Pasaulinės dvasinės valandėlės
Pasišvęsiu Jam


Pasišvęsiu Jam

2013 m. lapkričio3 d. BŠS dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems Brigamo Jango Universitete

Kokia nuostabi privilegija būti su jumis šį vakarą, mano brangūs jaunieji broliai ir seserys. Noriu, kad žinotumėte, jog mudu su žmona jaučiamės palaiminti šį vakarą būdami su jumis. Žvelgdami į jus matome neišmatuojamas galimybes. Jumyse toks didžiulis potencialas. Nepriklausomai nuo jūsų svajonių dydžio, noriu jums pasakyti, kad jos gali būti dar didesnės. Šiame gyvenime galite pasiekti daugiau nei suvokiate. Jei vaikščiosite su Viešpačiu, patirsite stebuklų. Galite padaryti tai, kas iš pradžių rodėsi neįmanoma. Galite įveikti visas problemas. Galite pakilti aukščiau visko, kas kėsinasi jus nugramzdinti žemyn. Galite atmesti tai, kas pikta, ir priimti visa, kas gera. Į žemę atėjote su tikslu ir Viešpaties padedami pasieksite tą tikslą.

Tikiuosi, kad suvokiate kiek daug žmonių už jus meldžiasi. Bažnyčioje, kasdien už jus, jauni suaugusieji, daug meldžiamasi. Kviečiu, radus ramesnę akimirką, pamąstyti apie visas maldas, kalbamas konkrečiai dėl jūsų – augančios kartos, – maldas šventyklose, visuotinių įgaliotinių ir visuotinių Bažnyčios vadovų maldas, kuolo ir apylinkės vadovų maldas ir taip pat gimdytojų ir kitų šeimos narių bei draugų maldas. Girdžiu daug tokių maldų. Jos nuoširdžios. Tikiuosi, kad pamąstysite apie dangaus galias, šaukiamas jums į pagalbą.

Taip pat viliuosi, kad jaučiatės mylimi ne tik jūsų pažįstamų, bet ir visų tų, kurie jumis rūpinasi ir kuriems rūpite, nors jie jūsų nesutiko. Žinau, kad jei šiandien čia būtų Prezidentas Monsonas, jis pasakytų kaip jus myli. Mes turime gyvąjį pranašą, kuris myli šios Bažnyčios jaunimą.

Mudu su žmona esame labai dėkingi šiam chorui, kuris padainavo „Pasišvęsiu Jam“. Tarnaudami Pietų Dakotoje, Rapid Sičio misijoje parašėme šią dainą savo misionieriams, tačiau jos žodžiai tinka mūsų visų gyvenimams. Pirmasis posmas skamba taip:

Pasiaukojo Jis juk už mane, Jis mirė, kad gyvenčiau danguje.

Kaip atsidėkoti Jam galiu? Ką duoti Jam galiu?1

Šie žodžiai yra žmogaus, kuris mąsto apie Apmokėjimo palaiminimus, apie palaiminimus, ateinančius dėl to, kad jaučiame Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus meilę. Visi patiriame tokias akimirkas, kai žinome, jog rūpime Viešpačiui.

Kviečiu dabar pamąstyti apie palaiminimus, kuriuos jaučiate kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai. Jei šioje auditorijoje yra galvojančių apie prisijungimą prie Bažnyčios, kviečiu pamąstyti, kokių palaiminimų ieškote. Tada, norėčiau, kad greta jūsų sėdinčiam įvardykitumėte tuos palaiminimus. Jei nepažįstate greta sėdinčiojo – dar geriau, taip galėsite susipažinti. Per jums suteiktą minutę ar dvi išvardinkite kiek įmanoma daugiau palaiminimų.

Ne per seniausiai į namus pasikviečiau grupelę studentų, kad galėtume aptarti šio vakaro temą. Pažiūrėkime, ką jie sakė, kai paprašiau jų papasakoti apie tai, kaip jie buvo palaiminti:

1 vyras: Pažinimas apie išgelbėjimo planą, savo Dangiškąjį Tėvą, koks Jis ir ko iš manęs nori. Žinau kaip savo gyvenimą suderinti su tuo, ko Jis iš manęs nori. Palaiminimai, kuriuos gauname per užantspaudavimo galią ir šventyklas žemėje, yra žinojimas, kad galiu amžinai būti su savo šeima.

1 moteris: Pažinimas apie Apmokėjimą ir tada gebėjimas gauti per Apmokėjimą pasiekiamą jėgą. Visa tai pasiekiama per kunigystės apeigas. Per tas apeigas ir su Juo sudaromas sandoras galiu jausti labai tikrą ryšį su savo Dangiškuoju Tėvu. Tikra palaima turėti tą galią gyvenime, turėti jėgų ir visa, ko reikia, kad sugrįžtume pas Jį.

2 moteris: Galimybė ir privilegija nuolat turėti Šventosios Dvasios dovaną, kuri padeda sprendimuose pasiduoti Jo valiai, teikia paguodos, stiprybės ir galios, padedančios ištverti šiame gyvenime ir po jo amžinai gyventi su Dievu.

