Koks yra Kristaus Bažnyčios projektas?

Vyresnysis Tedas R. Kalisteris

Iš Septyniasdešimties prezidentūros

Paveikslėlis

BŠS dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2014 m. sausio 12 d. • Brigamo Jango Universitetas

Tikras džiaugsmas šį vakarą praleisti drauge su būsimais šios Bažnyčios vadovais ir tėvais. Tai mane įtikina, kad šios Bažnyčios ateitis yra užtikrinta ir šviesi. Taigi, norėčiau kalbėti apie Bažnyčią, kuriai vieną dieną pirmininkausite.

Pirmajame Doktrinos ir Sandorų skyriuje Viešpats pateikia šį drąsų ir svarbų pareiškimą, kad tai yra vienintelė tikroji ir gyva bažnyčia ant visos žemės veido (žr. DS 1:30). Ką tai reiškia? Tai nereiškia, kad kitos bažnyčios nežino nė dalelės tiesos, nes taip tikrai nėra. Tai nereiškia, kad kitos bažnyčios nedaro gera, nes jos daro daug gero. Tai reiškia, kad tai yra vienintelė bažnyčia, kurioje yra visa tiesa, kuri iki šiol buvo apreikšta šitame Evangelijos laikotarpyje – vienintelė bažnyčia, kurioje yra išaukštinimui būtinos apeigos ir vienintelė bažnyčia, kurioje yra Dievo kunigystė, reikalinga atlikti tas apeigas su dievišku antspaudu. Kaip galime pagrįsti šį teiginį?

Prieš kurį laiką mums su žmona prireikė didesnio namo mūsų augančiai šeimai, todėl susiradome sklypą, kuriame galėtume jį pasistatyti. Nemažai laiko praleidome kurdami projektą namo, kuris geriausiai atitiktų mūsų šeimos reikmes. Mano žmona suprojektavo suskleidžiamas, šeimos kambarį ir svetainę skiriančias duris, kurios būtų atveriamos dideliems šeimos ar jaunimo renginiams. Kadangi virš garažo liko vietos, nusprendėme ten suprojektuoti kambarį, kuriame mūsų vaikai galėtų užsiimti dėmesio vertomis veiklomis. Už garažo buvo pastatytas kambarėlis, kuriame būtų galima laikyti maistą ir kitus reikmenis. Šie ir kiti dizaino elementai buvo įtraukti į namo projektą. Namas buvo statomas remiantis šiais planais.

Statant namą mudu retkarčiais rangovui pateikdavome užsakymo pakeitimus, kurie savo ruožtu pakeisdavo ir namo projektą. Baigus statyti namą jis tiksliai atitiko mūsų namo projektą, kuris kartkartėmis buvo keičiamas. Jei pažvelgtumėte į mūsų namo projektą ir jį palygintumėte su visais kitais namais pasaulyje, kiek iš jų būtų tapatūs? Tik mūsų namas. Taip, gali būti šioks toks panašumas – tokio pat dydžio kambarys, keli panašūs langai – tačiau visumoje pamatai, kambariai ir stogas būtų tapatūs tik mūsų namo projektui.

Tai panašu į Kristaus pastatytus namus, kurie tenkina Jo vaikų dvasinius poreikius. Tie namai – Jo Bažnyčia. Naujajame Testamente galime rasti šios Bažnyčios dvasinį projektą. Kartkartėmis Gelbėtojas padarydavo „užsakymo pakeitimus“ projekte. Tokie užsakymo pakeitimai gaunami per apreiškimą. Pavyzdžiui, pradžioje Gelbėtojas įsakė savo apaštalams skelbti Evangeliją Izraelio namams, o ne kitataučiams (žr. Mato 10:5–6). Tačiau pakilęs į dangų Gelbėtojas pateikė Petrui dvasinį „užsakymo pakeitimą“ – apreiškimą per viziją, – kad nuo šiol Evangelijos turi būti mokomi ir kitataučiai (žr. Apaštalų darbų 10). Šis Petro regėjimas išmokė mus mažiausiai dviejų svarbių Kristaus Bažnyčios valdymo principų: 1) Bažnyčios projektą galima keisti, tačiau tik per apreiškimą iš Kristaus ir 2) toks apreiškimas duodamas pranašui, paskirtam būti Dievo ruporu žemėje. Kitais žodžiais tariant, Dievo Bažnyčia yra valdoma pagal dievišką apreiškimą ir tvarką.

