Apaštalai dalijasi viltingomis žiniomis
Bažnyčios vadovai dalijasi įžvalgomis, kaip per pandemiją likti arti Dievo, su meile tarnauti kitiems ir kantriai judėti pirmyn.
Nuotrauka iš Getty Images
Reaguodami į viruso plitimą pasaulyje valdžios atstovai uždraudžia viešus susibūrimus ir įveda karantiną. Mokyklos uždaromos, dvasiniai vadovai atšaukia bažnyčių susirinkimus, o išeinantys į lauką privalo dėvėti apsaugines kaukes.
Tai 1919 metai, kai siautėjanti prieš metus prasidėjusi gripo pandemija pareikalavo dešimčių milijonų gyvybių.1 Naujasis Bažnyčios pranašas prezidentas Heberis Dž. Grantas (1856–1945), paskirtas pareigoms 1918 metų lapkritį, nebuvo palaikytas iki pat 1919 metų birželio, nes balandžio visuotinė konferencija buvo atidėta.
Tarnaudamas po tų ir kitų sunkių dienų prezidentas Grantas davė ir mūsų laikams tinkantį patarimą: „Į šią žemę atėjome, kad įgytume žinių, išminties ir patirties, kad išmoktume tam tikras pamokas, iškęstume skausmus, ištvertume pagundas ir pasiektume mirtingojo gyvenimo pergales.“ Remdamasis žiniomis, kurias įgijo tame asmeninės patirties žaizdre, jis dar sakė: „Žinau, kad negandos valandą pastarųjų dienų šventieji yra guodžiami, laiminami ir raminami taip, kaip jokie kiti žmonės!“2
Mūsų dabartinėje su naujuoju koronavirusu susijusioje „negandos valandoje“ paguodos ir ramybės semiamės iš sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos. Tai, kad žinome, jog Dangiškasis Tėvas myli Savo vaikus ir mūsų dienomis pašaukė pranašus ir apaštalus, kad vestų mus per mirtingojo gyvenimo audras, yra didelė palaima.
Keli Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai pastarojo meto pokalbiuose išsakė patarimus, kuriais primena mums, jog galime jausti džiaugsmą ir į ateitį žvelgti viltingai, kad ir kas aplink mus vyktų.3
Veldeno C. Anderseno nuotrauka
Darbas juda pirmyn
Vyresnysis Briusas R. Makonkis (1915–1985) kadaise Bažnyčią palygino su „dideliu karavanu“, kuris, nepaisydamas pasipriešinimo, juda pirmyn.4 Vyresnysis Deividas A. Bednaris tą pastovų karavano judėjimą pirmyn priskiria įkvėptam Bažnyčios pasiruošimui ir jos su negandomis susijusiai patirčiai.
„Jokia nešventa ranka negali sustabdyti šio darbo pažangos“5, taip pat ir jokia pandemija šio darbo pažangos nesustabdys, – sakė jis. – Tarp visų sunkumų, su kuriais dabar susiduriame kovodami su šiuo virusu, darbas juda pirmyn. […] Nežinome, kiek tai užtruks, bet mes tai įveiksime. Ir galbūt negrįšime prie tokio pat gyvenimo būdo, kokio laikėmės anksčiau, bet daugelis tų prisitaikymų ir pakeitimų bus labai teigiami.“
Vyresnysis Kventinas L. Kukas sakė, kad įkvėptą Bažnyčios pasiruošimą įrodo tokie laiku pasirodę pavyzdžiai, kaip šabo dienos laikymosi pabrėžimas, Melchizedeko kunigystės kvorumų ir Paramos bendrijų stiprinimas, perėjimas prie tarnystės ir Ateik ir sek paskui mane, Mormono Knygos filmukų ir programos „Vaikai ir jaunimas“ pristatymas.
Jis sakė: „Į visa tai atsigręžę, žvelgsime kaip į pagrindinį pasirengimo laiką, o ne vien kaip į kažką, ką turėjome ištverti.“
Pavaduojantysis Dvylikos Apaštalų Kvorumo prezidentas M. Raselas Balardas visiškai su tuo sutinka. Nors šventyklos ir susirinkimų namai laikinai uždaryti, Bažnyčios nariai turi būtinas dvasines priemones, kad toliau judėtų pirmyn.
