Šventieji. Pasakojimas apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią pastarosiomis dienomis, 1 tomas, Tiesos vėliava, 1815–1846 (2018), 3 skyrius, „Aukso plokštelės“

3 skyrius. Aukso plokštelės

3 SKYRIUS

Aukso plokštelės

Praėjo treji metai ir trys derliai. Daugelį dienų Džozefas praleido ruošdamas žemę dirbimui, ardamas dirvą ir dirbdamas samdomu darbininku, taip rinkdamas pinigus kasmetinėms įmokoms už šeimos nuosavybę. Dėl darbo jis negalėjo dažnai lankytis mokykloje ir didžiąją laiko dalį praleisdavo su šeima arba kitais darbininkais.

Džozefas ir jo draugai buvo jauni lengvabūdžiai. Kartais jie kvailai klysdavo, ir Džozefas suprato, kad kartą gavus atleidimą dar nereiškia, jog niekada nebereikės atgailauti. Be to, jo patirtas šlovingas regėjimas nei atsakė į visus klausimus, nei išsklaidė jo sąmyšio visiems laikams.¹ Taigi, jis stengėsi būti arti Dievo. Skaitė Bibliją, pasikliovė Jėzaus Kristaus galia jį išgelbėti ir pakluso Viešpaties įsakymui nesidėti prie jokios kitos bažnyčios.

Kaip ir daugelis žmonių tame krašte, įskaitant ir jo tėvą, Džozefas tikėjo, kad Dievas gali atskleisti žinias per tokius daiktus, kaip lazdos ir akmenys, lygiai taip, kaip tai Biblijoje padarė Mozei, Aaronui ir kitiems.² Vieną dieną, padėdamas kaimynui kasti šulinį, Džozefas aptiko žemėje užkastą nedidelį akmenuką. Žinodamas, kad žmonės kartais pamestų daiktų arba paslėptų lobių paieškai pasitelkdavo ypatingus akmenis, Džozefas pagalvojo, kad galbūt ir pats aptiko tokį akmenį. Pažvelgęs į jį jis pamatė žmogaus akiai nematomų dalykų.³

Džozefo dovana naudotis tuo akmeniu padarė įspūdį šeimos nariams, priėmusiems tai kaip dieviškos malonės ženklą.⁴ Bet net ir turėdamas regėtojo dovaną Džozefas nebuvo tikras, kad Dievas yra juo patenkintas. Jis daugiau nebejautė atleidimo ir ramybės, kurią jautė po regėjimo, kai matė Tėvą ir Sūnų. Vietoje to jis dažnai jautėsi smerkiamas už savo silpnybes ir netobulumą.⁵

1823 m. rugsėjo 21 dieną septyniolikmetis Džozefas gulėjo lovoje atsimerkęs palėpės kambaryje, kuriuo dalijosi su broliais. Tą vakarą jis nuėjo miegoti vėlai, nes klausėsi šeimos pokalbio apie skirtingas bažnyčias ir apie tai, kokių doktrinų jos moko. Visi jau sumigo ir namie buvo tylu.⁶

Tamsoje savo kambaryje Džozefas pradėjo melstis, karštai prašydamas Dievą atleidimo. Jis troško bendrauti su dangaus pasiuntiniu, galinčiu atsakyti, ką apie jį mano Viešpats, ir suteikti giraitėje pažadėtų Evangelijos žinių. Džozefas žinojo, kad Dievas anksčiau buvo atsakęs į jo maldas, ir buvo įsitikinęs, kad Jis vėl atsakys.

Džozefui meldžiantis šalia lovos pasirodė šviesa ir ėmė ryškėti, kol užpildė visą palėpę. Džozefas pažvelgė aukštyn ir išvydo ore stovintį angelą. Angelas dėvėjo vientisą riešus ir kulkšnis siekiantį baltą drabužį. Nuo jo sklido šviesa, o jo veidas švytėjo tarsi žaibas.

