Trys pamokos apie meilę, džiaugsmą ir ramybę
Brajenas K. Eštonas
Antrasis patarėjas visuotinėje Sekmadieninės mokyklos prezidentūroje
Iš dvasinės valandėlės kalbos „Laimė, apgaulė ir maži dalykai“, pasakytos Brigamo Jango universitete 2017 m. gruodžio 5 d.
Šie trys žingsniai gali pakeisti jūsų gyvenimą ir padėti jausti Dvasios vaisius.
Studijuodamas koledže daug mąsčiau apie savo ateitį. Pasiekęs tą ateitį – turiu omenyje gyvenimą po koledžo – išmokau tris svarbias mano gyvenimą pakeitusias pamokas. Noriu pasidalyti jomis su jumis, vildamasis, kad išmoksite jas taikyti greičiau, nei tai padariau aš. Jos gali padėti jums gyvenime atrasti daugiau džiaugsmo ir galiausiai pelnyti išaukštinimą pas Dangiškąjį Tėvą.
1. Siekite džiaugsmo, ramybės ir Šventosios Dvasios
Savo būsimą žmoną Melindą sutikau mokydamasis antrame koledžo kurse, praėjus maždaug šešiems mėnesiams po to, kai grįžau iš misijos. Iš karto supratau, kad noriu ją vesti. Tačiau Melinda taip nemanė. Turėjau laukti penkerius metus, kol ji gavo atsakymą, kad „nieko blogo“, jei ištekės už manęs.
Per tuos penkerius metus patyriau vieną didžiausių savo gyvenimo išbandymų. Žinojau, ką turėčiau vesti, ir Dvasia ragino mane, bet negalėjau to tikslo pasiekti.
Netrukus po to, kai baigiau mokslus, Melinda nutarė vykti į misiją – esu tikras, jog iš dalies dėl to, kad atsikratytų manęs. Jai tarnaujant misijoje buvo akimirkų, kai buvau labai nelaimingas, nes dėmesį telkiau į tai, ko neturiu. Tačiau studijuodavau Raštus ir kasdien melsdavausi, tarnavau Bažnyčioje ir stengiausi daryti tai, kas mano gyvenime priartindavo Šventąją Dvasią.
Vieną ankstyvą šaltą sekmadienio rytą Mineapolyje, Minesotos valst., važiuodamas automobiliu į Bažnyčią pagalvojau: „Dabar turėčiau būti nelaimingas. Niekas nevyksta taip, kaip norėčiau. Bet nesu nelaimingas. Jaučiuosi nenusakomai laimingas!“
Kaip aš galėjau būti laimingas, išgyvendamas sudėtingą gyvenimo laikotarpį?
Atsakymą randame Galatams 5:22–23: „Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas.“
Jaučiau Dievo meilę, nes dariau tai, kas į mano gyvenimą atnešdavo Dvasią. Jaučiau džiaugsmą ir ramybę. Galėjau kentėti ir vis dar būti laimingas.
Džiaugsmas ir ramybė mūsų gyvenime ir santuokoje patiriami ne dėl to, kad turime didelį namą, gražias mašinas, madingiausius drabužius, padarome sėkmingą karjerą ar ką nors kita, kas, pasak pasaulio, atneša laimę. Iš tiesų, kadangi meilė, džiaugsmas ir ramybė patiriami per Dvasią, jų apskritai nereikia sieti su materialine padėtimi.
Supraskite, kad nesakau, jog visada būsime laimingi ir kad materialinė padėtis nedarys įtakos mūsų laimei. Iš tiesų, jei neparagausime kartaus, nežinosime, kas yra saldu (žr. Doktrinos ir Sandorų 29:39; taip pat žr. Mozės 6:55).
Kartais reikia ir kentėti. Be to, kai kurios fizinės ir emocinės aplinkybės gali sukelti daug skausmo ir apsunkinti Dvasios jautimą. Bet jei siekiame gyventi su Dvasia ir pasikliaujame Dievu, kalbant apskritai, galime būti laimingi.
