Verta įsidėmėti

Senojo Testamento skaitymas

Ieškokite prasmės sau

Kaip jaučiatės galvodami apie galimybę studijuoti Senąjį Testamentą? Nekantraujate? Abejojate? Baiminatės? Visi šie jausmai yra suprantami. Senasis Testamentas yra vienas iš seniausių metraščių rinkinių pasaulyje, o tai gali ir jaudinti, ir bauginti. Šie metraščiai kilo iš senovės kultūros, kuri gali atrodyti svetima, o kartais ir keista ar net nepatogi. Kad ir kaip būtų, šiuose metraščiuose regime žmones, kurių patirtys mums atrodo pažįstamos, atpažįstame temas, liudijančias apie Jėzaus Kristaus dieviškumą ir Jo Evangeliją.

Taip, tokie žmonės, kaip Abraomas, Sara, Hana ir Danielius, tam tikra prasme gyveno visai kitaip, nei gyvename mes. Tačiau jie irgi patyrė šeimyninį džiaugsmą ir nesantaiką, tikėjimo ir netikrumo akimirkų, sėkmių ir nesėkmių – kaip ir mes visi. Tačiau svarbiausia tai, kad jie rodė tikėjimą, atgailavo, sudarė sandoras, patyrė dvasinių potyrių ir niekada nesiliovė stengęsi paklusti Dievui.

Jei nežinote, ar jūs ir jūsų šeima šiais metais Senajame Testamente gali rasti prasmės sau, atminkite, kad Lehio ir Sarijos šeima tokią prasmę buvo radusi. Kai Nefio broliams reikėjo padrąsinimo ar pataisymo, ar perspektyvos, jis pasakodavo apie Mozę ir dalydavosi mokymais iš Izaijo knygos. Sakydamas, kad „mano siela gėrisi Raštais“ (2 Nefio 4:15), Nefis kalbėjo apie Raštus, kurie dabar sudaro dalį Senojo Testamento.

Ieškokite Gelbėtojo

Jei nežinote, ar jūs ir jūsų šeima studijuodama Senąjį Testamentą gali priartėti prie Jėzaus Kristaus, atminkite, kad tai daryti mus kviečia Pats Gelbėtojas. Sakydamas žydų vadovams, kad „Raštai liudija apie mane“ (Jono 5:39), Jis omenyje turėjo metraščius, kuriuos vadiname Senuoju Testamentu. Kad skaitydami rastumėte Gelbėtoją, jums prireiks kantraus apmąstymo ir Dvasios vedimo. Užuominos apie Jį kartais yra gana akivaizdžios, pavyzdžiui, Izaijo pareiškime „Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas […] jis bus vadinamas […] Ramybės Kunigaikštis“ (Izaijo 9:6). Kitose vietose apie Gelbėtoją užsimenama subtiliau, per simbolius ir panašumus, pavyzdžiui, gyvulių aukojimų aprašymuose (žr. Kunigų 1:3–4) arba pasakojime apie savo broliams atleidžiantį ir juos nuo bado išgelbstintį Juozapą.

Jei studijuodami Senąjį Testamentą ieškosite didesnio tikėjimo Gelbėtoju, tai tikrai jį rasite. Galbūt tai turėtų būti jūsų studijavimo šiais metais siekis. Melskite, kad Dvasia jums padėtų atrasti ir išstudijuoti tuos pasakojimus, istorijas ir pranašystes, kurios jus galėtų priartinti prie Jėzaus Kristaus.

Senojo Testamento pranašas, dail. Džiudit A. Mer

Dieviškai išsaugoti metraščiai

Nesitikėkite, kad Senajame Testamente rasite išsamią ir tikslią žmonijos istoriją. Šių metraščių autoriai ir sudarytojai tokio tikslo neturėjo. Jiems labiau rūpėjo ko nors pamokyti apie Dievą – apie Jo planą Savo vaikams, apie tai, ką reiškia būti Jo sandoros liaudimi ir apie tai, kaip būti išpirktiems, kai nebesilaikome sudarytų sandorų. Kartais jie tai daro pateikdami savo supratimą apie kokius nors istorinius įvykius ir istorijas iš didžiųjų pranašų gyvenimo. To pavyzdys yra Pradžios knyga, o taip pat Jozuės, Teisėjų, 1 ir 2 Karalių knygos. Tačiau kiti Senojo Testamento rašytojai visai nesistengė apžvelgti istorijos. Jie mokė pasitelkdami tokias meno formas, kaip poezija ir literatūra. Šiai kategorijai priskiriamos Psalmių ir Patarlių knygos. Dar turime vertingų žodžių iš tokių pranašų kaip Izaijas ir Malachijas, kurie Dievo žodį kalbėjo senovės Izraeliui, o per Biblijos stebuklą, šiandien jie kalba ir mums.