Jei žmogui kiltų noras atrasti dabartinę Kristaus Bažnyčią, dvasinį Bažnyčios projektą, esantį Naujajame Testamente, reiktų lyginti su kiekviena krikščioniška bažnyčia, esančia pasaulyje, ir tai daryti, kol ras bažnyčią, atitinkančią projektą, – turėtų sutapti jos organizacija, mokymai, apeigos, vaisiai ir apreiškimai. Ieškodamas jis gali atrasti bažnyčias su tam tikrais tapatumais: – vienu kitu sutampančiu mokymu, tomis pačiomis apeigomis, panašiomis taip pat vadinamomis pareigybėmis, tačiau galiausiai tik viena bažnyčia, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, visais aspektais atitiks projektą. Leiskite man patikrinti, ar tai tiesa.

Atsiverskime pirmąjį projekto lapą ir išsiaiškinkime, kaip, lyginant su projektu, buvo suorganizuota Kristaus Bažnyčia.

Visų pirma, Kristaus Bažnyčia buvo pastatyta ant apaštalų ir pranašų pamato. Paulius rašydamas naujiems tuometinės Bažnyčios nariams sakė, kad dabar jie „pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų“ (Efeziečiams 2:20; kursyvas pridėtas).

Apaštalai suvokė, jog būtina išlaikyti visą Dvylikos Apaštalų Kvorumą. Kai vienas apaštalas, pavyzdžiui Judas, mirė ir taip buvo „nuskelta“ pamato dalelė, likę vienuolika apaštalų susirinko drauge ir išsirinko kitą, kad pamatas vėl būtų be įskilimų (žr. Apaštalų darbų 1:22–25).

Tokia veiksmų seka rodo, kaip svarbu išlaikyti Dvylikos Apaštalų Kvorumą. Šie apaštalai buvo tokie svarbūs Bažnyčios gyvavimui, kad Paulius net pasakė, iki kada mums jų reikės: „Kol visi pasieksime tikėjimo vienybę“ (Efeziečiams 4:13). Tada jis paaiškino kodėl: kad nebūtume, „nešiojami bet kokio mokymo vėjelio“ (Efeziečiams 4:14). Todėl apaštalai buvo gyvybiškai svarbūs stengiantis išlaikyti tyrą doktriną, t. y. mokymą.

Akimirką įsivaizduokite, kad kažkam, sėdinčiam štai čia, priešais mane esančios eilės gale, papasakoju istoriją ir jis turi atpasakoti ją greta sėdinčiam žmogui, ir taip tol, kol ji bus perpasakota visose šio sektoriaus eilėse. Kas nutiks tai istorijai? Ji pasikeis. Ji visuomet keičiasi – tokia jau žmogiškoji prigimtis. Taip nutiko ir su doktrina, kurios skirtinguose miestuose ir miesteliuose mokė apaštalai. Doktrina sklisdama iš vieno žmogaus kitam pradėjo keistis. Jei apaštalai apie tai sužinodavo, jie galėjo ištaisyti doktrinos klaidas, tai jie ir darė savo laiškuose ir pamoksluose. Kai neliko apaštalų, išnyko ir patikros bei koreliacijos sistema, nebeliko nieko, kas pataisytų, ir doktrinos netrukus tapo iškraipytos arba buvo prarastos.

Dėl šių ir kitų priežasčių bažnyčios projektas rodo, kad apaštalai ir pranašai sudarė Kristaus Bažnyčios pamatą. Ar žinote kokį nors „užsakymo pakeitimą“ Naujajame Testamente, kokį nors apreiškimą, pakoregavusį projektą ir nurodantį, kad apaštalai nereikalingi? Aš nežinau. Jei tai, ką sakau, yra tiesa, tai tikrosios Kristaus Bažnyčios pamatas turėtų būti apaštalai ir pranašai.