Iš pradžių Džozefas išsigando, bet vėliau jį apėmė ramybės jausmas. Angelas kreipėsi į jį vardu ir prisistatė esąs Moronis. Jis pasakė, kad Dievas atleido Džozefui jo nuodėmes ir dabar turi jam darbo. Jis pareiškė, kad Džozefo vardas bus visų tautų minimas ir geruoju, ir piktuoju.⁷

Moronis kalbėjo apie netoliese esančioje kalvoje užkastas auksines plokšteles. Plokštelėse buvo išraižytas senovės Amerikoje gyvenusių žmonių metraštis. Metraštis pasakojo apie jų kilmę ir apie tai, kaip Jėzus Kristus aplankė juos ir mokė Savo Evangelijos pilnatvės.⁸ Pasak Moronio, kartu su plokštelėmis buvo užkasti du regėtojo akmenys, kuriuos vėliau Džozefas pavadino Urimu ir Tumimu, arba vertikliais. Viešpats paruošė šiuos akmenis, kad padėtų Džozefui išversti tuos metraščius. Skaidrūs akmenys buvo sujungti kartu ir pritvirtinti prie krūtinšarvio.⁹

Likusį apsilankymo laiką Moronis citavo pranašystes iš Biblijos knygų – Izaijo, Joelio, Malachijo ir Apaštalų darbų. Jis paaiškino, kad Viešpats netrukus ateis ir kad žmonijos sutvėrimo tikslas nebus įvykdytas, jei iš pradžių nebus atnaujinta senovinė sandora su Dievu.¹⁰ Moronis pasakė, kad Dievas išrinko Džozefą atnaujinti tą sandorą ir kad jei jis ištikimai vykdys Dievo nurodymus, jis bus tas, kuris atskleis plokštelėse parašytą metraštį.¹¹

Prieš pasitraukdamas angelas paliepė Džozefui saugoti plokšteles ir niekam jų nerodyti, nebent būtų nurodyta kitaip, perspėdamas, kad jei jis nesilaikys šio patarimo, bus sunaikintas. Tada šviesa ėmė kauptis aplink Moronį ir jis pakilo į dangų.¹²

Kai Džozefas gulėjo galvodamas apie regėjimą, šviesa vėl užliejo kambarį ir vėl pasirodė Moronis su ta pačia žinia. Tada jis pasitraukė, bet tik kad vėl pasirodytų ir vėl perduotų tą pačią žinią.

„O dabar, Džozefai, žinok, – pasakė jis, – kad kai nuvyksi pasiimti plokštelių, tavo protą užplūs tamsa, ir į tavo protą ims brautis įvairiausias blogis stengdamasis sutrukdyti tau laikytis Dievo įsakymų.“ Kad Džozefas turėtų palaikymą, Moronis paragino jį apie šį regėjimą papasakoti savo tėvui.

„Jis patikės kiekvienu tavo pasakytu žodžiu“, – pažadėjo Moronis.¹³

Kitą rytą Džozefas nieko nesakė apie Moronį, nors ir žinojo, kad jo tėvas taip pat tikėjo regėjimais ir angelais. Vietoje to rytą jis praleido su Alvinu pjaudamas derlių šalimais buvusiame lauke.

Darbas buvo nelengvas. Džozefas stengėsi eiti koja kojon su broliu, kai juodu mosavo dalgiais žengdami per aukštus kviečius. Bet Moronio apsilankymai jam neleido užmigti visą naktį, be to jo mintys vis sugrįždavo prie senovės metraščių ir kalvos, kurioje jie buvo užkasti.

Netrukus jis liovėsi dirbti, ir Alvinas tai pastebėjo. „Turime tęsti darbą, – šūktelėjo jam Alvinas, – arba nebaigsime mums skirtos užduoties.“¹⁴

Džozefas stengėsi dirbti stropiau ir greičiau, bet, kaip besistengtų, negalėjo pavyti Alvino. Po kurio laiko Džozefas Vyresnysis pastebėjo, kad Džozefas atrodo išblyškęs ir vėl nustojo dirbti. „Eik namo“, – pasakė jis, pamanęs, kad sūnus susirgo.

