Omnio knyga

1 Štai buvo taip, kad aš, Omnis, gavau įsakymą iš savo tėvo Jaromo, jog turiu šiek tiek parašyti ant šitų plokštelių, idant išsaugočiau mūsų genealogiją –

2 todėl noriu, kad žinotumėte, jog savo dienomis aš daug kovojau kalaviju, kad apsaugočiau savo žmones, nefitus, idant nepapultų į savo priešų, lamanitų, rankas. Bet štai, aš pats esu nedoras žmogus, ir nesilaikiau Viešpaties nuostatų ir įsakymų taip, kaip turėjau.

3 Ir buvo taip, kad praėjo du šimtai septyniasdešimt šešeri metai, ir mes išgyvenome daug taikos laikotarpių; ir mes išgyvenome daug rimtų karų ir kraujo praliejimo laikotarpių. Taip, ir galiausiai, praėjo du šimtai aštuoniasdešimt dveji metai, ir aš išsaugojau šias plokšteles pagal savo tėvų įsakymus; ir įteikiau jas savo sūnui Amaronui. Ir aš baigiu.

4 Ir dabar, aš, Amaronas, šį tą, nedaug, rašau savo tėvo knygoje.

5 Štai buvo taip, kad praėjo trys šimtai dvidešimt metų, ir nedoriausia nefitų dalis buvo sunaikinta.

6 Nes Viešpats neleis, kad po to, kai jis išvedė juos iš Jeruzalės žemės ir saugojo, ir apsaugojo, kad nepakliūtų į savo priešų rankas, taip, jis neleis, kad nepasitvirtintų jo žodžiai, kuriuos jis kalbėjo mūsų tėvams, sakydamas: Kiek laikysitės mano įsakymų, tiek klestėsite žemėje.

7 Todėl Viešpats aplankė juos didžiu teismu; tačiau jis pasigailėjo teisiųjų, kad jie nepražūtų, ir išvadavo juos iš jų priešų rankų.

8 Ir buvo taip, kad aš perdaviau plokšteles savo broliui Kemišui.

9 Dabar aš, Kemišas, šį tą įrašau toje pačioje knygoje kaip ir mano brolis; nes štai, aš mačiau paskutinį jo įrašą, kad jis įrašė jį savo paties ranka; ir jis tai įrašė tą dieną, kada perdavė jas man. Ir tokia tvarka mes vedame metraščius, nes tai yra pagal mūsų tėvų įsakymus. Ir aš baigiu.

10 Štai, aš, Abinadomas, esu Kemišo sūnus. Štai buvo taip, kad aš mačiau daug karo ir kovos tarp savo liaudies, nefitų, ir lamanitų; ir savo paties kalaviju atėmiau gyvybę daugeliui lamanitų, gindamas savo brolius.

11 Ir štai, šitos liaudies metraštis išraižytas ant plokštelių, kurias turėjo karaliai pagal kartas; ir aš nežinau apie jokį kitą apreiškimą ar pranašystę, išskyrus aprašytuosius; todėl tai, kas reikalinga, yra parašyta. Ir aš baigiu.

12 Štai, aš, Amalekis, Abinadomo sūnus. Štai, aš šį tą papasakosiu jums apie Moziją, kuris buvo padarytas Zarahemlos šalies karaliumi; nes štai, Viešpats jį perspėjo, kad jam reikia bėgti iš Nefio žemės, ir visi, kurie tik paklausys Viešpaties balso, taip pat turi išvykti su juo iš tos žemės į tyrus.

13 Ir buvo taip, kad jis padarė taip, kaip Viešpats jam įsakė. Ir jie išvyko iš tos žemės į tyrus, visi, kas tik paklausė Viešpaties balso; ir jie buvo vedami gausiais pamokslavimais bei pranašavimais. Ir jie nuolat buvo mokomi Dievo žodžiu; ir jie buvo vedami jo rankos galia per tyrus, kol atėjo į žemę, vadinamą Zarahemlos žeme.

14 Ir jie atrado liaudį, kuri vadinosi Zarahemlos žmonėmis. Dabar, Zarahemlos žmonės didžiai džiūgavo; ir taip pat Zarahemla nepaprastai džiaugėsi, kadangi Viešpats atsiuntė Mozijo žmones su skaistvario plokštelėmis, kuriose buvo žydų metraštis.

15 Štai buvo taip, kad Mozijas išsiaiškino, jog Zarahemlos liaudis atėjo iš Jeruzalės tuo metu, kai Zedekijas, Judo karalius, buvo išvestas nelaisvėn į Babilonę.

