Kad mes neatsitrauktume (DS 19:18)
Vyresnysis Deividas E. Bednaris
Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo
2013 m. kovo 3 d. • BŠS dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • Teksaso universitetas Arlingtone
Džiaugiuosi galėdamas dalyvauti šioje dvasinėje valandėlėje kartu su Bažnyčios jaunimu iš viso pasaulio. Myliu jus ir labai vertinu šitą galimybę garbinti Viešpatį drauge su jumis.
Siuzana kalbėdama paliudijo svarbius pricipus. Kiekvienas iš mūsų bus palaimintas ir sustiprintas, jei nuolat taikys jos pamokymus savo kasdieniniame gyvenime. Siuzana yra teisi moteris, išrinktoji ponia ir mano gyvenimo meilė.
Aš svarsčiau ir nuoširdžiai klausiau mūsų Dangiškojo Tėvo norėdamas sužinoti, kaip geriausiai galėčiau jums tarnauti šį vakarą. Meldžiu, kad Šventoji Dvasia būtų su kiekvienu iš mūsų, kad galvotume tai, ką turime galvoti, jaustume tai, ką turime jausti, ir išmoktume tai, ką turime išmokti, kad tokiu būdu galėtume padaryti tai, ką turime padaryti, ir tikrai tapti tuo kuo Viešpats trokšta, kad taptume.
Pasišventęs mokinys ir pavyzdys kaip neatsitraukti
Vyresnysis Nylas A. Maksvelas buvo mylimas Viešpaties Jėzaus Kristaus mokinys. Jis buvo Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys 23 metus, nuo 1981 m. iki 2004 m. Dvasinė jo mokymų galia ir tikros mokinystės pavyzdys palaimino ir toliau nuostabiai laimina Gelbėtojo atstatytos Bažnyčios narius ir viso pasaulio žmones.
1997 metų spalio mėnesį drauge su seserimi Bednar priėmėme vyresnįjį ir seserį Maksvelus Brigamo Jango universitete Aidaho valstijoje. Vyresnysis Maksvelas ruošėsi kalbėti į dvasinę valandėlę susirinkusiems fakulteto studentams ir personalui. Visi universitete nekantriai laukė jo vizito ir buvo nuoširdžiai pasirengę priimti jo žinią.
Prieš tai, tais pačiais metais vyresnysis Maksvelas buvo gydomas 46 paras trukusia sekinančia chemoterapija. Netrukus po gydymo, išėjęs iš ligoninės, jis trumpai pasisakė balandžio mėnesio Bažnyčios visuotinėje konferencijoje. Nors reabilitacija ir tęsiamas gydymas visą pavasarį ir vasarą darė teigiamą poveikį, bet keliaujant į Reksburgą vyresniojo Maksvelo fizinės jėgos ir ištvermė visgi buvo ribotos. Sutikę vyresnįjį ir seserį Maksvelus oro uoste, su Siuzana parsivežėme juos į savo namus, kad pailsėtų ir lengvai papietautų prieš dvasinę valandėlę.
Tądien mums besišnekučiuojant, paklausiau vyresniojo Maksvelo, ko jį liga išmokė. Niekada neužmiršiu, koks tikslus ir sukrečiantis buvo jo atsakymas. „Deivai, – pasakė jis, – aš išmokau, kad neatsitraukti, yra svarbiau nei išgyventi.“
Jo atsakymas į mano klausimą yra principas, kurį jis suvokė per sunkią asmeninę patirtį chemoterapijos metu. 1997 metų sausį pakeliui į ligoninę, kurioje jam buvo suplanuota pradėti pirmą gydymo ciklą, vyresnysis Maksvelas su žmona sustojo automobilių stovėjimo aikštelėje tam, kad pabūtų kartu vienudu. Vyresnysis Maksvelas „giliai atsiduso ir pažvelgė į [žmoną]. Jis paėmė ją už rankos ir pasakė: <…> „Aš paprasčiausiai nenoriu pasiduoti“ (Bruce C. Hafen, A Disciple’s Life: The Biography of Neal A. Maxwell [2002], 16).