Remdamasis asmenine patirtimi liudiju, jog tai tiesa. Išgyvenęs Melindos išvykimą į misiją, supratau, kad jei darau tai, kas mano gyvenime priartina Dvasią, renkuosi tikėjimą ir priimu, jog viskas susiklostys pagal Dievo valią, paprastai jaučiuosi laimingas (žr. Jokūbo 3:2).1
2. Netikėkite klastotėmis
Šėtonas klastoja viską, ką daro Dievas, ir stengiasi mus suklaidinti ir apgauti. Nepaisant Šėtono bandymų įtikinti mus, kad tai netiesa, Gelbėtojas moko mus, jog „sugedęs medis [negali] vesti gero vaisiaus“ (3 Nefio 14:18). Kadangi Šėtonas yra sugedęs medis, jis negali mums suteikti meilės, džiaugsmo, ramybės, kantrybės, malonumo, gerumo, ištikimybės, romumo ir susivaldymo (žr. Galatams 5:22–23). Tiksliau sakant, Šėtonas nori, kad būtume nelaimingi (žr. 2 Nefio 2:27).
Taigi, ką daro Šėtonas? Jis bando mus apgauti.
Mano draugė, viena iš išrinktųjų, buvo apgauta. Ji tarnavo misijoje ir buvo puiki misionierė. Grįžusi namo iš misijos, stengėsi daryti tuos mažus dalykus, kurie jos gyvenime priartindavo Dvasią ir stiprino ją misijoje. Kurį laiką jai sekėsi.
Tačiau ji matė, kad jos draugai, daugelis kurių buvo sugrįžę iš misijos, kiekvieną sekmadienį ateidavo į Bažnyčią, bet visą kitą laiką gyveno pasauliui būdingą gyvenimą. Jie atrodė laimingi. Jie darė „tai, kas smagu“. Ir jų gyvenimo būdas nereikalavo tiek daug pastangų kaip jos.
Pamažu ji liovėsi daryti tuos mažus dalykus, kurie misijoje jai teikdavo dvasinių jėgų. Ji vis dar turėjo liudijimą, bet pasakė man, jog priėjo prie išvados: „Jei vien tik lankau Bažnyčios susirinkimus, viskas gerai – esu teisingame kelyje.“ Vis dėlto pridūrė: „Dvasiškai buvau neaktyvi.“2 Gyvendama pasaulio gyvenimą ji darė klaidą po klaidos ir netrukus tapo nėščia.
Galiausiai nedori poelgiai atnešė pasekmes. Ji nebuvo laiminga ir tai žinojo. Laimei, draugė suprato, kad buvo apgauta, ir atgailavo.
Ši istorija rodo, kad net ir patys geriausi iš mūsų gali būti apgauti. Be to, iš jos sužinome, kad turime nuolat saugotis apgaulės. Tai pasiekiame darydami mažus dalykus, kurie gyvenime priartina Dvasią.
Džiaugiuosi galėdamas pranešti, kad ši mano draugė dabar yra laiminga, ji stengiasi laikytis įsakymų, fiziškai ir dvasiškai aktyviai gyvena pagal Evangeliją.
Šėtonas stengiasi apgauti įvairiais būdais. Paminėsiu tik kelis.
Šėtonas stengiasi įtikinti mus žemiškiems dalykams teikti didesnę svarbą nei dvasiniams. Galime matyti, kad mūsų prioritetai neteisingi, jei dažnai sakome: „Esu per daug užimtas arba pavargęs ir negaliu.“ Tuščią vietą galite užpildyti: vykti į šventyklą, tarnauti, studijuoti ir apmąstyti Raštus, vykdyti pašaukimą arba net melstis.
Viena iš priežasčių, kodėl jaučiamės tokie užimti, yra Šėtono pastangos atitraukti mūsų dėmesį. Jis naudoja mūsų rankoje laikomą išmanųjį telefoną, automobilio radiją, namuose turimus televizorius ir begalę kitų dalykų, kad beveik nuolat atitrauktų mūsų dėmesį. Taip mes jaučiamės labiau užimti, nei iš tiesų esame.
Kita to atitraukimo pasekmė yra ta, kad mes vis mažiau laiko skiriame apmąstymams. Šėtonas stengiasi atitraukti mūsų dėmesį, nes žino, kad skirdami laiko apmąstymams, ypač Raštų, judame link didesnio atsivertimo.
