Kaip jauni suaugusieji prisideda prie besitęsiančio Sugrąžinimo

Jauni suaugusieji visada atliko svarbų vaidmenį išgelbėjimo darbe.

Kada girdite kurio nors Bažnyčios vadovo kvietimą dalyvauti besitęsiančiame Sugrąžinime ar padėti rinkti Izraelį, ar pagalvojate: „Ką galiu padaryti? Aš tik vienas žmogus“, „Aš per jaunas“, „Aš dar nevedęs/netekėjusi“ ar „Man dar trūksta žinių. Ką aš galiu pakeisti?“

Kartais visiems mums tokios mintys šmėkšteli galvoje. Bet pamėginkite tą nepasitikėjimą savimi numalšinti skaitydami šiuos kelis sakinius:

Džozefas Smitas tebuvo 22 metų amžiaus, kai pradėjo versti Mormono Knygą.
Oliveris Kauderis taip pat buvo 22-ejų, o Džonas Vitmeris – 26-erių (ir abu jie buvo nevedę), kai pradėjo darbuotis kaip Džozefo raštininkai.
Kai 1835 metais buvo pašauktas pirmasis Dvylikos Apaštalų Kvorumas, apaštalų amžius buvo nuo 23-ejų iki 35-erių.
Daugelis pirmųjų prie Bažnyčios prisijungusių ir Evangeliją platinusių šventųjų buvo jauni suaugusieji.

Apskritai ankstyvosiomis Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimo dienomis Dievas darbavosi per jaunus suaugusiuosius. Per žmones, kurie buvo lygiai tokie kaip jūs.

Pagalvokite apie tai.

Šiandien Bažnyčia nebūtų pasklidusi po visą žemę, jei visi būtų galvoję, kad jie nieko negali pakeisti. Ir jūs – taip, jūs – esate rinktinės kartos dalis, kuri toliau kurs ir ves Jėzaus Kristaus Bažnyčią šiais laikais.

Jus atsiuntė čia šiuo metu dėl rimtos priežasties.

Kalbėdamas apie mūsų kartą, prezidentas Nelsonas mokė: „Jūs gyvenate „vienuoliktą valandą“. Viešpats pareiškė, kad tai paskutinis kartas, kai Jis pašauks darbininkus į savo vynuogyną surinkti išrinktuosius iš keturių žemės ketvirčių. (Žr. DS 33:3–6.) Ir jūs buvote pasiųsti dalyvauti šiame surinkime.“¹

Pagalvokite apie tas 65 000 nuolatinių misionierių pajėgas, visą dieną ir kasdien besidalijančias Evangelija visame pasaulyje. Pagalvokite apie visus jaunus suaugusiuosius, sudarančius sandoras šventyklose, besinaudojančius sugrąžintąja kunigyste ir šventyklos palaiminimais ir su sandora pažadančius būti ištikimus, stiprinti savo šeimas ir statyti Dievo karalystę žemėje. Pagalvokite apie jaunus suaugusiuosius, kurie visame pasaulyje tarnauja kaip įvairūs Bažnyčios vadovai. Pagalvokite apie tuos, kurie, nepaisydami visų prieš juos veikiančių aplinkybių, veržiasi pirmyn sekdami Jėzumi Kristumi. Jauni suaugusieji nuo pat pradžios buvo labai svarbi Sugrąžinimo dalis. Ir besitęsiantis Sugrąžinimas yra labai svarbi nesuskaičiuojamų jaunų suaugusių Bažnyčios narių gyvenimo dalis.

Ką Sugrąžinimas reiškia man

Daugeliui iš mūsų dalyvavimas Sugrąžinime kyla iš to, ko iš jo išmokome. Venelai Vakapali, jaunai suaugusiai atsivertusiajai iš Andra Pradešo, Indijos, „Sugrąžinimas reiškia siekti apreiškimo. Džozefas Smitas siekė apreiškimo toje giraitėje. Jis tarėsi su Viešpačiu, laukė atsakymo, buvo kantrus. Man tai patinka.“ Venela paaiškina: „Prieš išgirsdama apie Sugrąžinimą, aš nedaug žinojau apie tai, kaip siekti apreiškimo. Labiausiai mane stebina tai, kiek laiko jis praleido, kad iš Dievo gautų apreiškimą. Būtent tai sužinojau iš Sugrąžinimo.“

Jauna pora iš Jutos, JAV, Ema ir Džeikobas Robertsai, sutinka, kad Sugrąžinimas reiškia „besitęsiantį apreiškimą“ – tiek mums, tiek pasauliui, – „kad galime turėti pranašą, Dievo atstovą čia, žemėje, kuris, nepaisant visų mūsų sunkumų pasaulyje, darbuojasi, meldžiasi ir bendrauja su Dievu tam, jog užtikrintų, kad esame pasiruošę ir pajėgūs pasitikti visus besikeičiančio pasaulio mums nešamus sunkumus.“

