1 Štai buvo taip, kad aš, Nefis, labai šaukiausi Viešpaties, savo Dievo, dėl savo brolių pykčio.

2 Bet štai jų pyktis prieš mane sustiprėjo tiek, kad jie kėsinosi atimti man gyvybę.

3 Taip, jie murmėjo prieš mane, sakydami: Mūsų jaunesnysis brolis galvoja mus valdyti; ir dėl jo mes patyrėme daug išbandymų; todėl dabar užmuškim jį, kad daugiau nebebūtume spaudžiami dėl jo žodžių. Nes štai, mes nepakęsime, kad jis būtų mūsų valdovas; nes būtent mums, kurie esame jo vyresnieji broliai, priklauso valdyti šituos žmones.

4 Dabar, aš nerašau ant šių plokštelių visų žodžių, kuriais jie murmėjo prieš mane. Bet man pakanka pasakyti, kad jie kėsinosi atimti man gyvybę.

5 Ir buvo taip, kad Viešpats perspėjo mane, kad aš, Nefis, pasišalinčiau nuo jų ir bėgčiau į tyrus, ir visi tie, kas eis su manimi.

6 Todėl buvo taip, kad aš, Nefis, paėmiau savo šeimą ir taip pat Zoramą ir jo šeimą, ir Samą, savo vyresnį brolį, ir jo šeimą, ir Jokūbą bei Juozapą, savo jaunesniuosius brolius, ir taip pat savo seseris, ir visus tuos, kurie norėjo eiti su manimi. Ir visi, kas ėjo su manimi, tikėjo Dievo perspėjimais ir apreiškimais; todėl jie klausė mano žodžių.

7 Ir mes pasiėmėme savo palapines ir ką tik galėjome, ir daug dienų keliavome tyruose. Ir po daugelio dienų kelionės mes pasistatėme savo palapines.

8 Ir mano žmonės norėjo, kad vietovę pavadintume Nefio vardu; todėl mes ją pavadinome Nefiu.

9 Ir visi tie, kas buvo su manimi, nusprendė vadintis Nefio žmonėmis.

10 Ir mes visur stengėmės laikytis Viešpaties potvarkių ir nuostatų, ir įsakymų pagal Mozės įstatymą.

11 Ir Viešpats buvo su mumis; ir mes nepaprastai klestėjome; nes mes sėjome sėklą ir vėl gausiai pjovėme. Ir mes pradėjome auginti kaimenes ir bandas, ir kiekvienos rūšies gyvulių.

12 Ir aš, Nefis, taip pat atsinešiau metraščius, išraižytus ant skaistvario plokštelių; ir taip pat rutulį, arba kompasą, kuris pagal tai, kas parašyta, buvo paruoštas mano tėvui Viešpaties ranka.

13 Ir buvo taip, kad mes pradėjome nepaprastai klestėti ir daugintis šitoje žemėje.

14 Ir aš, Nefis, paėmiau Labano kalaviją ir pagal jį pagaminau daug kalavijų, kad kartais žmonės, kurie dabar buvo vadinami lamanitais, neužpultų ir nesunaikintų mūsų, nes žinojau jų neapykantą man ir mano vaikams, ir tiems, kurie vadinosi mano žmonėmis.

15 Ir aš mokiau savo žmones statyti pastatus ir dirbti visokius dirbinius iš medžio ir iš geležies, ir iš vario, ir iš skaistvario, ir iš plieno, ir iš aukso, ir iš sidabro, ir iš vertingų rūdų, kurių buvo labai gausu.

16 Ir aš, Nefis, pastačiau šventyklą; ir pastačiau ją pagal Saliamono šventyklą, išskyrus tai, kad ji buvo pastatyta ne iš tiek daug brangių dalykų; nes jų nebuvo randama šitoje šalyje, todėl ji negalėjo būti pastatyta kaip Saliamono šventykla. Bet pastatymo būdas buvo kaip Saliamono šventyklos; ir ji buvo nepaprastai puikaus darbo.

17 Ir buvo taip, kad aš, Nefis, skatinau savo žmones būti darbščius ir dirbti savo rankomis.

18 Ir buvo taip, kad jie norėjo, jog būčiau jų karalius. Bet aš, Nefis, norėjau, kad jie neturėtų karaliaus; tačiau aš dariau dėl jų viską, kas buvo mano galioje.

19 Ir štai mano broliams išsipildė Viešpaties žodžiai, kuriuos jis kalbėjo apie juos, kad aš būsiu jų valdovas ir mokytojas. Todėl aš buvau jų valdovas ir mokytojas, pagal Viešpaties įsakymus, iki to meto, kada jie pasikėsino atimti man gyvybę.

20 Todėl išsipildė Viešpaties žodis, kurį jis man kalbėjo, sakydamas: Kiek jie neklausys tavo žodžių, tiek jie bus atkertami nuo Viešpaties akivaizdos. Ir štai jie buvo iškirsti iš jo akivaizdos.

21 Ir jis padarė, kad juos ištiktų prakeiksmas, taip, netgi skaudus prakeiksmas, dėl jų nedorybės. Nes štai jie užkietino savo širdis prieš jį, kad jos tapo kaip titnagas; todėl, kadangi jie buvo balti ir nepaprastai skaistūs ir žavūs, kad nebūtų viliojantys mano žmonėms, Viešpats Dievas padarė, kad ant jų užeitų juodumo oda.

22 Ir taip sako Viešpats Dievas: Aš padarysiu, kad jie bus pasibjaurėtini tavo žmonėms tol, kol neatgailaus dėl savo nedorybių.

23 Ir prakeikta bus sėkla to, kuris susimaišo su jų sėkla; nes jie bus prakeikti netgi tuo pačiu prakeiksmu. Ir Viešpats tai pasakė, ir tai buvo padaryta.

24 Ir dėl jų prakeiksmo, kuris buvo ant jų, jie tapo tingiais žmonėmis, pilnais piktadarybės ir klastos, ir medžiojo tyruose plėšrius žvėris.

25 Ir Viešpats Dievas sakė man: Jie bus rykštė tavo sėklai, kad ragintų juos prisiminti mane; ir kiek šie neprisimins manęs ir neklausys mano žodžių, tiek jie plaks juos, netgi iki sunaikinimo.

26 Ir buvo taip, kad aš, Nefis, pašvenčiau Jokūbą ir Juozapą, kad būtų kunigai ir mokytojai mano žmonių žemei.

27 Ir buvo taip, kad mes gyvenome laimingą gyvenimą.

28 Ir trisdešimt metų praėjo nuo to laiko, kai palikome Jeruzalę.

29 Ir aš, Nefis, iki šiol vedžiau savo liaudies metraščius ant savo plokštelių, kurias buvau pasidaręs.

30 Ir buvo taip, kad Viešpats Dievas tarė man: Pagamink kitas plokšteles; ir tu užrašysi ant jų daug to, kas yra gera mano akyse, savo žmonių labui.

31 Todėl aš, Nefis, paklusdamas Viešpaties įsakymams, nuėjau ir pagaminau šias plokšteles, ant kurių tai išraižiau.

32 Ir aš išraižiau tai, kas patinka Dievui. Ir jei mano žmonėms patinka Dievo dalykai, jiems patiks ir mano raižiniai, esantys ant šitų plokštelių.

33 O jei mano žmonės nori pažinti smulkesnę istorijos apie mano žmones dalį, jie turi tyrinėti kitas mano plokšteles.

34 Ir pakanka man pasakyti, kad praėjo keturiasdešimt metų ir mes jau patyrėme karų ir kovų su savo broliais.