1997 metų spalio mėnesio Visuotinės konferencijos pranešime, pavadintame „Naudokimės apmokančiu Kristaus krauju“, vyresnysis nuoširdžiai mokė: „Kada susiduriame su asmeniniais <…> išbandymais ir suspaudimais, mes taip pat galime prašyti Tėvo, kaip tai darė Jėzus, kad nepasiduotume – t. y. nepasitrauktume arba nepabėgtume (DS 19:18). Neatsitraukti yra žymiai svarbiau nei išgyventi! Be to, gerti tą karčią gyvenimo taurę nesipiktinant taip pat priskiriama Jėzaus sekimui“ (Ensign, Nov. 1997, 22).
Vyresniojo Maksvelo atsakymas privertė mane apmąstyti vyresniojo Orsono F. Vitnio, kuris taip pat buvo Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys, žodžius: „Joks mūsų iškęstas skausmas, joks patirtas išmėginimas nedingsta neatnešęs naudos. Tai pasitarnauja mūsų lavinimui, tokių savybių kaip kantrybė, tikėjimas, dvasios tvirtumas ir nuolankumas ugdymui. Viskas, ką patiriame, ir viskas, ką ištveriame, ypač jei tai ištveriame kantriai, stiprina mūsų būdą, skaistina mūsų širdis, praplečia mūsų sielas ir padaro mus švelnesnius, geraširdiškesnius, vertesnius vadintis Dievo vaikais, <…> tik per sielvartą ir kančią, sunkų darbą ir vargą įgyjame patirtį, kurios įgyti čia ateiname“ (Spencer W. Kimball, Faith Precedes the Miracle [1972], 98).
Šios Raštų ištraukos, bylojančios apie Gelbėtojo kančią, kai Jis paaukojo begalinę ir amžinąją apmokančią auką, man tapo dar prasmingesnės ir reikšmingesnės:
„Todėl aš tau įsakau atgailauti – atgailauti, kad neištikčiau tavęs savo burnos lazda ir savo rūstybe, ir pykčiu ir kad tau nereikėtų skaudžiai kentėti – kaip skaudžiai, tu nežinai, kaip baisiai, tu nežinai, taip, kaip sunkiai pakeliamai, tu nežinai.
Nes štai aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.
Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš –
kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti –
tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams“ (D&C19:15–19).
Nei Getsemanėje, nei Golgotoje Gelbėtojas neatsitraukė.
Vyresnysis Maksvelas taip pat neatsitraukė. Šis didis Apaštalas atkakliai veržėsi pirmyn ir buvo palaimintas galėdamas ilgiau būti šiame mirtingame gyvenime, kad mylėtų, tarnautų, mokytų ir liudytų. Paskutiniai jo gyvenimo metai buvo tarsi įspūdingas finalas, apvainikuojantis jo uolaus tarnavimo pavyzdį ne tik žodžiais, bet ir jo darbais.
Manau, daugelis tikėjosi, kad toks dvasiškai stiprus, daug patyręs vyras kaip vyresnysis Maksvelas, tvirtai suprantantis Dievo laimės planą, grumsis su sunkia liga ir mirtimi kupinas pasitikėjimo, nuolankumo ir orumo. Taip ir buvo. Šiandieną noriu jums paliudyti, kad šie palaiminimai skirti ne tik Visuotiniams įgaliotiniams ar keletui išrinktųjų Bažnyčios narių.
Po vyresniojo Maksvelo mirties, gavęs pašaukimą užimti jo vietą ir tapęs Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu, atlikdamas man pavestas užduotis ir keliaudamas susipažinau su tvirtą tikėjimą turinčiais, drąsiais ir narsiais pastarųjų dienų šventaisiais, gyvenančiais įvairiuose pasaulio kampeliuose. Aš noriu jums papasakoti apie vieną vaikiną ir merginą, kurie palaimino mano gyvenimą ir su kuriais aš kartu išmokau gyvybiškai svarbių dvasinių pamokų apie tai, kaip neatsitraukti, ir apie tai, kas leidžia mūsų asmeninei valiai „pasid[uoti] Tėvo valiai“ (Mozijo 15:7).
Ši istorija tikra, veikėjai neišgalvoti. Tačiau dalyvaujančių asmenų tikruosius vardus aš pakeičiau kitais. Vaikiną pavadinau Džonu, o merginą Hetere. Aš taip pat gavau leidimą cituoti kai kuriuos jų asmeninių dienoraščių įrašus.
Tebūna ne mano, bet tavo valia!