„Žinios, kurių tiek daug gaunu dėl Sugrąžinimo, palengvina gyvenimą ir mažina patiriamą įtampą“, – sako Džeikobas. Visa tai atneša patikinimą, „kad Dievas yra, Jis mus myli ir prižiūri, – sako Ema. – Jis nori, kad būtume laimingi. Mes, jauni suaugusieji, galime visiškai pasikliauti ir sekti Juo, nes žinome, kad Jo tikslas yra mūsų laimė. Žinome, kad esame amžinos esybės, ir tai suteikia man daug vilties ir tikėjimo, kad galiu atgailauti dėl viso to, ką padarau dabar, dėl visų savo dabar daromų klaidų, ir kad šis laikas man skirtas tam, kad vystyčiausi ir mokyčiausi.“

Toks pat patikinimas padėjo ir Ramonai Moris, jaunai suaugusiajai iš Barbadoso, kai ji pirmą kartą išgirdo apie Sugrąžinimą. Drauge su kitais dalykais ji įgijo liudijimą, kad „Dangiškasis Tėvas yra, kad mums padėtų. Tiesiog Sugrąžinimas atneša ramybę tiems, kurie abejoja dėl savo gyvenimo ir abejoja Dievo planu jiems.“

Tačiau, nors Sugrąžinimo supratimas į jos gyvenimą įnešė aiškumo, ji taip pat pripažįsta, kad „būnant taip toli nuo Bažnyčios valdybos, yra sunku rasti sąryšį su Evangelija, bet, dėl to, jog turiu tvirtą liudijimą apie sugrąžintąją Evangeliją, žinau, kad, nors ir esu labai toli, aš vis dar galiu jaustis Sugrąžinimo dalimi, kad esu ne viena.“

Ir ji yra ne viena. Jauni suaugusieji visame pasaulyje dalyvauja Sugrąžinime per tarnavimą šventykloje, giminės istorijos ir misionierišką darbus. Supratę asmeninį apreiškimą, kurį įgyjame mokydamiesi apie Džozefo Smito Pirmąjį regėjimą ir Sugrąžinimą, visi galime toliau stengtis sužinoti Dievo valią ir tai, kokį vaidmenį galime atlikti šiame besitęsiančiame Sugrąžinime.

Jauni suaugusieji veda Bažnyčią

Galbūt esame jauni suaugusieji, bet jau dabar galime būti Bažnyčios vadovai. Nepaisant to, kad yra vienintelė Bažnyčios narė savo šeimoje, Janka Toroni iš Dėro, Vengrijos, jaučia pastiprinimą, matydama, kaip kiti jauni suaugusieji dalyvauja kitose Sugrąžinimo srityse: „Daugybė mano draugų tarnavo misijose, ir buvo labai džiugu matyti jų pažangą, o kai jie sugrįžo, dėl viso to, ką patyrė, buvo taip išaugę. Tai puiki patirtis mums visiems! Visada nuostabu matyti, kaip mano jauni suaugę draugai tarnauja atlikdami savo pašaukimus ir kartais net patys suranda progų pasitarnauti, pavyzdžiui, būti patarėjais „Jaunimo stiprybės vardan“ konferencijose. Manau, kad Sugrąžinimas ne visada reiškia tai, kad Evangelijos turime mokyti naujus žmones. Tai reiškia, kad turime stiprinti jau turimus narius.“

Jauni suaugusieji Vengrijoje supranta, kad jie yra būsimi Bažnyčios vadovai. „Mes esame reikalingi ir turime susidoroti su iškelta užduotimi, nors kartais tai atrodo neįveikiama, – pripažįsta Janka. – Viešpats spartina darbą ir mes esame jo dalis. Kartais galvojame: „Kaip turėčiau tai padaryti?“ Tačiau nuostabu matyti, kad mūsų vadovai taip mumis pasitiki. Tuos, kurie myli Bažnyčią ir turi stiprų liudijimą, tai motyvuoja, nes žinome, jog kažkurią dieną mes turėsime atsakyti už save. Turime prisiimti atsakomybę už savo dvasinę pažangą.“

Šianas ir Stefanė Džozefai iš Vakarų Australijos Sugrąžinime dalyvauja būdami savo apylinkės jaunimo vadovais. „Man dalyvauti Sugrąžinime reiškia padėti ateities kartoms suprasti, kas yra Evangelija ir kaip ji gali padėti jiems ir kitiems žmonėms jų gyvenime, – sako Stefanė. – Galime padėti pakloti stipresnį pamatą Bažnyčiai mūsų šalyje vėlesniems laikams.“

