1 Ir buvo taip, kad vienuoliktaisiais teisėjų valdžios Nefio žmonėms metais, penktąją antro mėnesio dieną, po ilgos taikos Zarahemlos žemėje, po to, kai kažkiek metų, netgi iki vienuoliktųjų metų antro mėnesio penktosios dienos, nebuvo karų ir kovų, visoje šalyje pasigirdo karo šauksmas.

2 Nes štai tyrų pusėje lamanitų armijos įėjo į šalies ribas, netgi į Amoniho miestą, ir pradėjo žudyti žmones ir naikinti miestą.

3 Ir dabar buvo taip, kad kol nefitai sukėlė pakankamą armiją, kad išvytų juos iš šalies, šie sunaikino žmones, buvusius Amoniho mieste, ir taip pat kai kuriuos Nojaus žemės ribose, o kitus paėmė nelaisvėn į tyrus.

4 Dabar buvo taip, kad nefitai norėjo atgauti tuos, kurie buvo išvesti nelaisvėn į tyrus.

5 Todėl tas, kuris buvo paskirtas nefitų armijų vyriausiuoju vadu (ir jo vardas buvo Zoramas, ir jis turėjo du sūnus – Lehį ir Ahą), dabar, Zoramas ir du jo sūnūs, žinodami, jog Alma yra aukštasis bažnyčios kunigas, ir girdėję, kad jis turi pranašystės dvasią, nuėjo pas jį ir norėjo iš jo sužinoti, kur Viešpats norėtų, kad jie eitų tyruose, ieškodami savo brolių, kuriuos lamanitai paėmė nelaisvėn.

6 Ir buvo taip, kad Alma teiravosi Viešpaties dėl šito reikalo. Ir Alma sugrįžo ir tarė jiems: Štai, lamanitai kelsis per Sidono upę pietiniuose tyruose, už Mančio žemės ribos. Ir štai ten jūs pasitiksite juos, Sidono upės rytinėje pusėje, ir ten Viešpats atiduos tau tavo brolius, kuriuos lamanitai paėmė į nelaisvę.

7 Ir buvo taip, kad Zoramas ir jo sūnūs persikėlė per Sidono upę su savo armijomis ir nukeliavo tolyn už Mančio ribų į pietinius tyrus, kurie buvo Sidono upės pietinėje pusėje.

8 Ir jie užpuolė lamanitų armijas, ir lamanitai buvo išsklaidyti ir nuvyti į tyrus; ir jie atsiėmė savo brolius, kuriuos lamanitai buvo paėmę nelaisvėn, ir neprapuolė nė viena siela iš tų, kurie buvo paimti nelaisvėn. Ir jų broliai parvedė juos užimti savo žemių.

9 Ir taip pasibaigė teisėjų vienuoliktieji metai: lamanitai buvo išvyti iš žemės, o Amoniho žmonės sunaikinti; taip, kiekviena gyva amonihiečių siela buvo sunaikinta ir taip pat didis jų miestas, kurio, pasak jų, dėl jo galybės Dievas negalėjo sunaikinti.

10 Bet štai per vieną dieną jis liko negyvenamas; ir lavonus darkė šunys bei laukiniai tyrų žvėrys.

11 Vis dėlto po daugelio dienų negyvi jų kūnai buvo sukrauti ant žemės veido ir apkasti plonu sluoksniu. Ir dabar, tokia baisi buvo jų smarvė, kad daugelį metų žmonės nėjo užimti Amoniho žemės. Ir ji buvo pavadinta Nehorų dykyne; nes jie buvo Nehoro išpažinimo, tie kas buvo nužudyti; ir jų žemės liko negyvenamos.

12 Ir lamanitai daugiau nebeatėjo kariauti prieš nefitus iki teisėjų valdžios Nefio žmonėms keturioliktųjų metų. Ir taip trejus metus visoje šalyje Nefio žmonės gyveno nuolatinėje taikoje.

13 Ir Alma ir Amulekas išėjo skelbdami atgailą žmonėms jų šventyklose ir jų šventovėse, ir taip pat jų sinagogose, kurios buvo pastatytos pagal žydų būdą.

14 Ir visiems, kas tik klausėsi jų žodžių, jie nuolat skelbė Dievo žodį, visiškai neatsižvelgdami į asmenį.

15 Ir taip Alma ir Amulekas išėjo, ir taip pat daug daugiau tų, kurie buvo išrinkti šitam darbui, skelbti žodį po visą tą žemę. Ir bažnyčios kūrimas tapo visuotinas visoje žemėje, visoje aplinkinėje srityje, tarp visų nefitų žmonių.

16 Ir tarp jų nebuvo jokios nelygybės; Viešpats išliejo savo Dvasios ant žemės veido, kad paruoštų žmonių vaikų protus, arba paruoštų jų širdis, priimti žodį, kurio bus mokoma, kai jis ateis,

17 idant jie nebūtų užkietinti prieš žodį, nebebūtų netikintys ir nebeeitų toliau į sunaikinimą, bet kad galėtų priimti žodį su džiaugsmu ir kaip šaka būtų įskiepyti į tikrąjį vynmedį, idant galėtų įeiti į Viešpaties, savo Dievo, atilsį.

18 Dabar, šitie kunigai, kurie išėjo tarp žmonių, pamokslavo prieš visokius melus ir apgaules, ir pavydus, ir nesutarimus, ir piktumą, ir užgauliojimus, ir vogimą, plėšimą, grobimą, žudymą, svetimavimą ir visokios rūšies geidulingumą, skelbdami, kad to neturėtų būti;

19 skelbdami tai, kas netrukus turi įvykti; taip, skelbdami apie Dievo Sūnaus atėjimą, jo kentėjimus ir mirtį, ir taip pat prikėlimą iš mirusiųjų.

20 Ir daugelis žmonių teiravosi apie vietą, kur Dievo Sūnus ateis; ir jie buvo mokomi, kad jis po savo prisikėlimo pasirodys jiems; ir šito žmonės klausėsi su dideliu džiaugsmu ir linksmybe.

21 Ir dabar, po to, kai bažnyčia buvo įsteigta visoje žemėje, – pasiekus pergalę prieš velnią ir visoje šalyje skelbiant Dievo žodį jo tyrume, ir Viešpačiui išliejant savo palaiminimus ant žmonių, – taip pasibaigė keturioliktieji teisėjų valdžios Nefio žmonėms metai.