Džonas buvo vertas turėti kunigystę ir ištikimai tarnavo nuolatiniu misionieriumi. Grįžęs namo iš misijos, jis susitikinėjo ir vedė teisią ir nuostabią merginą, vardu Heterė. Tą dieną, kai Viešpaties namuose jie buvo užantspauduoti laikui ir amžinybei, Džonui buvo 23, o Heterei 20. Dabar, klausydamiesi šios istorijos neužmirškite jų amžiaus.
Praėjus maždaug trims savaitėms po jų santuokos šventykloje, Džonui buvo diagnozuotas kaulų vėžys. Vėžio mazgeliai taip pat buvo aptikti jo plaučiuose, taigi prognozė buvo bloga.
Štai ką Džonas užrašė savo dienoraštyje: „Tai buvo baisiausia diena mano gyvenime. Ne tik dėl to, kad sužinojau, jog sergu vėžiu, bet taip pat dėl to, kad buvau jaunavedys ir kažkodėl jaučiau, kad nuvyliau žmoną kaip vyras. Aš buvau mūsų naujos šeimos rūpintojas ir gynėjas – tris savaites atlikau šį vaidmenį, o dabar jaučiau, kad daugiau nebegaliu to tinkamai daryti. Žinau, ši mintis absurdiška, bet tai viena iš tų keistenybių, kurias sakiau sau tuo kritišku metu.“
Heterė rašė: „Tai buvo sukrečianti naujiena, ir aš prisimenu, kaip stipriai ji pakeitė mūsų požiūrį į ateitį. Kol laukėme Džono testo rezultatų ligoninės laukiamajame, aš rašiau vestuvių padėkos laiškus. Tačiau sužinojus apie Džono vėžį, puodai ir indauja atrodė nebe tokie svarbūs. Tai buvo blogiausia diena mano gyvenime, bet prisimenu, kaip guldamasi į lovą miegoti, jaučiausi dėkinga, kad esame užantspauduoti šventykloje. Nors gydytojai teigė, kad Džonui išgyventi yra 30 procentų tikimybė, žinojau, kad jei liksime ištikimi tikėjime, aš turėsiu 100 procentų tikimybę būti su juo amžinai.“
Maždaug po mėnesio Džonas pradėjo chemoterapiją. Jis aprašė savo išgyvenimus: „Po gydymo seansų jaučiausi kaip niekad ligotas. Nuslinko plaukai, numečiau 18 kilogramų, jaučiausi taip, tarsi subyrėsiu į gabalus. Chemoterapija taip pat paveikė mane emociškai, psichiškai ir dvasiškai. Per chemoterapijos mėnesius gyvenimas tapo panašus į važiavimą amerikietiškais kalneliais per pakilimus ir nusileidimus. Bet tuo pat metu drauge su Hetere nepraradome vilties, kad Dievas išgydys mane. Mes tiesiog žinojome, kad taip įvyks.“
Heterė aprašė savo mintis ir jausmus: „Aš nenorėjau palikti Džono vieno naktį ligoninėje, todėl kiekvieną naktį miegodavau ant mažos sofos jo palatoje. Dienomis mus aplankydavo daug šeimos narių ir draugų, tačiau naktimis būdavo sunkiausia. Aš žiūrėdavau į lubas ir galvodavau, ką mūsų Dangiškasis Tėvas yra mums paruošęs. Kartais mano protas nuklysdavo į tamsą ir baimė prarasti Džoną beveik paralyžiuodavo. Bet aš žinojau, šios mintys buvo ne iš Dangiškojo Tėvo. Mano paguodos prašančios maldos tapo dažnesnės ir Viešpats suteikė man jėgų nesustoti.“
Po trijų mėnesių Džonui buvo atlikta chirurginė operacija, per kurią buvo pašalintas didelis auglys kojoje. Džonas rašė: „Operacija mums buvo labai svarbi, nes atlikus piktybinio auglio patologinius testus buvo galima nustatyti, kiek auglys buvo išplitęs ir kiek vėžys dar buvo gyvybingas. Atliktas tyrimas mums pirmiausia parodys kiek veiksminga buvo chemoterapija ir kaip intensyviai toliau turėsime tęsti gydymą.“
Praėjus dviems dienoms po operacijos aš aplankiau Džoną ir Heterę ligoninėje. Mes kalbėjome apie tai, kaip pirmą kartą sutikau Džoną misijoje, apie jų santuoką, apie vėžį ir apie amžinajam gyvenimui svarbias pamokas, kurias gauname per išbandymus šiame mirtingame gyvenime. Kai jau ruošėmės išsiskirti, Džonas paklausė, ar galėčiau jam suteikti kunigystės palaiminimą. Atsakiau, kad mielai suteiksiu šį palaiminimą, bet pirmiausia norėčiau užduoti keletą klausimų.
