1 Ir dabar buvo taip, kad po to, kai karalius Mozijas pragyveno trejus metus nuolatinėje taikoje, jis panoro sužinoti apie žmones, išėjusius apsigyventi Lehio Nefio žemėje, arba Lehio Nefio mieste; nes jo žmonės nieko negirdėjo iš jų nuo to laiko, kai jie paliko Zarahemlos žemę; todėl jie nuvargino jį savo kvaršinimais.

2 Ir buvo taip, jog karalius Mozijas leido, kad šešiolika iš jų stiprių vyrų eitų į Lehio Nefio žemę išsiaiškinti apie savo brolius.

3 Ir buvo taip, kad rytojaus dieną jie iškeliavo. Tarp jų buvo toks Amonas, kuris buvo stiprus ir galingas vyras ir Zarahemlos palikuonis; ir jis taip pat buvo jų vadas.

4 Ir dabar, jie nežinojo, kuria kryptimi turėtų keliauti tyruose, kad nueitų į Lehio Nefio žemę; todėl jie daug dienų klajojo tyruose, netgi keturiasdešimt dienų jie klajojo.

5 Ir praklajoję keturiasdešimt dienų, jie priėjo kalvą, kuri yra Šilomo žemės šiaurėje, ir ten pasistatė savo palapines.

6 Ir Amonas pasiėmė tris iš savo brolių, kurių vardai buvo Amalekis, Helemas ir Hemas, ir jie nuėjo į Nefio žemę.

7 Ir štai, jie sutiko karalių tų žmonių, kurie buvo Nefio ir Šilomo žemėje; ir jie buvo apsupti karaliaus sargybinių, ir buvo suimti, ir surišti, ir įmesti į kalėjimą.

8 Ir buvo taip, kad po to, kai išbuvo kalėjime dvi dienas, jie buvo vėl atvesti priešais karalių ir jų raiščiai buvo atrišti; ir jie stojo priešais karalių, ir jiems buvo leista arba, tiksliau, įsakyta atsakinėti į klausimus, kuriuos jis jiems užduos.

9 Ir jis tarė jiems: Štai aš esu Limhis, sūnus Nojaus, kuris buvo sūnus Zenifo, kuris atėjo iš Zarahemlos žemės paveldėti šios žemės, kuri buvo jų tėvų žemė, kuris liaudies balsu buvo padarytas karaliumi.

10 Ir dabar, aš noriu žinoti priežastį, dėl ko buvote tiek drąsūs, kad atėjote prie miesto sienų, kai aš pats su savo sargybiniais buvau už vartų?

11 Ir dabar, aš leidau palikti jus gyvus tam, kad galėčiau apklausti, kitaip būčiau nurodęs, kad mano sargybiniai nužudytų jus. Jums leidžiama kalbėti.

12 Ir dabar, kai Amonas pamatė, kad jam leista kalbėti, jis išėjo į priekį ir nusilenkė karaliui; ir vėl pakilęs jis tarė: O karaliau, šiandien esu labai dėkingas Dievui, kad vis dar esu gyvas ir man leista kalbėti; ir aš pasistengsiu kalbėti drąsiai.

13 Nes esu tikras, kad jei būtumėt žinoję, kas esu, nebūtumėt leidę, kad nešiočiau šiuos raiščius. Nes esu Amonas ir esu Zarahemlos palikuonis, ir atėjau iš Zarahemlos žemės išsiaiškinti apie mūsų brolius, kuriuos Zenifas išvedė iš tos žemės.

14 Ir dabar, buvo taip, kad, išgirdęs Amono žodžius, Limhis nepaprastai apsidžiaugė ir tarė: Dabar žinau iš tikrųjų, kad mano broliai Zarahemlos žemėje vis dar gyvi. Ir dabar aš džiūgausiu; ir rytoj padarysiu, kad mano žmonės džiūgaus taip pat.

15 Nes štai, mes esame lamanitų vergijoje ir apkrauti sunkiai pakeliamu mokesčiu. Ir dabar štai, mūsų broliai išvaduos mus iš mūsų vergijos, arba iš lamanitų rankų, ir mes būsime jų vergais; nes geriau būti nefitų vergais, negu mokėti duoklę lamanitų karaliui.

16 Ir dabar, karalius Limhis įsakė savo sargybiniams, kad jie daugiau nebesurištų Amono nei jo brolių, bet nurodė, kad jie eitų prie kalvos, kuri buvo Šilomo šiaurėje ir atsivestų savo brolius į miestą, kad šie galėtų pavalgyti ir atsigerti, ir pasiilsėti nuo savo kelionės triūso; nes jie daug iškentėjo; jie iškentėjo alkį, troškulį ir nuovargį.

17 Ir dabar, buvo taip, kad rytojaus dieną karalius Limhis visiems savo žmonėms pasiuntė skelbimą, kad to dėka jie galėtų susirinkti prie šventyklos išgirsti žodžių, kuriuos jis kalbės jiems.

