Kas yra tiesa?

Dyteris F. Uchtdorfas

iš Pirmosios Prezidentūros

Mano mylimi broliai ir seserys, mano brangūs jaunieji draugai, esu dėkingas už privilegiją šiandien būti su jumis. Bendravimas su Bažnyčios jaunais suaugusiaisiais visada pakylėja mano dvasią, ir jūs įkvepiate mane ištarti: „Pakilk, Sione nuostabi“. Kadangi gyvenate įvairiuose pasaulio kraštuose ir gražiai atstovaujate Bažnyčios ateitį ir stiprybę. Dėl teisių jūsų norų ir įsipareigojimo sekti Gelbėtoju šios Bažnyčios ateitis atrodo šviesi.

Perduodu jums Prezidento Tomo S. Monsono meilę ir palaiminimą. Pirmoji Prezidentūra dažnai meldžiasi už jus. Visada prašome Viešpatį laiminti, saugoti ir vesti jus.

Neregiai ir dramblys

Daugiau nei prieš šimtą metų vienas Amerikos poetas sueiliavo senovinę alegoriją. Pirma jo poemos posmas skamba taip:

Keliavo vyrai štai šeši,
Norėję daug žinoti.
(Nors nuo gimimo ir akli)
Sumanė jie apčiuopti
Didžiulį dramblį, kad ir jį
Galėtų taip suvokti.

Pasak tos poemos, kiekvienas iš tų keliautojų apčiupinėjo skirtingą dramblio dalį ir tada papasakojo kitiems, kaip dramblys atrodo.

Vienas iš tų vyrų palietė dramblio koją ir pasakė, kad tai apvali ir grublėta būtybė, panaši į medį. Kitas palietė iltį ir apibūdino dramblį kaip ietį. Trečias suėmė uodegą ir tvirtino, jog dramblys panašus į virvę. Ketvirtas palietė straublį ir įrodinėjo, kad dramblys panašus į smauglį…

Kiekvienas iš jų sakė tiesą.

Kadangi tą tiesą yra asmeniškai patyręs, kiekvienas tvirtina žinąs, ką sako.

Poemoje tai apibendrinama taip:

Taigi žinovai šie akli
Vis ginčijasi garsiai.
Jie sako, kad kiti akli,
Ir gina tiesą narsiai.
Kiekvienas iš dalies teisus,
Tačiau visi neteisūs!1

Į šį pasakojimą žiūrime iš šalies ir šypsomės. Juk mes žinome, kaip atrodo dramblys. Skaitėme apie juos, matėme juos kine, o daugelis iš mūsų net matė dramblį savo akimis. Manome, kad žinome tiesą apie dramblį. Tai, kad kažkas galėtų priimti sprendimą, remdamasis tik vienu tiesos aspektu, ir taikyti jį viskam, atrodo absurdiška ar net neįtikėtina. Kita vertus, ar nesame panašūs į tuos šešis neregius? Ar nesame nusidėję panašiai mąstydami?

Manau, kad ši alegorija daugybę metų tebėra populiari daugelyje kultūrų todėl, kad ji tinka visiems. Apaštalas Paulius sakė, jog šiame pasaulyje mes regime neaiškiai ir tik dalį tiesos, „lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu“.² Tačiau atrodo, kad žmogiškai prigimčiai būdinga spręsti apie žmones, politikus ir pamaldumą remiantis savo netobulu ir dažnai klaidinančiu patyrimu.

Prisiminiau pasakojimą apie sutuoktinius, kurie buvo susituokę 60 metų. Per tą laiką jie retai ginčijosi ir savo bendrą gyvenimą nugyveno laimingai ir buvo patenkinti. Jie vienas kitam viską papasakodavo ir nieko neslėpė – išskyrus vieną dalyką. Žmona turėjo dėželę, kurią laikė ant indaujos, – santuokos dieną ji buvo prisakiusi savo vyrui niekada nežiūrėti, kas joje.