Tada uždaviau klausimus, kurių aš neplanavau ir kurių niekada anksčiau negalvojau užduoti: „Džonai, ar neprarasi tikėjimo, jei nebūsi išgydytas? Jei mūsų Dangiškojo Tėvo valia yra tokia, kad mirtum jaunas ir patektum į dvasių pasaulį, kur galėtum tęsti savo tarnavimą, ar turi tikėjimo pasiduoti Jo valiai ir nebūti išgydytas?“
Mane nuoširdžiai nustebino klausimai, kuriuos jaučiau turįs užduoti šiai porai. Raštuose Gelbėtojas arba Jo tarnai dažnai naudojo dvasinę gydymo dovaną (žr. 1 Korintiečiams 12:9;DS 35:9; 46:20) ir matė, kad asmuo turėjo tikėjimo būti išgydytas (žr. Apaštalų darbų 14:9; 3 Nefio 17:8; DS 46:19). Mums bediskutuojant apie šiuos klausimus, darėsi vis labiau aišku, jei Dievo valia būtų, kad šis geras jaunas vyras pasveiktų, šį palaiminimą jie galėtų gauti tik tuo atveju, jei pirmiausia turės tikėjimo, jog Džonas nepasveiks. Kitaip tariant, Džonui ir Heterei per Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimą reikėjo įveikti „prigimtinį žmogų“ (Mozijo 3:19), mums visiems būdingą tendenciją nekantriai reikalauti ir be paliovos tikėtis palaiminimų, kurių norime gauti ir manome esantys nusipelnę.
Pamatėme principą, kuris taikytinas kiekvienam atsidavusiam mokiniui: stipriai tikėti Gelbėtoju reiškia nuolankiai priimti Jo valią ir Jo parinktą laiką mūsų gyvenime net tuomet, kai rezultatas yra ne toks, kokio tikėjomės arba norėjome. Žinoma, Džonas ir Heterė visa savo galia, protu ir stiprybe nori, trokšta ir maldauja pasveikti. Bet svarbiausia, kad jie yra „[norintys] paklusti viskam, ką Viešpats mato reikalinga [jiems] uždėti, lygiai kaip vaikas paklūsta savo tėvui“ (Mozijo 3:19). Jie tikrai norėtų atnašauti visą savo sielą kaip atnašą Jam (žr. Omnio 1:26) ir nuolankiai melstis „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Luko 22:42).
Tai, kas iš pat pradžių Džonui, Heterei ir man atrodė sudėtingi klausimai, pasirodė kaip besikartojantys paradoksalūs Evangelijos pavyzdžiai. Prisiminkime Gelbėtojo perspėjimą: „Kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją“ (Mato 10:39). Jis taip pat sakė: „Tačiau daugel pirmų bus paskutiniai, ir daugel paskutinių – pirmi“ (Mato 19:30). Viešpats mokė savo pastarųjų dienų mokinius: „Ir tavo žodžiu daugelis didžiūnų bus nužeminti, ir tavo žodžiu daugelis žemųjų bus išaukštinti“ (DS 112:8). Taigi tikėjimas reikalingas žinojimui, kad nebūsi išgydytas, atrodė tinkamai derėjo su daugeliu sukrečiančių paradoksalių atvejų, kad norint įgyti žinojimą ir supratimą mums reikia prašyti, ieškoti ir belstis (žr. 3 Nefio 14:7).
Apmąstęs mano klausimus ir pasikalbėjęs su žmona, Džonas man pasakė: „Vyresnysis Bednari, aš nenoriu mirti. Aš nenoriu palikti Heterės. Tačiau, jeigu Viešpaties valia yra perkelti mane į dvasių pasaulį, aš tam neprieštarausiu.“ Man matant, kaip ši jauna pora susidoroja su vienu didžiausių dvasinių išbandymų – nuolankiai paklusti Dievo valiai – mano širdis prisipildė džiaugsmo ir susižavėjimo. Mano tikėjimas buvo sustiprintas matant, kaip ši pora leido savo dideliems ir pateisinamiems troškimams pasveikti „pasid[uoti] Tėvo valiai“ (Mozijo 15:7).