2 vyras: Manau, kad visi šie kunigystės palaiminimai prieinami tiek vyrams tiek moterims. Esu labai dėkingas už sugrąžintą kunigystę, per kurią galime džiaugtis visais šiais palaiminimais: šventykla, Šventąja Dvasia, galimybe pasinaudoti Apmokėjimu.

3 moteris: Esu labai dėkinga žinodama, kad galiu tobulėti ir kad šiame gyvenime neturime būti apatiški ar sėdintys vienoje vietoje. Priešingai, turime keltis ir eiti. Man labai svarbu žinoti, kad yra toks tobulėjimas ir kad jis gali tęstis net po mirties.

3 vyras: Mormono Knyga. Būdamas studentas daug laiko praleidau skaitydamas apie tai, kad turiu būti atsargus, klausti savęs: ar tai tiesa? kas turima omenyje? kaip atskirti tiesą tarp viso to, kas sakoma? Tačiau skaitydamas Mormono Knygą, jaučiu, kad galiu atsipalaiduoti. Tai dėl to, kad ji tikra – išversta Dievo dovana ir galia.

Be sugrąžintos Jėzaus Kristaus Evangelijos neturėtume nei vieno mano draugų įvardyto palaiminimo. Prisimindami savo palaiminimus įgauname stiprybės eiti pirmyn, nors ir žinome, kad tai sunku. Toks yra mirtingasis gyvenimas, jis nėra lengvas. Antrasis choro giedotos dainos posmas skamba taip:

Kai Jo išsižada kiti, kai jiems Jis lieka užmaršty,

Kaip man pajusti meilę Jo? Ar Jam rūpiu, kaip tai žinot?

… … … … … … … … … … … … … … . .

Kai skausmas, liūdesys užplūsta klausiančius „kodėl?“

Kaip aš ramybę jiems galiu padėt pajust širdy? Kaip aš padėsiu jiems išlikt kely?2

Šį kartą, kviečiu jus užsirašyti, arba tiesiog įsidėmėti sunkumus, su kuriais susiduriate gyvenime, prisiminti jums miego neduodančius klausimus.

Mano namuose susirinkusių draugų paklausiau, kokie jų sunkumai. Štai ką jie atsakė:

2 moteris: Iš kart galiu pasakyti, kad jų labai daug! Manau, kad vienas iš tų dalykų yra tai, kad lengva savo vertę ir tai, kas esame, susieti su pasiekimais: dar nesu ištekėjusi, arba dar neturiu bakalauro ar magistro laipsnio, tai pasiekiau, o to dar nepasiekiau.

2 vyras: Dvasingumo, pasiekto tarnaujant nuolatinėje misijoje Viešpačiui išlaikymas. Šis siekis yra kasdienis sprendimas toliau laikytis ar nesilaikyti misijoje įgytų įpročių.

2 vyras: Misijos metu Dvasia būdavo stipriausia, kai ieškodovome galimybės tarnauti ir liudyti, o tai tęsiasi namų ir lankomajame mokyme ir bendraujant su naujais draugais. Šiose srityse galime padaryti daug prasmingų dalykų. Ta pati Dvasia gali lydėti mus tarnaujant kitiems.

3 vyras: Sunku rasti pusiausvyrą tarp Dvasios vedimo, įkvėpimo priimant sprendimus ir jų priėmimo savo nuožiūra. Atrodo, kad kai kurie žmonės gausiai susilaukia Viešpaties vedimo. O kiti turi stengtis ir net pradėti veikti prieš sužinodami ar tai teisinga ar ne.

1 moteris:Atsakymuose dominuoja užlaikytų palaiminimų ir suvokimo, kad vieną dieną jų sulauksime, tema. Tam reikia tikėjimo ir pasitikėjimo, reikia pasiduoti Dangiškojo Tėvo valiai.

3 moteris: Kodėl blogi dalykai nutinka geriems žmonėms? Arba sunkūs, tikrai labai, labai sunkūs dalykai nutinka geriems žmonėms? Šis klausimas neduoda man ramybės. Pavyzdžiui, neseniai sužinojau, kad mano tėtis serga vėžiu. Galvojau, „kaip tai gali nutikti žmogui, kuris tiek daug tarnavo?“

Kad ir koks būtų jūsų iššūkis, liudiju, kad tai, ką aptarinėsime šį vakarą, padės jums jį įveikti.

Pirmiausia, sekundėlei prisiminkime praėjusį BŠS dvasinę valandėlę. Savo apaštališkame palaiminime vyresnysis Raselas M. Nelsonas sakė: „Laiminu jus <…> kad vykdytumėte [Dievo] valią ir ji būtų įvykdyta per jus.“3 Pamąstykite apie šių žodžių galią. Jei Dievo valia turi būti įvykdyta per mus, tuomet mūsų valia turi sutapti su Dievo. Turime norėti to, ko nori Jis.