Po kelių dešimtmečių atėjo akimirka, kai jos vyras nuėmė tą dėželę ir paklausė, ar pagaliau galėtų sužinoti, kas joje. Žmona sutiko. Jis atidarė ją ir rado dvi servetėles ir 25 000 dolerių. Kai jis paklausė žmoną, ką tai reiškia, ji atsakė: „Kai susituokėme, mano mama man prisakė, kad kiekvieną kartą, kai supyksiu ant tavęs arba kai tu padarysi ar pasakysi ką nors, kas man nepatiks, imčiau ir numegzčiau mažą servetėlę, o po to pasikalbėčiau su tavimi.“

Vyrą šis mielas atsakymas sujaudino iki ašarų. Jis stebėjosi, kad per 60 santuokos metų savo žmoną suerzino tik tiek, kad ji numezgė dvi servetėles. Nepaprastai gėrėdamasis savimi, jis paėmė žmoną už rankos ir tarė: „Ačiū, kad paaiškinai apie servetėles, bet iš kur tie 25 000 dolerių?“

Jo žmona meiliai nusišypsojo ir tarė: „Tai pinigai, kuriuos gavau pardavusi visas servetėles, kurias numezgiau per visus tuos metus.“

Šis pasakojimas ne tik pateikia įdomų būdą nesutarimams santuokoje spręsti, bet ir iliustruoja, kaip kvaila daryti skubotas išvadas, pagrįstas ribota informacija.

Labai dažnai tai, kas mums atrodo tiesa, tėra tiesos fragmentas, o kartais tai iš viso nėra tiesa.

Šiandien norėčiau kalbėti apie tiesą. Kai tai darysiu, prašau apmąstyti kelis svarbius klausimus.

Pirmas klausimas: „Kas yra tiesa?“

Antras: „Ar tikrai įmanoma pažinti tiesą?“

Ir trečias: „Kaip turėtume reaguoti į tai, kas prieštarauja tiesoms, kurias sužinojome anksčiau?“

Kas yra tiesa?

Kas yra tiesa? Paskutinėmis savo gyvenimo valandomis Gelbėtojas buvo atvestas pas Pontijų Pilotą. Žydų vyresnieji, apkaltinę Jėzų maišto kurstymu ir išdavyste prieš Romą, reikalavo, kad Jis būtų nubaustas mirtimi.

Pilotas, susitikęs su šiuo vyru iš Galilėjos veidas į veidą, paklausė: „Ar tu esi žydų karalius?“

Jėzus atsakė: „Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso.“³

Nežinau, koks žmogus buvo Pilotas ir nežinau, ką jis galvojo. Bet manau, kad jis buvo išsilavinęs ir gerai pažino tuometinį pasaulį.

Piloto atsakyme jaučiu tam tikrą apatišką cinizmą. Jo žodžiuose girdžiu balsą vyro, kuris kadaise gal buvo idealistas, bet dabar – įgijęs gyvenimo patirties – atrodo kiek užkietėjęs, netgi pavargęs.

Nemanau, kad Pilotas buvo nusiteikęs dialogui, kai atsakė trimis paprastais žodžiais: „Kas yra tiesa?“⁴

Manau, kad iš tikrųjų jis norėjo paklausti: „Kaip kas nors gali pažinti tiesą?“

O tai yra klausimas visiems laikams ir visiems žmonėms.

Ar žmogus gali pažinti tiesą?

Kaip žmogus gali pažinti tiesą? Į šį klausimą bandė atsakyti kai kurie didžiausi protai, kada nors gyvenę žemėje. Nepagaunama tiesos esmė buvo mėgiama poetų ir rašytojų tema visais laikais. Atrodo, kad ji ypatingai domino Šekspyrą. Kai vėl skaitysite vieną iš Šekspyro tragedijų, atkreipkite dėmesį, kaip dažnai siužetas sukasi apie svarbios tiesos nesupratimą.