Norėdamas padėti Gelbėtojui ir Jo apaštalams skelbti Evangeliją pasauliui, Viešpats išsirinko dar kitus vyrus, vadinamuosius septyniasdešimt, kad šie paruoštų kelią. Evangelijoje pagal Luką, dešimtame skyriuje, skaitome apie tuos septyniasdešimt. Ar žinote kokią nors šiandieninę bažnyčią, kuri atitinka šį projektą, – bažnyčią, turinčią septyniasdešimčių pareigybę?

Naujajame Testamente pateiktas projektas atskleidžia kitas pareigybes, įėjusias į Kristaus Bažnyčios organizaciją: vyskupus (žr. 1 Timotiejui 3; Titui 1:7), vyresniuosius (žr. Apaštalų darbų 14:23; Titui 1:5), diakonus (žr. Filipiečiams 1:1), evangelistus (žr. Efeziečiams 4:11; reiškia patriarchus¹) ir ganytojus (žr. Efeziečiams 4:11; tokius vyrus kaip vyskupai ir kuolo prezidentai, pirmininkaujantys kaimenei²).

Šeštajame Bažnyčios tikėjimo teiginyje minimas šis projektas: „Mes tikime ta pačia organizacija, kuri egzistavo pirmykštėje Bažnyčioje, būtent: apaštalais, pranašais, ganytojais, mokytojais, evangelistais ir taip toliau“ (Tikėjimo Teiginiai 1:6; kursyvas pridėtas). Kitais žodžiais tariant, mes tikime, kad dabartinė Jėzaus Kristaus Bažnyčia turi būti suorganizuota taip pat, kaip Kristaus įsteigta Bažnyčia, kuri gali keistis tik pagal apreiškimą. Štai kodėl mūsų Bažnyčioje šiandien rasite visas šias pareigybes.

Kaip buvo išrinkti Kristaus apaštalai ir kiti tarnautojai? Ar Gelbėtojas lankėsi geriausiose to meto teologinėse mokyklose ir išsirinko studentus, kurių įvertinimo vidurkis buvo aukščiausias? Jis to nedarė. Anaiptol, projekte nurodyta, kad Jis išsirinko Petrą, žveją, Matą, muitininką, ir vėliau Paulių, palapinių gamintoją. Kiekvienas buvo išrinktas iš paprastų narių, jie ir sudarė neprofesionalią dvasininkiją. Šiandien Bažnyčioje yra dvylika apaštalų, kurie taip pat buvo išrinkti iš paprastų Bažnyčios narių. Galbūt vienas iš jų buvo mokytojas, kitas inžinierius, trečias teisininkas ir t. t.

Ar Kristaus apaštalai ir užimantys kitas pareigas pareiškė norą tarnauti? Jie to nedarė. Projekte nurodyta, kaip Kristus išsirinko savo tarnautojus: „Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau“ (Jono 15:16; kursyvas pridėtas). Ką Kristus suteikė apaštalams juos paskirdamas? Evangelijoje pagal Matą ir Luką randame atsakymą: „Jėzus suteikė jiems valdžią“ (Mato 10:1; t.p. žr. Luko 9:1) – kunigystės galią veikti Jo vardu ir dirbti Jo darbą. Štai kodėl projekte nurodyta, kad žmogaus Sūnus „davė tarnams įgaliojimus“ (Morkaus 13:34). Kodėl? Kad jie, Kristaus pavedimu, galėtų veikti Jo vardu. Kiekvienas dabar turintis Dievo kunigystę vyras šioje Bažnyčioje gali atsekti savo kunigystės įgaliojimą iki pat Jėzaus Kristaus, visos valdžios ir galios šaltinio. Taip pat kiekvienas vyras gali naudotis Kristaus pavedimu – Jo patvirtinančiu antspaudu, – kaip to reikalaujama projekte.

Kaip buvo vadinama Kristaus suorganizuota bažnyčia? Jei pasikrikštijame Kristaus vardu, jei meldžiamės Kristaus vardu, jei esame išgelbėjami Kristaus vardu ir jei Jis yra Savo Bažnyčios įkūrėjas ir kertinis akmuo, tai kaip turėtų būti vadinama Jo Bažnyčia? Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Gelbėtojas kalbėdamas žmonėms, gyvenusiems Mormono Knygos laikais, paaiškino pagrindinę priežastį, kodėl Bažnyčia turi būti vadinama Jo vardu: „Ir kaipgi tai būtų mano bažnyčia, jeigu ji nepavadinta mano vardu? Nes jeigu bažnyčia būtų pavadinta Mozės vardu, tai būtų Mozės bažnyčia; arba jeigu ji būtų pavadinta vyro vardu, tada ji būtų vyro bažnyčia; bet jeigu ji pavadinta mano vardu, tada ji – mano bažnyčia, jeigu jie pastatyti ant mano evangelijos“ (3 Nefio 27:8; kursyvas pridėtas).