Džozefas pakluso tėvui ir klupdamas nužingsniavo atgal link namų. Bet eidamas pro tvorą jis išsekęs susmuko ant žemės.

Gulėdamas ten ir stengdamasis atgauti jėgas jis dar kartą išvydo virš savęs stovintį šviesos apsuptą Moronį. „Kodėl nepapasakojai tėvui, kaip aš tau sakiau?“ – paklausė jis.

Džozefas atsakė, jog bijojo, kad tėvas nepatikės juo.

„Patikės“, – užtikrino jam Moronis ir vėl pakartojo savo praėjusios nakties žinią.¹⁵

Džozefas vyresnysis pravirko, išgirdęs sūnų pasakojant apie angelą ir jo žinią. „Tai buvo Dievo duotas regėjimas, – pasakė jis. – Daryk, ko esi prašomas.“¹⁶

Džozefas kaipmat patraukė link kalvos. Praėjusią naktį Moronis parodė jam, kur tos plokštelės paslėptos, taigi jis žinojo, kur eiti. Toji kalva, didžiausia kalva tame krašte, buvo apie tris mylias nuo jo namo. Plokštelės buvo paslėptos po dideliu plokščiu akmeniu vakariniame kalvos šlaite, netoli nuo viršūnės.

Eidamas Džozefas mąstė apie plokšteles. Nors jis ir žinojo, kad jos buvo šventos, jam buvo sunku atsispirti mintims apie jų kainą. Jis girdėjo pasakojimus apie paslėptus lobius, saugojamus jas ginančių dvasių, bet Moronis ir jo nupasakotos plokštelės buvo visai ne tai, apie ką teko girdėti istorijose. Moronis buvo Dievo paskirtas dangaus pasiuntinys saugiai perduoti metraščius Jo išrinktam regėtojui. Ir tos plokštelės buvo vertingos ne dėl to, kad buvo pagamintos iš aukso, bet kad liudijo apie Kristų.

Visgi Džozefas negalėjo atsispirti mintims apie tai, kad dabar tiksliai žino, kur rasti pakankamai didelį lobį, galintį jo šeimą išvaduoti iš skurdo.¹⁷

Atvykęs prie kalvos Džozefas susirado regėjime matytą vietą ir pradėjo kasti aplink akmens šonus, kol ėmė matyti jo kraštus. Tada susirado didelę šaką ir, naudodamas ją kaip svertą, pakėlė akmenį ir nustūmė šalin.¹⁸

Po akmeniu buvo dėžė, kurios pagrindas ir sienos buvo padarytos iš akmens. Žvilgtelėjęs vidun Džozefas išvydo auksines plokšteles, regėtojo akmenis ir krūtinšarvį.¹⁹ Plokšteles dengė senoviniai rašmenys, jos buvo susegtos iš vieno krašto trimis žiedais. Kiekviena plokštelė buvo apie penkiolikos centimetrų pločio, apie dvidešimties centimetrų aukščio ir plona. Atrodė, kad dalis tų plokštelių yra užantspauduotos, kad niekas negalėtų jų perskaityti.²⁰

Apstulbęs Džozefas mąstė, kiek tos plokštelės galėtų kainuoti. Jis ištiesė ranką ir pajuto jį sukrėtusią smūgio jėgą. Skubiai patraukė ranką, bet dar du kartus bandė pasiekti plokšteles ir kiekvieną kartą pajuto sukrėtimą.

„Kodėl negaliu jų paimti?“ – sušuko jis.

