„Verta įsidėmėti. Palapinė ir aukos“, „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms. Senasis Testamentas, 2022 (2021)
„Verta įsidėmėti. Palapinė ir aukos“, „Ateik ir sek paskui mane“ – pavieniams asmenims ir šeimoms, 2022
Verta įsidėmėti
Palapinė ir aukos
Skaitydami Senąjį Testamentą kartais randame ilgus skyrius apie Viešpačiui akivaizdžiai svarbius dalykus, kurių aktualumą šiandienos kontekste galbūt ne iš karto suvokiame. Pavyzdžiui, Išėjimo 25–30; 35–40; Kunigų 1–9; 16–17 skyriai. Šiuose skyriuose detaliai aprašoma, kaip tyruose statyti Izraelio Palapinę ir kokie ten bus atliekami gyvulių aukojimai.1 Toji Palapinė – tai kilnojamoji šventykla, Viešpaties buveinė tarp Jo žmonių.
Mūsų dabartinės šventyklos turi panašumų su Izraelio Palapine, tačiau mažai kuo panašios į tai, kas užrašyta Išėjimo knygoje. Šventyklose tikrai neskerdžiame gyvulių – prieš daugiau nei 2000 metų gyvulių aukojimas užsibaigė Gelbėtojo Apmokėjimu. Kad ir kokie būtų skirtumai, šiais laikais vis tiek pravartu paskaityti apie senovės Izraelio garbinimo formas, ypač jei į jas žvelgsime Dievo žmonių iš Mormono Knygos akimis, t. y. kaip į būdą „stiprinti [savo] tikėjimą Kristumi“ (Almos 25:16; taip pat žr. Jokūbo knygos 4:5; Jaromo 1:11). Palapinės ir gyvulių aukojimo simbolikos supratimas gali mums padėti įgyti tokių dvasinių įžvalgų, kurios sustiprins mūsų tikėjimą Kristumi.
„Izraelitai į Palapinę atneša avinėlį“, dail. Robertas T. Baretas
Palapinė stiprina tikėjimą Jėzumi Kristumi
Įsakęs Mozei izraelitų stovykloje pastatyti Palapinę, Dievas nurodė ir jos paskirtį: „kad galėčiau gyventi tarp jūsų“ (Išėjimo 25:8). Dievo akivaizdą Palapinėje simbolizavo sandoros skrynia – medinė paauksuota dėžė su į ją įdėta rašytine Dievo sandora su Savo žmonėmis (žr. Išėjimo 25:10–22). Skrynia buvo laikoma pačioje švenčiausioje ir tolimiausioje dalyje, kuri nuo likusios Palapinės dalies buvo atskirta uždanga. Uždanga simbolizuoja mūsų atsiskyrimą nuo Dievo akivaizdos per Nuopuolį.
Žinome, kad į tą švenčiausiąją (Išėjimo 26:34) dalį, be Mozės, dar gali įžengti tik aukštasis kunigas. Kaip ir kiti kunigai, jis pirmiausia turėjo būti apiplaunamas, patepamas (žr. Išėjimo 40:12–13) ir aprengiamas šventais jo pareigybę simbolizuojančiais apdarais (žr. Išėjimo 28). Kartą per metus, dieną, kuri buvo vadinama Apmokėjimo diena, aukštasis kunigas, prieš vienas įžengdamas į Palapinę, aukodavo aukas žmonių labui. Prie uždangos jis degindavo smilkalus (žr. Kunigų 16:12). Į dangų kylantys kvapnūs dūmai simbolizavo į Dievą kylančias žmonių maldas (žr. Psalmių 141:2). Tada, nešinas gyvulių aukojimo metu surinktu krauju, aukštasis kunigas žengdavo pro uždangą ir prieidavo prie Dievo sostą simbolizavusios sandoros skrynios (žr. Kunigų 16:14–15).
Ar remdamiesi tuo, ką žinote apie Jėzų Kristų ir Jo vaidmenį Dangiškojo Tėvo plane, pastebite, kokiu būdu toji Palapinė mums primena Gelbėtoją? Kaip Palapinė ir joje esanti skrynia simbolizavo Dievo akivaizdą tarp Jo žmonių, lygiai taip Jėzus Kristus buvo Dievo akivaizda tarp Jo žmonių (žr. Jono 1:14). Jėzus Kristus, lyg tas aukštasis kunigas, yra Tarpininkas tarp mūsų ir Dievo Tėvo. Per uždangą Jis žengė tam, kad mus užtartų Savo paaukotu krauju (žr. Hebrajams 8–10).
Tam tikri Izraelio Palapinės aspektai jums gali atrodyti pažįstami, ypač jei esate buvę šventykloje ir ten už save atlikote apeigas. Šventyklų celestialinis kambarys, kaip ir Palapinės Švenčiausioji, simbolizuoja Dievo akivaizdą. Kad į ją įžengtume, pirma turime būti apiplauti ir patepti. Dėvime šventus drabužius. Meldžiamės prie altoriaus, nuo kurio į Dievą kyla maldos. O žengdami pro uždangą mes galiausiai patenkame į Dievo akivaizdą.