Kita Šėtono apgaulė remiasi idėja, kad mūsų išoriniai veiksmai svarbesni už vidinę motyvaciją. Kai dvasiniams darbams pritrūkstame tinkamos motyvacijos, prarandame galimybę patirti Evangelijos nešamą džiaugsmą. Tada įsakymų laikymasis pradeda atrodyti nuobodus, o Šėtonas žino, kad jei jam pavyks priversti mus taip jaustis, yra tikimybė, jog liausimės daryti tai, ką turime.
Šėtonas taip pat mus apgaudinėja, versdamas patikėti, kad džiaugsmą atneša nerūpestingas gyvenimas arba tiesiog nuolatinės linksmybės. Taip nėra. Tiesa ta, kad nėra džiaugsmo ir laimės, kai nėra ką nugalėti (žr. 2 Nefio 2:11, 23).
Paskutinė Šėtono apgaulė, kurią paminėsiu, yra bandymas įtikinti mus, kad nelabumas su visais jo laikinais malonumais yra laimė. Šėtonas žino, kad bent jau laikinai kai kurie pojūčiai ir emocijos gali 1) leisti mums manyti, kad jaučiame Dvasios vaisius, 2) slopinti mūsų norą siekti tų vaisių, 3) atrodyti kaip tinkami pakaitalai.
Pavyzdžiui, Šėtonas gali mus gundyti siekti ne meilės, o geidulio. Jis gali mus suvilioti jauduliu vietoje ilgalaikio džiaugsmo. Jis bando atitraukti mūsų dėmesį, bet neteikia ramybės. Jis norėtų, kad būtume įsitikinę savo teisumu, elgtumės kaip dauguma, bet nebūtume nesavanaudžiai, nuolat paklūstantys ir tinkamai dvasiškai susitelkę. Jo pagundos gali mus suklaidinti, o tai, savo ruožtu, gali privesti prie minčių, kad įstatymų laužymas atneš laimę.
3. Skirkite laiko mažiems dalykams
Paprastai maži dalykai įneša į mūsų gyvenimą Dvasią ir saugo mus nuo pasidavimo apgaulei, o galiausiai padeda įgyti jėgų laikytis įsakymų ir pelnyti amžinąjį gyvenimą. Gelbėtojas Bažnyčios vyresniuosius Kirtlande, Ohajo valst., mokė šio principo: „Todėl nepailskite daryti gera, nes jūs dedate didelio darbo pamatą. Ir iš mažų dalykų kyla tai, kas didinga“ (Doktrinos ir Sandorų 64:33).
Kodėl maži dalykai tokie svarbūs? Kitoje eilutėje Gelbėtojas paaiškino, kad „Viešpats reikalauja širdies ir uolaus proto“ (Doktrinos ir Sandorų 64:34). Kodėl Gelbėtojas mažų dalykų darymą susiejo su širdimi ir uoliu protu? Nes nuolat darydami mažus dalykus savo širdį ir protą skiriame Dievui ir tai mus apvalo ir pašventina (žr. Helamano 3:35).
Tas apvalymas ir pašventinimas pamažu keičia pačią mūsų prigimtį ir tampame vis panašesni į Gelbėtoją. Tai taip pat leidžia mums būti jautresniems Šventosios Dvasios raginimams, o tai sumažina tikimybę, kad pasiduosime apgaulei.
Paskutiniais mokslo vidurinėje mokykloje metais mano tėtis namuose man vesdavo seminarijos pamokas. Kadangi tais metais tema buvo Mormono Knyga, jis nusprendė, kad kartu ją skaitysime eilutė po eilutės ir aptarinėsime, ką sužinojome. Kai skaitydavome, tėtis užduodavo klausimus, kurie mane priversdavo apmąstyti, ką skaitėme, ir paaiškindavo tai, ko nesuprasdavau. Vis dar pamenu, ką sužinojau apie Gelbėtoją ir kaip pajutau, kad Jis iš tikrųjų apsilankė pas nefitus ir kad dėl Jo Apmokėjimo man tikrai bus atleistos nuodėmės.