Vyresnysis Nylas A. Maksvelas kartą sakė: „Atiduodami savo valią Dievui, atiduodate vienintelį jums priklausantį dalyką, kurį iš tiesų galite Jam atiduoti. Nedelskite – suraskite altorių arba pradėkite ant jo dėti savo valios dovaną.“4

Šį vakarą kviečiu jus kartu su manim apsvarstyti tris klausimus: 1) Ką reiškia žodis valia? 2) Kaip galime atiduoti savo valią Dievui? ir 3) Kaip žinoti, kad mums sekasi tai daryti?

Pirma, ką reiškia žodis valia? Retai kalbame apie valią, bent jau vartodami tą žodį. Kartais sakome „stipri valia.“ Pavyzdžiui, „Neturiu stiprios valios atsispirti šiam sūrio tortui.“ Taigi valia yra „polinkis kažką daryti“,5 troškimas verčiantis imtis veiksmų.

Jei žmonių Jungtinėse Valstijose paprašytumėte įvardyti du mūsų sveikatai svarbiausius dalykus, beveik 95 procentai atsakytų, kad tai „mityba ir sportas.“ Tačiau, jei tų pačių žmonių paklaustumėte, „ar teisingai maitinatės ir sportuojate?“ kaip manote, ką jie atsakytų? Teigiamai atsakytų tik nuo 5 iki 10 procentų. Tarp žinojimo ir darymo yra akivaizdi praraja. Daugelis žino, ką turi daryti, tačiau tik maža dalis turi valios tai įgyvendinti.

Mūsų misijos pavyzdys rodo, kad šiek tiek padedami galime išsiugdyti valią daryti tai, ką žinome, turį daryti.

Mūsų misijoje, vienas iš mūsų padėjėjų kartą tarė savo porininkui: „Klausyk, atvykęs į misiją aš priaugau apie 15 kilogramų. Negaliu toks grįžti namo. Ar galėtum man padėti numesti šiek tiek antsvorio?“ (Jis buvo krepšininkas ir nenorėjo sugrįžti į komandą būdamas tokios formos.)

Jo porininkas sutiko.

Netrukus su šiais dviem misionieriais atsidūriau valgyklos eilėje. Misionierius, norėjęs numesti svorio, pasiemė šokoladinį pyragaitį. Jo porininkas sušnibždėjo: „Tu jo nenori.“

Išalkęs misionierius, šiek tiek susierzinęs, atrėžė: „O, taip, noriu.“

„Ne, nenori, tikrai nenori“ – patarinėjo jam porininkas.

Misionierius paliko pyragaitį vietoje.

Šis misionierius norėjo numesti svorio, tačiau jam reikėjo pagalbos nugalėti norą valgyti tą šokoladinį pyragaitį. Pamenat dainos žodžius: „Kaip aš padėsiu jiems išlikt kely?“ Tas misionierius padėjo savo porininkui daryti tai, ko jis tikrai norėjo, tačiau negalėjo to padaryti be pašalinių pagalbos. Jis stengėsi padėti šiam misionieriui suvokti, kad jo troškimas būti sveikam gali nugalėti jo troškimą valgyti tą šokoladinį pyragaitį. Jis stengėsi padėti jam ugdyti savo valią.

Priešininkas nori, kad tikėtume, jog toks dalykas kaip valia iš vis neegzistuoja, kad nėra jokio kito pasirinkimo kaip tik paklusti įgimtiems instinktams, t.y. valgyti kiek įmanoma daugiau šokoladinių pyragaičių. Kai kas klaidingai tiki, kad mūsų valią nulemia genai ir kad jos visiškai nekontroliuojame.

Kad pavaizduočiau koks svarbus šis klausimas, perskaitysiu ištrauką iš žinių straipsnio. Jo autorius – autoritetingas biologijos profesorius. Štai kaip jis pradeda savo rašinį, pavadintą „Kodėl išties neturite laisvos valios?“ Šis pavadinimas mane suintrigavo, būdamas Bažnyčios narys, žinau, kad ją turime.

Jis teigia, kad mūsų manymu priimami sprendimai visai nėra mūsų sprendimai. Kalbėdamas apie mūsų pasirinkimus, kuriuos šį rytą padarėme per pusryčius, jis sako: „Gal būt manote, kad priėmėte tuos sprendimus, tačiau realiai, jūsų sprendimas <…> [šį rytą] valgyti kiaušinius arba blynus buvo nuspręstas dar jums to nesuvokus – gal būt net prieš tai, kai atsikėlėte. Jūsų „valia“ nieko bendro neturėjo su tuo sprendimu.“6

Taigi, jis sako, kad mes neturime valios, jokios kontrolės priimant sprendimus. Mes tiesiog paklūstame savo genams. Perskaitęs šį straipsnį norėjau jam papasakoti apie mūsų misionierių. Jis tikrai priėmė sprendimus. Jis numetė tuos 15 kilogramų. Jo valianugalėjo jo kūniškus troškimus.