Ar visi šie pranašai, poetai ir sudarytojai žinojo, kad jų žodžius žmonės visame pasaulyje skaitys po tūkstančių metų? To nežinome. Tačiau mus nepaprastai stebina tai, kad būtent taip ir nutiko. Iškilo ir išnyko daug tautų, buvo užkariauta daug miestų, gyveno ir mirė daug karalių; tačiau visa tai atlaikė Senasis Testamentas, kuris buvo perduodamas iš kartos į kartą, iš vieno perrašinėtojo rankų į kito perrašinėtojo rankas, iš vieno vertimo į kitą. Be abejo, tam tikros detalės buvo prarastos ar pakeistos, tačiau kažkokiu būdu tiek daug stebuklingai išsaugota.¹

Ir tai tik keletas iš tų dalykų, kuriuos reikia įsidėmėti skaitant Senąjį Testamentą šiais metais. Šiuos senovinius metraščius Dievas galbūt išsaugojo dėl to, kad Jis pažįsta jus ir žino, ką jūs patiriate. Galbūt šiuose žodžiuose Jis yra paruošęs kokią nors dvasinę žinią jums, kažką, kas jus priartintų prie Jo ir sustiprintų jūsų tikėjimą Jo planu ir Jo Mylimuoju Sūnumi. Galbūt Jis jums parodys kokią nors Raštų ištrauką ar įžvalgą, galinčią palaiminti kurį nors jūsų pažįstamą žmogų, kokią nors žinią, kuria galėtumėte pasidalyti su savo draugu, šeimos nariu ar kitu šventuoju. Yra tiek daug galimybių. Ar neimate jaudintis vien apie tai pagalvoję?

Senojo Testamento knygos

Daugumoje krikščioniškų Senojo Testamento versijų knygos yra suskirstytos ne taip, kaip iš pat pradžių, kai jos buvo surinktos į vieną rinkinį. Ir nors hebrajiškoje Biblijoje šios knygos yra suskirstytos į tris kategorijas – įstatymą, pranašus ir raštus – tačiau daugumoje krikščioniškų Biblijų šios knygos yra suskirstytos į keturias kategorijas: įstatymą (Pradžios knyga–Pakartoto Įstatymo knyga), istorija (Jozuės knyga–Esteros knyga), poetinės knygos (Jobo knyga–Saliamono giesmių giesmė) ir pranašai (Izaijo knyga–Malachijo knyga).

Kodėl šios kategorijos yra svarbios? Nes žinant, kokios kategorijos knygą studijuojate, gali būti lengviau suprasti, kaip ją studijuoti.

Štai ką vertėtų įsidėmėti pradedant studijuoti „įstatymą“, arba pirmąsias penkias Senojo Testamento knygas. Bėgant metams, šios knygos, kurių autorystė yra priskiriama Mozei, greičiausiai perėjo daugybės rašytojų ir sudarinėtojų rankas. Kad ir kaip būtų, šios Mozės knygos yra įkvėptas Dievo žodis, nors jose greičiausiai – kaip ir bet kuriame kitame žmogaus rankų paliestame dalyke – galima rasti žmonių klaidų (žr. Mozės 1:41; Tikėjimo Teiginių 1:8). Čia būtų naudinga prisiminti tokius Moronio žodžius apie jo paties sudarytą šventą Mormono Knygą: „Jei yra klaidų, tai yra žmonių klaidos; todėl nesmerkite Dievo dalykų“ (Mormono Knygos antraštinis puslapis). Kitaip tariant, kad Raštų knyga būtų Dievo žodis, ji nebūtinai turi būti be žmonių klaidų.

Išnaša

1. Prezidentas M. Raselas Balardas pasakė: „Tai, kad šiandien turime Bibliją, yra ne atsitiktinumas ar sutapimas. Teisūs žmonės Dvasios buvo įkvėpti užrašyti šventus dalykus, kuriuos jie matė, bei įkvėptus žodžius, kuriuos girdėjo ir kalbėjo. Kiti pasišventę žmonės buvo įkvėpti apginti ir išsaugoti šiuos metraščius“ (Šventosios Biblijos stebuklas, 2007 m. balandžio visuotinės konferencijos medžiaga).