Dar niekada pasaulio istorijoje informacija nebuvo taip lengvai pasiekiama. Deja, dalis jos yra teisinga, dalis jos – klaidinga, o dauguma jos – dalinai teisinga.

Todėl dar niekada pasaulio istorijoje nebuvo taip svarbu išmokti teisingai atskirti tiesą nuo netiesos.

Siekti tiesos mums iš dalies sunku dėl to, kad žmogiška išmintis mus labai dažnai yra nuvylusi. Žinome daugybę pavyzdžių, kada tai, ką žmonija kadaise žinojo esant tiesa, pasirodė netiesa.

Pavyzdžiui, nepaisant stulbinančios kadaise vyravusios nuomonės, žemė nėra plokščia. Žvaigždės nesisuka aplink žemę. Pomidoro suvalgymas nesukels staigios mirties. Ir žinoma, žmogus gali skraidyti – net įveikti garso greičio barjerą.

Raštuose apstu pasakojimų apie vyrus ir moteris, kurie klaidingai interpretavo tiesą.

Senajame Testamente aprašytasis Balaamas negalėjo atsispirti „nedorybės atpildui“⁵ , kurį pasiūlė moabitai. Taigi jis įtikino save patikėti nauja tiesa ir padėjo moabitams pasiekti, kad izraelitai prakeiktų save per amoralumą ir nepaklusnumą.⁶

Atskalūnas Korihoras, nuklaidinęs daugelį žmonių nuo tiesos, išpažino, kad velnias jį sugundė patikėti, jog tai, ką jis sakė, yra tiesa.⁷

Mormono Knygoje aprašytieji nefitai ir lamanitai vieni apie kitus sukūrė savo „tiesas“. Nefitų „tiesa“ apie lamanitus buvo ta, kad šie „buvo laukiniai, žiaurūs ir kraujo trokštantys žmonės“⁸, negalintys priimti Evangelijos. Lamanitų „tiesa“ apie nefitus buvo ta, kad neva Nefis pavogė savo brolio pirmgimystės teisę ir kad Nefio palikuonys buvo melagiai, toliau atiminėjantys iš lamanitų tai, kas teisėtai priklauso jiems.⁹ Šios „tiesos“ maitino jų neapykantąkitiems, kol galiausiai ši surijo juos visus.

Nereikia sakyti, kad Mormono Knygoje yra ir priešingų šiems stereotipams pavyzdžių. Tačiau nefitai ir lamanitai tikėjo šiomis „tiesomis“, ir todėl jos formavo šios kadaise galingos ir gražios tautos likimą.

Žmogiška prigimtis ir tiesa

Tam tikra prasme visi esame linkę pasiduoti tokiam keistam mąstymui.

Tos „tiesos“, kurias priimame, formuoja mūsų visuomenes ir mūsų asmeninį charakterį. Tikrai per dažnai šios „tiesos“ grindžiamos nepilna ir netikslia informacija ir kartais jų motyvai yra labai savanaudiški.

Prastus sprendimus priimame iš dalies todėl, kad esame linkę ištrinti ribą tarp įsitikinimo ir tiesos. Per dažnai painiojame įsitikinimą su tiesa, manydami, kad jei kažkas atrodo logiška ar yra patogu, tai turėtų būti tiesa. Ir atvirkščiai, kartais netikime tiesa arba ją atmetame todėl, kad ji ragina mus keistis ar pripažinti, kad buvome neteisūs. Dažnai tiesa yra atmetama dėl to, kad ji, regis, nesiderina su ankstesniais patyrimais.

Kai kitų nuomonės arba tiesos prieštarauja mūsiškėms, užuot apsvarstę, kaip tą informaciją galėtume panaudoti, pridėti ją prie to, ką žinome, mes dažnai skubotai nusprendžiame, kad kitas žmogus nežino, yra nesveiko proto ar net sąmoningai bando apgauti.