Iš senovės ir šiuolaikinio apreiškimo sužinome, kad turime valios laisvę, kad turime valią, kad turime troškimus ir kad tie troškimai gali pasikeisti. Vyresnysis Raselas M. Nelsonas, savo paskiausioje visuotinės konferencijos kalboje sakė: „Mes galime pakeisti savo elgesį. Mūsų troškimai gali pasikeisti. Kaip? <…> Nuolatinis pasikeitimas <…> pasiekiamas tik per išgijimą, apsivalymą ir įgalinančią Jėzaus Kristaus Apmokėjimo galią.“7

Vyresnysis Maksvelas sakydamas, kad valia yra vienintelis dalykas, kurį galime duoti Dievui, mus mokė, kad visa kita, ką duodame Dievui, Jis jau turi. Mokėdami dešimtinę ar aukodami atnašas Dievui duodame tai, ką Jis pirma davė mums. Pavyzdžiui, pinigai, kuriuos uždirbame šiame gyvenime, gaunami dėl to, ką Dievas sukūrė. Jei aukojame savo laiką, aukojame tai, ką Dievas jau mums davė – mūsų dienas žemėje. Tačiau Jam duodami savo valią mes Jam dovanojame tai, kas yra mūsų. Kai dovanojame savo valią, mes visiškai, be jokių išlygų, atsiduodame Jam.

Štai ką sakė mano draugai po to, kai paprašiau patyrinėti Raštus ir paaiškinti kaip jie supranta žodžio valia prasmę:

3 vyras: Kai norime „paklusti viskam, ką Viešpats mato reikalinga [jiems] uždėti, lygiai kaip vaikas paklūsta savo tėvui.“8 Čia kalbama apie pasidavimą arba pasišventimą su noru. Po to pradėjome apie tai kalbėti ir tai atvedė prie šios Raštų eilutės Helamano 3 skyriuje.

1 vyras:Helamano 3:35 – „Taip, netgi iki savo širdžių išvalymo ir pašventinimo – pašventinimo, kuris vyksta dėl to, kad jie savo širdis atiduoda Dievui.“

3 moteris: Nemanau, kad visa tai įvyksta iš karto, tai procesas, kuris vyksta bėgant laikui ir dedant pastangas.

2 vyras: Manau, kad tai panašu į pagreitį. Kai priimi teisingus sprendimus, kitą kart būna lengviau pasirinkti teisingai. Malda, kasdienis Raštų studijavimas, apmąstymas ir dienoraščio vedimas.

2 moteris: Mozijo 5:2 eilutėje kalbama apie patirtą didžiąją permainą mumyse ir mūsų širdyse „mes jau nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera.“

1 moteris: Įdomu tai, kad skaitėme tas pačias eilutes, tačiau aptarėme skirtingus dalykus. Manau, kad Helamano 3:35 eilutėje glūdi supergalia, nes ji moko apie savo širdžių atidavimą Dievui ir kaip tai mus pašventina. Manau tam, kad pasišvęstume Jam, mums reikia labai Juo pasitikėti ir sakyti: „ne, dabar aš pasitikėsiu, kad Tavo planas tobulas. Aš atiduosiu savo valią Tau ir leisiu Tau mane formuoti taip, kad pasitarnaučiau Tau.“

2 vyras: Kalbėjome apie danguje vykusį karą – kaip mes kovojome už valios laisvę ir kaip nusprendėme sekti Kristumi ir daryti viską, ko Jis norės. Kalbėjome apie tai, kaip šis gyvenimas yra lyg valių mūšis: ar nuspręsime trokšti to, ko nori Kristus, tapti tokie kaip Jis, o ne tiesiog sakyti, kad darysime tai, ko Jis prašo. Ar norėsime tai daryti?

Taigi, valios atidavimas Viešpačiui nereiškia, kad atsisakome savo valios laisvės. Priešingai, kuo daugiau savo valios atiduodame Viešpačiui, tuo labiau auga mūsų gebėjimas naudotis moraline valios laisve. Kai žinome tai, ką Dievas nori kad žinotume, kai sakome tai, ką Jis nori, kai darome tai, ką Jis nori, visa tai padeda mums būti tokiems kaip Jis. Dievas mums davė valios laisvę, kad galėtume pasiduoti Jam o ne pagundai.

Pažvelgę giliai savo vidun rasite troškimus, vedančius link pačių vertingiausių poelgių. Atkreipkite dėmesį į tai, kad nesakiau, jog tai „atves prie bet kokio poelgio“ – taip yra todėl, kad kai kurie mūsų poelgiai nėra skatinami mūsų giliausių ir stipriausių troškimų. Kai kurie poelgiai vyksta net nesusimąsčius. Kai kurie mūsų poelgiai ar veiksmai, regis, net prieštarauja mūsų giliausiems troškimams.

