Šventieji. Pasakojimas apie Jėzaus Kristaus Bažnyčią pastarosiomis dienomis, 1 tomas, Tiesos vėliava, 1815–1846 (2018), 4 skyrius, „Būk budrus“
4 Skyrius. Būk budrus
4 SKYRIUS
Būk budrus
Pirmą kartą Ema Heil apie Džozefą Smitą išgirdo šiam atvykus dirbti pas Džosają Stoulą, 1825 metų rudenį. Jis įdarbino jaunuolį kartu su tėvu padėti ieškant jo nuosavybėje užkasto lobio.1 Sklandė kalbos, kad prieš keletą šimtmečių būrys tyrinėtojų atkasė sidabro grynuolį ir paslėpė jį kažkur toje vietovėje. Žinodamas, kad Džozefas turėjo dovaną naudotis regėtojo akmenimis, Džosajas už pagalbą pasiūlė gerą uždarbį ir dalį radinio.2
Emos tėvas Aizekas šiai veiklai pritarė. Džozefui su tėvu atvykus į Stoulo fermą Harmonyje, Pensilvanijos valstijoje (ši gyvenvietė buvo maždaug už 150 mylių, arba 240 kilometrų, į pietus nuo Palmyros), Aizekas buvo jų pasirašytos sutarties liudininkas. Jis taip pat leido darbininkams gyventi savo namuose.3
Netrukus po to Džozefą pamatė Ema. Jis buvo už ją jaunesnis, virš metro aštuoniasdešimties ūgio ir, sprendžiant iš išvaizdos, buvo pratęs prie sunkaus darbo. Jis buvo mėlynakis, lieknas ir vaikščiojo kiek šlubuodamas. Jis kalbėjo nelabai sklandžiai ir kartais reikšdamas savo mintis vartodavo pernelyg daug žodžių, tačiau iš jo kalbos buvo matyti, kad jis protingas. Jis ir jo tėvas buvo geri vyrai, kurie mieliau garbino Dievą savarankiškai užuot vaikščioję į bažnyčią, į kurią ėjo Ema ir jos šeima.4
Tiek Emai, tiek Džozefui patikdavo būti gryname ore. Nuo vaikystės Ema mėgo jodinėti ir plaukioti kanoja prie namų esančioje upėje. Džozefas nebuvo įgudęs jojikas, tačiau jis buvo gabus imtynininkas ir jam sekėsi žaisti kamuoliu. Bendrauti su kitais jam buvo lengva ir jis noriai šypsodavosi, dažnai pasakodavo juokelius ar linksmas istorijas. Ema buvo uždaresnė, tačiau ji mėgo linksmai pasijuokti ir rasdavo bendrą kalbą su visais. Jai taip pat patiko skaityti ir dainuoti.5
Laikui bėgant Ema vis geriau pažino Džozefą, o jos tėvams darėsi vis neramiau dėl jų santykių. Džozefas buvo varganas darbininkas iš kitos valstijos ir jie tikėjosi, kad jų duktė nustos juo domėtis ir ištekės už kokios pasiturinčios jų slėnio šeimos nario. Emos tėvui taip pat ne prie širdies buvo lobio ieškojimas ir jis skeptiškai žiūrėjo į Džozefo vaidmenį tame reikale. Aizekui Heilui nerūpėjo, kad Džozefas stengėsi įtikinti Džosają Stoulą nutraukti paieškas, kai tapo aišku, jog iš to nieko nebus.6
Emai Džozefas patiko labiau negu koks nors kitas jos pažįstamas vyras ir ji nenustojo su juo susitikinėti. Įtikinęs Džosają nutraukti sidabro paieškas Džozefas liko Harmonyje ir dirbo Džosajo fermoje. Kartais jis dirbdavo dar pas Džozefą ir Polę Naitus, kitą toje vietovėje gyvenusią fermerių šeimą. Kai nedirbdavo, jis lankydavo Emą.7
Džozefas ir jo turimi regėtojo akmenys netrukus Harmonyje tapo apkalbų objektu. Kai kurie vyresni to miesto žmonės tikėjo regėtojais, tačiau didžioji dalis jų vaikų ir anūkų – ne. Džosajo sūnėnas teigė, kad jo dėdė yra išnaudojamas, ir iškėlė Džozefui bylą teisme, kaltindamas jį sukčiavimu.