18 Ir buvo taip, kad, jiems susirinkus, jis kalbėjo jiems taip, sakydamas: O jūs, mano žmonės, pakelkite galvas ir būkite paguosti; nes štai, čia pat laikas, arba nebetoli, kada jau nebebūsime pavaldūs savo priešams, ko negalėjome pasiekti, nepaisant daugybės mūsų bergždžių kovų; vis dėlto manau, kad dar reikės veiksmingos kovos.

19 Todėl pakelkite galvas ir džiūgaukite, ir sudėkite savo viltis į Dievą, tą Dievą, kuris buvo Abraomo ir Izaoko, ir Jokūbo Dievas; ir taip pat tas Dievas, kuris išvedė Izraelio vaikus iš Egipto žemės ir padarė, kad jie pereitų Raudonąją jūrą sausa žeme, ir maitino juos mana, kad jie nežūtų tyruose; ir daug daugiau jis padarė dėl jų.

20 Ir dar, tas pats Dievas išvedė mūsų tėvus iš Jeruzalės žemės ir išlaikė, ir išsaugojo savo žmones net iki šiol; ir štai, tai dėl mūsų nedorybių ir bjaurumų jis atvedė mus į vergiją.

21 Ir visi jūs esate liudytojai šią dieną, kad Zenifas, kuris buvo padarytas šių žmonių karaliumi, pernelyg uoliai siekdamas paveldėti savo tėvų žemę, buvo apgautas gudrumu ir klasta karaliaus Lamano, kuris sudarė sutartį su karaliumi Zenifu ir atidavė jo nuosavybėn dalį žemės, o būtent, Lehio Nefio ir Šilomo miestus ir žemę aplink juos.

22 Ir visa tai jis padarė su vienu tikslu – kad padarytų šiuos žmones pavaldžius, kitaip sakant, pavergtų. Ir štai, mes šiuo metu mokame lamanitų karaliui duoklę, siekiančią iki pusės mūsų kukurūzų ir mūsų miežių, ir netgi visų mūsų kiekvienos rūšies grūdų, ir pusės mūsų bandų bei mūsų kaimenių prieaugio; ir lamanitų karalius netgi reikalauja iš mūsų arba pusę visko, ką turime, tai yra kas mums priklauso, arba mūsų gyvybių.

23 Ir dabar, argi nėra sunku tai pakelti? Argi ne didi ši mūsų priespauda? Dabar, štai, kokią rimtą priežastį liūdėti turime.

24 Taip, sakau jums, kad turime rimtas priežastis liūdėti; nes štai, kiek daug mūsų brolių buvo nužudyta ir jų kraujas buvo tuščiai pralietas, ir visa tai dėl nedorybės.

25 Nes jei šie žmonės nebūtų įpuolę į prasižengimą, Viešpats nebūtų leidęs, kad šis didis blogis ištiktų juos. Bet štai, jie nepaklausė jo žodžių; bet tarp jų iškilo ginčai, netgi tokie dideli, kad jie liejo kraują tarpusavyje.

26 Ir Viešpaties pranašą jie nužudė, taip, išrinktą Dievo vyrą, kuris pasakė jiems apie jų nelabumą ir bjaurumus ir pranašavo apie daugelį dalykų, kurie įvyks, taip, netgi apie Kristaus atėjimą.

27 Ir kadangi jis pasakė jiems, kad Kristus buvo Dievas, visa ko Tėvas, ir pasakė, kad jis priims žmogaus atvaizdą, ir tai bus atvaizdas, pagal kurį žmogus buvo sukurtas pradžioje, arba, kitais žodžiais, jis pasakė, kad žmogus buvo sukurtas pagal Dievo atvaizdą, ir kad Dievas nusileis tarp žmonių vaikų ir paims ant savęs kūną ir kraują, ir išeis ant žemės veido.

28 Ir dabar, kadangi jis tai pasakė, jie atidavė jį mirčiai; ir jie padarė daug daugiau dalykų, kurie užtraukė ant jų Dievo rūstybę. Todėl kas stebėtino, kad jie vergijoje ir ištikti skaudžių suspaudimų?

29 Nes štai, Viešpats pasakė: Aš nepagelbėsiu savo žmonėms jų prasižengimo dieną; bet aš užtversiu jų kelius, kad jiems nesisektų; ir jų darbai bus kaip suklupimo kliūtis priešais juos.

30 Ir vėl jis sako: Jei mano žmonės sės nešvarumą, jie pjaus jo pelus viesule; ir to išdava – nuodai.

31 Ir dar jis sako: Jei mano žmonės sės nešvarumą, jie pjaus rytų vėją, kuris atneša staigų sunaikinimą.

32 Ir dabar, štai, Viešpaties pažadas išsipildė, ir esate ištikti ir suspausti.

33 Bet jei atsigręšite į Viešpatį visa širdimi ir sudėsite viltis į jį, ir tarnausite jam visomis proto pastangomis, jei tai darysite, jis pagal savo valią ir pageidavimą išvaduos jus iš vergijos.