1 Ir pasirodė danguje didingas ženklas pagal panašumą į žemiškus dalykus: moteris, apsisiautusi saule, o po jos kojom mėnulis, o jai ant galvos dvylikos žvaigždžių karūna.

2 Ir ta moteris, būdama nėščia, šaukė, kentėdama sąrėmius bei gimdymo skausmus.

3 Ir ji pagimdė berniuką, kuriam skirta valdyti visas tautas geležine lazda; ir jos vaikelis buvo pagautas aukštyn pas Dievą ir jo sostą.

4 Ir pasirodė kitas ženklas danguje: ir štai didžiulis raudonas slibinas su septyniomis galvomis ir dešimčia ragų bei septyniomis karūnomis ant galvų. Ir jo uodega nušlavė trečdalį dangaus žvaigždžių bei numetė jas į žemę. Ir slibinas stojo priešais moterį, kuri gimdė, pasiruošęs praryti jos vaikelį, kai jis gims.

5 O moteris pabėgo į tyrus, kur buvo jai Dievo paruošta vieta, kad jie ten maitintų ją tūkstantį du šimtus šešiasdešimt metų.

6 Ir danguje kilo karas; Mykolas ir jo angelai kovojo prieš slibiną; ir slibinas bei jo angelai kovojo prieš Mykolą;

7 ir slibinas nenugalėjo Mykolo, nei vaikelio, nei moters, kuri yra Dievo bažnyčia, kuri buvo išvaduota nuo skausmų ir pagimdė mūsų Dievo ir jo Kristaus karalystę.

8 Ir nebeliko vietos danguje didžiajam slibinui, kuris buvo išmestas lauk, – ta senovės gyvatė, vadinama velniu ir taip pat vadinama Šėtonu, kuris apgaudinėja visą pasaulį; jis buvo išmestas į žemę, ir su juo buvo išmesti jo angelai.

9 Ir aš girdėjau garsų balsą, sakantį danguje: Dabar atėjo išgelbėjimas ir stiprybė, ir mūsų Dievo karalystė bei jo Kristaus galia;

10 nes išmestas mūsų brolių kaltintojas, kuris kaltino juos priešais mūsų Dievą dieną ir naktį.

11 Nes jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu; nes jie nemylėjo savo gyvybės, bet išlaikė liudijimą net iki mirties. Todėl džiūgaukite, o dangūs, ir jūs, gyvenantys juose!

12 Ir po to aš girdėjau kitą balsą, sakantį: Vargas žemės gyventojams, taip, ir tiems, kas gyvena jūros salose! Nes pas jus nukrito velnias, kupinas didelio įniršio, kadangi žino, kad turi mažai laiko.

13 Nes kai slibinas pamatė, kad numestas į žemę, jis ėmė persekioti moterį, kuri pagimdė berniuką.

14 Todėl moteriai buvo duoti du didžiojo erelio sparnai, kad ji pabėgtų nuo gyvatės veido į tyrus, į savo vietą, kur ji maitinama laikotarpį ir laikotarpius, ir pusę laikotarpio.

15 Ir gyvatė išlieja iš savo nasrų paskui moterį vandenį lyg potvynį, kad ji to potvynio būtų nunešta.

16 Bet žemė pagelbėjo moteriai ir atvėrė savo žiotis, ir sugėrė potvynį, kurį slibinas išliejo iš savo nasrų.

17 Dėl to slibinas įniršo prieš moterį ir metėsi kautis su likusiais iš jos sėklos, kurie laikosi Dievo įsakymų ir turi Jėzaus Kristaus liudijimą.