Šventieji. Pasakojimas apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią pastarosiomis dienomis, 1 tomas, Tiesos vėliava, 1815–1846, (2018), 2 skyrius, „Jo klausyk“

2 skyrius. „Jo klausyk“

2 skyrius

Jo klausyk

Vieną ankstyvą 1820-ųjų pavasario rytą Džozefas atsikėlęs patraukė į šalia namų buvusią giraitę. Diena buvo giedra ir graži, pro šakas, nusidriekusias virš galvos, skverbėsi saulės šviesa. Jis norėjo pasimelsti vienas. Giraitėje jis žinojo tylią vietelę, kurioje neseniai kirto medžius. Ten jis paliko į kelmą įkirstą kirvį.¹

Suradęs tą vietą, Džozefas apsižvalgė, kad įsitikintų, jog yra vienas. Jis jaudinosi, kad turės melstis balsu, ir nenorėjo, kad jį trikdytų.

Įsitikinęs, kad yra vienas, Džozefas atsiklaupė ant vėsios žemės ir išsakė Dievui savo širdies troškimus. Jis prašė gailestingumo, atleidimo ir išminties, kad galėtų rasti atsakymus į kilusius klausimus. „O Viešpatie, – meldėsi jis, – prie kurios bažnyčios turėčiau prisijungti?“²

Meldžiantis liežuvis tarsi ėmė stingti, ir po kurio laiko Džozefas nebegalėjo prakalbėti. Už nugaros išgirdo žingsnius, bet atsigręžęs nieko nepamatė. Bandė vėl melstis, bet žingsniai tapo garsesni, tarsi kažkas link jo artintųsi. Pašoko ant kojų ir atsigręžė, bet vėl nieko nepamatė.³

Staiga jį sugriebė nežinoma galia. Jis bandė vėl kalbėti, bet liežuvis buvo vis dar sustingęs. Jį ėmė gaubti tiršta tamsa, ir galiausiai jis negalėjo matyti saulės šviesos. Gąsdindamos ir atitraukdamos jo dėmesį protą užplūdo abejonės ir baisūs vaizdiniai. Jis jautėsi taip, lyg kažkokia siaubinga būtybė, tikra ir be galo galinga, bandytų jį sunaikinti.⁴

Sukaupęs visas jėgas, Džozefas dar kartą pamėgino šauktis Dievo. Jo liežuvis atsipalaidavo, ir jis ėmė melsti išgelbėjimo, bet vis toliau grimzdo į neviltį, prislėgtas nepakeliamos tamsos ir pasiruošęs pasiduoti pražūčiai.⁵

Tą akimirką virš galvos pasirodė šviesos stulpas. Jis pamažu leidosi, ir atrodė, kad medžiai tuoj užsidegs. Šviesai nusileidus ant Džozefo, jis pajuto, kaip nematoma jėga jį paleidžia. Jos vietą užėmė Dievo Dvasia, pripildydama jį ramybės ir nenusakomo džiaugsmo.

Žvelgdamas į šviesą Džozefas pamatė ore virš galvos stovintį Dievą Tėvą. Jo veidas buvo skaistesnis ir šlovingesnis, nei Džozefas buvo kada nors matęs. Dievas kreipėsi į jį vardu ir parodė į kitą šalia Jo pasirodžiusią esybę. „Tai mano Mylimasis Sūnus, – pasakė Jis. – Jo klausyk!“⁶

Džozefas pažvelgė į Jėzaus Kristaus veidą. Jis buvo toks pat skaistus ir šlovingas kaip Tėvo.

„Džozefai, – pasakė Gelbėtojas, – tavo nuodėmės tau atleistos.“⁷

Išlaisvintas nuo tos naštos, Džozefas pakartojo klausimą: „Prie kurios bažnyčios turėčiau prisijungti?“⁸

„Nesijunk nė prie vienos, – nurodė jam Gelbėtojas. – Jos žmonių įsakymus dėsto kaip doktrinas, laikydamosi dievotumo pavidalo, bet atmeta dievotumo galią.“

Viešpats pasakė Džozefui, kad pasaulis yra paskendęs nuodėmėje. „Niekas nesielgia teisingai, – paaiškino Jis. – Jie nukrypo nuo Evangelijos ir nesilaiko Mano įsakymų.“ Šventos tiesos buvo prarastos arba iškraipytos, bet Jis pažadėjo ateityje Džozefui atskleisti Evangelijos pilnatvę.⁹

Gelbėtojui kalbant Džozefas išvydo pulkus angelų, aplink kuriuos spindėjo šviesa, ryškesnė už saulės šviesą vidurdienį. „Ir štai, aš greitai ateinu, – sakė Viešpats, – apsigaubęs savo Tėvo šlove.“¹⁰

Džozefas manė, kad ta šviesa pasiglemš mišką, ir nors medžiai degė, kaip Mozės istorijoje, jie išliko sveiki.¹¹

Šviesai išblėsus, Džozefas susivokė gulįs ant nugaros ir žvelgiantis į dangų, bet per daug nusilpęs, kad pajudėtų. Šviesos stulpas dingo, o kaltės ir pasimetimo jausmas pasitraukė. Širdį užliejo dieviškos meilės jausmas.¹² Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus kalbėjo su juo, ir jis sužinojo, kaip rasti tiesą ir gauti atleidimą.

