„Sausio 4–10. Džozefo Smito – Istorijos 1:1–26. „Išvydau šviesos stulpą“,“ „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. Doktrina ir Sandoros 2021 (2020)
„Sausio 4–10. Džozefo Smito – Istorijos 1:1–26“, „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. 2021
Sausio 4–10
Džozefo Smito – Istorijos 1:1–26
„Išvydau šviesos stulpą“
Kokias žinias savo gyvenimui randate skaitydami Džozefo Smito – Istorijos 1:1–26? Kurios iš jų yra pačios vertingiausios jums ir jūsų šeimai?
Užsirašykite įkvėptas mintis
Doktrina ir Sandoros – tai atsakymų į maldas knyga: daug šioje knygoje esančių šventų apreiškimų buvo gauti kaip atsakymai į klausimus. Tad, pradedant studijuoti Doktriną ir Sandoras, būtų tinkama apmąstyti klausimą, pradėjusį apreiškimų išsiliejimą pastarosiomis dienomis, klausimą, kurį 1820 metais vienoje giraitėje uždavė Džozefas Smitas. Dėl „žodžių karo ir nuomonių sąmyšio“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:10) Džozefas nebesuprato religijos ir to, kas vyksta jo sieloje; galbūt ir jums yra buvę panašiai. Mūsų laikais taip pat yra daugybė priešingų idėjų ir įtikinamų balsų, tad norėdami susigaudyti tose žiniose ir surasti tiesą galime daryti tai, ką padarė Džozefas. Galime klausti, studijuoti Raštus, apmąstyti ir galiausiai teirautis Dievo. Kaip atsakymas į Džozefo maldą, iš dangaus nusileido šviesos stulpas; pasirodę Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus atsakė į jo maldas. Džozefo liudijimas apie tą stebuklingą patirtį drąsiai skelbia, kad kiekvienas, „kuriam trūksta išminties, gali prašyti Dievą ir gauti“ (Džozefo Smito – Istorijos 1:26). Galbūt neišvysime dangiškos vizijos, tačiau visi galime išvysti aiškesnę, dangiškos šviesos apšviestą viziją.
Pasiūlymai, kaip studijuoti Raštus asmeniškai
Džozefo Smito – Istorijos 1:1–26
Džozefas Smitas yra Sugrąžinimo pranašas.
Džozefo Smito istorijos paskirtis – mus „supažindin[ti] su tikrais faktais“, nes tiesa apie Džozefą dažnai iškraipoma (žr. Džozefo Smito – Istorijos 1:1). Kas iš Džozefo Smito – Istorijos 1:1–26 sustiprina jūsų liudijimą apie jo dievišką pašaukimą? Atkreipkite dėmesį į įrodymus, kad Viešpats Džozefą Smitą ruošė pranašiškai misijai. Skaitydami taip pat galite užsirašyti savo mintis ir jausmus apie Džozefą Smitą ir jo liudijimą.
Taip pat žr. Šventieji, 1:3–19.
Džozefo Smito – Istorijos 1:5–20
Jei klausiu tikėdamas, Dievas atsakys.
Ar jums kada nors „trūko išminties“ arba niekaip negalėjote priimti tam tikro sprendimo? (Džozefo Smito – Istorijos 1:13). Ką sužinote iš Džozefo Smito patyrimo, aprašyto 5–20 eilutėse? Pagalvokite apie tai, kokios išminties ir didesnio supratimo reikėtų jums patiems ir kaip ieškosite tiesos.
Taip pat žr. 1 Nefio 10:17–19; 15:6–11; Raselas M. Nelsonas, Apreiškimas Bažnyčiai, apreiškimas asmeniniam gyvenimui, 2018 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
Džozefo Smito – Istorijos 1:15–20
Kodėl yra kelios Pirmojo regėjimo versijos?