Prezidentas Balardas prisimena, kaip jautėsi 1941 m. gruodžio 7 d., kai iš bažnyčios grįžęs namo sužinojo, kad buvo užpultas Perl Harboras ir Jungtinės Valstijos ruošiasi įsitraukti į Antrąjį pasaulinį karą. Kaip ir daugelis žmonių šiais laikais, jis nerimavo dėl ateities ir mąstė, ar jo paties ateitis nebus sunaikinta.
Jis sakė: „Tačiau įvyko ne tai.“ Kaip laisvi pasaulio žmonės laimėjo tą karą, lygiai taip pasaulis laimės karą su koronavirusu. „Viskas bus gerai, jei širdį atgręšime į savo Tėvą danguje ir žvelgsime į Jį ir visos žmonijos Gelbėtoją ir Išpirkėją“, – sakė jis.
Taip pat Bažnyčia žengia pirmyn dėl savo misionieriškų pastangų, pritaikomų prie besikeičiančių pasaulio sąlygų. Vyresnysis Dyteris F. Uchtdorfas sakė, kad Bažnyčios vadovai tyrinėjo naujus dalijimosi Evangelija būdus dar prieš tai, kai COVID-19 pradėjo trikdyti misionierišką darbą. Dėl šio sutrikdymo tūkstančiai misionierių buvo perkelti į savo gimtąsias šalis, kai kurie buvo anksčiau laiko paleisti namo, kiti – perkelti tarnauti į kitas vietas.
„COVID-19 nuostabiai paskatino mus daug sparčiau apie tai mąstyti ir atvėrė mums akis“, – sakė jis. Dėl to dabar technologijos ir socialiniai tinklai atveria tas duris, kurios anksčiau uždarose bendruomenėse ir neprieinamuose namuose ir daugiabučiuose buvo užvertos.
„Nepaisant pandemijos misionieriškas darbas toliau judės pirmyn, – teigė vyresnysis Uchtdorfas. – Mes toliau mokomės, kaip tobulinti misionierišką darbą dabar ir ateityje. Viešpats pažadėjo pagreitinti Savo darbą laiminant visus Dievo vaikus (žr. Doktrinos ir Sandorų 88:73). Manau, jog šiais sunkiais laikais esame pačiame šio proceso įkarštyje. Mūsų brangūs misionieriai yra mūsų dienų pionieriai, ženklinantys kelią, kaip dalytis Evangelijos žinia naujais būdais, pagal mūsų aplinkybes, tam, kad Jėzaus Kristaus Bažnyčia toliau „rist[ųsi] […], kol pripildys visą žemę“ (Doktrinos ir Sandorų 65:2).
Atsiranda ne tik naujos galimybės dalytis Evangelija. Taip pat atsiveria ir širdys, nes sunkūs laikai dažnai priverčia žmones nusižeminti ir atgręžia juos į Dievą, sakė vyresnysis D. Todas Kristofersonas.
„Jie tampa šiek tiek atviresni minčiai: „Galbūt man reikia kažko daugiau nei pinigų banko sąskaitoje. Galbūt gyvenime yra kai kas daugiau nei tai, kuo iki šiol gyvenau“, – sakė jis.
Vyresnysis Kristofersonas ragina Bažnyčios narius ieškoti misionieriškų progų, pavyzdžiui, socialiniuose tinkluose dalytis su Evangelija susijusiomis žinutėmis ir „memais“, tartis su nuolatiniais misionieriais, kaip padėti draugauti su žmonėmis, kuriuos jie moko internetu, ir palaikyti kontaktą su tais, su kuriais negali dažnai matytis.
Socialinio ir dvasinio atstumo laikymasis
Kitas būdas, kaip Bažnyčia juda pirmyn, yra dvasinis pastarųjų dienų šventųjų atsakas į tokius žemiškus sunkumus kaip COVID-19. Siekdami apsisaugoti fiziškai, didiname savo fizinį atstumą nuo kitų, bet tam, kad apsisaugotume dvasiškai, artinamės prie savo Tėvo danguje ir Jo Sūnaus. COVID-19 pandemija daugeliui Bažnyčios narių suteikė daugiau progų sustiprinti savo dvasinę apsaugą sekant prezidento Raselo M. Nelsono patarimu klausytis Viešpaties.