Kartą į mane kreipėsi vaikinas prašydamas padėti atgailos procese. Apibūdindamas širdgėlą dėl savo poelgių, jis sakė: „žvelgdamas atgal net negaliu patikėti, kad aš tai padariau. Atrodo, kad ne aš, o kažkas kitas tai padarė.“ Giliai širdyje jis nenorėjo to daryti, tačiau prigimtinis žmogus kažkaip jį užvaldė ir jis pasidavė priešininko pagundoms, o ne Šventosios Dvasios vilionėms, kurios būtų padėję atsispirti pagundai.9 Jis taip kalbėjo apie valią. Jis norėjo būti geras, tačiau jame buvo dalelė – kažkoks jo valios aspektas – kuris dar nebuvo atiduotas. Jis nebuvo atidavęs tos mažos dalelytės ir tai pastūmėjo padaryti tai, dėl ko teko gailėtis. Jis atėjo pas kunigystės vadovą sutvarkyti reikalus – tapti tuo, kas jis išties yra, ištikimu Dangiškojo Tėvo sūnumi. Jis atėjo, kad galėtų pamėginti atiduoti Viešpačiui visą savo valią, šįkart nei kiek nepasilikdamas sau.

Šis jaunuolis patyrė širdies permainą. Jis „jau [nebenorėjo] daryti pikta, bet [norėjo] nuolat daryti gera.“10 Jo troškimai pasikeitė ir dėl to pasikeitė jo elgesys. Jis nusivilko prigimtinį žmogų ir pasidavė Šventosios Dvasios vilionėms. Širdies permaina yra motyvo permaina, o ne tik poelgio pakeitimas. Mums reikia daryti tai, kas gera, bet dar svarbiau, kad darytume tai iš teisingų paskatų.

Paveikslėlis

Diagrama

Ši diagrama padeda man suprasti ryšį tarp mūsų motyvų arba troškimų ir mūsų veiksmų. Kai esame mokinystės sandoros kelyje, mūsų motyvai būna tyri, o darbai teisūs. Viską darome iš meilės Viešpačiui ir Jo vaikams. Tačiau taip pat įmanoma, kad gera darytume iš neteisių paskatų. Tada elgiamės tarsi veidmainiai – darome gera dėl to, kad norime pasirodyti geri arba norime būti geresni už aplinkinius.

Jei tai, kas neteisu, darome iš neiteisių paskatų, kaip moko Raštai, mes „sąmoningai [sukylame] prieš Dievą.“11 Pavaizduoti šiuose rėmuose didžiuojasi savo blogais darbais. Kai tikrai norime būti geri, tačiau suklumpame ir parkrintame – pasiduodame mumyse esančiam prigimtiniam žmogui. Kai išklystame iš mokinystės kelio, turime per atgailą semtis Apmokėjimo galios ir tada vėl sugrįžti į teisingą kelią.

Aišku, kad šis atgailos procesas keičia troškimus. Tai procesas, kurio metu atrandame vietos Dvasiai. O kai atrandame vietos Dvasiai, jos nebelieka nuodėmei.

Taigi, mūsų valia yra bendra mūsų troškimų ir motyvų jėga. Mūsų valia nulemia mūsų veiksmus. Kaip galime sustiprinti savo valią? Kaip savo valią galime atiduoti Viešpačiui? Kviečiu chorą vėl padainuoti dainos, kurią jie sudainavo dvasinės valandėlės pradžioje, priedainį. Atidžiai įsiklausykite į žodžius.

Sakysiu tai, ką nori Jis, darysiu tai, ko trokšta Viešpatis.

Pasauliui liudysiu, kad Kristus – Dievo Mylimas Sūnus.

Be paliovos giedosiu meilės Jo giesmes, giesmes išgydančias mane.

Aš pasišvęsiu Jam, mana širdis, valia, siela skirta Jam bus.12

Visi galime sakyti tai, ką Jis nori, kad sakytume.

Tarnaudamas kuolo prezidentu kalbėjausi su neseniai ištekėjusia seserimi. Paklausiau: „Kaip jums sekasi santuokoje?“

Ji atsakė: „Na, manau, kad viskas gerai. Mes retai baramės.“

Paklausiau: „Ką turi omenį sakydama „retai“?”

Ji paaiškino: „Na, kaip žinot, visos sutuoktinių poros barasi.“

Atsakiau: „Ne visos. Mudu su žmona nesibaram. Mano tėvai nesibarė.”

Tada puikiai pasikalbėjome apie tai, kaip ji ir jos vyras galėtų kalbėtis su meile, o ne grubiai arba susierzinę.

Galime sakyti tai, ką Viešpats nori, kad sakytume. Iš savo žodžių ir tono galime pašalinti grubumą. Galime pakylėti ir ugdyti, o ne žlugdyti žmones.

Kartą lydėjau vyresnįjį Džefrį R. Holandą į kuolą, kuriame jam reikėjo perorganizuoti prezidentūrą. Mums įėjus į viešbutį, kuriame apsistojome, jis atpažino viešbučio administratorę ir jos paklausė: „Na ir kaip laikosi tas jūsų geras vaikinas?“

Ji atsakė: „Deja, prieš kelias savaites išsiskyrėme.“

Jis tarė: „Rasite kitą, ir jis bus dar geresnis.“

Ji nusišypsojo, o mes nuėjome. Kitą dieną mačiau, kaip vyresnysis Holandas vieną po kito gyrė narius ir vadovus. Jis tai darė lengvai ir taip natūraliai, kad visi mūsų sutikti žmonės pasijuto geriau ir tai dėl to, kad jis juos pakylėjo.

