Koks pagrindas tvirtas

Vyresnysis Donaldas L. Holstramas

Septyniasdešimties prezidentūros narys

Paveikslėlis

2014 m. lapkričio 2 d. • BŠS dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • Ogdeno Tabernakulis, Ogdenas, Juta

Mums su seserimi Holstrom labai malonu būti su jumis šį vakarą. Žvelgdami į šiandien matomus veidus įsivaizduojame jaunus suaugusiuosius visame pasaulyje, tiek vienišus, tiek susituokusius, stebinčius šią transliaciją. Mes turime galimybę dažnai keliauti po pasaulį. Susitikome su daugeliu jūsų ir daugeliu panašių į jus. Sutikome jaunus suaugusius, kurie yra atsivertę ir tuos, kurie stengiasi tapti labiau atsivertusiaisiais. Sutikome jaunus suaugusius, kurie paklydę ir tuos, kurie surasti – arba tiksliau patys save atrado. Sutikome nesančių mūsų tikėjimo ir tokių, kurie neseniai pasikrikštijo, ir tokių, kurių narystė Bažnyčioje siekia kartų kartas. Mes liudijame, kad visi yra Dievo vaikai ir turi visas galimybes pasiekti visas amžinybės palaimas.

Bažnyčios vadovų vardu džiaugsmingai galiu pasakyti: „Mes mylime jus!“ Taip artimai stebint pranašus ir apaštalus ir pažįstant juos kaip aš, galima tvirtai teigti, kad jie nuoširdžiai rūpinasi Bažnyčios jaunais suaugusiais. Jūs esate dabartis ir ateitis. Mums reikia jūsų!

Susirinkimas vyksta Ogdeno tabernakulyje, gražiai renovuotose rūmuose, esančiuose netoli iškilmingos Ogdeno Šventyklos. Šią šventyklą ir šį tabernakulį prieš šešis mėnesius iš naujo pašventino Prezidentas Tomas S. Monsonas. Ši šventykla yra viena 143 Bažnyčios šventyklų, kurios veikia ir išsibarstę po visą pasaulį. Kad pamatytumėte, koks aš senas, arba, pozityviau kalbant, kad pamatytumėte, kaip Viešpats spartina Savo darbą, galiu pasakyti, kad man gimus tebuvo aštuonios šventyklos.

Pasinaudodamas šventykla kaip metafora, šį vakarą kalbėsiu apie pamatus. Projektuojant ir statant kiekvieną šventyklą daug laiko sugaištama tam, kas darbų pabaigoje nelabai pastebima, t.y. pamatams. Pavyzdžiui, dailininkas pavaizdavo šiuo metu statomą Filadelfijos Pensilvanijos Šventyklą. Pabaigus ją statyti, šio nepaprasto pastato stogas bus iškilęs iki 25 metrų, o aukščiausias Moronio statulos taškas – beveik iki 60 metrų aukščio. Kaip matote ji bus įspūdinga! Tačiau nepaisant jos įspūdingos ir išvaizdžios konstrukcijos, ji visada bus veikiama destruktyvių vėjų ir ardančių gruntinių vandenų. Šie nuožmūs veiksniai, jei nekreiptume į juos dėmesio, galėtų smarkiai pakenkti šiam didingam pastatui, ar net jį sugriauti.

Žinodami, kad šios jėgos nepaliaujamai veiks šventyklą inžinieriai suprojektavo, o statybininkai iškasė beveik dešimties metrų gylio duobę per visą pastato perimetrą. Duobė buvo iškasta Pensilvanijos granite, kad pastato pamatas būtų nepajudinamas. Po to betoninės atramos ir pamatai buvo surišti su granitine uoliena ir uolos inkarais, kad atlaikytų net uraganinius vėjus ir galingus gruntinius vandenis. Inkarai buvo sugręžti į 15 – 50 metrų gylį granite ir įtempti iki 17 tonų kvadratiniam centimetrui jėga. Tarp inkarų abejomis kryptimis yra 5 metrų tarpas.

Pateikiau tokią detalią informaciją, kad pamokyčiau šio principo: Statydami savo nesibaigiantį (tikėkimės, amžinąjį) gyvenimą, kartais skiriame tragiškai per mažai dėmesio jo pamato projektavimui ir klojimui, lyginant su paprastu pastatu, kuris visomis prasmėmis yra laikinas. Rezultatai tokie, kad tampame visiškai neapsaugoti ir lengvai pažeidžiami pavojingų veiksnių.