Štai kodėl Paulius sudrausmino pirmuosius Bažnyčios narius, nes jie pasivadino tam tikrų apaštalų vardais, o ne Kristaus vardu. Dėl to Paulius rašė:

„Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: „Aš esu Pauliaus“, „aš – Apolo“, „aš – Kefo“, „o aš – Kristaus“.

Argi Kristus padalytas? Nejaugi Paulius buvo už jus nukryžiuotas? Negi vardan Pauliaus buvote pakrikštyti?“ (1 Korintiečiams 1:12–13).

Kitaip tariant, mes vadinamės tik Jėzaus Kristaus vardu ir jokiu kitu.

Projekte nurodyta, kad Kristaus Bažnyčia turi būti pavadinta Jo vardu. Man visuomet kėlė nuostabą tai, kad Reformacijos laikotarpis iki pat Džozefo Smito laikų tęsėsi daugiau nei 300 metų, bet niekam nekilo mintis savo bažnyčią pavadinti Jėzaus Kristaus vardu. Žinoma, nuo Džozefo Smito laikų kiti pasekė jo pavyzdžiu, tačiau kažkokiu stebuklingu būdu Viešpats išsaugojo Savo vardą ir jo vartojimą iki Džozefo Smito dienų ir Kristaus Bažnyčios sugrąžinimo.

Atsiverskime antrąjį projekto lapą. Kokie buvo Kristaus Bažnyčios mokymai? Ištirkime kelis iš jų:

Ar Dievas tėra dvasia ar Jis taip pat turi kūną iš mėsos ir kaulų? Ko apie tai mokoma projekte?

Prisikėlęs Kristus apsireiškė savo mokiniams, kurie klaidingai pamanė, kad Jis buvo dvasia (žr. Luko 24:37). Pataisydamas jų klaidingą supratimą, Jis sakė: „Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas. Juk tai aš pats! Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia juk neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint“ (Luko 24:39; kursyvas pridėtas).

Kad panaikintų bet kokią dvejonę apie savo prisikėlusio kūno pavidalą, Savo mokinių Jis paklausė: „Ar neturite čia ko nors valgyti?“ (Luko 24:41). Po to Raštuose parašyta:

„Jie padavė jam gabalą keptos žuvies ir korį medaus.

Jis paėmė ir valgė jų akyse“ (Luko 24:42–43).

Turėdamas pašlovintą, prikeltą kūną Kristus pakilo į dangų (žr. Apaštalų darbų 1:9 ³), kur Jis sėdi Dievo Tėvo dešinėje ir yra, kaip to moko Raštai, „Dievo šlovės atšvaitas“ (Hebrajams 1:3). Būtent to mokė Džozefas Smitas sugrąžintoje Kristaus Bažnyčioje: „Tėvas turi kūną iš mėsos ir kaulų, tokį pat apčiuopiamą kaip žmogaus; Sūnus – taip pat“ (DS 130:22).

Ar Dievas ir Jėzus yra ta pati Asmenybė, kaip to moko didžioji krikščioniškojo pasaulio dalis, ar jie yra atskiros Asmenybės? Kas apie tai sakoma projekte?

Biblijoje be galo daug eilučių, bylojančių apie skirtingas Tėvo ir Sūnaus asmenybes ir skirtingus vaidmenis. Getsemanės sode suvokdamas, kad teks iškęsti nepakeliamą skausmą, Gelbėtojas pareiškė: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“ (Luko 22:42). Tai didžiausias pasaulyje kada matytas nuolankumo gestas. Tačiau apie kokį nuolankumą kalbėtume, jei nebūtų kitos Asmenybės, prieš kurią Jis galėtų nusižeminti, – jei Jis ir Tėvas būtų viena ir ta pati Asmenybė? Kodėl Gelbėtojas meldžiasi Tėvui, arba šaukiasi Jo, sakydamas: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!“ (Morkaus 15:34). Kaip Jis galėjo būti apleistas, jei nebūtų buvę kitos Asmenybės, galėjusios Jį apleisti? Jeigu Jie nėra atskiri asmenys, tai kaip Steponas matė Jėzų, stovintį Dievo dešinėje? (Žr. Apaštalų darbų 7:55–56).