Per visą gyvenimą Džozefas Smitas savo potyrius Šventojoje giraitėje yra aprašęs bent keturis kartus, dažnai per raštininką. Be to, yra keli antriniai pasakojimai, užrašyti žmonių, nugirdusių Džozefo pasakojimą apie jo regėjimą. Nors šie pasakojimai, priklausomai nuo auditorijos ir vietos, kai kuriomis detalėmis skiriasi, tačiau bendrai yra nuoseklūs. Be to, kiekvienas iš šių pasakojimų papildo vienas kitą, todėl geriau suprantame Džozefo Smito potyrius. Panašiai kaip kiekviena iš keturių Evangelijų mums padeda geriau suprasti Gelbėtojo tarnystę.
Džozefo Smito – Istorijos 1:15–20
Pirmasis regėjimas pradėjo Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimą.
Džozefas Smitas buvo tikras, kad Dievas atsakys į jo maldą, tačiau jis net nenumanė, kaip tas atsakymas pakeis jo gyvenimą – ir pasaulį. Skaitydami apie Džozefo potyrius, pamąstykite apie tai, kaip Pirmasis regėjimas pakeitė jūsų gyvenimą. Pavyzdžiui, kaip užbaigtumėte sakinį: „Dėl to, kad įvyko Pirmasis regėjimas, žinau, kad …“. Kaip jus palaimino Pirmasis regėjimas?
Taip pat žr. „Teprašo Dievą. Džozefo Smito Pirmasis regėjimas“, filmukas, ChurchofJesusChrist.org; Šventieji, 1:14–19; Raselas M. Nelsonas, Jo klausyk, 2020 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga.
Džozefo Smito – Istorijos 1:21–26
Galiu neišsižadėti to, ką žinau, net jei kiti mane atmeta.
Vienas iš Raštų palaiminimų yra tai, kad juose pateikiami įkvepiantys pavyzdžiai apie narsius vyrus ir moteris, kurie iššūkius pasitiko su tikėjimu Jėzumi Kristumi. Dėl savo regėjimo persekiojimą patiriantis Džozefas Smitas sutapatino save su apaštalu Pauliumi, kuris irgi buvo persekiojamas už tai, kad sakėsi matęs regėjimą. Kas, skaitant Džozefo pasakojimą, jus įkvepia neišsižadėti savojo liudijimo? Kokie kiti pavyzdžiai – iš Raštų ar pažįstamų žmonių – jums suteikia drąsos neišsižadėti turimų dvasinių potyrių?
Pasiūlymai, kaip studijuoti Raštus su šeima ir rengti namų vakarą
-
Džozefo Smito – Istorijos 1:6.Kaip nesutarimus galėtume spręsti be ginčų, ne taip, kaip tai darė šioje eilutėje minimi žmonės?
-
Džozefo Smito – Istorijos 1:11–13.Šių eilučių skaitymas šeimos narius gali įkvėpti pasidalyti tomis Raštų ištraukomis, kurios palietė jų širdį ir įkvėpė veikti.
-
Džozefo Smito – Istorijos 1:16–20.Šeimai skaitant šias eilutes, galite parodyti prie šios pamokos pridėtą paveikslą arba kitą Pirmojo regėjimo paveikslėlį (o galbūt jūsų šeimai patiktų patiems nupiešti šį regėjimą). Taip pat galėtumėte pasižiūrėti filmuką „Teprašo Dievą. Džozefo Smito Pirmasis regėjimas“ (ChurchofJesusChrist.org). Kiekvienas galėtumėte sudaryti iš šio regėjimo sužinotų tiesų sąrašėlį ir juo pasidalyti su kitais. Šeimos nariams tai būtų gera proga papasakoti apie tai, kaip jie įgijo liudijimą apie Pirmąjį Džozefo Smito regėjimą.
-
Džozefo Smito – Istorijos 1:17.Pasirodęs Džozefui Smitui, Dievas į jį kreipėsi vardu. Ar jūsų šeimos nariai kada jautė, jog Dangiškasis Tėvas juos pažįsta asmeniškai?
-
Džozefo Smito – Istorijos 1:21–26.Kaip turėtume reaguoti, kai žmonės suabejoja mūsų liudijimu?