Džonas aprašė, kaip jis reagavo į mūsų pokalbį ir gautą palaiminimą: „Vyresnysis Bednaris pasidalino su mumis vyresniojo Maksvelo mintimi, kad yra geriau neatsitraukti, nei išgyventi. Tada vyresnysis Bednaris mūsų paklausė: „Aš žinau, kad jūs tikite, kad galite pasveikti, bet ar esi pasiruošęs neprarasdamas tikėjimo numirti?“ Tokia mintis buvo man svetima. Iš esmės jis klausė, ar aš buvau pasiruošęs priimti Dievo valią, jei Jo valia būtų, kad aš nepasveikčiau? Jei man reikėtų patekti į dvasinį pasaulį mirštant, ar aš būčiau pasirengęs tam pasiduoti ir tai priimti?“
Džonas rašė toliau: „Turėti tikėjimo tam, kad negali būti išgydytas, atrodė nelogiška, bet šitoks požiūris pakeitė mano ir žmonos mąstymą ir leido visiškai pasitikėti Tėvo mums paruoštu planu. Mes sužinojome, kad turime įgyti pasitikėjimo Viešpačiu, kuris sprendžia, kokia bus baigtis. Jis nuves mus iš čia, kur mes dabar esame, į ten, kur mes turime būti. Mums melžiantis, mūsų prašymai pasikeitė nuo „Prašau, išgydyk mane“ į „Prašau, suteik man stiprybės priimti tokią baigtį, kokią esi man paruošęs.“
„Buvau įsitikinęs, kadangi vyresnysis Bednaris buvo Apaštalas, kad jis palaimins ligotas mano kūno dalis ir aš pašoksiu iš lovos, ir pradėsiu šokti arba padarysiu kažką tokio neįtikėtino! Bet, kai jis tądien mane palaimino, nustebau, kad jis tarė beveik tuos pačius žodžius, kuriuos buvo ištarę mano tėvas, mano uošvis ir mano misijos prezidentas. Aš supratau, kad iš esmės yra visiškai nesvarbu kieno rankos uždėtos ant mano galvos. Dievo galia dėl to nepakinta, mums asmeniškai yra apreiškiama Jo valia vienodai per visus Jo įgaliotus tarnus.“
Heterė rašė: „Ši diena man buvo kupina įvairiausių emocijų. Aš buvau įsitikinusi, kad vyresnysis Bednaris uždės rankas ant Džono galvos ir jis visiškai pasveiks nuo vėžio. Aš žinojau, kad kunigystės galia jis gali būti išgydytas ir aš taip stipriai norėjau, kad tai įvyktų. Po to, kai pamokė mus apie tikėjimą, reikalingą neišgijimo atveju, aš išsigandau. Iki tol man niekada į galvą neateidavo mintis, kad Viešpaties planas bus toks, kad aš prarasiu savo jauną vyrą. Mano tikėjimas priklausė nuo norimų rezultatų.Trumpai tariant, mano tikėjimas buvo negilus. Tikėjimas reikalingas susitaikyti su mintimi, kad nepasveiksi iš pradžių baugino, bet galiausiai išlaisvino mane nuo nerimo. Tai suteikė man visišką pasitikėjimą tuo, kad mano Dangiškasis Tėvas pažįsta mane geriau nei aš save ir Jis padarys taip, kaip būtų geriausia Džonui ir man.“
Po suteikto palaiminimo praslinko savaitės, mėnesiai ir metai. Džono vėžys stebuklingai nustojo progresuoti. Jis baigė studijas universitete ir surado gerai apmokamą darbą. Ryšys tarp Džono ir Heterės toliau stiprėjo, jie mėgavosi bendru gyvenimu.
Vėliau gavau laišką nuo Džono ir Heterės, kuriame jie rašė, kad vėžys atsinaujino. Chemoterapija buvo atnaujinta ir buvo suplanuota operacija. Džonas rašė: „Ši žinia ne tik mus nuliūdino, bet ir suglumino. Ar mes dar kažko neišmokome iš pirmo karto? Ar Viešpats tikisi iš mūsų kažko daugiau? Augdamas kaip pastarųjų dienų šventasis bažnyčioje dažnai girdėjau sakant „kiekvienas išbandymas, kurį mums atsiunčia Dievas yra mūsų labui.“ Na, tiesą sakant, aš neįsivaizdavau, kaip išbandymai galėtų būti mano labui!