Išėjęs iš giraitės Džozefas Smitas žinojo tiesą. Jis matė Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų, stovinčius greta vienas kito; jis girdėjo, kaip Tėvas kalbėdamas apie kitą asmenybę ją pavadino Savo Mylimuoju Sūnumi (žr. Džozefas Smitas – Istorija 1:17). Tą šlovingą dieną dangūs sugriovė žmogaus išgalvotus praeities mitus apie Dievo prigimtį ir apreiškė bei patvirtino paprastą tiesą, kokios nuo pradžių buvo mokoma projekte, t. y., kad Dievo Tėvo ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus tikslai ir valia yra vieningi, tačiau Jie yra atskiros asmenybės.

Kas projekte sakoma apie tuos, kurie niekada neturėjo progos žemėje išgirsti Jėzaus Kristaus Evangelijos? Ar jie pasmerkti? Ar mums neapreikšta apie jų dvasinę būseną?

Tai monumentalus klausimas, susijęs su milijardais gyvybių. Tikrai, Dievas turėjo kažką pasakyti šiuo klausimu. Tiesą pasakius, taip ir yra. Atsakymą galime rasti projekte.

Petras rašė: „Todėl ir buvo paskelbta geroji naujiena net mirusiems, kad jie, nors ir nuteisti kūne kaip žmonės, gyventų Dvasia kaip Dievas“ (1 Petro 4:6). Po Kristaus apaštalų mirties įvykusiame atsimetime ši žinia buvo prarasta, tačiau pranašas Džozefas Smitas ją vėl sugrąžino.

Ar turime tris ar vieną dangų? Daugybę metų krikščioniškame pasaulyje buvo mokoma, kad tėra vienas dangus ir vienas pragaras, tačiau ko apie tai moko pradinis projektas?

Paulius mokė: „Vienoks saulės švytėjimas, kitoks mėnulio blizgesys ir dar kitoks žvaigždžių žėrėjimas“ (1 Korintiečiams 15:41). Paulius patvirtino tiesą apie šį į tris dalis padalintą dangų papasakodamas viziją žmogaus, kuris „buvo pagautas ir iškeltas iki trečio dangaus“ (2 Korintiečiams 12:2). Ar galėtų būti trečias dangus, jei nebūtų antrojo ar pirmojo dangaus? Vėlgi, ši per pranašą Džozefą Smitą sugrąžinta doktrina visiškai sutampa su užrašytąja originaliame projekte.

Ar santuoka tęsiasi visą amžinybę, ar baigiasi mirtimi? Ko apie tai mokoma projekte?

Sulig apaštalams suteikta galia visa, ką jie suriša žemėje, bus surišta ir danguje (žr. Mato 18:18). Paulius sakė: „Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters“ (1 Korintiečiams 11:11), tai reiškia, kad idealiausias scenarijus vyrui ir moteriai per amžius būti drauge Dievo akivaizdoje. Petras patvirtino šią tiesą. Kalbėdamas vyrams ir žmonoms, jis sakė, kad šie turi kartu „paveldėti gyvenimo malonę“ (1 Petro 3:7), ne asmeniškai, bet drauge eidami keliu kaip amžinojo gyvenimo paveldėtojai. Tokios doktrinos esame mokomi projekte; tokios doktrinos šiandien esame mokomi Kristaus Bažnyčioje.

Trečiajame projekto lape parašyta: „Apeigos Kristaus Bažnyčioje.“ Projekte šiuo klausimu kalbama labai konkrečiai. Pavyzdžiui, ar laiminame arba krikštijame kūdikius ir mažus vaikus? Ko apie tai mokoma projekte?