Atsidūręs prieš vietos teisėją, Džozefas paaiškino, kaip jis šį akmenį rado. Džozefas Vyresnysis paliudijo, kad jis nuolatos prašė Dievą apreikšti jiems Jo valią dėl nuostabios Džozefo regėjimo dovanos. Galiausiai prieš teismą stojo Džosajas ir pareiškė, kad Džozefas jo neapsuko.
„Ar teisingai suprantu, – tarė teisėjas, – kad jūs tikite, jog kaltinamasis gali matyti naudodamasis tuo akmeniu?“
„Ne, – tvirtai tarė Džosajas, – tikrai žinau, kad tai tiesa.“
Džosajas buvo labai gerbiamas toje bendruomenėje ir žmonės patikėjo jo žodžiais. Galiausiai, apklausos metu nepasitvirtino, kad Džozefas būtų jį apgavęs, todėl teisėjas kaltinimus atmetė.8
1826 metų rugsėjį Džozefas grįžo į kalvą plokštelių, tačiau Moronis pasakė, kad jis dar nėra tam pasiruošęs. „Liaukis bendravęs su pelno ieškotojais“, – tarė jam angelas. Tarp jų buvo nelabų žmonių.9 Moronis davė jam vienerius metus suderinti savo valią su Dievo valia. Jei jis to nepadarysiąs, plokštelės jam nebus patikėtos.
Angelas taip pat nurodė jam kitą kartą ką nors atsivesti. Tai buvo toks pat nurodymas, kokį jis davė Džozefui Smitui po pirmojo apsilankymo kalvoje. Tačiau Džozefas sutriko, nes Alvinas buvo miręs.
„Kas yra tas tinkamas žmogus?“ – pasiteiravo jis.
„Tu suprasi,“ – tarė Moronis.
Džozefas ieškojo Viešpaties nurodymų per turimą regėtojo akmenį. Jis sužinojo, kad tas tinkamas žmogus yra Ema.10
Džozefas jautė Emai palankumą nuo pat pirmos jų susitikimo akimirkos. Kaip ir Alvinas, ji buvo tas žmogus, kuris galėtų padėti jam tapti tokiu žmogumi, kurio Viešpačiui reikia Jo darbui atlikti. Tačiau buvo dar kai kas susijusio su Ema. Džozefas ją mylėjo ir norėjo ją vesti.11
Gruodį Džozefui sukako dvidešimt vieneri. Anksčiau jis leidosi tampomas šen ir ten žmonių, kurie norėjo pasinaudoti jo dovana.12 Tačiau po šio apsilankymo kalvoje jis suprato, kad turi kai ką padaryti, kad pasiruoštų gauti plokšteles.
Prieš grįždamas į Harmonį Džozefas pasikalbėjo su savo tėvais. „Aš nutariau vesti, – tarė jis jiems, – ir jei jūs neprieštaraujate, panelė Ema Heil būtų mano pasirinkimas.“ Jo tėvai širdingai pritarė jo pasirinkimui ir Liusi paragino jį susituokus atsikelti gyventi su jais.13
Tą žiemą Džozefas praleido kiek įmanoma daugiau laiko su Ema, kartais jis skolindavosi Naitų roges, kai prisnigdavo tiek, kad būdavo sunku nusigauti iki Heilų namų. Tačiau jis vis dar nepatiko jos tėvams, ir jam nepasisekė pelnyti jų palankumo.14
1827 metų sausį Ema apsilankė Stoulų namuose – čia jiedu su Džozefu galėjo drauge leisti laiką nevarstomi piktų jos šeimos žvilgsnių. Ten Džozefas pasipiršo Emai ir iš pradžių ji atrodė suglumusi. Ji žinojo, kad jos tėvai šiai santuokai nepritars.15 Tačiau Džozefas ragino ją apie tai pamąstyti. Jie galėtų ilgai netrukę susituokti slapčia.
