„Sugrąžinimo balsai. Krikštas už protėvius – šlovinga doktrina“, „Ateik ir sek paskui mane“ – namams ir bažnyčiai. Doktrina ir Sandoros, 2025 (2025)
„Krikštas už protėvius – šlovinga doktrina“, „Ateik ir sek paskui mane“ – namams ir bažnyčiai, 2025
Sugrąžinimo balsai
Krikštas už protėvius – šlovinga doktrina
Šiame eskize pavaizduota ant dvylikos jaučių pastatyta Navū šventyklos krikštykla.
Febė ir Vilfordas Vudrafai
Febė Vudraf gyveno netoli Navū, kai Džozefas Smitas pradėjo mokyti apie galimybę priimti krikštą už mirusiuosius. Apie tai ji parašė savo vyrui Vilfordui, tarnavusiam misijoje Anglijoje:
„Brolis Džozefas […] per apreiškimą sužinojo, kad šios Bažnyčios nariai gali pasikrikštyti už tuos savo giminaičius, kurie mirė neturėję privilegijos išgirsti šią evangeliją – net už savo vaikus, tėvus, brolius, seseris, senelius, dėdes ir tetas. […] Vos tik jie pasikrikštija už savo draugus, pastarieji yra išleidžiami iš kalėjimo. Per prisikėlimą galėsime juos pasiimti ir vestis į celestialinę karalystę. Bažnyčios nariai išties nuoširdžiai priima šią doktriną ir tai daro gausiai rinkdamiesi, o kai kurie jų krikštijasi net 16 kartų […] per dieną.“
Apie šį principą Vilfordas Vudrafas vėliau taip atsiliepė: „Vos tik apie tai išgirdęs, pašokau iš džiaugsmo. […] Nuėjau ir pasikrikštijau už visus savo mirusius giminaičius, kokius tik galėjau prisiminti. […] Kai buvo duotas apreiškimas apie krikštą už mirusiuosius, buvau pasiruošęs sušukti „aleliuja“. Jaučiau, jog turime teisę džiūgauti Dangaus palaimomis.“
Vaileta Kimbol
Vaileta Kimbol, panašiai kaip ir sesuo Vudraf, apie krikštą už mirusiuosius išgirdo, kai jos vyras Hiberis buvo išvykęs skelbti evangelijos. Ji taip rašė jam:
„Prezidentas Smitas apreiškė naują ir šlovingą temą […], dėl kurios žmonės visoje bažnyčioje ėmė dar stipriau tikėti. Toji tema – krikštas už mirusiuosius. Paulius apie tai kalba 1-ojo laiško Korintiečiams 15 skyriaus 29 eilutėje. Džozefas per apreiškimą gavo išsamesnį šių eilučių paaiškinimą. […] Šios bažnyčios nariai turi privilegiją krikštytis už tuos savo giminaičius, kurie mirė dar prieš šios evangelijos išėjimą – netgi iki pat jų prosenelių ir promočiučių. […] Tokiu būdu veikiame kaip jų įgaliotiniai ir suteikiame jiems galimybę būti prikeltiems per pirmąjį prisikėlimą. Jis sako, kad jiems bus paskelbta evangelija […], tačiau pačios dvasios negali krikštytis. […] Nuo šios tvarkos paskelbimo čia vandenys yra pilni žmonių. Per konferenciją kartais ten, upėje, vienu metu krikštydavosi nuo aštuonių iki dešimties vyresniųjų. […] Noriu pasikrikštyti už savo mamą. Aš planavau laukti, kol tu grįši namo, tačiau paskutinį kartą šia tema kalbėjęs Džozefas visiems patarė keltis ir kaip įmanoma skubiau iš vergijos išlaisvinti savo draugus. Tad, manau, to imsiuosi jau šią savaitę, nes nemažai kaimynų tai jau daro. Kai kurie jų krikštijosi jau kelis kartus. […] Kaip matai, visiems duota galimybė. Argi tai ne šlovinga doktrina?“
Febė Čeis
Kai Navū šventykloje buvo pastatyta krikštykla, krikštai už mirusiuosius buvo atliekami joje, o ne upėje. Febė Čeis, Navū miestelio gyventoja, savo mamai parašė laišką apie šventyklą. Jame krikštyklą ji apibūdino kaip vietą, kur „galime pasikrikštyti už savo mirusiuosius ir tapti gelbėtojais ant Sionės kalno“. Toliau ji dėstė, kad šioje krikštykloje „aš buvau pakrikštyta už savo brangųjį tėtį ir visus kitus savo mirusius draugus. […] Tad dabar noriu sužinoti tavo tėvo ir mamos vardus, kad galėčiau juos išlaisvinti, nes tikrai trokštu išvaduoti mirusiuosius. […] Viešpats vėl prabilo ir sugrąžino senovinę tvarką.“
Selė Rendal
Selė Rendal, laiške rašydama savo draugėms ir šeimai apie krikštą už mirusius šeimos narius, prisiminė savo sūnaus Džordžo mirtį:
„O koks sunkus man tai buvo metas ir, regis, vis dar negaliu su tuo susitaikyti, tačiau […] už jį jau pasikrikštijo jo tėvas, tad koks šlovingas dalykas yra tikėti ir priimti tokią dabar skelbiamą evangelijos pilnatvę, kuomet galime krikštytis už visus savo mirusius draugus ir išgelbėti jų tiek, kiek pajėgiame atsiminti.
Noriu, kad man surašytumėte visus mūsų mirusių artimųjų vardus – iki pat senelių ir močiučių, kieno jie bebūtų. Planuoju daryti viską, ką galiu, kad išgelbėčiau savo draugus, tad būčiau labai laiminga, jei kai kurie iš jūsų atvyktumėte ir padėtumėte man, nes man vienai tai išties per didelis darbas. […] Numanau, kad tai jums gali atrodyti keista doktrina, tačiau galiausiai suprasite, kad ji yra teisinga.“