„Nes nesilaikei Viešpaties įsakymų“, – netoliese pasigirdo balsas.²¹

Džozefas atsigręžė ir išvydo Moronį. Kaipmat jo protą užplūdo naktį išgirsta žinia ir tai, kad jis pamiršo apie tikrąją metraščių paskirtį. Jis pradėjo melstis, ir jo protas bei dvasia atsivėrė Šventajai Dvasiai.

„Žiūrėk“, – paliepė Moronis. Prieš Džozefo akis atsiskleidė kitas regėjimas, ir jis išvydo Šėtoną, apsuptą jo beribių pulkų. „Tau rodoma visa tai, gėris ir blogis, tai, kas šventa ir netyra, Dievo šlovė ir tamsos galia, – pareiškė angelas, – kad atskirtum šias dvi galias ir niekada nepasiduotum blogosios įtakai.“

Jis nurodė Džozefui prieš gaunant metraštį apvalyti savo širdį ir sustiprinti protą. „Jei kada nors gausi šiuos daiktus, tai bus per maldą ir ištikimą paklusimą Viešpačiui, – pasakė Moronis. – Jie padėti čia ne pasipelnymui ir turtams siekiant šio pasaulio šlovės. Jie buvo užantspauduoti tikėjimo galia.“²²

Džozefas paklausė, kada galės paimti plokšteles.

„Kito rugsėjo dvidešimt septintą dieną, – atsakė Moronis, – jei su savimi atsivesi tinkamą žmogų.“

„Kas tas tinkamas žmogus?“ – paklausė Džozefas.

„Tavo vyriausiasis brolis.“²³

Nuo pat mažens Džozefas žinojo, kad gali pasikliauti vyriausiuoju broliu. Alvinui buvo dvidešimt penkeri ir jei panorėtų, jis galėtų įsigyti nuosavą ūkį. Bet jis nutarė likti šeimos ūkyje ir padėti tėvams įsikurti ir pasirūpinti jų žeme, kai jie pasens. Jis buvo rimtas ir darbštus. Džozefas be galo jį mylėjo ir juo žavėjosi.²⁴

Galbūt Moronis jautė, kad Džozefui reikėjo brolio išminties ir stiprybės norint tapti tokiu žmogumi, kuriam Viešpats galėtų patikėti plokšteles.

Tą vakarą Džozefas grįžo namo pavargęs, bet jo šeima apsupo jį tik įėjusį pro duris, norėdami sužinoti, ką jis rado toje kalvoje. Džozefas pradėjo jiems pasakoti apie plokšteles, bet Alvinas jį pertraukė vos pastebėjęs, koks jis išvargęs.

„Eikime miegoti, – pasakė jis, – o ryte anksti kelsimės ir eisime dirbti.“ Rytoj jie turės laiko į valias pasiklausyti Džozefo istorijos pabaigos. „Jei motina anksti paruoš mums vakarienę, – sakė jis, – mūsų lauks geras ilgas vakaras ir susėdę galėsime tavęs pasiklausyti.“²⁵

Kitą vakarą Džozefas papasakojo, kas nutiko prie kalvos, ir Alvinas juo patikėjo. Kaip vyriausias sūnus šeimoje Alvinas visad jautėsi atsakingas už materialinę savo senstančių tėvų gerovę. Jis su broliais netgi pradėjo statyti šeimai erdvesnį namą, kad jiems būtų patogiau.

Dabar Džozefas ėmė rūpintis jų dvasine gerove. Vakaras po vakaro jis pritraukdavo šeimą pasakojimais apie auksines plokšteles ir jas parašiusius žmones. Šeima labiau suartėjo, jų namai tapo taikūs ir laimingi. Kiekvienas jautė, kad turi įvykti kažkas nuostabaus.²⁶

Tada vieną rudens rytą, praėjus mažiau nei dviem mėnesiams po Moronio apsilankymo, Alvinas grįžo namo kamuojamas stipraus skrandžio skausmo. Susirietęs agonijoje jis maldavo tėvą šauktis pagalbos. Kai galiausiai atvyko gydytojas, jis jam davė didelę dozę vaistų su kreida, bet nuo to tapo tik blogiau.