Deja, ši tendencija gali apimti visas mūsų gyvenimo sritis – nuo sporto iki šeimos santykių ir nuo religijos iki politikos.

Ignacas Zemelveisas

Tragiškas šios tendencijos pavyzdys yra pasakojimas apie Ignacą Zemelveisą, vengrų gydytoją, kuris praktikavo mediciną XIX amžiaus viduryje. Savo karjeros pradžioje daktaras Zemelveisas pastebėjo, kad 10 procentų moterų, atvykusių į jo kliniką, mirdavo nuo karštinės, kai tuo tarpu gretimoje klinikoje mirtingumas neviršijo 4 procentų. Jis nusprendė išsiaiškinti kodėl.

Ištyręs tas dvi klinikas gydytojas Zemelveisas padarė išvadą, kad vienintelis esminis skirtumas buvo tas, kad jo klinika buvo mokomoji, kur buvo tyrinėjami lavonai. Jis pastebėjo, kad gydytojai po skrodimo eidavo tiesiai prie gimdyvių. Jis padarė išvadą, kad užkratas nuo lavonų kažkaip patekdavo jiems ant rankų ir sukeldavo mirtinas karštines.

Kai jis pasiūlė gydytojams plauti rankas chloruotų kalkių tirpalu, susidūrė su abejingumu ir net panieka. Jo išvados prieštaravo kitų gydytojų „tiesoms“. Kai kurie jo kolegos netgi manė, kad absurdiška manyti, jog gydytojo rankos gali būti netyros ar sukelti ligą.

Bet Zemelveisas neatlyžo ir išreikalavo, kad jo klinikos gydytojai prieš priimdami kūdikius plautųsi rankas. Dėl to mirtingumas jo klinikoje greitai sumažėjo 90 procentų. Zemelveisas jautėsi teisus ir buvo tikras, kad šią praktiką priims visi medikai. Bet jis klydo. Net šių sukrečiančių pasiekimų neužteko, daugelio tuometinių daktarų nuomonei pakeisti.

Ar įmanoma pažinti tiesą?

Tiesa ypatinga tuo, kad egzistuoja nepriklausomai nuo tikėjimo. Ji egzistuoja, net jei niekas ja netiki.

Galime visą dieną sakyti, kad vakarai yra šiaurė, o šiaurė yra vakarai ir net tikėti tuo visa širdimi, bet jei, pavyzdžiui, norėtume nuskristi iš Kito Ekvadore į Niujorką Jungtinėse Valstijose, galėtume ten patekti tik viena kryptimi – šiaurės; vakarų kryptis nepadėtų.

Žinoma, tai tik paprasta aviacijos analogija. Tačiau tikrai yra toks dalykas kaip absoliuti tiesa, nenuginčijama, nekintanti tiesa.

Ši tiesa nėra tas pats, kas įsitikinimas. Ji ne tas pats, kas viltis. Absoliuti tiesa nepriklauso nuo viešosios nuomonės ar populiarumo. Apklausa negali jos pakeisti. Net nesiliaujantis įžymybių populiarinimas negali jos pakeisti.

Tai kaipgi galime rasti tiesą?

Manau, kad mūsų Dangiškajam Tėvui patinka, kai Jo vaikai naudoja savo talentus ir protinius gebėjimus rimtai ieškodami tiesos. Visais amžiais išmintingi vyrai ir moterys per logiką, protavimą, mokslinius tyrimus ir net įkvėpimą atradinėjo tiesą. Šie atradimai praturtino žmoniją, pagerino mūsų gyvenimą ir sukėlė džiaugsmą, nuostabą ir pagarbą.

Taip pat tai, kas kadaise mums atrodė žinoma, gali būti nuolat tobulinama ar net paneigta nenuilstančių mokslinkų, siekiančių suprasti tiesą.

