantis Izraelio namų surinkimas ir Sionės statymas, ruošiantis antrajam Gelbėtojo atėjimui.2
Kodėl Sionė buvo tokia svarbi pastarųjų dienų šventiesiems tada ir dabar visur, kur tik esama Viešpaties žmonių?
Vyresnysis Briusas R. Makonkis (1915–1985) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo pareiškė: „Nuo Adomo dienų iki šios akimirkos – kai tik Viešpats turėdavo savo tautą; kai tik buvo klausančių Jo balso ir besilaikančių Jo įsakymų; kai tik jo šventieji tarnavo jam visa širdimi, – buvo Sionė.“3
Raštuose aprašoma Sionės visuomenė. Henochas, Nojaus laikais gyvenęs didžio tikėjimo pranašas, „pastatė miestą, kuris buvo pavadintas Šventumo miestu, būtent Sione“ (Mozės 7:19). Viešpats buvo ten su savo tauta, laimindamas juos ir jų žemę (žr. Mozės 7:16–18). Viešpats tarė Henochui: „Štai, aš esu Dievas; mano vardas Šventumo Žmogus“ (Mozės 7:35).
Sionės siekis yra sukurti vieningą tikėjimo vietą, paremtą celestialiniais dangaus principais, kur Dievo tauta galėtų vaikščioti kartu su Juo, ir pats Dievas turėtų sau buveinę.
Mormono Knyga liudija, kad prisikėlusiam Gelbėtojui apsilankius Naujajame pasaulyje „žmonės buvo atversti į Viešpatį, ant viso žemės veido. […]
Ir tarp savęs jie viską laikė bendra; todėl nebuvo turtingų ar vargšų, vergų ar laisvųjų, bet jie visi tapo laisvi ir dangiškosios dovanos dalininkai. […]
Ir buvo taip, kad dėl Dievo meilės, kuri gyvavo žmonių širdyse, nebuvo jokių nesutarimų toje žemėje“ (4 Nefio 1:2, 3, 15).
Apsiginklavę teisumu ir galia
Henocho laikai buvo karo, kraujo praliejimo, baimės, tamsos ir neapykantos laikai, kai „ant viso žemės veido buvo Šėtono galia“ (Mozės 7:24; taip pat žr. 16, 17, 33 eil.). Tačiau Henochas buvo ištikimas, ir Viešpats pašaukė jį kviesti žmones atgailauti.
Viešpats pasakė Henochui, kad panašūs „dideli suspaudimai“ (Mozės 7:61) bus prieš Jo antrąjį atėjimą. „Kaip aš gyvas, lygiai taip aš ateisiu paskutinėmis dienomis, nelabumo ir keršto dienomis, kad įvykdyčiau priesaiką, kurią daviau tau dėl Nojaus vaikų“ (Mozės 7:60).
Prezidentas Raselas M. Nelsonas neseniai pastebėjo: „Manau, kad dabartinė [COVID-19] pandemija yra tik viena iš daugelio mūsų pasaulį kamuojančių negandų, įskaitant neapykantą, pilietinius neramumus, rasizmą, smurtą, nesąžiningumą ir mandagumo stoką.“4 Vis dėlto mes turime pranašo patikinimą. Prezidentas Nelsonas taip pat sakė:
„Gyvename laiku, „kurio mūsų protėviai nekantriai laukė“ [Doktrinos ir Sandorų 121:27]. Galime iš pirmų eilių gyvai stebėti tai, ką pranašas Nefis matė tik regėjime – Dievo Avinėlio galia nusileis „ant Viešpaties sandoros žmonių, kurie buvo išsklaidyti ant viso žemės veido; ir jie buvo ginkluoti teisumu ir Dievo galia su didele šlove“ [1 Nefio 14:14].