Ema apsvarstė pasiūlymą. Ištekėjusi už Džozefo ji nuviltų savo tėvus, tačiau ji pasirinko jį, nes jį mylėjo.16
Kiek vėliau, 1827 metų sausio 18 dieną, Džozefas ir Ema susituokė vietinio taikos teisėjo namuose. Tuomet jie persikėlė į Mančesterį ir pradėjo bendrą gyvenimą Džozefo tėvų namuose. Namas buvo patogus, tačiau Džozefas Vyresnysis ir Liusi negalėjo išmokėti paskolos ir neteko nuosavybės teisės. Jie pradėjo tą namą nuomotis iš naujųjų savininkų.17
Smitams patiko, kad Džozefas ir Ema gyvena drauge su jais. Tačiau jų sūnaus dieviškas paskyrimas kėlė jiems nerimą. Tos apylinkės žmonės išgirdo apie aukso plokšteles ir kartais imdavo jų ieškoti.18
Vieną dieną Džozefas nuvyko atlikti reikalų mieste. Jo tėvai sunerimo, kai jis negrįžo laiku vakarienės. Jie laukė valandų valandas ir negalėjo užmigti. Galiausiai Džozefas pravėrė duris ir nuvargęs krito į kėdę.
„Kodėl grįžai taip vėlai?“ – paklausė jo tėvas.
„Patyriau stipriausią pamokymą, kokį kada nors turėjau“, – tarė Džozefas.
„Nuo ko?“ – pasiteiravo tėvas.
„Nuo Viešpaties angelo, – atsakė Džozefas. – Jis sako, kad buvau aplaidus.“ Artėjo kitas susitikimas su angelu Moroniu. „Turiu atsikelti ir darbuotis, – tarė jis, – turiu imtis to, ką Dievas man įsakė atlikti.“19
Po rudens derliaus Džosajas Stoulas ir Džozefas Naitas atvyko į Mančesterį darbo reikalais. Abu vyrai žinojo, kad artėja ketvirtosios Džozefo apsilankymo kalvoje metinės, ir jie troško sužinoti, ar Moronis pagaliau patikėjo jam plokšteles.
Vietiniai lobių ieškotojai taip pat žinojo, kad artėjo laikas Džozefui gauti plokšteles. Pastaruoju metu vienas iš jų, vardu Samuelis Lorensas, slampinėjo po kalvą ieškodamas plokštelių. Nerimaudamas, kad Samuelis gali sukelti problemų, rugsėjo 21-ąją Džozefas pasiuntė savo tėvą į Samuelio namus, kad šį užimtų ir pastotų jam kelią, jeigu paaiškės, kad jis eis į kalvą.20
Džozefas susiruošė paimti plokšteles. Į kalvą jis turėjo vykti ankstyvą kitos dienos rytą, tačiau norėdamas aplenkti lobių ieškotojus jis planavo ten būti netrukus po vidurnakčio, vos prasidėjus rugsėjo 22-ajai – kai niekas to nesitikėjo.
Jam taip pat reikėjo rasti būdą, kaip apsaugoti plokšteles jas gavus. Beveik visai šeimai sumigus, jis tyliai pasiteiravo mamos, ar ši turinti užrakinamą dėžutę. Liusi tokios dėžutės neturėjo ir sunerimo.
„Niekis, – atsakė Džozefas, – išsiversiu ir be jos.“21
Netrukus, apsirengusi jodinėjimui, pasirodė Ema, drauge su Džozefu ji įlipo į Džozefo Naito karietą ir pranyko naktyje.22 Atvykus prie kalvos Ema liko laukti karietoje, o Džozefas tuo metu kopė viršun į vietą, kur buvo paslėptos plokštelės.