Gyvename pasaulyje, kuris gali pasirodyti painus, ir, jei leidžiame, priverčia mus pamiršti, kas išties esame. Prezidentas Tomas S. Monsonas sakė:

„Mirtingasis gyvenimas yra išbandymų periodas, metas mums įrodyti savo vertumą sugrįžti pas mūsų Dangiškąjį Tėvą. Kad būtume išbandyti, turime susidurti su iššūkiais ir sunkumais. Jie gali mus palaužti, o mūsų sielų paviršius gali suskilinėti ir suirti – taip nutiks, jei giliai mumyse nebus padėtas mūsų tikėjimo pamatas, mūsų liudijimas apie tiesą.

Pasikliauti kitų tikėjimu ir liudijimu galime tik neilgam. Galiausiai mums prireiks stipraus ir giliai sudėto savo pačių pamato. Antraip nesugebėsime atlaikyti gyvenimo audrų, kurios tikrai ateis“.¹

Jėzus Kristus kalbėdamas apie žmogų, kuris girdi ir seka Juo, sakė:

„Jis panašus į namą statantį žmogų, kuris giliai iškasė žemę ir padėjo pamatus ant uolos. Užėjus potvyniui, srovė atsimušė į tą namą, bet neįstengė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas.

O kas klausosi mano žodžių, bet jų nevykdo, panašus į žmogų, pasistačiusį namą be pamato, tiesiog ant žemės. Vos tik srovė į jį atsimušė, jis bemat sugriuvo, ir to namo griuvimas buvo smarkus.“ (Luko 6:48–49).

Jėzus Kristus yra uola ant, kurios turime statyti savo pamatą. Viešpats pavadino save „Izraelio uola“ ir aiškiai pasakė, kad „tas, kuris stato ant šios uolos, niekada negrius“ (DS 50:44).

„Duokite garbę mūsų Dievui! – sakė Mozė. – Tai Uola! Jo darbai tobuli“ (Pakartoto Įstatymo 32:3–4). Deividas tarė: „Viešpatie, mano uola, mano tvirtove“ (2 Samuelio 22:2–3). Viešpats Henochui sakė: „Aš esu Mesijas, Sionės Karalius, Dangaus Uola“ (Mozės 7:53). Nefis šlovino Viešpatį kaip savo „išgelbėjimo uol[ą]“ ir „teisumo uol[ą]“ (2 Nefio 4:30, 35). Izaijas pavadino Viešpatį „išmėgint[u] akmeniu, brang[iu] kertin[iu] akmen[iu],…tvirt[u] pamat[u]“ (Izaijo 28:16). Paulius apie apaštalus ir pranašus kalbėjo kaip apie pamatą Bažnyčios, „turin[čios] kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų“ (Efeziečiams 2:20).²

Tai nėra nauja doktrina. Vienaip ar kitaip visi tai suprantame. To mus mokė gimdytojai, to buvome mokomi pradinukų organizacijoje, Merginų organizacijoje, Aarono kunigystės klasėse ir kvorumuose, seminarijoje, institute. To mus mokė nuolatiniai misionieriai, draugai, vietiniai Bažnyčios vadovai, Raštai ir gyvieji pranašai bei apaštalai. Tuomet kodėl daugeliui iš mūsų sunku tai įgyvendinti?

Na paprastai kalbant tai turi patekti iš mūsų protų į mūsų širdį ir sielą. Tai turi tapti daugiau nei tik tai, ką kartais pagalvojame ar net jaučiame – tai turi tapti tuo, kas esame. Mūsų ryšys su Dievu, mūsų Tėvu, ir Jo amžinuoju planu bei Jėzumi Kristumi, Jo Sūnumi ir mūsų Uola, turi būti toks tvirtas, kad iš tiesų taptų mūsų pamato kertiniu akmeniu. Taip mes pirmiausia tampame amžina būtybe - Dievo sūnumi arba dukra - ir dėkinga Jėzaus Kristaus Apmokėjimo palaimų gavėja. O jau tada ant to pamato gali būti tvirtai statomi kiti teisūs asmenybės aspektai, nes tada žinome kas amžina ir kas laikina, ir kam teikti pirmenybę. O kitus asmenybės aspektus ir juos sekančius darbus (kartais labai vertinamus pasaulio) net nuspręsime nustumti į šalį.