Jūs, mano broliai ir seserys, esate tie vyrai, moterys ir vaikai, kuriuos matė Nefis.“5
Kvietimas surinkti ir laiminti esančius abiejose uždangos pusėse, statyti Sionę ir ruošti pasaulį antrajam mūsų Gelbėtojo atėjimui skirtas kiekvienam iš mūsų. „Iš visų kada nors šioje žemėje gyvenusių žmonių, – sakė prezidentas Nelsonas, – mes esame tie, kurie dalyvauja šiame galutiniame ir didžiajame surinkime.“6
Kaip mums tai pasiekti?
Mes, kaip atkurta Evangelija palaiminti šventieji, esame „pašaukti darbuotis [Viešpaties] vynuogyne ir statyti [Jo] bažnyčią, ir kurti Sionę, kad ji galėtų džiūgauti ant kalvų ir klestėti“ (Doktrinos ir Sandorų 39:13). Tam darbui reikia meilės, vienybės, tikėjimo, tarnystės, pasiaukojimo ir paklusnumo.
„Kai žmonės visa širdimi myli Dievą ir teisiai stengiasi tapti panašūs į Jį, visuomenėje būna mažiau nesutarimų ir ginčų. Būna daugiau vienybės“, – sakė vyresnysis Kventinas L. Kukas iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Jis pridūrė: „Vienybė – […] plati sąvoka ir labai glaudžiai susijusi su pirmuoju ir antruoju didžiaisiais įsakymais mylėti Dievą ir mylėti savo artimą. Vienybės sąvoka apibūdinama Sionės liaudis, kurios žmonių širdys ir protai yra „sujung[ti] vienybe“ (Mozijo 18:21).“7
Su ta meile ir vienybe mes panaudojame tikėjimą, kad pasitelktume savo Gelbėtojo Apmokėjimą, kuris gali mus pakeisti, kai apvalome savo širdį ir gyvenimą (žr. Mozijo 3:19; Doktrinos ir Sandorų 97:21). Surenkame norinčius ateiti pas Viešpatį teisume. Per šventas apeigas ir celestialinius principus mes į savo gyvenimą pakviečiame dievotumo galią (žr. Doktrinos ir Sandorų 105:5). Pašventinti sandoros tarp Dievo ir kiekvieno iš mūsų, statome Sionę ir ruošiamės Antrajam atėjimui.
„Tikroji meilė yra tyra Kristaus meilė, – sakė prezidentas Henris B. Airingas, antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje. – Per tikėjimą Juo ir visą Jo begalinio Apmokėjimo poveikį jūs ir tie, kuriuos mylite ir kuriems tarnaujate, galėsite gauti dieviškąją dovaną gyventi taip ilgai ieškotoje ir žadėtoje Sionės bendruomenėje.“8
Pasiruoškite ateinančioms dienoms
Šiuolaikiniai pranašai moko, kad atėjimas pas Gelbėtoją yra asmeninis įsipareigojimas, o ne ėjimas į fizinę vietą.
„Ankstyvosiomis Bažnyčios dienomis atsivertimas dažnai reiškė taip pat ir emigraciją, – paaiškino prezidentas Nelsonas. – Tačiau dabar surinkimas vyksta kiekvienoje tautoje. Viešpats išleido įsaką dėl Sionės įkūrimo kiekvienoje šalyje, kur Jis suteikė Savo šventiesiems jų kilmę ir tautybę.“9
Priimdami iššūkį ir palaiminimą statyti Sionę savo šeimose, skyriuose, apylinkėse, kuoluose ir bendruomenėse, mes kartu su Džonu ir Marija Linfordais laukiame tos dienos, kai mūsų vaikai ir anūkėliai „galės gyventi ir auginti savo šeimas Sionėje“, tarp visų tautų, giminių ir liežuvių.
Pirmiausia ieškodami Viešpaties ir Jo teisumo, meldžiamės, „kad jo karalystė plėstųsi žemėje, kad jos gyventojai ją priimtų ir pasiruoštų ateinančioms dienoms, kuriomis Žmogaus Sūnus nužengs danguje, apsirengęs savo šlovės skaistumu, kad pasitiktų Dievo karalystę, įkurtą žemėje“ (Doktrinos ir Sandorų 65:5).