Kaip visi žinome, pakankamai sunku iš savo patyrimų išskirti tiesą. Tai dar labiau apsunkina priešas, „velnias [, kuris] kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“.¹⁰

Šėtonas yra didis apgavikas, „brolių kaltintojas“¹¹, viso melo tėvas,¹² kuris nuolat stengiasi apgauti, kad galėtų nugalėti mus.¹³

Priešininkas žino daug gudrių būdų sutrukdyti mirtingiesiems pažinti tiesą. Jis siūlo tikėti, kad tiesa yra reliatyvi. Pasinaudodamas mūsų tolerantiškumu ir nešališkumu jis paslepia tikrą tiesą, pareikšdamas, kad kiekvieno žmogaus „tiesa“ yra tiek pat vertinga kaip bet kuri kita.

Kai kuriuos jis vilioja tikėti, kad absoliuti tiesa kažkur yra, bet žmogui neįmanoma jos pažinti.

Tiems, kurie jau priėmė tiesą, pagrindinis jo būdas – sukelti abejonę. Pavyzdžiui, daugelis Bažnyčios narių suklupo, suradę apie Bažnyčią informaciją, kuri prieštarauja jų ankstesnėms žinioms.

Jei tai ištiko jus, atminkite, kad šiame informacijos amžiuje, yra daug tokių, kurie skatina abejoti viskuo, visada ir visur.

Jūs rasite net tokių, kurie vis dar tvirtina turį įrodymų, kad žemė yra plokščia, kad mėnulis yra holograma ir kad tam tikrų filmų žvaigždės yra tikri ateiviai iš kitų planetų. Visada verta prisiminti: vien todėl, kad kažkas išspausdinta laikraštyje, pasirodo internete, dažnai kartojama ar susilaukia daug pasekėjų, tai netampa tiesa.

Kartais nepagrįsti pareiškimai ar informacija pateikiami taip, kad jie atrodo gana patikimi. Tačiau, kai susiduriate su informacija, kuri prieštarauja apreikštam Dievo žodžiui, atminkite, jog tie neregiai alegorijoje apie dramblį niekada negalėtų tiksliai apsakyti visos tiesos.

Paprasčiausiai visko nežinome – negalime visko matyti. Tai, kas, regis, dabar prieštaringa, galima gerai suprasti siekiant ir gaunant daugiau patikimos informacijos. Kadangi tiesą matome neaiškiai, turime pasitikėti Viešpačiu, kuris mato aiškiai.

Taip, mūsų pasaulis kupinas sumaišties. Bet galiausiai į visus mūsų klausimus bus atsakyta. Visas mūsų abejones pakeis tikrumas. Ir tai todėl, kad yra vienas visos, teisingos ir nesugadinamos tiesos šaltinis. Tas šaltinis yra mūsų be galo išmintingas ir visažinis Dangiškasis Tėvas. Jis žino tiesą, kokia ji buvo, kokia ji yra ir kokia dar bus.¹⁴ „Jis suvokia viską, <…> ir jis yra virš visko <…> ir viskas yra per jį ir iš jo.“¹⁵

Mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas siūlo savo tiesą mums, savo mirtingiems vaikams.

Kas gi yra ši tiesa?

Tai Jo Evangelija. Tai Jėzaus Kristaus Evangelija. Jėzus Kristus yra kelias, tiesa ir gyvenimas.¹⁶

Jei tik turėsime pakankamai drąsos ir tikėjimo eiti Jo keliu, jis nuves mus į širdies ir proto ramybę, gyvenimo prasmės suvokimą, laimę šiame gyvenime ir džiaugsmą ateinančiame. Gelbėtojas yra „netoli nuo kiekvieno iš mūsų“.¹⁷ Jis pažadėjo, kad jei stropiai Jo ieškosime, Jį rasime.¹⁸

Mūsų pareiga ieškoti tiesos

Bet kaip galime žinoti, kad ši tiesa ne tokia kaip visos kitos? Kaip galime pasitikėti šia tiesa?

