1 Ir buvo taip, kad aš, Nefis, pasikalbėjęs su Viešpačiu, grįžau prie savo tėvo palapinės.

2 Ir buvo taip, kad jis kalbėjo man, sakydamas: Štai aš susapnavau sapną, kuriame Viešpats įsakė man, kad tu ir tavo broliai grįžtumėte į Jeruzalę.

3 Nes štai Labanas turi žydų metraštį ir taip pat mano protėvių genealogiją, ir tai išraižyta ant skaistvario plokštelių.

4 Todėl Viešpats įsakė man, kad tu ir tavo broliai eitumėte į Labano namus ir gautumėte metraščius bei atneštumėte juos čionai į tyrus.

5 Ir dabar štai tavo broliai murma, sakydami, kad sunku yra tai, ko pareikalavau iš jų; bet juk ne aš to pareikalavau iš jų, bet tai Viešpaties įsakymas.

6 Todėl eik, mano sūnau, ir Viešpats bus tau palankus, kadangi tu nemurmėjai.

7 Ir buvo taip, kad aš, Nefis, pasakiau savo tėvui: Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė, nes žinau, kad Viešpats neduoda įsakymų žmonių vaikams, neruošdamas jiems kelio atlikti tai, ką jis jiems įsako.

8 Ir buvo taip, kad mano tėvas, išgirdęs šiuos žodžius, nepaprastai džiaugėsi, nes suvokė, jog esu palaimintas Viešpaties.

9 Ir aš, Nefis, ir mano broliai leidomės kelionėn tyrais su savo palapinėmis į Jeruzalės žemę.

10 Ir buvo taip, kad atėję į Jeruzalės žemę aš ir mano broliai tarėmės tarpusavyje.

11 Ir mes metėme burtą, kuris iš mūsų turėtų eiti į Labano namus. Ir buvo taip, kad burtas krito Lamanui; ir Lamanas nuėjo į Labano namus, ir kalbėjo su juo, kai šis sėdėjo savo namuose.

12 Ir jis norėjo iš Labano metraščių, išraižytų ant skaistvario plokštelių, kuriuose buvo mano tėvo genealogija.

13 Ir štai buvo taip, kad Labanas supyko ir išvijo jį iš savo akivaizdos, ir nenorėjo, kad jis turėtų metraščius. Todėl jis sakė jam: Štai tu esi plėšikas, ir aš nužudysiu tave.

14 Bet Lamanas pabėgo iš jo akivaizdos ir papasakojo mums, ką Labanas padarė. Ir mes nepaprastai nuliūdome, ir mano broliai buvo begrįžtą pas mano tėvą į tyrus.

15 Bet štai aš sakiau jiems: Kaip Viešpats gyvas ir kaip mes gyvi, neisime pas savo tėvą į tyrus, kol neatliksime to, ką Viešpats mums įsakė.

16 Taigi ištikimai laikykimės Viešpaties įsakymų; todėl eikime į savo tėvo paveldo žemę, nes štai jis paliko auksą ir sidabrą, ir visokias brangenybes. Ir visa tai jis padarė dėl to, kad Viešpats taip įsakė.

17 Nes jis žinojo, jog dėl žmonių nelabumo Jeruzalė bus sunaikinta.

18 Nes štai jie atmetė pranašų žodžius. Todėl, jei mano tėvas būtų gyvenęs toje žemėje po to, kai jam buvo įsakyta bėgti iš tos žemės, štai jis taip pat būtų žuvęs. Todėl būtinai reikėjo, kad jis bėgtų iš tos žemės.

19 Ir štai tai yra Dievo išmintis, kad mes gautume šiuos metraščius – kad galėtume išsaugoti savo vaikams savo tėvų kalbą.

20 Ir taip pat kad galėtume jiems išsaugoti žodžius, pasakytus visų šventųjų pranašų burna, perduotus jiems Dievo Dvasia ir galia nuo tada, kai prasidėjo pasaulis, netgi iki šio dabartinio laiko.

21 Ir buvo taip, jog tokia kalba aš įtikinėjau savo brolius, kad jie ištikimai laikytųsi Dievo įsakymų.

22 Ir buvo taip, kad mes nuėjome į savo paveldo žemę ir surinkome savo auksą ir savo sidabrą, ir savo vertingus daiktus.

23 Ir surinkę tai, mes vėl ėjome į Labano namą.

24 Ir buvo taip, kad mes atėjome pas Labaną ir norėjome, kad jis atiduotų mums metraščius, išraižytus ant skaistvario plokštelių, už kuriuos mes atiduotume jam savo auksą ir savo sidabrą, ir visus savo vertingus daiktus.

25 Ir buvo taip, kad Labanas, pamatęs mūsų turtą, ir kad jis labai didelis, užsigeidė jo taip, kad išvijo mus lauk ir pasiuntė savo tarnus nužudyti mus, kad galėtų gauti mūsų turtą.

26 Ir buvo taip, kad mes bėgome nuo Labano tarnų ir buvome priversti palikti savo turtą, ir jis pateko į Labano rankas.

27 Ir buvo taip, kad mes pabėgome į tyrus, ir Labano tarnai nepavijo mūsų, ir mes pasislėpėme uolos ertmėje.

28 Ir buvo taip, kad Lamanas pyko ant manęs, ir taip pat ant mano tėvo; taip pat ir Lemuelis, nes jis klausė Lamano žodžių. Todėl Lamanas ir Lemuelis kalbėjo daug nemalonių žodžių mums, savo jaunesniesiems broliams, ir mušė mus netgi lazda.

29 Ir buvo taip, kad, jiems mušant mus lazda, štai Viešpaties angelas pasirodė ir atsistojo priešais juos, ir kalbėjo jiems, sakydamas: Kodėl mušate savo jaunesnįjį brolį lazda? Ar nežinote, kad Viešpats išrinko jį būti jūsų valdovu, ir tai dėl jūsų nedorybių? Štai jūs vėl eisite į Jeruzalę, ir Viešpats atiduos Labaną į jūsų rankas.

30 Ir baigęs kalbėti mums, angelas pasišalino.

31 Ir angelui pasišalinus, Lamanas ir Lemuelis vėl pradėjo murmėti, sakydami: Kaip tai įmanoma, kad Viešpats atiduotų Labaną į mūsų rankas? Štai jis galingas vyras ir gali įsakyti penkiasdešimčiai, taip, jis gali net nužudyti penkiasdešimt; tad kodėl gi ne mus?