Visi galime tai daryti. Jei su mumis būtų Gelbėtojas, savo kelyje Jis visus pakylėtų, kaip Jis tai darė būdamas žemėje. Visi galime sakyti tai, ką Jis nori, kad sakytume.

Kai kas nors manęs paklausia, ką reiškia tarnauti su Visuotiniais įgaliotiniais, pirmiausia pagalvoju apie meilę, kurią jaučiu būdamas su jais. Gal kas galvoja, kad begalo baisu stovėti ant pakylos Konferencijų Centre dėl to, kad jums kalbant už nugaros sėdi Pirmoji Prezidentūra ir Dvylikos Kvorumas. Tačiau kažkokiu tai būdu jie padeda jaustis, kad viskas įmanoma.

Kai pabaigiate kalbėti, grįžtant pakeliui į savo vietą Dvylika ištiesia ranką ir padėkoja už jūsų indėlį susirinkime. Kai taip nutiko pirmą kartą, šiek tiek nustebau. Nesitikėjau, kad jie taip reikš savo jausmus, bet jie tai daro. Jie, lygiai taip, kaip Gelbėtojas, pakylėja visus savo kelyje. Tai yra skiriamasis Prezidento Monsono požymis.

Prezidentas Monsonas visiems rodo meilę. Po vienos spalio konferencijos sesijos Prezidentas Monsonas pamatė jam mojuojantį berniuką. Jis pasilenkė per turėklą ir modamas pakvietė berniuką prieiti. Tada jis paspaudė jam ranką. Suprantama, kad berniukas labai nudžiugo.

Kitą kartą, po pasirodymo Konferencijų Centre, Prezidentas Monsonas pasiliko po visko, kad galėtų paspausti ranką kiek įmanoma daugiau jaunuolių. Jis užlipo ant scenos ir priėjo prie grupelės jaunuolių, turinčių rimtas negalias. Nors jaunuoliai negalėjo atsakyti Prezidentui Monsonui, jų veiduose žėrinčios šypsenos rodė, kad jie yra dėkingi už rankos paspaudimą ir šiltą sutikimą.

Jei stengiamės padėti kitiems, mūsų gebėjimas padėti stiprėja. Tai yra vienas iš ryškiausių požymių, kad Dievui atiduodame savo valią.

Taigi, galime sakyti tai, ką Viešpats nori, kad sakytume. Mes taip pat galime daryti tai, ką Jis nori, kad darytume. Kartais veiksmai daug svarbesni už žodžius.

Kai mūsų šeima dar buvo jauna, mano žmona apsikrėtė rimta infekcija ir turėjo būti paguldyta į ligoninę. Jai sveikstant stengiausi pasirūpinti maistu ir penkiais mažais vaikais. Bet dėl maisto, man neteko daug stengtis. Mums į namus atnešdavo tiek daug paruošto maisto, kad nesugebėdome visko suvalgyti. Pradėjau krauti tą maistą į šaldiklį, kol šis galiausiai buvo pilnas.

Lyginant su kitais gailestingumo tarnystės darbais tai gali pasirodyti mažmožis, tačiau galiu nuoširdžiai pasakyti, kad tai mums buvo labai svarbu. Tai mane išgelbėjo. Mano žmona buvo nusilpusi, o aš buvau praradęs viltį. Tačiau kas vakarą galėjau nueiti prie šaldiklio ir rasti to vakaro vakarienę. Mūsų gerieji apylinkės nariai kas kart atnešdami paruošto maisto atiduodavo savo valią Dievui. Jie darė tai, ką Jis norėjo, kad būtų padaryta.

Tuos apylinkės narius vedė tyri motyvai padėti šeimai bėdoje. Neįmanoma daryti gera neturint tinkamo motyvo. Jei taip, kaip apie tai moko Raštai, mūsų geras darbas bus įskaitomas kaip blogas, ir tai dėl to, kad mūsų širdis nebuvo tinkamai nusiteikusi.13 Padarėme gerą darbą, tačiau darėme tai nenoriai. Taigi, svarbiausia – troškimai. Mums reikia norėti to, ko nori Dievas. Mums reikia sakyti, ką Jis nori, kad sakytume dėl to, kad norime sakyti tai, ką Jis nori, kad sakytume. Mums reikia daryti tai, ką Jis nori kad darytume dėl to, kad norime daryti tai, ką Jis nori. Mums reikia būti Dievo Mylimojo Sūnaus liudytojais dėl to, kad norime būti liudytojais. Taip galime žinoti, kad Jam atiduodame visą sielą, tai reiškia, kad jokia mūsų dalelytė nenori daryti tai, kas prieštarautų Jo valiai.

Kai pasižadame Viešpačiui, tampa lengviau sakyti ir daryti tai, kas teisinga.