Kvietimas pasitikėti Viešpačiu neatleidžia mūsų nuo pareigos sužinoti tiesą patiems. Tai yra daugiau nei galimybė; tai yra pareiga ir tai viena iš priežasčių, kodėl buvome atsiųsti į šią žemę.

Pastarųjų dienų šventųjų neprašo aklai priimti visko, ką jie girdi. Esame skatinami apmąstyti ir patys sužinoti tiesą. Tikimasi, kad apmąstysime, ištirsime, įvertinsime ir per tai įgysime asmeninį pažinimą apie tiesą.

Brigamas Jangas sakė: „Bijau <…> kad šie žmonės tiek pasitiki savo vadovais, kad patys neklausia Dievo, ar juos veda Jis. Bijau, kad jie nusiramino nepagrįsto saugumo būsenoje. <…> Tegul kiekvienas vyras ir moteris per Dievo Dvasios kuždesius išsiaiškina, ar jų vadovai eina Dievo nurodytu keliu.“¹⁹

Tiesos ieškome visur, kur galime jos rasti. Pranašas Džozefas Smitas mokė, kad „mormonizmas yra tiesa. <…> Pirmas ir pagrindinis šventos mūsų religijos principas yra tas, kad tikime, jog turime teisę priimti visas tiesas ir kiekvieną tiesą be apribojimų<…> ar tikėjimo išpažinimų draudimų, ar žmonių prietarų.“²⁰

Taip, mes tikrai turime nesibaigiančios Evangelijos pilnatvę, bet tai nereiškia, kad viską žinome. Iš tikrųjų vienas iš sugrąžintosios Evangelijos principų teigia, jog tikime, kad Dievas „dar apreikš daug didžių ir svarbių dalykų.“²¹

Jėzaus Kristaus Evangelijos sugrąžinimas prasidėjo dėl to, kad nuolankios širdies ir atviro proto vaikinas ieškojo tiesos. Džozefas studijavo Raštus, o po to atitinkamai veikė. Jis sužinojo, kad jei žmogui trūksta išminties, jis gali prašyti Dievą ir jam tikrai bus duota pažinti tiesą.²²

Didis Sugrąžinimo stebuklas glūdi ne tame, kad buvo ištaisytos klaidingos idėjos ir iškreiptos doktrinos – nors tikrai tai padaryta – bet tame, kad buvo atitrauktos dangaus uždangos ir atvertas kelias nuolatiniam naujos šviesos ir pažinimo srautui, kuris liejasi iki šiol.

Taigi mes nuolat siekiame tiesos iš visų gerų knygų ir kitų naudingų šaltinių. „Jei yra kas dora, mylėtina ar verta pritarimo, ar girtina – mes siekiame viso to.“²³ Tokiu būdu galime išvengti piktojo apgaulės. Taip galime pažinti tiesą „priesaką po priesako, eilutę po eilutės“.²⁴ Sužinome, kad sąmonė glaudžiasi prie sąmonės, išmintis priima išmintį, o tiesa apsikabina tiesą.²⁵

Mano jaunieji draugai, kai priimsite atsakomybę ieškoti tiesos atviru protu ir nuolankia širdimi, tapsite atlaidesni kitiems, labiau linkę klausyti, labiau pasiruošę suprasti, labiau linkę statyti, o ne griauti ir labiau linkę eiti ten, kur Viešpats nori, kad eitumėte.

Šventoji Dvasia – mūsų vedlys į visą tiesą

Tik pagalvokite apie tai. Iš tikrųjų turite galingą bendražygį ir patikimą vedlį šioje nesibaigiančioje tiesos ieškojimo kelionėje. Kas tai? Tai Šventoji Dvasia. Mūsų Dangiškasis Tėvas žinojo, kaip mums bus sunku atsijoti visus trukdančius triukšmus ir žemiškajame gyvenime atrasti tiesą. Jis žinojo, kad matysime tik dalį tiesos ir kad Šėtonas stengsis apgauti mus. Todėl Jis davė mums dangišką Šventosios Dvasios dovaną, kad apšviestų mūsų protus, mokytų mus ir liudytų mums apie tiesą.

