1 Ir dabar, aš kalbu apie krikštą. Štai vyresnieji, kunigai ir mokytojai buvo pakrikštyti; ir jie nebuvo krikštijami, jeigu nenešdavo vaisių, rodančių, kad jie to verti.

2 Ir jie nepriimdavo krikštytis nieko kito, kaip tik tuos, kurie ateidavo su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia ir liudydavo bažnyčiai, kad jie iš tikrųjų atgailavo dėl visų savo nuodėmių.

3 Ir krikštytis nepriimdavo nieko kito, kaip tik tuos, kurie priėmė Kristaus vardą, būdami pasiryžę tarnauti jam iki galo.

4 Ir po to, kai būdavo priimti krikštytis ir paveikti bei išvalyti Šventosios Dvasios galia, jie būdavo priskaičiuojami prie Kristaus bažnyčios žmonių; ir jų vardai būdavo užrašomi, idant juos atsimintų ir maitintų geruoju Dievo žodžiu, kad išlaikytų juos teisingame kelyje, išlaikytų nuolat dėmesingus maldai, pasikliaujančius vien Kristaus, jų tikėjimo kūrėjo ir išbaigėjo, nuopelnais.

5 Ir bažnyčia dažnai susirinkdavo pasninkauti ir melstis, ir kalbėtis vienas su kitu apie jų sielų gerovę.

6 Ir jie dažnai susirinkdavo valgyti duonos ir gerti vyno Viešpačiui Jėzui atminti.

7 Ir jie griežtai stebėjo, kad tarp jų nebūtų jokios nedorybės; ir visi, kurie būdavo pastebėti darant nedorybę ir trys bažnyčios liudytojai pasmerkdavo juos prieš vyresniuosius, ir jeigu jie neatgailaudavo ir neišpažindavo, jų vardai būdavo ištrinami, ir jų jau nebelaikė Kristaus žmonėmis.

8 Bet kiekvieną kartą, kai tik jie su tikru ketinimu atgailaudavo ir siekdavo atleidimo, jiems būdavo atleidžiama.

9 Ir jų susirinkimus vesdavo bažnyčia pagal Dvasios poveikius ir Šventosios Dvasios galia; nes kaip Šventoji Dvasia vesdavo juos pamokslauti ar raginti, ar melstis, ar maldauti, ar giedoti, būtent taip būdavo ir daroma.