Valios ugdyme sandoros užima svarbią vietą. Kai pasikrikštijame, sudarome sandorą prisiimti Viešpaties vardą, t.y. daryti tai, ką Jis nori, kad darytume. Tada kiekvieną Šabo dieną atnaujiname tą dandorą. Iš naujo paliudijame savo Dangiškajam Tėvui, kad vis dar esame pasiryžę priimti Viešpaties vardą, atminti Jį ir laikytis Jo įsakymų. Kas kart, kai vertai į rankas paimame sakramento duoną ir prie lūpų priglaudžiame vandens indelį, Jam atiduodame savo valią. Sakome, „Pasauliui liudysiu, kad Kristus – Dievo Mylimasis Sūnus.“14

Vėl sudarome sandoras ir stipriname savo valią, kai šventykloje esame užantspauduojami su savo amžinu palydovu. Kas kartą įžengę į šventus Dievo namus galime jausti Apmokėjimo galią. Būtent šventykloje sudarome sandorą pašvęsti save Viešpačiui. Dėl to vyresnysis Maksvelas sakė: „Nedelskite – suraskite altorių arba pradėkite ant jo dėti savo valios dovaną.“15 Gal jis ir kalbėjo palyginimais, tačiau tikiu, kad jis taip pat aiškiai kalbėjo apie tai, kaip sudarydami sandoras su Dievu ir jų laikydamiesi, galime atiduoti Jam savo valią.

Taigi, mes darome visa, ką galime, kad pasišvęstume Jam širdimi, valia ir siela. Kuo uoliau sekame Viešpačiu, tuo labiau Jis mus laimina savo meile. Kuo labiau jaučiame Jo meilę, tuo geriau žinome, kad mums sekasi atiduoti Jam savo valią.

Tikiuosi, kad šį vakarą išmokome tai, kas padės mums įgyvendinti vyresniojo Nelsono palaiminimą – kad vykdytume Dievo valią ir kad per mus ji būtų įvykdyta. Kai savo draugų paklausiau, ko jie išmoko, štai ką jie atsakė:

2 vyras: Manau, kad dažnai valios laisvę siedavau su savo valios atidavimu Dievui, o šiandien suvokiau, kad tai yra du atskiri dalykai. Manau, kad daug ką darau gerai, tačiau dabar noriu ištaurinti savo motyvus, kad galėčiau tapti tuo, kuo Jis nori, kad būčiau.

2 moteris: Man patinka atrasti sąsajas. Mąstau sau: gerai, štai kas vyksta mano gyvenime, štai, ką studijavau ir štai, ką pasakė tas žmogus. Manau, kad atradau daug sąsajų.

1 vyras: Nesvarbu, kokie mūsų sunkumai, mums reikia labiau atsiduoti Dievui. Kaip prezidentas Airingas sako: „Kad ir kaip sunku gali atrodyti šiandien, reikalai pasitaisys kitą dieną, jeigu šiandien pasirinksi[me] tarnauti [Dievui] visa širdimi.“16

3 vyras: Kai atiduodame savo širdį ir valią Dievui <…> Jis visų pirma ją pašventina. Tai nereiškia, kad visi atiduodame savo širdis Dievui, o Jis jas krauna į kažkokią saugyklą ir sako: „O taip, galiu džiaugtis dar viena širdimi.“ Jis ją paima, pašventina, patvirtina ir grąžiną mums sakydamas: „Dabar eik ir naudokis ja darydamas daug gero.“ Niekad anksčiau nesusimąsčiau apie tai, kas nutinka po to, kai ją atiduodame Jam. Maniau, kad viskas tuo ir baigėsi, tačiau tai tik pradžia.

3 moteris: Žinau, kad ne viską žinau. Atrodo, kad kuo daugiau sužinau, tuo labiau suvokiu kiek mažai žinau. Tačiau žinau, jog Dievas gyvas! Manau, kad gavau patvirtinimą, kad Jis žino apie mane ir tikrai nekantriai laukia ir nori, kad galėtų palaiminti savo vaikus, t.y. mus.

1 moteris: Maždaug prieš trejus metus gavau kunigystės palaiminimą dėl tam tikro mano gyvenimo etapo. Tame palaiminime buvo sakoma, kad man reikia labiau pasitikėti Dievu ir atiduoti Jam savo valią. To palaiminimo metu kažkodėl gavau konkretų paraginimą giliau pastudijuoti tą temą – kaip tai keičia mano kasdienius poelgius ir kaip visapusiškiau pasišvęsti Jam.

Savo valią Viešpačiui atiduodame kasdien. Tai nėra pavienis veiksmas. Tai nėra pabaiga, o tik pati pradžia. Galime sakyti tai, ką Jis nori, kad sakytume. Taip pat galime daryti tai, ką Jis nori, kad darytume. Galime pasauliui liudyti, kad Kristus – Dievo Mylimasis Sūnus, ir visa tai dėl to, kad norimetai daryti. Kai mūsų širdyje įvyksta tokia permaina, tampame dėkingesni už Apmokėjimą ir jis nuolat mus stiprina.