Turbūt pats svarbiausias dabartinių šventyklų panašumas su senovine Palapine yra tai, kad teisingas šių dviejų statinių paskirties supratimas stiprina tikėjimą Jėzumi Kristumi ir pripildo dėkingumo už Jo apmokančiąją auką. Dievas nori, kad visi Jo vaikai įžengtų į Jo akivaizdą; Jis nori „kunigų [ir kunigienių] karalystės“ (Išėjimo 19:6). Tačiau mūsų nuodėmės trukdo gauti šį palaiminimą, nes „niekas nešvarus negali gyventi su Dievu“ (1 Nefio 10:21). Taigi Dievas Tėvas atsiuntė Jėzų Kristų, mūsų „būsimųjų gėrybių vyriausiąjį Kunigą“ (Hebrajams 9:11). Uždangą už mus Jis perskyrė tam, kad visi Dievo žmonės galėtų „drąsiai artin[tis] prie malonės sosto, kad gaut[ų] gailestingumą“ (Hebrajams 4:16).
Dabartinės šventyklos yra skirtos ne vien išaukštinimui gauti. Po to, kai atliekame apeigas už save, mes galime atstovauti savo protėviams ir vikariškai atlikti apeigas už juos. Tam tikra prasme galime tapti panašūs į senovės aukštąjį kunigą – ir į Didįjį Aukštąjį Kunigą – kitiems atverti duris į Dievo akivaizdą.
Aukojimasis stiprina tikėjimą Jėzumi Kristumi
Apie Apmokėjimo ir sutaikinimo principus galingai mokoma senovinėje gyvulių aukojimo praktikoje, egzistavusioje dar gerokai prieš Mozės įstatymą. Dėl sugrąžintosios Evangelijos mes žinome, kad Adomas ir Ieva atnašavo aukas, suprato jų simbolinį ryšį su Gelbėtojo pasiaukojimu ir to mokė savo vaikus (žr. Mozės 5:4–12; taip pat žr. Pradžios 4:4).
Gyvulių aukojimo simboliai gali pasirodyti skaudūs, ypač senovės Izraelio Apmokėjimo dieną (hebrajų kalba „Jom Kippur“). Kodėl reikėjo šios kasmetinės ceremonijos, užsimenama Kunigų 16:30: „Ta diena bus jūsų sutaikinimo ir apsivalymo diena nuo visų nuodėmių Viešpaties akivaizdoje.“ Tokiu būdu Dievo akivaizda galėjo likti tarp žmonių. Apmokėjimas buvo atliekamas įvairių ceremonijų metu. Per vieną iš jų, kaip auka už žmonių nuodėmes, buvo papjaunamas ožys, kurio kraują aukštasis kunigas nunešdavo į šventų Švenčiausiąją. Vėliau aukštasis kunigas uždėdavo savo rankas ant gyvo ožio ir išpažindavo Izraelio vaikų nuodėmes – taip simboliškai tas nuodėmes perduodamas ožiui. Tas ožys galiausiai būdavo išvejamas iš Izraelio stovyklos.
Šiame rituale ožys simbolizuodavo Jėzų Kristų, kuris užimdavo nuodėmingų žmonių vietą. Nuodėmės negalima įleisti į Dievo akivaizdą. Bet užuot sunaikinęs ar išvaręs nusidėjėlius, Dievas davė kitą būdą – vietoj jų buvo papjaunamas arba išvejamas ožys. „Ir ožys išneš visus jų nusikaltimus ant savęs“ (Kunigų 16:22).
Šių ritualų simbolika parodė kelią, kuriuo Dievas numatė mus susigrąžinti į Savo akivaizdą, – Jėzų Kristų ir Jo Apmokėjimą. Gelbėtojas „nešė mūsų negalias ir sau pasiėmė mūsų skausmus“, net „visus mūsų nusikaltimus“ (Izaijo 53:4, 6). Jis stojo mūsų vieton, Savo gyvybe sumokėjo bausmę už nuodėmę ir tada, per Savo prisikėlimą, nugalėjo mirtį (žr. Mozijo 15:8–9). Jėzaus Kristaus auka buvo „didžioji ir paskutinė auka; taip, ne žmogaus auka, ne gyvulio, ne kokio nors paukščio“, o „beribė ir amžina auka“ (Almos 34:10). Jis tapo išsipildymu viso to, ką simbolizavo aukos senovėje.
Štai kodėl po to, kai Jo auka buvo atlikta, Jis tarė: „Jūs daugiau nebeatnašausite man kraujo praliejimo; taip, jūsų aukos […] panaikinamos. […] O kaip auką man jūs atnašausite sudužusią širdį ir atgailaujančią dvasią“ (3 Nefio 9:19–20).
Taigi, kai Senajame Testamente skaitysite apie aukas ir Palapinę (arba vėliau apie šventyklą), – apie tai rašoma tikrai nemažai – atminkite, kad pirminis viso to tikslas yra stiprinti jūsų tikėjimą Mesiju, Jėzumi Kristumi. Teatsigręžia jūsų širdis ir protas į Jį. Pagalvokite, ką Jis yra padaręs, kad sugrąžintų jus atgal į Dievo akivaizdą, ir kaip galėtumėte Juo sekti.