Man labai patinka giesmė „Koks pagrindas tvirtas“. Nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad man labiausiai patinka kaip ją perteikia Mormonų Tabernakulio choras. Kai Visuotinės konferencijos metu sėdžiu priešais chorą, klausausi ir jaučiu vargonų, balsų ir žodžių galią, man norisi stoti ir prisijungti prie jų. Žinodamas, kad būčiau išvesdintas iš konferencijų centro, susilaikau. Paklausykite šios pamėgtos giesmės, kuri vos prieš keturias savaites buvo atlikta visuotinėje konferencijoje sekmadieninėje rytinėje sesijoje. Mėgaukitės žodžiais, ypač įsiklausykite į paskutinį posmelį. Iš tiesų tai septintasis posmelis, bet čia jis buvo atliekamas kaip ketvirtasis.

Neseniai Solt Leiko šventykloje dalyvavau susirinkime su Pirmosios prezidentūros, Dvylikos kvorumo nariais ir kitais visuotiniais įgaliotiniais, paskirtais į Vyriausiąją Bažnyčios valdybą. Mes pagiedojome tris įprastus šios gražios giesmės posmelius ir po trečio posmelio užbaigėme, kaip dažnai darome sakramento ir kitose susirinkimuose. Tačiau tąkart Prezidentas Monsonas tarė: „Sudainuokime septintą posmelį“. Su visais puikiais visuotiniais įgaliotiniais, įskaitant ir gyvąjį pranašą ir apaštalus, giedojome:

Tos sielos, kur Jėzum tikėjo karštai,
Tikrai neapleisiu, kai priešai ateis.
Nors kiltų Šėtono galybė juoda,
Aš jos nepaliksiu, aš jos nepaliksiu,
Aš jos nepaliksiu tikrai niekada!3

Ar tai apibūdina kas esate? Ar tai bent apibūdina kuo stengiatės tapti? Reikia ne mažai pastangų statant ir prižiūrint dvasinį pamatą. Statyba reikalauja didelio ryžto, o priežiūra – visą gyvenimą besitęsiančių pastangų.

Norime nuoširdžiai pagirti jus, kurie stropiai stengiatės, ir norime žinoti ką konkrečiai darote. Prašome, kad apie tai, ką darote, parašytumėte socialiniame tinkle, pasinaudodami heštegu #cesdevo ir užbaigdami teiginį „Aš statau savo dvasinį pamatą darydamas…“. Atsakymai skirsis dėl asmeninių aplinkybių ir tai nėra blogai. Dar kartą primenu, kad teiginys yra „Aš statau savo dvasinį pamatą darydamas…“. Būsime dėkingi galėdami išgirsti ir sužinoti kas vyksta jūsų gyvenime.

Jei niekada neturėjote mūsų minimo pamato arba apleidote jį ir jis pradėjo trūkinėti ar trupėti, nėra vėlu užsidėti statybininko šalmą ir imtis darbo. Visi reikiami įrankiai jums prieinami. Tie patys įrankiai naudojami pakloto pamato priežiūrai. Jūs juos žinote. Prie jų priskiriama reguliari, nuoširdi malda; kasdienis Evangelijos studijavimas Raštuose; aktyvus dalyvavimas Bažnyčios susirinkimuose, ypač sakramento priėmimas su tikru ketinimu; nuolatinė nesavanaudiška tarnystė ir stropus sandorų laikymasis.

Kitas labai svarbus įrankis yra dabartinių pranašų patarimai. Žemėje yra penkiolika vyrų, kurie patvirtinti pranašais, regėtojais ir apreiškėjais. Jie turi Dievo kunigystės raktus. Jie dažnai mus moko. Kelis kartus metuose mes pakeliame ranką, kad palaikytume juos. Mes kasdien dėl jų meldžiamės. Tačiau dėl ypatingos palaimos lengvai gauti jų žinią galime neįvertinti jos svarbos.