Pasirodė Moronis ir Džozefas iš akmeninės dėžės iškėlė aukso plokšteles bei regėtojo akmenį. Prieš nusileidžiant nuo kalvos, Moronis priminė, kad jis niekam nerodytų plokštelių, išskyrus tiems, kuriuos nurodė Viešpats, ir pažadėjo, kad plokštelės bus saugomos, jei jis darys viską, kad jos būtų išsaugotos.
„Turėsi būti budrus ir neprarasti pasitikėjimo, – tarė jam Moronis, – jei ne – būsi pergalėtas nelabų žmonių, nes jie panaudos viską, kas įmanoma, kad jas iš tavęs atimtų. Ir jei nuolatos nebudėsi – jiems tai pavyks“.23
Džozefas nusileido su plokštelėmis nuo kalvos, tačiau prieš įlipdamas į karietą jis paslėpė jas tuščiaviduriame rąste, kuriame jos liks saugios, kol jis gaus užrakinamą dėžutę. Tuomet jis surado Emą ir jiedu grįžo namo paryčiais.24
Smitų namuose Liusi nerimastingai laukė Džozefo ir Emos, tuo tarpu ruošdama pusryčius Džozefui Vyresniajam, Džozefui Naitui ir Džosajui Stoului. Jai dirbant širdis neramiai plakė, nes ji jaudinosi, kad sūnus gali grįžti be plokštelių.25
Netrukus namo grįžo Džozefas ir Ema. Liusi žvilgtelėjo norėdama pamatyti, ar Džozefas turėjo plokšteles, tačiau pamačiusi jo tuščias rankas visa drebėdama išėjo iš kambario.
Džozefas nuėjo pavymui. „Mama, – tarė jis, – nesijaudink.“ Jis padavė jai tai, ką turėjo suvyniojęs nosinėje. Per medžiagą Liusi pajuto, kad tai buvo kažkas panašaus į didelius akinius. Tai buvo Urimas ir Tumimas, regėtojo akmenys, kuriuos Viešpats paruošė plokštelių vertimui.26
Liusi nušvito. Pažiūrėjus į Džozefą buvo matyti, kad nuo jo pečių buvo nuimta sunki našta. Tačiau nuėjęs pas kitus, esančius namuose, jis nutaisė liūdną veidą ir pusryčiavo nepratardamas nė žodžio. Baigęs jis liūdnai pasirėmė galvą ranka. „Esu nusivylęs“, – tarė jis Džozefui Naitui.
„Na, – tarė senolis, – man labai gaila.“
„Esu labai nusivylęs, – pakartojo Džozefas, ir jo veide pasirodė šypsena, – nes tai dešimt kartų geriau, negu maniau!“ Tuomet jis nupasakojo plokštelių dydį ir svorį ir džiaugsmingai pasakojo apie Urimą ir Tumimą.
„Galiu matyti viską, – tarė jis, – jie nuostabūs.“27
Gavęs plokšteles, kitą dieną Džozefas išvyko dirbti į kitą miestą, kuriame taisė šulinį, norėdamas sutaupyti pakankamai pinigų užrakinamai dėžutei. Tą patį rytą kitame kalvos krašte reikalus tvarkęs Džozefas Vyresnysis nugirdo, kaip grupelė vyrų planavo pavogti plokšteles. „Mes gausime tas plokšteles, – tarė vienas iš jų, – nepaisant Džo Smito ir visų pragaro velnių.“
Sunerimęs Džozefas Vyresnysis grįžo namo ir papasakojo tai Emai. Ji pasakė nežinanti, kur plokštelės, tačiau esanti tikra, kad Džozefas jas saugiai paslėpė.