Po patirto regėjimo dar neatgavęs jėgų, kad galėtų pajudėti, Džozefas gulėjo miške, kol šiek tiek sustiprėjo. Tada jis parsigavo namo ir užėjęs į vidų atsirėmė į židinį. Motina pamatė jį ir pasidomėjo, kas nutiko.

„Viskas gerai, – patikino jis, – man viskas gerai.“¹³

Po kelių dienų, kalbėdamas su metodistų pamokslininku, Džozefas papasakojo, ką matė miške. Tas pamokslininkas buvo aktyvus naujo religinio atgimimo dalyvis ir Džozefas tikėjosi, kad jis rimtai priims jo regėjimą.

Iš pradžių pamokslininkas jo žodžius palaikė nerimtais. Kartais žmonės tvirtindavo, kad patyrė dangiškus regėjimus.¹⁴ Bet po to jis įširdo ir ėmė prieštarauti. Jis pasakė Džozefui, kad jo istorija yra iš velnio. Jis pasakė, jog regėjimų ir apreiškimų dienos seniai praėjo ir niekada nebesugrįš.¹⁵

Tai nustebino Džozefą, ir jis greitai suprato, kad niekas nepatikės jo regėjimu.¹⁶ Kodėl turėtų patikėti? Jis buvo tik keturiolikos metų, beveik be išsilavinimo. Kilo iš neturtingos šeimos ir buvo manoma, jog tam, kad jis kaip nors išgyventų, likusią gyvenimo dalį jam buvo skirta praleisti dirbant žemę bei atsitiktinius darbus.

Todėl jo liudijimas gerokai supykdė kai kuriuos žmones, kurie ėmė iš jo šaipytis. Kaip keista, galvojo jis, kad paprastas pasauliui nereikšmingas vaikinas pritraukia tiek pagiežos ir pašaipų. „Kodėl mane persekiojate už tiesą? – norėjo paklausti jis. – Kodėl pasaulis nori priversti mane paneigti tai, ką tikrai mačiau?“

Tie klausimai neramino Džozefą visą likusį gyvenimą. „Aš tikrai mačiau šviesą ir vidur šitos šviesos mačiau dvi Asmenybes, ir jos tikrai man kalbėjo, – vėliau pasakojo jis, – ir nors buvau nekenčiamas ir persekiojamas už tai, kad sakiau matęs regėjimą, vis dėlto tai buvo tiesa.“

„Aš žinojau tai, ir aš žinojau, kad tai žino Dievas, – liudijo jis, – ir aš negalėčiau to paneigti.“¹⁷

Supratęs, kad pasakodamas apie patirtą regėjimą jis tik nuteikia prieš save kaimynus, Džozefas daugiau apie jį beveik niekam nepasakojo, Dievo duotą pažinimą pasilikdamas sau.¹⁸ Vėliau, išvykęs iš Niujorko, jis bandė užrašyti tą šventą miške išgyventą patyrimą. Jis papasakojo apie siekį gauti atleidimą ir Gelbėtojo perspėjimą pasauliui, kad reikia atgailauti. Jis pats tai užrašė netobula kalba, stropiai stengdamasis nupasakoti tos akimirkos didybę.

Vėliau savo regėjimą jis perpasakojo viešai, pasitelkęs raštininkus, galėjusius padėti jam išreikšti tai, kas buvo nenusakoma. Jis papasakojo, kad troško atrasti tikrąją bažnyčią ir kad pirma pasirodė Sūnų pristatantis Dievas Tėvas. Tada jis mažiau rašė apie siekį gauti atleidimą, bet daugiau apie visuotinę Gelbėtojo tiesos žinią ir poreikį sugrąžinti Evangeliją.¹⁹

Kiekvieną kartą bandydamas aprašyti tą įvykį Džozefas liudijo, kad Viešpats išklausė ir atsakė į jo maldą. Jaunystėje jis sužinojo, kad žemėje nebėra Gelbėtojo bažnyčios. Tačiau Viešpats pažadėjo tinkamu metu apie Savo Evangeliją apreikšti daugiau. Taigi, Džozefas nutarė pasikliauti Dievu, laikytis miške gauto įsakymo ir kantriai laukti tolesnio vedimo.²⁰