„Mūsų Tėvas žino, kad tuomet, kai esame apsupti netikrumo ir baimės, labiausiai mums padės Jo Sūnaus klausymas“, – sakė prezidentas Nelsonas per 2020 metų balandžio visuotinę konferenciją. Jis pridūrė: „Kadangi stengiamės būti Jėzaus Kristaus mokiniai, mūsų pastangos Jo klausyti turi būti vis sąmoningesnės. Dėl to turime sąmoningai ir pastoviai stengtis pripildyti savo gyvenimą Jo žodžių, Jo mokymų, Jo tiesų.“6
Nors mūsų nedžiugina tai, kad Bažnyčios susirinkimai atšaukti, šventyklos uždarytos ar daugelis darbų prarasti, praleisdami daugiau laiko namuose gauname „progą susimąstyti apie tai, kaip pabusti Dievui“ (žr. Almos 5:7), – sakė vyresnysis Kukas. – Galbūt pastarieji įvykiai galėtų būti mums kaip dvasinis žadintuvas, sutelkiantis į tai, kas svarbiausia. Jei taip ir bus, šiuo metu tai bus didi palaima, padedanti mums susitelkti į tai, ką galime patobulinti savo gyvenime ir kaip galime laiminti kitų žmonių gyvenimus, jei pabusime Dievui ir toliau žengsime sandoros keliu.“
Vyresnysis Džefris R. Holandas pridūrė: „Tokie laikai kviečia mus pažvelgti sau į sielą ir pamatyti, ar mums patinka tai, ką ten matome. Būtent tada galvoja[me] apie tai, kas iš tiesų esa[me] ir kas iš tikrųjų svarbu.“
Taip pat tokie laikai kviečia mus stiprinti savo tikėjimą, tarnavimą ir dėkingumą, skatindami „apsvarstyti savo priklausomybę nuo Dievo ir iš Jo gautas palaimas, kurias taip dažnai priimame kaip savaime suprantamą dalyką, – sakė vyresnysis Holandas. – Savo Tėvui danguje turėtume būti truputį dėkingesni, malonesni ir geriau atminti, kiek daug problemų išsisprendžia dėl Dievo ir angelų pagalbos, sandorinių pažadų ir maldos.“
O labiausiai turėtume dėkoti už palaimą prisiminti, „koks gailestingas buvo Viešpats žmonių vaikams nuo Adomo sukūrimo net iki pat [šio] laiko“ (Moronio 10:3). Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariai sakė, jog kada tik mums reikia rasti prieglaudą nuo pavojų, galime sekti Nefio ir Almos pavyzdžiu ir atminti, kad Tas, „kuo pasitikėj[ome]“, Gelbėtojas Jėzus Kristus, „vėl išvaduos [mus]“ (2 Nefio 4:19; Almos 36:27). Ir galime atminti, jog, kaip mokė apaštalas Paulius, niekas negali mūsų „atskir[ti] nuo Kristaus meilės“ (žr. Romiečiams 8:35).
Viešpats Jėzus Kristus yra mūsų geriausia „prieglauda (žr. Psalmių 61:1–4), – sakė vyresnysis Holandas. – Kad ir kas nutiktų, niekada nebūsime atskirti nuo Gelbėtojo meilės ir bendrystės, net jeigu to kartais ir nesuvokiame. Virusas arba šalių sienos ar gydytojų prognozės neužblokuoja Dvasios.“
Nuotrauka iš Getty Images
„Padarykite ką nors gero!“
Neseniai, skaitydamas Bažnyčios komiteto paruoštą pranešimą, vyresnysis Kristofersonas išreiškė susirūpinimą tuo, kaip „priverstinė vienatvė“ gali paveikti tiek senus, tiek jaunus vienišus Bažnyčios narius.
Jis sakė: „Priverstinė vienatvė gali sukelti vienišumo jausmą, o tas vienišumas gali turėti neigiamų pasekmių fizinei ir psichikos sveikatai. Siekdami su tuo kovoti, kai kurie visuomenės sveikatos gynėjai rekomenduoja tiems, kurie jaučiasi vieniši, ieškoti būdų, kaip kitiems žmonėms „padaryti ką nors gero“.
