1 Ir dabar, kada karalius išgirdo šiuos žodžius, jis tarė savo kunigams: Pašalinkite šitą vyrą ir nužudykite jį; nes ką gi mums daryti su juo, nes jis pamišęs.

2 Ir jie žengė pirmyn ir bandė jį sučiupti; bet jis atsilaikė ir tarė jiems:

3 Nelieskite manęs, nes Dievas ištiks jus, jei pakelsite ranką prieš mane, nes aš dar neperdaviau žinios, kurios perduoti Viešpats siuntė mane; nė nepasakiau jums to, ką prašėte pasakyti; todėl Dievas neleis, kad būčiau sunaikintas šiuo metu.

4 Bet turiu įvykdyti įsakymus, kuriuos man davė Dievas; ir dėl to, kad pasakiau jums tiesą, jūs pykstate ant manęs. Ir vėlgi, dėl to, kad kalbėjau Dievo žodį, jūs nusprendėte, kad esu pamišęs.

5 Dabar, buvo taip, kad Abinadžiui ištarus šiuos žodžius, karaliaus Nojaus žmonės nebedrįso pakelti savo rankos prieš jį, nes Viešpaties Dvasia buvo ant jo; ir jo veidas švytėjo nepaprastu spindesiu, kaip kad Mozės, kai jis buvo ant Sinajaus kalno ir kalbėjo su Viešpačiu.

6 Ir jis kalbėjo su galia ir valdžia nuo Dievo; ir tęsė savo kalbą, sakydamas:

7 Matote, kad neturite galios manęs nužudyti, todėl aš baigiu savo žinią. Taip, ir suvokiu, kad tai veria jūsų širdis, kadangi sakau jums tiesą apie jūsų nedorybes.

8 Taip, ir mano žodžiai pripildo jus nuostabos ir nustebimo bei pykčio.

9 Bet aš baigiu savo žinią; ir tada nesvarbu, kur aš eisiu, jeigu tik aš išgelbėtas.

10 Bet tiek jums pasakysiu, jog tai, ką po to man padarysite, bus lyg pavaizdas ir šešėlis to, kas įvyks ateityje.

11 Ir dabar aš jums skaitau likusius Dievo įsakymus, nes suvokiu, kad jie neįrašyti jūsų širdyse; ir suvokiu, kad didžiąją savo gyvenimo dalį jūs mokėtės ir mokėte nedorybės.

12 Ir dabar, jūs pamenate, kad sakiau jums: Nedarysi sau jokio drožto atvaizdo, arba ko nors panašaus į tai, kas viršuj danguje ar apačioj žemėje, ar vandenyje po žeme.

13 Ir dar: Nesilenksi jiems ir netarnausi jiems; nes aš Viešpats, tavo Dievas, esu pavydus Dievas, uždedantis tėvų nedorybes ant vaikų tų, kurie nekenčia manęs, iki trečiosios ir ketvirtosios kartos;

14 ir rodantis gailestingumą tūkstančiams tų, kurie mane myli ir laikosi mano įsakymų.

15 Nevartosi Viešpaties, savo Dievo, vardo tuščiai; nes Viešpats nelaikys nekaltu to, kas tuščiai vartoja jo vardą.

16 Atmink šabo dieną, kad ją švęstum.

17 Šešias dienas dirbsi ir atliksi visą savo darbą;

18 bet septintąją dieną, Viešpaties, tavo Dievo, šabą, tu nedirbsi jokio darbo, nei tu, nei tavo sūnus, nei tavo duktė, nei tavo tarnas, nei tavo tarnaitė, nei tavo gyvulys, nei tavo svečias, kuris šiapus tavo vartų;

19 nes per šešias dienas Viešpats padarė dangų ir žemę, ir jūrą, ir visa, kas juose yra; todėl Viešpats palaimino šabo dieną ir pašventino ją.

20 Gerbk savo tėvą ir savo motiną, kad tavo dienos būtų ilgos žemėje, kurią Viešpats, tavo Dievas duoda tau.

21 Nežudysi.

22 Nesvetimausi. Nevogsi.

23 Neliudysi neteisingai prieš savo artimą.

24 Negeisi savo artimo namų, negeisi savo artimo žmonos nei jo tarno, nei jo tarnaitės, nei jo jaučio, nei jo asilo, nei ko nors, kas yra tavo artimo.

25 Ir buvo taip, kad, baigęs šiuos žodžius, Abinadis tarė jiems: Ar mokėte šiuos žmones, kad jie stengtųsi daryti visa tai, kad laikytųsi šių įsakymų?

26 Sakau jums: ne; nes jei būtumėte mokę, Viešpats nebūtų nurodęs man ateiti ir pranašauti blogį apie šituos žmones.

27 Ir dabar jūs pasakėte, kad išgelbėjimas ateina per Mozės įstatymą. Sakau jums, jog būtina, kad kol kas laikytumėtės Mozės įstatymo; bet sakau jums, jog ateis laikas, kada nebereikės laikytis Mozės įstatymo.

28 Ir be to, sakau jums, kad išgelbėjimas neateina vien tik per įstatymą; ir jei ne apmokėjimas, kurį pats Dievas įvykdys už savo žmonių nuodėmes ir nedorybes, jie neišvengiamai žūtų, nepaisant Mozės įstatymo.

29 Ir dabar sakau jums, jog buvo būtina, kad Izraelio vaikams būtų duotas įstatymas, taip, būtent labai griežtas įstatymas; nes jie buvo kietasprandžiai žmonės, greiti daryti nedorybę ir lėti prisiminti Viešpatį, savo Dievą.

30 Todėl jiems buvo duotas įstatymas, taip, ritualų ir apeigų įstatymas, įstatymas, kurio jie griežtai turėjo laikytis diena iš dienos, kad gyventų prisimindami Dievą ir savo pareigą jam.

31 Bet štai, sakau jums, kad visa tai buvo būsimų dalykų pavaizdai.

32 Ir dabar, ar jie suprato įstatymą? Sakau jums: ne, ne visi jie suprato įstatymą; ir tai dėl jų širdžių kietumo; nes jie nesuprato, kad nė vienas žmogus negali būti išgelbėtas kitaip, kaip tik per Dievo išpirkimą.

33 Nes štai, argi Mozė nepranašavo jiems apie Mesijo atėjimą ir kad Dievas išpirks savo žmones? Taip, ir netgi visi pranašai, pranašavę bet kada nuo pat pasaulio pradžios, – argi jie daugiau ar mažiau nekalbėjo apie tai?

34 Argi jie nesakė, kad Dievas pats ateis žemyn tarp žmonių vaikų ir priims žmogaus pavidalą, ir išeis didžioje galioje ant žemės veido?

35 Taip, ir argi jie taip pat nesakė, kad jis įgyvendins mirusiųjų prisikėlimą ir kad jis pats bus prispaustas ir užgautas?