Ar praeitis neleidžia jums eiti pirmyn?
Gelbėtojas jau sumokėjo. Įsikibkite Jam į ranką ir eikite pirmyn.
Neseniai mano vyskupas paragino apylinkės narius pagalvoti apie kokią nors silpnybę ar nuodėmę, kurią perkeltine prasme galėtume palikti ant sakramento stalo, kad Jėzus Kristus paimtų ją. Yra nuodėmių, kurias nešiojausi visą savo jauno suaugusiojo gyvenimą, kurias per maldą ir savo paties valios pastangomis nesėkmingai bandžiau įveikti. Nors per visus tuos metus paaugau, žinojau, jog man reikia jas įveikti, kad galėčiau toliau tobulėti.
Kitą sekmadienį po vyskupo mesto iššūkio nusprendžiau, kad paliksiu tik vieną nuodėmę ant sakramento stalo – Gelbėtojo ir Jo apmokančiosios aukos apčiuopiamo simbolio. Besiruošdamas priimti sakramentą, prisiminiau, kad jį dengiantis audinys simbolizuoja drobę, į kurią Jo kūnas buvo įvyniotas laidojant, o duona ir vanduo – Jo kūną ir kraują.
Kuo nuoširdžiausiai ir visa širdimi atnaujinau savo krikšto sandoras ir tyliai pasimeldžiau prašydamas Dangiškojo Tėvo pagalbos įsipareigoti palikti šią nuodėmę. Tada nutiko šis tas, ko niekada nesitikėjau: mano polinkis daryti tą nuodėmę visiškai išnyko. Pabandžiau tai dar keletą kartų. Tas pats nutiko ir su kitomis nuodėmėmis. Ar tai nebuvo per gerai, kad būtų tiesa?
Savo valios suderinimas su Jo valia
Kitą savaitę žinojau, kokią nuodėmę noriu palikti ant sakramento stalo, tačiau jaučiau, kad nesu dar pasiruošęs jos atsisakyti. Žvelgdamas atgal suprantu, kad nebuvau tinkamai nusiteikęs. Nebuvau pakankamai nuoširdus, kad įsipareigočiau pokyčiams. Bet suvokiau, kaip smarkiai ši nuodėmė skaudina Dangiškąjį Tėvą. Žinojau, kad man reikia savo valią suderinti su Jo valia ir savo gyvenimą kurti aplink Jį, kad galėčiau išsilaisvinti. Tad kiek galėdamas stengiausi, kad tai taptų tikrove.
Vengiau bet kokios pagundos, vedančios prie šios nuodėmės. Pakeičiau tai, kaip kasdien skaitau Raštus. Tikrai apmąsčiau juos ir taikiau savo gyvenime. Susitelkiau į tai, kad mano įsipareigojimai keistis būtų nuoširdūs, ir kasdien stengiausi pirmiau siekti Viešpaties valios, o ne savo. Teikiau Jam pirmenybę, nes žinojau, kad negaliu palikti šios nuodėmės be Gelbėtojo Apmokėjimo galios. Toliau teikdamas Jam pirmenybę sugebėjau atsisakyti šios nuodėmės prie sakramento stalo. Pagaliau išsilaisvinau iš to, kas man daug metų neleido eiti į priekį.
Per šį procesą priartėjau prie savo Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo. Įsivaizdavau Juos visus tuos metus kantriai ir su meile žvelgiančius į mane iš dangaus. Jie žinojo, kad galiausiai atsisakysiu nuodėmių, kurios dvasiškai trukdė man tobulėti. Ir kai buvau pasiruošęs jų atsisakyti, Jėzus Kristus buvo šalia, kad pakylėtų mane, kad paimtų mane už rankos, atleistų ir sustiprintų. Jis jau paruošė man kelią, kad per Jo Apmokėjimą išsilaisvinčiau iš savo nuodėmių. Jis sumokėjo už mano silpnybes, klaidas ir nuodėmes. Turėjau tik pasikliauti Juo.
Galite eiti pirmyn
Tuo metu perskaičiau keletą vyresniojo Ričardo G. Skoto (1928–2015) iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo minčių, kurios šiek tiek paskatino mane, kai to reikėjo: „Jei jūsų gyvenimas netvarkoje ir jaučiatės nepatogiai ar neverti […], nesijaudinkite. Jis jau visa tai žino. Jis laukia, kad nuolankiai atsiklauptumėte ir žengtumėte pirmą žingsnį. Melskite stiprybės. […] Melskite, kad Gelbėtojo meilė užlietų jūsų širdį.“1
Kai kitą savaitę dainavome mano mėgstamiausią giesmę „Abstulbintas Jėzaus malonės“, kiekvienas žodis suskambo tiesa. Išties buvau apstulbęs, netekęs žado, kad tai, kas daugiau nei dešimtmetį mane kamavo, buvo paimta nuo manęs. Kaip nuostabu, kad per Gelbėtojo Apmokėjimo galią galėjau žengti pirmyn. Kad Jis gali pagydyti visas nuodėmes ir žaizdas ir nepalikti jokių randų. Kad praeitis nekliudo man eiti pirmyn.
Vis dar turiu tiek daug ką išmokti ir įveikti, tačiau mano gyvenimas juda teigiama linkme. Jaučiu daugiau džiaugsmo ir ramybės. Rodau daugiau dėkingumo. Artėju prie Dangiškojo Tėvo ir Gelbėtojo ir stiprinu savo liudijimą apie Juos. Kasdien pasirinkdamas pabandyti dar kartą per žingsnelį prisiartinu prie Jų ir žmogaus, kuriuo Jie žino, kad galiu būti.