Šianas aiškina: „Norime padėti jaunimui įgyti liudijimą apie Mormono Knygą ir Džozefą Smitą ir suvokti, kad jie iš tikrųjų yra Dievo vaikai. Nenorime, kad jiems tai tebūtų kažkas, apie ką jie dainavo pradinukų organizacijoje. Norime, kad jie iš tikrųjų sužinotų, jog tai tiesa.“

O, pasak Venelos, gyventi pagal Evangeliją Indijoje ne visada lengva, bet ji žino, kad vietinių jaunų suaugusių narių stiprybė įkvėps kitus ir padės Sugrąžinimui žengti pirmyn. „Čia visi jauni suaugusieji yra labai ištikimi. Jie ieško progų dalytis savo liudijimais, – sako ji. – Indijoje esame kaip pionieriai. Atvykstame iš skirtingų vietovių, o kai kurie iš mūsų netgi palieka savo šeimas. Gyvenimas čia gali būti kupinas iššūkių, bet mes vis vien renkamės gyventi pagal Evangeliją. Raštai suteikia man daug vilties, stiprybės ir drąsos.“

Kad ir kur esame, mes, jauni suaugusieji, per savo tikėjimą ir atsidavimą Evangelijai galime daryti galingą įtaką besitęsiančiam Sugrąžinimui.

Bažnyčios ateitis: mes turime apsispręsti

Mes esame Bažnyčios ateitis. Dalyvaujame paskutiniame mūšyje. Dangiškasis Tėvas pasitiki, kad padėsime Jam atlikti Jo darbą, Jo amžiams gyvenimą keičiantį darbą. Jis žino, kad esame pakankamai stiprūs toliau veržtis pirmyn ir kovoti prieš visa tai, ką priešininkas turi paruošęs. Todėl Šėtonas vis labiau nerimauja. Jis žino, kad kovoja mūšyje, kuris bus pralaimėtas, nes Viešpaties darbas paims viršų.

Janka sako: „Žinome, kad Viešpats spartina darbą ir niekas negali jo sustabdyti. Žinome, kad, nesvarbu, kas benutiktų, jis bus įvykdytas. Tačiau turime nuspręsti, ar būsime jo dalis ir padėsime jam judėti pirmyn, ar viską stebėsime iš užribio. Turime valios laisvę būti šio darbo dalimi ir turime liudijimą, kad galėtume pasirinkti teisingai ir pasirinktume sekti Kristų. Privalome būti jo dalis.“

Todėl turime apsispręsti, kurią pusę pasirinkti.

Turime apsispręsti, ar sukaupsime drąsą stoti už tai, kuo tikime.

Turime apsispręsti, ar sieksime asmeninio apreiškimo savo gyvenime.

Turime apsispręsti, ar leisime, kad sunkūs iššūkiai, su kuriais susiduriame, sustiprintų mūsų tikėjimą Gelbėtoju.

Turime apsispręsti, ar seksime Juo ir darysime ką galime, kad pas Jį atvestume kitus.

Turime apsispręsti, ar kaip galėdami geriausiai stengsimės ištverti iki galo.

Iš tiesų gyvename paskutinėmis dienomis. O tai, kad Bažnyčią reiks vesti, kaip prezidentas Nelsonas pavadino, „įdomiausiu evangelijos laikotarpiu per visą pasaulio istoriją“², skamba kaip tikrai gąsdinanti atsakomybė. Bet pagalvokite apie tai: Dangiškasis Tėvas mumis pasitikėjo pakankamai ir laikė, kad šioje žemėje atsirastume konkrečiai šiuo metu, šiuo laikotarpiu, kai susiduriame su nesuskaičiuojamomis pagundomis, pramogomis ir su tiek daug skirtingų nuomonių.

Siųsdamas mus čia šiuo viską lemiančiu evangelijos laikotarpiu Dangiškasis Tėvas nenorėjo mūsų pasmerkti nesėkmei. Jis žino mūsų galimybes, mūsų stiprybę, mūsų drąsą ir, galiausiai, Jis žino, kad nepaisant mūsų amžiaus ar vedybinės padėties, galime padaryti didelę įtaką atkuriant Bažnyčią. Kad ir kokie neįveikiami būtų mūsų išbandymai ar kad ir kokia neįmanoma gali atrodyti užduotis vesti Bažnyčią ir dalytis Evangelija visoje žemėje, jeigu Jis mūsų pusėje, tai kas gali kovoti prieš mus? Jis padės mums pasiekti tai, kas neįmanoma.