Verta įsidėmėti

Istorinės Senojo Testamento knygos

Knygos nuo Jozuės iki Esteros tradiciškai žinomos kaip Senojo Testamento „istorinės knygos“. Tai nereiškia, kad kitos Senojo Testamento knygos neturi istorinės vertės. Istorinės knygos veikiau taip vadinamos todėl, kad pagrindinis jas rašiusiųjų tikslas buvo parodyti Dievo ranką Izraelio žmonių istorijoje. Nebuvo siekiama apibūdinti Mozės įstatymo, kaip tai buvo daroma Kunigų ir Pakartoto Įstatymo knygose. Nebuvo poetine forma rašomų pagyrų ir raudų, kaip Psalmių ir Raudų knygose. Ir nebuvo užrašomi pranašų žodžiai, kaip Izaijo ir Ezechielio knygose. Vietoje to istorinės knygos pasakoja istoriją.

Perspektyvos klausimas

Natūralu, kad ta istorija yra pasakojama vadovaujantis tam tikru požiūriu – tiksliau, tam tikrais požiūriais. Kaip neįmanoma žiūrėti į gėlę, uolą ar medį daugiau nei vienu kampu vienu metu, neišvengiamai istorinė ataskaita atspindės ją rašančio asmens ar žmonių grupės perspektyvą. Ši perspektyva apima rašančiųjų tautinius ar etninius ryšius, jų kultūrines normas ir įsitikinimus. Žinojimas apie tai gali padėti suprasti, kad istorinių knygų autoriai ir sudarytojai sutelkė dėmesį į tam tikras detales, praleisdami kitas.¹ Jie darė tam tikras prielaidas, kurių kiti galbūt nebūtų darę. Ir jie darė išvadas, remdamiesi tomis detalėmis ir prielaidomis. Kartais galime įžvelgti net kelias skirtingas Biblijos knygų perspektyvas (kartais toje pačioje knygoje).² Kuo geriau esame informuoti apie šias perspektyvas, tuo geriau galime suprasti istorines knygas.

Viena perspektyva, būdinga visoms Senojo Testamento istorinėms knygoms, yra Izraelio vaikų, Dievo sandoros žmonių, perspektyva. Jų tikėjimas Viešpačiu padėjo jiems pamatyti Jo ranką savo gyvenime ir Jo dalyvavimą jų tautos reikaluose. Nors pasaulietinės istorijos knygos nėra linkusios to matyti, ši dvasinė perspektyva yra dalis to, kas daro Senojo Testamento istorines knygas tokias vertingas siekiantiems stiprinti savo tikėjimą Dievu.

Likusio Senojo Testamento kontekstas

Istorinės knygos prasideda ten, kur baigiasi Pakartoto Įstatymo knyga, artėjant prie daug metų trukusių izraelitų klajonių dykumoje pabaigos. Jozuės knyga pasakoja apie Izraelio vaikus, pasirengusius įžengti į Kanaaną, jiems pažadėtą žemę, ir pavaizduoja, kaip jie ją perėmė. Toliau pateikiamos knygos, nuo Teisėjų iki 2 Kronikų, vaizduoja Izraelio patyrimus pažadėtojoje žemėje nuo apsigyvenimo joje iki to laiko, kai juos užkariavo Asirija ir Babilonas. Ezros ir Nehemijo knygos pasakoja apie kelių izraelitų grupių sugrįžimą po kelių dešimtmečių į sostinę Jeruzalę. Galiausiai, Esteros knyga pasakoja apie izraelitus, gyvenusius tremtyje, valdant persams.

Čia baigiasi Senojo Testamento chronologija. Kai kurie pirmą kartą skaitantys Bibliją nustemba sužinoję, kad jie iš tikrųjų baigė skaityti Senojo Testamento istoriją, dar neperskaitę daugiau nei pusės jo puslapių. Po Esteros knygos mes nebegauname daug informacijos apie izraelitų istoriją. Vietoj to, tolesnės knygos, ypač pranašų knygos, yra istorinių knygų laiko juostos ribose.³ Pavyzdžiui, pranašo Jeremijo tarnystė vyko įvykių, užfiksuotų 2 Karalių 22–25 skyriuose (ir lygiagretaus pasakojimo 2 Kronikų 34–36 skyriuose), metu. Žinojimas apie tai gali turėti įtakos istorinių pasakojimų ir pranašiškų knygų skaitymui.

Kai kurios Raštų ištraukos gali atrodyti tarsi dėlionės dalys, kurioms nerandame vietos pagrindinėje dėlionėje.

Kai kas nors netinka

Skaitydami Senąjį Testamentą, kaip ir bet kokį istorinį dokumentą, greičiausiai skaitysite apie žmones, darančius ar sakančius tai, kas šiuolaikinei akiai atrodo keista ar net kelia nerimą. Turėtume to tikėtis – Senojo Testamento rašytojai pasaulį matė iš perspektyvos, kuri tam tikrais aspektais visiškai skyrėsi nuo mūsiškės. Smurtas, etniniai santykiai ir moters vaidmuo tai tik keletas klausimų, kuriuos senovės rašytojai galėjo matyti kitaip nei mes šiandien.