„Pastarųjų dienų šventieji gali rasti būdų pasitarnauti, padėti kitiems, ypač vienišiems žmonėms, ir prisidėti prie jų gerovės, – sakė vyresnysis Kristofersonas, – o kitiems patarnaujantys vieniši nariai taip gali sumažinti savo atskirties jausmus.“
„Susitelkite į tarnystę, – sakė jis. – Galime daug ką vieni dėl kitų padaryti, kad patirtume jausmą, jog kažkam esi reikalingas, kad pajustume brolystę ir seserystę. Būtent dabar vyresniųjų kvorumas ir Paramos bendrija gali iš tiesų pasirodyti ir padaryti tai, kam jie ir buvo organizuoti.“
O vietoj nuolatinio žinučių siuntinėjimo jis pasiūlė: „Manau, yra labai sveika kam nors paskambinti naudojantis ta senąja technika, kurią vadiname telefonu. Tiesiog paskambinkite ir pasikalbėkite. Tegul jie išgirsta jūsų balsą.“
Nedidelės pastangos užmegzti ryšį su kitais gali daug ką pakeisti, praskaidrinti kažkieno dieną taip, kaip nė nepagalvotume, kad galime. „Mūsų tarnystė labai reikalinga, kai žmonės tokie atskirti“, – sakė vyresnysis Kukas.
Vyresnysis Holandas pasiūlė: „Turėtume tam tikrą dienos dalį skirti bendravimui su žmonėmis, kuriems reikia paskatinimo. Be abejo, taip darydami patys pajuntame paskatinimą, todėl visi būname „iškelti“ (3 Nefio 27:14, 15), ko, pasak Gelbėtojo, Jis ir buvo pasiųstas į žemę padaryti.“
Kitas būdas iškelti save ir kitus – tai pasiruošti tai dienai, kai vėl atsidarys šventyklos. Šventyklų uždarymas – ar dėl pandemijos, remonto ar valymo darbams – „suteikia nuostabią galimybę daugiau sužinoti apie giminės istorijos tyrimą, indeksavimą ir tai, kaip paruošti daug daug vardų tai dienai, kai vėl bus atvertos šventyklų durys“, – sakė vyresnysis Bednaris.
Dar jis pridūrė, kad nesvarbu, ar šventyklų durys atvertos ar ne, Bažnyčios nariai vis dar gali siekti būti verti galiojančios šventyklos rekomendacijos ir ją turėti.
Pamokos, kurias Viešpats norėtų, kad išmoktume
Kaip nurodė vyresnysis Bednaris, nors niekas nenorėjo patirti COVID-19 pandemijos, šis pastarųjų dienų maras mus vis dėlto ištiko.
Jis sakė: „Turėdami sugrąžintosios Evangelijos duodamą amžinąją perspektyvą ir Gelbėtojo Apmokėjimo teikiamą malonę, iš mirtingojo gyvenimo negandų galime išmokti kelias pamokas, kurios ruošia mus amžinybės palaimoms. Mes turime melstis. Turime ieškoti. Turime prašyti. Turime turėti akis, kad matytume, ir ausis, kad girdėtume. Galime būti nepaprastai palaiminti ir gauti pamokas, kurios mus laimins dabar ir per amžius.“
Prezidentas Balardas sakė, kad dėl savo pražūtingo poveikio šeimoms visame pasaulyje COVID-19 išmokė žmones labiau rūpintis kitais.
„Pradedame suvokti, kokios brangios mūsų šeimos, kokie brangūs mūsų kaimynai ir kokie brangūs yra mūsų Bažnyčios nariai, – sakė jis. – Dabar gauname pamokas, dėl kurių tapsime geresniais žmonėmis.“
Ko galime tikėtis, praėjus dabartinei audrai? Pasak vyresniojo Uchtdorfo, daugiau panašių sunkumų. Dievo vaikai tiek Bažnyčioje, tiek ir už jos ribų toliau susidurs su sunkumais.
„Gyvename laikais, kai turime mokytis“, – sakė jis. O svarbiausia pamoka, kurią galime išmokti, ta, kad ateities sunkumų sprendimas yra toks pat, kaip ir dabartinio sunkumo, – tai Jėzaus Kristaus Evangelija.
Vyresnysis Holandas sakė, jog dėl to, kad turi sugrąžintąją Jėzaus Kristaus Evangeliją, pastarųjų dienų šventieji gali išmokti būti pozityvūs ir optimistiški, daryti viską, ką gali, ir tikėti Viešpaties žodžiu, sakančiu: „Džiugiai darykime visa, kas mūsų galioje; ir tada galime stovėti ramūs, visiškai tikri, kad pamatysime Dievo išgelbėjimą ir kad jo ranka bus apreikšta“ (Doktrinos ir Sandorų 123:17).
„Dėl daug ko galime būti džiaugsmingi, jei tobuliname savo tikėjimą, labiau pasitikime Viešpačiu ir matome Jo išvadavimo stebuklą“, – sakė vyresnysis Holandas.