Taigi aš pradėjau melstis prašydamas aiškumo, kad Viešpats padėtų man suprasti, kodėl vėžys atsinaujino. Vieną dieną skaitydamas Naująjį Testamentą gavau atsakymą. Aš skaičiau pasakojimą apie tai, kaip Kristui su apaštalais išplaukus į jūrą kilo baisi audra. Išsigandę, kad valtis gali apvirsti, mokiniai kreipėsi į Gelbėtoją klausdami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad mes žūstame?“ Aš lygiai taip pat jaučiausi! Ar tau nerūpi, kad man vėžys? Ar tau nerūpi tai, kad mes norime kurti šeimą? Tačiau toliau skaitydamas šią istoriją, suradau atsakymą. Viešpats pažvelgė į juos ir tarė: „Argi jums tebestinga tikėjimo?“ Jis ištiesė ranką ir nuramino vandenis.
Tą akimirką turėjau savęs paklausti: „Ar aš tuo tikrai tikiu? Ar tikrai tikiu, kad Jis nuramino vandenis tą dieną? O gal tai yra paprasčiausiai tik graži istorija?“ Štai ką aš manau: „Aš tikrai tuo tikiu ir kadangi žinau, kad Jis nuramino vandenis, iš karto supratau, kad jis galėtų mane išgydyti. Iki šiol man buvo sunku suprasti, kodėl aš turėjau pasitikėti Kristumi, kai neišvengiamai Jo valia bus įvykdyta. Aš tai suvokiau kaip du nesusijusius dalykus, o kartais net maniau, kad jie vienas kitam prieštarauja. Man iškilo klausimas: „Kodėl aš turiu paklusti, jeigu Jo valia bet kuriuo atveju bus įvykdyta?“ Po šių išgyvenimų, aš suvokiau, kad tikėjimas – bent jau mano situacijoje – yra ne žinojimas, kad jis mane išgydys, bet kad Jis gali mane išgydyti. Aš privalėjau tikėti, kad jis gali tai padaryti, o tada jau Jis sprendžia, kaip bus toliau.
Kai suvokiau, kad šitie abu dalykai yra vienodai svarbūs mano gyvenime, susikoncentravau į tikėjimą Jėzumi Kristumi ir visiškai atsidaviau Jo valiai, radau didesnę paguodą ir ramybę. Yra taip nuostabu matyti Viešpaties veikimą mūsų gyvenime. Kai viskas sustoja į savo vietas, įvyksta stebuklai ir tampame nuolankūs, kad pamatytume mums atsiskleidžiantį Dievo planą.“
Kartoju, kad įsiklausytume į Džono žodžius: „Kai aš suvokiau, kad šitie abu dalykai yra vienodai svarbūs mano gyvenime, susikoncentravau į tikėjimą Jėzumi Kristumi ir visiškai atsidaviau Jo valiai – radau didesnę paguodą ir ramybę.“
Teisumas ir tikėjimas tikrai yra priemonė skirta nuversti kalnus – jei kalnų nuvertimas įvykdo Dievo tikslus pagal Jo valią. Teisumas ir tikėjimas tikrai yra priemonė gydyti ligonius, kurčius, ar luošus, jei toks gydymas vyksta pagal Dievo tikslus ir Jo valią. Taigi net ir su stipriu tikėjimu ne visus kalnus nuversime. Ir ne visi ligoniai ir silpnieji gali būti išgydyti. Jei visi suspaudimai būtų palengvinti, jei visos nelaimės būtų pašalintos, tada Tėvo plano svarbiausias tikslas nebūtų įvykdytas.
Daugelį pamokų, kurių turime išmokti šiame mirtingame gyvenime, galime išmokti tik per išgyvenimus, o kartais ir per kančias. Dievas tikisi ir tiki mumis, kad su Jo pagalba mes susidorosime su trumpalaikėmis žemiškomis negandomis tam, kad suvoktume, ko mes turime išmokti ir galiausiai taptume tokiais, kokiais turime tapti amžinybėje.