Prezidentas Henris B. Airingas įspėjo: „Turintiems stiprų tikėjimą yra logiška pranašo patarimuose ieškoti saugaus kelio. Kai kalba pranašas, silpno tikėjimo žmonės gali pamanyti, kad jie klausosi tiesiog išmintingo vyro, duodančio gerą patarimą. Tuomet jei jo patarimas atrodo nesunkus ir priimtinas ir atitinka tai, ką jie nori daryti, tada jie priima jį. Kitu atveju jie laiko tokį patarimą neteisingu arba, kad dėl jų aplinkybių jiems tas patarimas netaikomas.“

Prezidentas Airingas tęsė: „Dar vienas klaidingas įsitikinimas yra manyti, kad priimti ar atmesti pranašo patarimą tėra galimybė rinktis ar priimti patarimą ir gauti su juo susijusią naudą ar atmesti ir likti ten, kur esame. Tačiau sprendimas atmesti pranašišką patarimą pakeičią patį pagrindą ant kurio stovime. Jis tampa kur kas pavojingesnis“⁴

Norėdami pakloti ir prižiūrėti pamatą atminkite tris principus: vizija, įsipareigojimas ir savidrausmė. Vizija tai gebėjimas matyti. Evangeliniame kontekste mes kartais tai vadiname „amžinąja perspektyva“. Jokūbo žodžiai tai reiškia matyti „tai, kaip iš tikrųjų yra, ir apie tai, kaip iš tikrųjų bus“ (Jokūbo kn. 4:13).

Įsipareigojimas tai ryžtas pasižadėti. Dažnai tai vadiname „sandoromis“. Formaliai mes sudarome sandoras su Dievu per kunigystės apeigas. Atminkite „apeigose apsireiškia dieviškumo galia“ (DS 84:20). Įsipareigodami Dievui mes taip pat turėtume įsipareigoti sau, savo sutuoktiniui (arba tapti sutuoktiniu), draugams ir tiems, kuriems tarnaujame.

Savidrausmę galime apibūdinti kaip gebėjimą gyventi su nuolatine vizija ir savo įsipareigojimais. Savidrausmės ugdymas yra labai svarbus pažangai, nes tai gražiai apjungia mokymąsi ir darymą. Galiausiai mūsų dvasinio pamato tvirtumą nusako tai, kaip gyvename ypač nusivylimų ir iššūkių metu.

Prieš daugelį metų Prezidentas Gordonas B. Hinklis pasidalino pasakojimu apie Karoliną Hemenvei, kuri gimė 1873 metų sausio 2 dieną Solt Leik Sityje ir buvo antras vaikas iš vienuolikos:

„Būdama dvidešimt dviejų metų Karolina susituokė su Džordžu Harmanu. Jie susilaukė septynių vaikų ir vienas iš jų mirė kūdikystėje. Kai ji sulaukė trisdešimt devynerių metų, numirė jos vyras ji liko našlė.

Jos sesuo Greisė susituokė su jos vyro broliu Deividu. 1919 metais baisios gripo epidemijos metu Deividas, o vėliau ir jo žmona Greisė, stipriai susirgo. Karolina rūpinosi jais ir jų vaikais taip pat, kaip savaisiais. Šiomis sunkiomis aplinkybėmis Greisė pagimdė sūnų ir po kelių valandų mirė. Karolina parsinešė kūdikėlį į savo namus, maitino ir išgelbėjo jam gyvybę. Po trijų savaičių mirė jos pačios dukra Anė.

Tad tuo metu ji jau buvo netekusi savo dviejų vaikų, savo vyro ir sesers. Krūvis buvo per didelis. Ji išseko. Dėl to išsekimo ji susirgo diabetu. Bet ji nenurimo. Ji toliau rūpinosi sesers kūdikiu, o jos svainis, vaiko tėvas, kasdien ateidavo lankyti berniuką. Vėliau Deividas Harmanas ir Karolina susituokė ir dabar jų namuose iš viso buvo trylika vaikų.

Po penkių metų Deividą ištiko siaubinga nelaimė, kuri tapo didžiuliu išbandymu tiems, kurie kentė kartu su juo. Kartą jis naudojo labai stiprią dezinfekavimo priemonę skirta sėklų sodinimui. Ji pateko ant jo kūno ir padariniai buvo tragiški. Jo oda ir mėsa atsiskyrė nuo kaulų. Jis neteko liežuvio ir dantų. Šis agresyvus tirpalas tiesiogine prasme ėdė jį gyvą.

Karolina slaugė jį, kol jį kamavo ši baisi liga, o jam mirus ji liko su penkiais savo, aštuoniais sesers vaikais ir 112 hektarų dirbamos žemės, kurią kartu su vaikais arė, sėjo, drėkino ir nuiminėjo derlių, kad patenkintų savo reikmes. Tuo pat metu ji buvo paramos bendrijos prezidentė ir šiame pašaukime tarnavo aštuoniolika metų.