Daugiau pasiūlymų, kaip mokyti vaikus, rasite šios savaitės planelyje, esančiame vadovėlyje „Ateik ir sek paskui mane“ – Pradinukų organizacijai.
Siūloma giesmė: „Pirmoji Džozefo Smito malda“, Giesmės, 16.
Sugrąžinimo balsai
Džozefo Smito šeima
Mus visus giliai paveikia gyvenimas šeimoje, ir Džozefas Smitas nebuvo išimtis. Jo tėvų religiniai įsitikinimai ir praktikos pasėjo tikėjimo sėklų, dėl kurių Sugrąžinimas tapo įmanomas. Dienoraštyje Džozefas taip rašė apie savo šeimą: „Trūksta žodžių nusakyti dėkingumą, kurį jaučiu Dievui už tai, kad man parūpino tokius gerus tėvus.“1
Iš toliau pateikiamų jo motinos Liusi Mak Smit, brolio Viljamo Smito ir paties pranašo citatų galima susidaryti vaizdą apie tai, kokį vaidmenį Smitų namuose vaidino religija.
Liusi Mak Smit
„[Maždaug 1802 metais] aš apsirgau. […] Galvojau, kad dar nesu pasiruošusi mirti, nes gerai nepažinojau Kristaus; rodės, kad tarp manęs ir Kristaus žiojėjo tamsi ir slogi bedugnė, kurios nedrįsau peržengti. […]
Žvelgiau į Viešpatį ir maldavau, ir meldžiau, kad Jis išsaugotų man gyvybę, idant galėčiau auginti vaikus ir taip paguosti savo vyrą; taip išgulėjau visą naktį. […] Pasižadėjau Dievui, kad, jeigu jis paliks mane gyvą, kaip įmanydama stengsiuosi surasti tą religiją, kuri padės man tinkamai tarnauti jam – ar tai būtų Biblijoje, ar surasta, ar net per maldą ir tikėjimą atsiųsta iš dangaus. Galiausiai pasigirdo balsas, man taręs: „Ieškok, ir rasi, belskis, ir bus tau atidaryta. Tenurimsta tavo širdis. Tiki Dievą – tikėki ir mane!“ […]
Nuo tos akimirkos ėmiau vis stiprėti. Apie religiją nedaug tekalbėjau, bet nuolat apie ją galvojau; pasižadėjau sau, kad, kai tik galėsiu, susirasiu kokį nors religingą ir gerai Dievą pažįstantį žmogų, kad šis mane pamokytų apie Dangaus reikalus.“2
Viljamas Smitas
„Mano mama buvo labai religinga moteris ir labai rūpinosi savo vaikų gerove (tiek čia, tiek anapus), tad rodydama savo motinišką meilę kaip įmanydama stengėsi mus sudominti sielų gelbėjimu, t. y. „įtraukti mus į religiją“ (kaip tuomet tai vadino). Ji ragino mus lankytis susirinkimuose, tad beveik visa šeima ėmė domėtis šiuo klausimu ir ieškoti tiesos.“3
„Kiek pamenu, visuomet meldėmės visa šeima. Gerai pamenu, kad tėtis akinius nešiojosi liemenės kišenėlėje … ir kai mes, berniukai, pamatydavome jį išsiimant akinius, suprasdavome, kad turime ruoštis maldai, o jei to nepamatydavome, tai mama sakydavo: „Viljamai, – ar bet kuris kitas nepastabus – ruoškis maldai.“ Po maldos visuomet sugiedodavome kokią nors giesmę.“4
Džozefas Smitas
„Kiek žinau, [mano tėtis] savo gyvenime niekada nepasielgė nedorai ar savanaudiškai. Myliu savo tėvą ir jo atminimą; ir atminimas apie jo kilnius darbus stipriai veikia mano protą; ir daug jo man pasakytų malonių ir tėviškų žodžių įrašyta mano širdyje. Šventos man yra brangios mintys apie jo gyvenimą, kurios iškyla mano atmintyje ir kurias pats ten sudėjau savo stebėjimais nuo pat gimimo. […] Mano motina taip pat yra viena kilniausių ir geriausių moterų.“5