„Taip, – atsakė Džozefas Vyresnysis, – tačiau prisimink, kaip Ezavas neteko savojo palaiminimo ir pirmagimystės dėl mažmožio. Taip gali nutikti ir Džozefui.“28
Norėdama įsitikinti, kad plokštelės saugios, Ema užšoko ant arklio ir jojo ilgiau negu valandą iki tos fermos, kurioje Džozefas dirbo. Ji rado jį prie šulinio, visą purviną ir suprakaitavusį po dienos darbų. Išgirdęs apie pavojų Džozefas pasižiūrėjo į Urimą ir Tumimą ir pamatė, kad plokštelės saugios.
Likęs namuose Džozefas Vyresnysis nerimastingai vaikščiojo apie namą, vis žvalgydamasis į kelią, kol galiausiai pamatė Džozefą ir Emą.
„Tėve, – tarė Džozefas prijojęs, – jos visiškai saugios – nėra reikalo nerimauti.“29
Tačiau atėjo metas veikti.
Nuskubėjęs prie kalvos Džozefas rado rąstą, kuriame buvo paslėptos plokštelės, ir atsargiai suvyniojo jas į marškinius.30 Tuomet jis niro į giraitę ir patraukė namo, atidžiai dairydamasis galimo pavojaus. Medžiai saugojo jį nuo pagrindiniame kelyje esančių žmonių, tačiau tarp jų kuo puikiausiai galėjo pasislėpti plėšikai.
Nuvargintas plokštelių svorio Džozefas iš visų jėgų skubėjo mišku. Jam kelią pastojo nukritęs medis ir šokdamas per jį jis pajuto smūgį į nugarą. Apsisukęs jis pamatė link jo artėjantį vyrą, užsimojusį šautuvu kaip kuoka.
Viena ranka stipriai prie savęs spausdamas plokšteles Džozefas pargriovė vyrą ant žemės ir nuskubėjo į tankmę. Maždaug už puskilometrio iš už medžio iššoko kitas vyras ir trenkė jam šautuvo buože. Džozefas jį atrėmė ir nulėkė į priekį, stengdamasis ištrūkti iš miško. Tačiau netrukus jį užpuolė trečias vyras, pastarasis taip smarkiai trenkė, kad Džozefas pargriuvo. Sukaupęs jėgas Džozefas stipriai trenkė atgal ir nubėgo namo.31
Džozefas įgriuvo pro namų duris po ranka pasikišęs sunkų nešulį. „Tėve, – sušuko jis, – turiu plokšteles!“
Jo keturiolikmetė sesuo Ketrin padėjo jam paguldyti ryšulį ant stalo, kol likusieji namiškiai susirinko aplink. Džozefas pamatė, kad jo tėvas ir jaunesnysis brolis Viljamas norėjo atidengti plokšteles, tačiau juos sustabdė.
„Gal galėtume jas pamatyti?“ – paklausė Džozefas Vyresnysis.
„Ne, – atsakė Džozefas, – buvau nepaklusnus pirmą kartą, tačiau šį kartą ketinu būti ištikimas.“
Jis pasakė, kad jie gali apčiupinėti plokšteles per audinį, ir jo brolis Viljamas pakėlė plokšteles. Jos buvo sunkesnės už akmenį ir Viljamas jautė, kad tai buvo plokštelės, kurios judėjo kaip knygos puslapiai.32 Džozefas taip pat pasiuntė savo jauniausiąjį brolį Don Karlosą paimti iš Hairumo, gyvenusio toje pačioje gatvėje su savo žmona Jeruša ir jų naujagime dukrele, užrakinamą dėžutę.
Netrukus po to atvyko ir pats Hairumas, ir vos tik plokštelės buvo saugiai paguldytos į dėžutę, Džozefas griuvo į artimiausią lovą ir pradėjo pasakoti savo šeimai apie miške buvusius vyrus.
Kalbėdamas jis pajuto skausmą rankoje. Greičiausiai grumtynių metu jis išsinarino nykštį.
„Turiu nustoti kalbėjęs, tėve, – netikėtai tarė jis, – ir paprašyti tavęs atstatyti mano nykštį į vietą.“33