Rūpindamasi savo didele šeima ir padėdama kitiems ji kasdien iškepdavo aštuonis kepalus duonos ir kiekvieną savaitę išskalbdavo keturiasdešimt ryšulių skalbinių. Ji tonomis konservuodavo vaisius ir daržoves bei laikė tūkstantį vištų pereklių, kad užsidirbtų šiek tiek pinigų. Savarankiškumas buvo jos etalonas. Tingumą ji laikė nuodėme. Ji rūpinosi savimi ir kitais su gerumo dvasia, kuri neleido niekam, ką ji pažinojo alkti, neturėti kuo apsirengti ar šalti.

Vėliau ji susituokė su Judžinu Robisonu, kuris netrukus patyrė insultą. Penkis metus iki jo mirties ji slaugė jį ir rūpinosi visomis jo reikmėmis.

Galiausiai išsekus jos diabeto nualintam kūnui ji mirė būdama šešiasdešimt septynerių metų. Darbštaus ir sunkaus darbo įpročiai, kuriuos ji įskiepijo savo vaikams metų metus laimino juos jų darbuose. Tas jossesers kūdikėlis, kuriuo ji rūpinosi nuo pat pirmų jo gyvenimo valandų, kartu su savo broliais ir seserimis, vedini meilės ir dėkingumo jausmų, testamentu [Brigamo Jango Universitetui] paliko ženklų palikimą, kurio dėka atsirado gražus pastatas, [pavadintas jos vardu]“.⁵

Tvirto pamato turėjimas yra geriausia apsauga nuo pasaulietinių negandų. Mes turėtume nuoširdžiai siekti to, ką, mokomi Amono ir jo brolių, įgijo Lamanitai, kai, kaip pasakojama, jie „buvo atversti į Viešpatį [ir] niekuomet neatpuolė“ (Almos 23:6).

Meri Ana Prat 1837 metais ištekėjo už Parlio P. Prato. Keldamiesi į Misūrį kartu su kitais šventaisiais jie iškentė baisius persekiojimus. Kai Parlis kartu su pranašu Džozefu buvo gaujos įkalinti, Meri Ana buvo prikaustyta prie lovos, sunkiai sirgo ir rūpinosi dvejais vaikais.

Vėliau Meri Ana aplankė savo vyrą kalėjime ir kurį laiką buvo su juo. Ji rašė: Dalinausi jo požeminiu kalėjimu, drėgna, tamsia, nešvaria vieta, kurioje nebuvo ventiliacijos ir vienoje pusėje buvo mažytis grotuotas langelis. Čia turėjome miegoti.“

Po to kai Parlį paleido iš kalėjimo, Meri Ana kartu su savo vyru tarnavo misijose Niujorke ir Anglijoje bei buvo tarp tų kurie, pasak jos, „įvykdė paskutinį varginantį surinkimą į Jutą“. Galiausiai Parlis mirė kankinio mirtimi tarnaudamas dar vienoje misijoje.

Nepaisant neramaus gyvenimo Meri Ana Prat liko ištikima. Ji galingai pareiškė: „Aš pasikrikštijau Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje… nes jau pirmojo išgirsto pamokslo metu buvau įtikinta jos doktrinų tikrumu; ir aš pasakiau savo širdyje, kad jei bus tik trys žmonės kurie tvirtai laikysis tikėjimo, aš būsiu viena iš jų; ir patirdama visus persekiojimus jaučiausi lygiai taip pat, mano širdis niekada nesusivyravo dėl to apsisprendimo“.⁶

Šį vakarą diskutuojama tema yra labai asmeninė Galime mokytis iš kitų. Galime stebėti kitus. Galime pasimokyti iš kitų klaidų ir pasisekimų. Bet niekas to nepadarys už mus. Niekas negali pastatyti mūsų dvasinio pamato. Šiame darbe mes patys esame statybininkai.

Helamanas galingai mokė: „Ir dabar, mano sūnūs, atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą; idant kada velnias pasiųs savo galingus vėjus, taip, savo strėles viesule, taip, kada visa jo kruša ir jo galinga audra daužysis į jus, tai neturėtų galios jums nutraukti į nelaimės ir begalinio vargo prarają, dėl uolos, ant kurios esate pastatyti, kuri yra patikimas pamatas; ir jeigu žmonės stato ant šito pamato, jie negali griūti“ (Helamano 5:12).