Mano Raštų žinios pagrįstos tomis pamokomis, kurių mokiausi kartu su tėčiu. Skaitydamas kažką jausdavau. Ir, ko gero, dar svarbiau, kad mano troškimai, motyvai ir veiksmai pasikeitė. Norėjau būti geresnis. Pradėjau pastebėti, kur pasiduodu apgaulei. Dažniau atgailaudavau. Pirmųjų mokslo metų koledže pabaigoje Raštus skaitydavau kiekvieną dieną.
Maždaug tuo metu prezidentas Ezra Taftas Bensonas (1899–1994) paprašė narių kasdien skaityti Mormono Knygą ir taikyti tai, ką sužino.3 Taigi, kad ir ką būčiau skaitęs, nors šiek tiek paskaitydavau Mormono Knygą.
Misijoje išmokau, kaip studijuoti Raštus ir jais sotintis. Skaitydamas aš ne tik jausdavau Šventąją Dvasią, bet taip pat ėmiau jausti džiaugsmą, kai Raštuose ieškodavau atsakymų į savo ir besidominčiųjų klausimus.
Po misijos ir toliau kasdien sotindavausi Raštais. Kadangi toks elgesys į mano gyvenimą įnešė Šventąją Dvasią, jos padedamas efektyviau naudodavau laiką. Dėl to man geriau sekėsi mokytis, o vėliau dirbti. Tapo lengviau priimti teisingus sprendimus. Daugiau meldžiausi ir stropiau vykdžiau pašaukimus. Kasdienis sotinimasis Raštais neišsprendė visų mano problemų, bet gyvenimas buvo lengvesnis.
2005 m. rugpjūtį prezidentas Gordonas B. Hinklis (1910–2008) paskelbė nariams iššūkį perskaityti Mormono Knygą iki metų pabaigos.4 Kadangi ir taip kasdien skaitydavau Mormono Knygą, tuo metu jau skaičiau Etero ar Moronio knygą. Kai po savaitės ar dviejų baigiau, nusprendžiau, kad tinkamai atsakiau į prezidento Hinklio iššūkį.
Bet tada mūsų šeimą aplankė stropus namų mokytojas. Jis paklausė, kaip man sekasi vykdyti prezidento Hinklio kvietimą.
Pasakiau jam, kad man pasisekė pradėti skaityti Mormono Knygą dar prieš prezidento Hinklio iššūkį. Tada su šiokiu tokiu teisuoliškumu pareiškiau, kad užduotį atlikau.
Laimei, mano namų mokytojas žvelgė į tai kitaip. Kai jis mandagiai mane pataisė, Dvasia man pašnibždėjo, kad namų mokytojas teisus.
Taigi, norėdamas vėl perskaityti knygą iki metų pabaigos, turėjau skaityti po du skyrius per dieną. Kai ėmiau daugiau skaityti Mormono Knygą, pastebėjau, kad gyvenimas įgavo daugiau galios. Dažniau džiaugiausi. Viską suprasdavau aiškiau. Dar dažniau atgailaudavau. Norėjau tarnauti kitiems ir gelbėti jų sielas. Buvau atsparesnis Šėtono apgaulei ir pagundoms. Labiau mylėjau Gelbėtoją.
Tą lapkritį buvau pašauktas tarnauti mūsų apylinkės vyskupu. Vykdydamas prezidento Hinklio iššūkį pasiruošiau tam pašaukimui. Tada pastebėjau, kad kuo užimtesnis tampu darbe ar bažnyčioje, tuo labiau turiu studijuoti Raštus, o ypač Mormono Knygą.
Ir jūs savo gyvenime galite patirti tuos pačius palaiminimus, jei kasdien sotinsitės Raštais. Pažadu, jei kasdien sotinsitės Raštais, o ypač Mormono Knyga, į savo gyvenimą pakviesite Dvasią ir savaime imsite dažniau melstis, atgailauti, ir jums bus lengviau kiekvieną savaitę eiti į bažnyčią ir priimti sakramentą.
Liudiju, kad jei darysite mažus dalykus ir pasikliausite Viešpačiu, atrasite meilę, džiaugsmą, ramybę ir laimę, kad ir kokios būtų jūsų aplinkybės. Taip pat liudiju, kad tai tapo įmanoma dėl Jėzaus Kristaus aukos. Visus gerus dalykus gauname Jo dėka (žr. Moronio 7:22, 24).