Alma sakė: „Jei jautėtės giedantys išperkančios meilės giesmę, norėčiau paklausti, ar galite taip jaustis dabar?“17

Išperkančios meilės giesmė yra džiūgavimas Jėzaus Kristaus Apmokėjimu. Tai nereiškia, kad tai yra giesmė iš natų ir eilių – tai jausmų giesmė. Žodžiai, kuriais išreiškiame dėkingumą, norėdami giedoti išperkančios meilės giesmę, nuolat keičiasi, jie priklauso nuo konkrečių mūsų gautų palaimų. Tačiau šis dėkingumas už Gelbėtoją prilygsta giesmei. Jis gali kartotis mūsų širdyje kas kart, kai susimąstome apie tai, kaip Išpirkėjas mus išgelbėjo nuo visko, kas žlugdo.

Dėl to Alma klausė, ar jaučiamės giedantys tą giesmę dabar. Tai svarbu. Jei dabar džiaugiamės Jėzaus Kristaus Apmokėjimu, tai reiškia, kad viskas gerai su mūsų širdimi. Mes atiduodame savo valią Jam, o Jis ją stiprina. Jei mus traukia pasaulio dalykai, tai mūsų širdis yra neteisi, ir mūsų valia nestiprinama.

Šioje Mormono Knygos dalyje nefitai, kadaise buvę teisūs žmonės, nusigręžė nuo Viešpaties. Jie pradėjo girtis savo stiprybe ir nesidžiaugė Viešpaties stiprybe. Jie sąmoningaisukilo prieš Dievą. Ir kas jiems nutiko? Jie buvo palikti vaduotis savo pačių jėgomis, dėl ko prarado viską.18

Mes nenorime taip elgtis. Žinome, kad šiame gyvenime mums reikia pagalbos. Be jos neišsiversime. Mums reikia Viešpaties pagalbos. Mums reikia vieniems kitų pagalbos. Niekada negalime pasikliauti tik savo pačių jėgomis. Ištiestos Viešpaties rankos kviečia mus priimti Jo stiprybę, kad niekada nereikėtų kliautis vien savo jėgomis.19

Žinau, kad galime priimti Jo kvietimą ateiti ir stiprėti, ateiti ir gauti atleidimą, ateiti ir jausti Jo begalinę meilę. Tada, su džiugiai norėsime ne tik retkarčiais giedoti išperkančios meilės giesmę, norėsime ją giedoti nuolat. Kai atrasime jėgų daryti tai, kas sunku, širdyje giedosime tą giesmę. Kai įsileisime tiesą ir leisime jai praplėsti mūsų sielą, giedosime tą giesmę. Kai gausime atleidimą, giedosime tą giesmę. Ir kai jausime Jo meilę, giedosime tą giesmę.

Kas kart giedodami atiduosime Jam savo valią, vienintelę dovaną, kurią galime Jam dovanoti. Jis ne tik ją priims, Jis ją praplės ir pagilins. Jis padės mums jaustis drąsiau. Jis praplės mūsų gebėjimą mylėti ir būti mylimiems. Jis išves mus iš tamsos į šviesą. Jis išgydys ir padės mums taip, kad galėtume atleisti ir susilaukti atleidimo.

Liudiju, kad Jis yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Liudiju, kad Jo Tėvas mus taip pamilo, kad atsiuntė Jį į žemę gyventi ir mirti už mus. Žinau, kad ši Bažnyčia yra tikra. Žinau, kad Jo gyvasis pranašas, prezidentas Tomas S. Monsonas, supranta Bažnyčios narių reikmes ir žino, kaip padėti mums rasti kelią namo. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Išnašos

  1. Russell T. Osguthorpe and Lola Osguthorpe, arr. Steve Schank, “I Will Give Myself to Him” (2009).

  2. Russell T. Osguthorpe and Lola Osguthorpe, “I Will Give Myself to Him.”

  3. Russell M. Nelson, “Youth of the Noble Birthright: What Will You Choose?” (Church Educational System devotional, Sept. 6, 2013); LDS.org.

  4. Neal A. Maxwell, “Remember How Merciful the Lord Hath Been,” Ensign or Liahona, May 2004, 46.

  5. Oxford English Dictionary, “will”; oed.com.

  6. Jerry A. Coyne, “Why You Don’t Really Have Free Will, USA Today, Jan. 1, 2012; usatoday30.usatoday.com/news/opinion/forum/story/2012–01–01/free-will-science-religion/52317624/1.

  7. Russell M. Nelson, “Decisions for Eternity,” Ensign or Liahona, Nov. 2013, 108.

  8. Mozijo 3:19.

  9. Žr. Mozijo 3:19.

  10. Mozijo 5:2.

  11. Mozijo 15:26.

  12. Russell T. Osguthorpe and Lola Osguthorpe, “I Will Give Myself to Him.”

  13. Žr. Moronio 7:9.

  14. Žr. Moronio 4:3; 5:2.

  15. Neal A. Maxwell, “Remember How Merciful the Lord Hath Been,” 46.

  16. Henry B. Eyring, “This Day,” Ensign or Liahona, May 2007, 91.

  17. Almos 5:26.

  18. Žr. Helamano 4:13.

  19. Žr. Mato 11:28.

Spausdinti