Vieną didžiausių patirčių kloti pamatą įgijau prieš 36 metus. Baigę universitetą mudu su Diana persikėlėme į Honolulu (ten kur gimiau ir augau), kad pradėtume naują gyvenimo etapą. Tas etapas pasirodė ganėtinai ilgas – 27 metai. Tik pranašo skambutis privertė mus palikti Havajus.

Havajų šventykla dabar žinoma kaip Lay Havajų šventykla, nes Havajuose yra dvi šventyklos. Pirmąjį kartą ją pašventino prezidentas Heberis Dž. Grantas beveik per padėkos dieną, 1919 metų lapkričio 27 dieną. Tai buvo pirmoji šventykla pastatyta už Jutos valstijos ribų, neskaitant Kirtlando ir Navū. Beveik šešis dešimtmečius ji tarnavo šventiesiems Havajuose ir ilgą laikotarpį – Ramiojo vandenyno ir Azijos žmonėms. Įpusėjus 1970 tiesiems prireikė šventyklą uždaryti, išplėsti ir renovuoti. Dėl tos priežasties šventyklą reikėjo iš naujo pašventinti. Tai įvyko 1978 metų birželio 13 dieną.

Bažnyčios Prezidentas Spenseris V. Kimbolas pirmininkavo naujam pašventinimui. Kartu su juo dalyvavo jo patarėjai N. Eldonas Teneris ir Merijonas Dž. Romnis. Taip pat dalyvavo Ezra Taftas Bensonas Dvylikos Apaštalų Kvorumo Prezidentas ir kiti iš Dvylikos kvorumo ir Septyniasdešimčių. Šiandien vargu ar Bažnyčioje pamatytume tiek vyresnių Brolių, kartu susirinkusiusių viename renginyje toli nuo Bažnyčios vyriausiosios valdybos. Bet tai buvo mūsų 1978 metų palaiminimas.

Tuo metu aš buvau jaunas kunigijos vadovas, ir šventyklos naujo pašventinimo koordinacinė taryba paprašė mane, kad būčiau atsakingas už vietinę prezidento Kimbolo ir jo aplinkinių apsaugą bei transportavimą. Nenorių pernelyg sureikšminti savo pareigų; tai buvo pagalbinės ir užkulisinės pareigos. Tačiau mano paskyrimas leido man būti arti prezidento Kimbolo. Visą savaitę iš kurių tris dienas vyko šventyklos naujo pašventinimo sesijos, iškilminga sueiga ir didžiulė regioninė konferencija, iš arti stebėjau Bažnyčios Prezidentą. Stebėjau kaip jis moko, liudija ir pranašauja su įgaliojimu ir galia. Mačiau jo nepailstamas pastangas tarnauti „asmeniškai kiekvienam“. Jis prašė padėti asmeniškai susitikti su žmonėmis, kuriuos pastebėdavo susirinkimuose ar keliaudamas. Mačiau kaip jis nuolatos buvo „įrankis Dievo rankose“ (Almos 17:9). Buvau giliai sužavėtas!

Savaitės pabaigoje atsidūrėme oro uoste, kad išlydėtume prezidentą Kimbolą ir jo bendražygius. Dar kartą pabrėždamas savo ribotą ir palaikantį vaidmenį noriu štai ką pasakyti: Prezidentas Kimbolas priėjo prie manęs ir padėkojo už mano darbą, kuris iš tikrųjų buvo nežymus. Jis nebuvo labai aukštas, fiziškai net aš didesnis žmogus. Jis sugriebė mane už švarko atlapų ir tvirtai timptelėjo žemyn, kad mūsų ūgiai susilygintų. Tada jis pabučiavo mane į skruostą ir padėkojo. Paėjęs kelis žingsnius prezidentas Kimbolas sugrįžo. Jis vėl taip pat patempė mane žemyn. Šį kartą jis pabučiavo mane į kitą skruostą ir pasakė, kad myli mane. Po to jis išvyko.