16 Ir jie keliavo tyruose, ir Viešpaties ranka pernešė juos per didžiuosius vandenis į žemę, kur Mozijas juos atrado; ir nuo to laiko jie ten gyveno.

17 Ir tuo metu, kada Mozijas juos atrado, jie buvo tapę nepaprastai gausūs. Tačiau jie buvo išgyvenę daug karų ir rimtų kovų, ir laikas nuo laiko krisdavo nuo kalavijo; ir jų kalba buvo sugadinta; ir jie nebuvo atsinešę su savimi jokių metraščių; ir neigė savo Kūrėjo egzistavimą; ir nei Mozijas, nei Mozijo žmonės negalėjo jų suprasti.

18 Bet buvo taip, kad Mozijas nurodė, kad juos mokytų jo kalbos. Ir buvo taip, kad po to, kai juos pamokė Mozijo kalbos, Zarahemla iš atminties pateikė savo tėvų genealogiją; ir ji yra užrašyta, bet ne šitose plokštelėse.

19 Ir buvo taip, kad Zarahemlos ir Mozijo žmonės susivienijo; ir Mozijas buvo paskirtas jų karaliumi.

20 Ir buvo taip, kad Mozijo dienomis jam atnešė didelį akmenį su raižiniais ant jo; ir jis išaiškino raižinius Dievo dovanos ir galios dėka.

21 Ir jie pasakojo apie tokį Koriantumrą ir išžudytus jo žmones. O Koriantumrą atrado Zarahemlos žmonės; ir jis gyveno su jais devynių mėnulių laikotarpį.

22 Jie taip pat keliais žodžiais pasakojo apie jo tėvus. Ir jo pirmi tėvai atėjo nuo bokšto tuo metu, kai Viešpats sumaišė žmonių kalbą; ir Viešpaties griežtumas krito ant jų pagal jo teismus, kurie yra teisingi; ir jų kaulai guli išsklaidyti šiaurinėje žemėje.

23 Štai aš, Amalekis, gimiau Mozijo dienomis; ir aš gyvenau, kad pamatyčiau jo mirtį; ir jo vietoje valdė Benjaminas, jo sūnus.

24 Ir štai, karaliaus Benjamino dienomis mačiau rimtą karą ir didelį kraujo praliejimą tarp nefitų ir lamanitų. Bet štai, nefitai įgijo prieš juos didelį pranašumą; taip, tokį, kad karalius Benjaminas išvijo juos iš Zarahemlos žemės.

25 Ir buvo taip, kad aš pasenau; ir, neturėdamas palikuonio ir žinodamas karalių Benjaminą esant teisų vyrą Viešpaties akyse, perduosiu šias plokšteles jam, ragindamas visus žmones ateiti pas Dievą, Izraelio Šventąjį, ir tikėti pranašavimu ir apreiškimais, ir angelų tarnavimu, ir kalbėjimo liežuviais dovana, ir kalbų aiškinimo dovana, ir viskuo, kas yra gera; nes nėra nieko, kas gera, kas ateitų ne iš Viešpaties; o tai, kas pikta, ateina iš velnio.

26 Ir dabar, mano mylimi broliai, aš norėčiau, kad ateitumėt pas Kristų, kuris yra Izraelio Šventasis, ir ragautumėte jo išgelbėjimo ir jo išpirkimo galios. Taip, ateikite pas jį ir atnašaukite visą savo sielą kaip atnašą jam, ir toliau pasninkaukite ir melskitės, ir ištverkite iki galo; ir kaip Viešpats gyvas, būsite išgelbėti.

27 Ir dabar norėčiau šį tą pasakyti apie tuos žmones, kurie išėjo į tyrus, kad sugrįžtų į Nefio žemę; nes buvo daug tokių, kurie troško užimti savo paveldo žemę.

28 Todėl jie išėjo į tyrus. Ir kadangi jų vadovas buvo stiprus ir galingas vyras, ir kietasprandis vyras, jis sukėlė tarp jų nesutarimą; ir jie visi vienas kitą išžudė tyruose, išskyrus penkiasdešimt, ir šie vėl sugrįžo į Zarahemlos žemę.

29 Ir buvo taip, kad jie pasiėmė kitus, gana daug žmonių, ir vėl leidosi į tyrus.

30 Ir aš, Amalekis, turėjau brolį, kuris taip pat išėjo su jais; ir nuo to laiko nieko nežinau apie juos. Ir aš netrukus atgulsiu savo kape; ir šios plokštelės pilnos. Ir aš baigiu savo kalbą.