Gelbėtojas davė tobulą pavyzdį. Raštuose mokoma apie vaikučius: „Ir jis [Jėzus] laimino juos, apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas (Morkaus 10:16; kursyvas pridėtas). Matas, kalbėdamas apie mažus vaikus, patvirtino, kad Gelbėtojas uždėjo ant jų rankas (Mato 19:15). Projekte esame mokomi, kad kūdikiai ir vaikučiai yra laiminami, o ne krikštijami. Tiesą pasakius, visame Naujajame Testamente nėra nė vieno pasakojimo apie kūdikio krikštą. Kodėl? Todėl, kad Kristaus Bažnyčioje tokios apeigos nebuvo. Šiandien ieškantis Kristaus Bažnyčios turėtų ieškoti bažnyčios, kurioje kūdikiai laiminami, o ne krikštijami.

Ar krikštas būtinas išgelbėjimui? Ko apie tai mokoma projekte?

Pats pasikrikštijęs ir parodęs pavyzdį Kristus vienareikšmiškai pareiškė: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jono 3:5; kursyvas pridėtas). Petras panašiai mokė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną (Apaštalų darbų 2:38; kursyvas pridėtas). Tai, ko mokoma projekte, yra lygiai tas pats, ko šiandien esame mokomi Kristaus Bažnyčioje.

Ar krikštas atliekamas apšlakstant vandeniu, jį užpilant ar jame panardinant? Projekte pateikiami bent keturi įrodymai, teigiantys, kad krikštas turi būti atliktas panardinimu:

Pirmasis įrodymas, tai, kad Gelbėtojas, mūsų didysis pavyzdys, „išbrido iš vandens“ (Mato 3:16), tai reiškia, kad pirmiau Jis turėjo į jį įbristi.

Antrasis, Jonas Krikštytojas „krikštijo Erone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens“ (Jono 3:23; kursyvas pridėtas). Kodėl jis keliavo į vietą, kurioje buvo „daug vandens“, jei apšlakstymas arba apipylimas vandeniu buvo priimti krikštijimo būdai?

Trečiasis, Paulius mums sako, kad krikštas simbolizuoja Jėzaus Kristaus mirtį, palaidojimą ir prisikėlimą (žr. Romiečiams 6:3–5). Naujas atsivertusysis stovėdamas krikšto vandenyse simbolizuoja senąjį, tuoj mirsiantį, žmogų. Kai jis panardinamas vandenyje, jo nuodėmės „palaidojamos“ ir atleidžiamos simboline vandens apvalančia galia. Tuomet, jam pakilus iš vandens, jis būna naujas, arba Jėzuje Kristuje prisikėlęs, žmogus. Visi šie krikšto simboliai sutampa su krikštu panardinant, bet prarandami – visiškai prarandami – apšlakstant ar apipilant vandeniu.

Ketvirtasis įrodymas yra tai, kad graikiškas žodis, iš kurio verčiamas žodis krikštas, reiškia panerti arba įkristi į vandenį.

Vilas Diurantas, pasaulyje žinomas istorikas, žinojo, ko mokoma projekte, ir štai ką pastebėjo, cituoju: „Prasidėjus devintam amžiui pirminis krikščioniškasis krikštijimo metodas visišku panardinimu buvo palaipsniui keičiamas į <…> apšlakstymą, nes šiaurinio klimato regionuose tai kėlė mažiau pavojų.“⁴

Nenuostabu, kad Džozefas Smitas gavo apreiškimą, kaip turi būti atliekamas krikštas. Šis apreiškimas tobulai sutampa su Kristaus projektu (žr. DS 20:73–74).

Ar krikštas už mirusiuosius egzistavo Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje? Taip.

Bažnyčios nariai Korinte dalyvavo apeigose, vadinamose krikštu už mirusiuosius. Tačiau jie abejojo prisikėlimo tikrumu. Matydamas nesutapimą tarp to, ką jie daro, ir ką tiki, Paulius norėdamas įrodyti prisikėlimo doktrinos teisingumą pasinaudojo jų dalyvavimu teisingose apeigose: „Antra vertus, ką tikisi laimėti tie, kurie krikštijasi vietoj mirusiųjų? Jei iš viso mirusieji nebus prikelti, tai kam gi jie krikštijasi už juos?“ (1 Korintiečiams 15:29).