Prieš metus Spenserio V. Kimbolo sūnus kartu su anūku išleido jo biografiją. Tada aš jau buvau ją įsigijęs, ją perskaičiau ir ji man pasirodė įdomi. Tačiau po šio labai asmeninio patyrimo su Spenseriu Vuliu Kimbolu aš grįžau namo iš oro uosto ir iš knygų lentynos išsitraukiau tą storą knygą jausdamas stiprų troškimą vėl ją perskaityti. Kitas kelias dienas kaskart turėdamas laisvo laiko aš skaičiau ir mąsčiau. Matote, šįkart aš skaičiau apie žmogų, kurį giliai mylėjau. Dabar aš skaičiau apie žmogų, kuris, žinojau, myli mane. Dabar aš skaičiau apie žmogų,, dėl kurio padaryčiau bet ką, nes žinojau, kad ko jis bepaprašytų tai būtų mano paties labui.

Pakylėtas šio potyrio patyriau dar kai ką. Tas patyrimas pernelyg asmeninis, kad pasidalinčiau, bet per jį aš labai susigėdau. Suvokiau, kad neturiu tokios pačios meilės ir pagarbos tiems, kurie reiškia daugiausia – Dievybės nariams, ypač Jėzui Kristui, Gelbėtojui ir Išpirkėjui. Tai motyvavo mane studijuoti Jo „biografija“ ir per maldą, pasninkavimą ir apmąstymus sužinoti, kad dabar skaitau apie tą, kurį giliai mylėjau. Dabar aš skaičiau apie žmogų, kuris, žinojau, myli mane. Dabar aš skaičiau apie tą, dėl kurio padaryčiau bet ką, nes žinojau, kad ko Jis bepaprašytų tai būtų mano paties labui.

Mano brangūs jaunieji draugai, liudiju jums, kad šis žinojimas visiškai pakeitė mano ir mano šeimos gyvenimą. Nekantrauju pridėti, kad tai stebuklingai nepadarė mūsų tobulų ir nebūtinai mūsų gyvenimas tapo lengvesnis. Tai prieštarautų Dievo planui. Tačiau tai suteikė pamatinę viltį – „tobulą vilties skaistumą“ (2 Nefio 31:20). Niekada nekilo mintis pasiduoti, išeiti ar atsitraukti. To paties linkiu ir jums.

Kokie nuostabūs bebūtumėte, tokioje didelėje susirinkusiųjų grupėje yra daug džiaugsmo ir daug skausmo. Asmeniškai galite jausti smarkiai slegiančią gyvenimo sunkumų naštą. Galbūt jūsų šeimyniniai reikalai nėra tokie, kokių norėtumėte. Galbūt jūsų tikėjimas svyruoja. Galbūt jūs kovojate su kažkuo iš savo praeities–arba kažkuo ką esate padarę arba kažkuo, kas nesąžiningai pasielgė jūsų atžvilgiu. Kai kurie iš jūsų galbūt turite fizinių, protinių ar emocinių sunkumų, kurie atrodo per sunkūs įveikti. Kokios bebūtų jūsų aplinkybės, tvirtas pamatas palengvins jūsų naštą. Nešiodamiesi dažnai dainuojamos giesmės „Dievo vaikas aš“⁷ žodžius širdyje ir sieloje, o ne tik lūpose, ir nuolatos pasikliaudami Gelbėtojo Jėzaus Kristaus Apmokėjimu, galite rasti ramybę ir paguodą net pačiais sunkiausiais laikais.

Ši diena gali tapti lemiama ar net istorinė diena mūsų gyvenime. Tai gali tapti diena, kai nusprendėme imtis drausmingų veiksmų savo pamatui kloti ir tvirtinti. Kai kuriems iš mūsų tai gali reikšti žalingo įpročio ar Dievą žeidžiančių įpročių atsisakymą. Kitiems gali tekti gyvenime perskirstyti prioritetus ir iškelti meilę Dievui aukščiau visko. Tai verta bet kokios kainos. Išties tai yra mūsų gyvenimo darbo esmė.

Asmeniškai ir individualiai, kiek tai įmanoma tokioje didelėje auditorijoje, aš liudiju apie Jėzų Kristų, Bažnyčios kertinį akmenį ir mūsų gyvenimo uolą. Aš liudiju apie Jo šventą vardą. Aš liudiju apie Jo įgaliojimą ir Jo misiją, ir svarbiausia, apie Jo Apmokėjimą, kurio dėka kiekvienas iš mūsų, nepaisant mūsų praeities ar dabartinių aplinkybių, galime ateiti pas Jį (žr. Moronio 10:32), Jėzaus Kristaus vardu, amen.