Taigi ką turėtume daryti, kai susiduriame su trikdančiomis Raštų ištraukomis? Pirma, tai gali padėti apsvarstyti kiekvieną ištrauką platesniame kontekste. Kaip tai dera su Dievo išgelbėjimo planu? Kaip tai dera su tuo, ką žinote apie dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus prigimtį? Kaip tai dera su kituose Raštuose atskleistomis tiesomis ar dabartinių pranašų mokymais? Ir kaip tai dera su Dvasios kuždesiais jūsų pačių širdžiai ir protui?

Kai kuriais atvejais atrodo, kad ištrauka sunkiai dera su bet kuriuo iš šių principų. Kartais ištrauka gali būti tarsi dėlionės dalelė, kuri atrodo, kad niekaip netinka renkamoje dėlionėje. Nederėtų per jėgą mėginti ją ten įstatyti. Nederėtų atsisakyti ir visos dėlionės. Vietoj to jums gali tekti kol kas atidėti tą detalę. Plečiant žinias ir pildant dėlionę, jums bus lengviau matyti, kaip dalelės dera viena prie kitos.

Tai taip pat gali padėti prisiminti, kad be ribotos perspektyvos, Raštų istorijose yra ir žmogaus klaidų (žr. Tikėjimo Teiginių 1:8). Pavyzdžiui, per amžius buvo „daug aiškių ir vertingų dalykų pašalinta iš [Biblijos]“, įskaitant svarbias tiesas apie doktriną ir apeigas (1 Nefio 13:28; taip pat žr. 29, 40 eilutes). Tuo pat metu turėtume būti pasirengę pripažinti, kad mūsų pačių perspektyva taip pat yra ribota: visada atsiras dalykų, kurių nesuprantame iki galo, ir klausimų, į kuriuos dar negalime atsakyti.

Brangakmenių paieška

Tačiau neatsakyti klausimai neturi mūsų atitolinti nuo vertingų amžinosios tiesos brangakmenių, kurie randami Senajame Testamente, net jei jie kartais paslėpti akmeningoje gluminančių patirčių ir netobulų žmonių netinkamų poelgių dirvoje. Bene vertingiausi iš šių brangakmenių yra pasakojimai ir vietos, liudijančios Dievo meilę, ypač tos, kurios nukreipia mūsų mintis link Jėzaus Kristaus aukos. Žiūrint bet kuriuo kampu, tokie brangakmeniai šiandien žėri taip pat ryškiai, kaip tada. Kadangi šiuose pasakojimuose kalbama apie sandorą su Dievu sudariusius žmones – žmogiškų silpnybių turėjusius, tačiau mylėjusius Viešpatį ir jam tarnavusius vyrus ir moteris, – istorinėse Senojo Testamento knygose gausu tiesos brangakmenių.

Išnašos

1. Istoriniai Biblijos pasakojimai, kuriuos šiandien turime, pirmiausia yra daugybės neįvardytų rašytojų ir sudarytojų darbas, kartais atliktas praėjus metams ar net šimtmečiams po jų aprašomų įvykių. Jie rėmėsi įvairiais istoriniais šaltiniais ir priėmė sprendimus, ką įtraukti į savo pasakojimus, o ko neįtraukti.

2. Pavyzdžiui, nors 1–2 Kronikų knygos apima maždaug tą patį laikotarpį, kaip ir dalis nuo 1 Samuelio 31 skyriaus iki 2 Karalių pabaigos, 1–2 Kronikų knygos pabrėžia skirtingas detales ir pateikia kitokią perspektyvą. Skirtingai nuo 1 Samuelio – 2 Karalių, 1–2 Kronikų knygos daugiausia dėmesio skiria tik pietinei Judo karalystei ir dažnai praleidžia neigiamas istorijas apie Dovydą ir Saliamoną (pavyzdžiui, 2 Samuelio 10–12 skyrius palyginkite su 1 Kronikų 19–20 skyriais, o 1 Karalių 10–11 skyrius su 2 Kronikų 9 skyriumi). Programa Ateik ir sek paskui mane pabrėžia 1 ir 2 Karalių knygų pasakojimo studijavimą, tačiau verta jį palyginti su 1 ir 2 Kronikų knygomis. Gali būti naudinga žinoti, kad 1 Samuelio – 2 Karalių knygų rašymas greičiausiai buvo pradėtas dar prieš Babilono imperijai užkariaujant Judą ir buvo baigtas tremties Babilone metu. Užrašai, tapę 1–2 Kronikų knygomis, kita vertus, buvo vedami žydams iš tremties grįžus į Jeruzalę. Skaitydami atsižvelkite į tai, kaip šios skirtingos aplinkybės galėjo paveikti skirtingų pasakojimų sudarytojų perspektyvas.

3. Šio vadovėlio pradžioje rasite „Senojo Testamento apžvalgą“, laiko juostą, kuri parodo kiekvieno pranašo tarnystės vietą Izraelio istorijoje (taip tiksliai, kaip tik iš viso įmanoma). Pastebėsite, kad dauguma pranašiškų Senojo Testamento knygų patenka į tos laiko juostos pabaigą – prieš pat ir iškart po to, kai priešai užkariavo, ištrėmė ir išsklaidė Izraelio vaikus.