Ištisas dienas Alvinas gulėjo lovoje raitydamasis iš skausmo. Žinodamas, kad turbūt mirs, jis pasikvietė Džozefą. „Daryk viską, ką gali, kad gautum metraštį, – sakė Alvinas. – Ištikimai klausyk nurodymų ir laikykis kiekvieno gauto įsakymo.“²⁷

Netrukus po to jis mirė, ir namus apėmė sielvartas. Per laidotuves pamokslininkas tepasakė, jog Alvinas nukeliavo į pragarą, kad savo mirtimi perspėtų kitus apie tai, kas nutiks, jei neįsikiš jų išgelbėti Dievas. Džozefas Vyresnysis įsiuto. Jo sūnus buvo doras jaunuolis, ir jis netikėjo, kad Dievas galėtų jį prakeikti.²⁸

Alvinui mirus pokalbiai apie plokšteles liovėsi. Jis buvo toks ištikimas Džozefo dieviško pašaukimo rėmėjas, kad bet kokia užuomina apie jas priminė apie jo mirtį. Šeima nebegalėjo to atlaikyti.

Džozefui labai trūko Alvino ir jo mirtį jis priėmė ypač sunkiai. Jis vylėsi pasikliauti vyresniojo brolio pagalba gaunant plokšteles. Dabar jis pasijuto paliktas.²⁹

Atėjus dienai sugrįžti prie kalvos, Džozefas išvyko vienas. Jis nebuvo tikras, kad be Alvino Viešpats jam patikės plokšteles. Bet manė, kad, kaip patarė brolis, jis galės laikytis kiekvieno Viešpaties įsakymo. Moronio nurodymai, kaip gauti plokšteles, buvo aiškūs. „Turi paimti jas į rankas ir nedelsiant vykti namo, – pasakė angelas, – ir jas užrakinti.“³⁰

Nuvykęs prie kalvos Džozefas nukėlė akmenį, įkišo rankas į dėžę ir ištraukė plokšteles. Tada jam kilo mintis: kiti dėžėje esantys daiktai buvo vertingi ir prieš grįžtant namo juos reikėjo paslėpti. Jis padėjo plokšteles ant žemės ir pasisuko į dėžę, bet atsigręžęs į plokšteles jų jau neberado. Sunerimęs jis parpuolė ant kelių ir ėmė melsti klausdamas, kur jos yra.

Pasirodė Moronis ir pasakė Džozefui, kad šis vėl nepakluso nurodymams. Jis ne tik padėjo jas ant žemės nepasirūpinęs jų saugumu, bet ir pametė jas iš akiračio. Koks bebūtų jaunojo regėtojo troškimas vykdyti Viešpaties darbą, jis dar negebėjo apsaugoti šių senovės metraščių.

Džozefas pasijuto nusivylęs savimi, bet Moronis nurodė jam sugrįžti plokštelių po metų. Jis taip pat pamokė jį apie Viešpaties planus Dievo karalystei ir didį darbą, kuris tuojau prasidės.

Tačiau Džozefas angelui pasitraukus lėtai nužingsniavo šlaitu žemyn jaudindamasis ir galvodamas, ką pasakys šeima, kai pamatys jį grįžtant tuščiomis.³¹ Kai įžengė į namus, jie jau jo laukė. Tėvas iš karto paklausė, ar jis gavo plokšteles.

„Ne, – atsakė jis, – nesugebėjau jų gauti.“

„Ar matei jas?“

„Mačiau, bet negalėjau jų paimti.“

„Aš būčiau galėjęs jas paimti, – atsakė Džozefas Vyresnysis, – jei būčiau buvęs tavo vietoje.“

„Nežinote, ką sakote, – tarė Džozefas. – Negalėjau jų paimti, nes Dievo angelas man neleido.“³²