Šventoji Dvasia yra apreiškėja. Ji yra Guodėja, kuri moko mus, „tiesa apie viską, [kuri] viską žino ir turi visą galią pagal išmintį, gailestingumą, tiesą, teisingumą ir teisybę.“²⁶

Šventoji Dvasia yra patikimas vedlys, skirtas padėti visiems Dievo ieškantiems mirtingiesiems, dažnai plaukiantiems per audringus painiavos ir prieštaravimų vandenis.

Šventosios Dvasios liudijimasapie tiesą prieinamas visiems visoje žemėje. Visi, siekiantieji pažinti tiesą, kurie tiria ją savo protu²⁷ ir kurie klausia nuoširdžiai, su tikru ketinimu, tikėdami Kristų, pažins tiesą Šventosios Dvasios galia.²⁸

Ir dar yra neapsakoma Šventosios Dvasios dovana, prieinama visiems, kurie pasikrikštija ir gyvena vertai nuolatinės jos bendrystės.

Taip, jūsų mylintis Tėvas Danguje niekada nepaliktų jūsų vienų šiame mirtingume klaidžioti tamsoje. Jūs neturite būti apgauti. Jūs galite pergalėti šio pasaulio tamsą ir atrasti dievišką tiesą.

Tačiau, kai kurie neieško tiesos, nes jie siekia ginčytis. Jie siekia ne nuoširdžiai mokytis, o nori ginčytis, parodyti savo tariamą mokytumą ir taip kelti nesutarimus. Jie ignoruoja ar atmeta apaštalo Pauliaus patarimą Timotiejui: „Kvailų ir nemokšiškų ginčų venk, žinodamas, kad jie veda į barnius.“²⁹

Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai, mes žinome, kad tokie nesutarimai visiškai nedera su Dvasia, nuo kurios priklauso mūsų tiesos paieškų sėkmė. Neužmirškime Gelbėtojo įspėjimo nefitams: „Nes iš tiesų <…> sakau jums: tas, kuris turi nesutarimo dvasią, yra ne iš manęs, bet iš velnio, kuris yra nesutarimo tėvas.“³⁰

Jei sekate paskui Dvasią, jūsų asmeninis tiesos ieškojimas neišvengiamai veda jus pas Viešpatį ir Gelbėtoją Jėzų Kristų, nes Jis yra „kelias, tiesa ir gyvenimas.“³¹Tai gali ir nebūti patogiausias kelias. Taip pat tai gali būti mažiau pramintas kelias. Šiame kelyje galti tekti kopti į kalnus ir plaukti per upes. Bet tai bus Jo kelias – gelbėjantis Gelbėtojo kelias.

Kaip Viešpaties apaštalas aš pridedu savo liudijimą, kad Jėzus yra Kristus, gyvojo Dievo Sūnus. Žinau tai visa savo širdimi ir protu. Žinau tai per Šventosios Dvasios liudijimą ir galią.

Prašau jus, kad negailėdami pastangų siektumėte sužinoti šią tiesą patys, nes ši tiesa padarys jus laisvus.³²

Mano brangūs jaunieji draugai, jūs esate Izraelio viltis. Mes mylime jus. Viešpats pažįsta jus. Jis myli jus. Viešpats labai pasitiki jumis. Jis žino jūsų pasiekimus, jūsų sunkumus ir gyvenime iškylančius klausimus.

Meldžiu, kad uoliai ir atkakliai siektumėte tiesos, kad trokštumėte gerti iš visos tiesos versmės, kurios vandenys yra tyri ir saldūs, versmės vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“³³

Laiminu jus, kad pasitikėtumėte Viešpačiu ir nuoširdžiai trokštumėte teisingai atskirti tiesą nuo klaidos – dabar ir visą gyvenimą. Tai mano malda ir mano palaiminimas, šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.