Visa ko prasmė
Ši istorija apie Džoną ir Heterę yra paprasta ir tuo pačiu ypatinga. Ši jauna pora yra tipiški visame pasaulyje sandorų besilaikančių tikinčiųjų, milijonų pastarųjų dienų šventųjų, atstovai, kurie veržiasi pirmyn siauru ir ankštu keliu, būdami nepajudinami dėl Kristaus, turėdami tobulą vilties skaistumą. Džonas ir Heterė neužėmė labai svarbių vadovų postų Bažnyčioje, jie nebuvo visuotinių įgaliotinių giminaičiai, juos kartais aplankydavo abejonės ir baimės. Daugeliu atveju jų gyvenimo istorija nėra išskirtinė.
Tačiau, broliai ir seserys, šis vaikinas ir mergina buvo išskirtinai palaiminti, kad per nelaimes ir negandas išmoktų esmines amžinybės pamokas. Aš papasakojau jums šią istoriją todėl, kad Džonas ir Heterė, panašūs į daugelį iš jūsų, suprato, kad neatsitraukti yra svarbiau nei išgyventi. Taigi jų patirtis nebuvo susijusi vien tik su išgyvenimu ir mirtimi, o su mokymusi, gyvenimu ir tapimu.
Stiprus dvasinis derinys tarp tikėjimo šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, nuolankaus paklusnumo Jo valiai ir paskirtam laikui, veržimosi pirmyn su „nenuilstamu stropumu“ (Helamano 15:6) ir visame Jo rankos pripažinimo atneša taikingus Dievo karalystės dalykus – tai, kas neša džiaugsmą ir amžinąjį gyvenimą (žr. DS 42:61). Kai ši pora grūmėsi su atrodytų neįveikiamais iššūkiais, jie „tyliai ramiai gyven[o] <…> gerbtiną gyvenimą“ (1 Timotiejui 2:2). Jie taikingai elgėsi (žr. Moronio 7:4) su žmonių vaikais. „Ir Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą, [sergėjo jų] širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 4:7).
Daugeliui iš jūsų ši istorija yra, buvo arba gali būti jūsų istorija. Jūs jau susiduriate, susidūrėte, ar dar susidursite su tokiais pačiais iššūkiais savo gyvenime ir turėsite tiek pat drąsos ir tokį patį dvasinį požiūrį kaip Džonas ir Heterė. Aš nežinau, kodėl kai kurie žmonės gauna amžinybės pamokas per išbandymus ir kančią, o kiti gauna panašias pamokas būdami išgelbėti ir išgydyti. Aš nežinau visų priežasčių ir visų tikslų, aš taip pat nežinau, kaip Viešpats parenka tinkamą momentą. Mes, kaip ir Nefis, galime pasakyti, kad „aš ne viską suprantu“ (1 Nefio 11:17).
Tačiau yra dalykų, kuriuos aš gerai žinau. Žinau, kad jūs ir aš esame mylinčio Dangiškojo Tėvo dvasiniai sūnūs ir dukterys. Žinau, kad Amžinasis Tėvas yra laimės plano kūrėjas. Žinau, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Žinau, Jėzus įvykdė Tėvo planą per savo beribį ir amžinąjį Apmokėjimą. Žinau, kad Viešpats, kuris buvo „sumuštas, sulaužytas, [ir] nužudytas už mus“ („Jėzau, Karaliau mūs“, Hymns, no. 181) gali pagelbėti „savo žmonėms jų silpnybėse“ (Almos 7:12). Žinau, kad vienas iš didžiausių mirtingo gyvenimo palaiminimų yra neatsitraukti ir leisti mūsų asmeninei valiai „pasiduo[ti] Tėvo valiai“ (Mozijo 15:07).
Ir nors nežinau visko apie tai, kaip, kada, kur ir kodėl ateina šie palaiminimai, bet žinau, ir liudiju, kad jie yra realūs. Liudiju jums, kad visi šie dalykai yra tikri ir kad Šventosios Dvasios galia pakankamai žinome, kad galėtume tvirtai paliudyti jų dieviškumą, tikrumą ir veiksmingumą. Mano mylimi broliai ir seserys, meldžiu, kad Viešpats palaimintų jus, kad verždamiesi pirmyn ir būdami nepajudinamais dėl Kristaus, galėtumėte neatsitraukti. Liudiju tai ir meldžiu šio palaiminimo jums Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2013 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Originalas anglų kalba patvirtintas: 8/12. Vertimas patvirtintas: 8/12. Kalbos That We Might “Not … Shrink.” vertimas. Lithuanian. PD50045417 156