Žmogui suvokus šią doktrininę jungtį ir pripažinus, kad krikštas yra būtinas išgelbėjimui (o jis toks yra), tampa logiška tikėti krikštu už mirusiuosius – tai neišvengiama. Kaip kitaip galėtume atsakyti į tokį sunkų klausimą kaip „o kas nutiks tiems, kurie mirė neturėję progos pasikrikštyti?“ Tie, kuriuos vargina šis klausimas, turi keturis galimus atsakymus:

Pirmas, nepakrikštyti vyrai ir moterys bus pasmerkti ir keliaus į pragarą. Tačiau toks atsakymas nesutampa su Raštų tiesomis, kad „Dievas nėra šališkas“ (Apaštalų darbų 10:34) ir kad Dievas trokšta, jog „visi žmonės būtų išganyti“ (1 Timotiejui 2:4).

Antras, galbūt Dievas visai ne tai turėjo omenyje, galbūt išgelbėjimui krikštas nėra toks būtinas. Tai nesutampa su tikrove, nes Dievas visada sako tai, ką Jis turi omeny: „Ką aš, Viešpats, pasakiau, aš pasakiau ir neatsiprašinėju“ (DS 1:38; taip pat žr. Mozijo 2:24).

Trečias, yra tokių, kurie tiki, kad naujoji sąlyga, vadinamasis „krikštas troškimu“, gali pakeisti krikštą vandeniu. Kitaip tariant, jei žmogus trokšta sekti Jėzų, tačiau mirtingame gyvenime neturėjo galimybės pasikrikštyti, tai reiškia, kad jo teisus troškimas tampa priimtinas krikšto vandeniu pakaitalas. Šis variantas nepriimtinas todėl, kad jis negali būti paremtas Raštais. Raštai juk nesako: „Kas negims iš troškimo“, bet sako: „Kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę“ (Jono 3:5; kursyvas pridėtas).

Ketvirtas atsakymas yra tai, kad Dievas įsakydamas visiems žmonėms pasikrikštyti tikrai turėjo omeny tai, ką sakė, ir dėl to gailestingai paruošė būdą, kaip visi galės pasikrikštyti, jei mirtingame gyvenime tokia galimybė ir nebus suteikta. Tai krikštas už mirusiuosius. Tai atsakymas, sutampantis su projektu.

Ko mokoma projekte apie tai, kaip po krikšto suteikiama Šventosios Dvasios dovana – ne laikina bendrystė, o išliekanti dovana. Ar ji automatiškai nusileidžia ant pasikrikštijusio žmogaus? Ar ji gaunama tarsi pūstų smarkus vėjas, o gal tai kažkokios dieviškos apeigos, kažkoks dieviškas ritualas, kurio turi būti laikomasi norint gauti šią dovaną? Atsakymas pateiktas projekte.

Pilypui pakrikštijus naujus atsivertusiuosius Samarijoje, ten atkeliavo Petras ir Jonas. Raštuose atskleidžiama, kaip turi būti atliekama ta apeiga: „Tuomet [Petras ir Jonas] dėjo ant jų rankas, ir tie gavo Šventąją Dvasią“ (Apaštalų darbų 8:17; kursyvas pridėtas):

Tokios pat procedūros buvo laikomasi po to, kai Paulius Efeze pakrikštijo naujus atsivertusiuosius:

„Tai sužinoję, jie buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardan.

Paskui Paulius jiems uždėjo rankas, ir ant jų nužengė Šventoji Dvasia“ (Apaštalų darbų 19:5–6; kursyvas pridėtas).

Ir vėl sugrąžintoji Kristaus Bažnyčia ir projektas tobulai sutampa.

Kitame projekto lape gali būti užrašyta kažkas panašaus į šitai: „Kristaus Bažnyčios vaisiai.“ Gelbėtojas mokė, kaip patikrinti tiesą: „Taigi jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mato 7:20). Apie kokius Kristaus Bažnyčios vaisius byloja projektas?

Vienas vaisius buvo tai, kad pirmieji šventieji stengėsi sveikai gyventi. Paulius mokė, kad mūsų fizinis kūnas yra „šventykla“, kurioje gyvena mūsų dvasia, ir dėl to jis turi būti laikomas šventu: „Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia? (1 Korintiečiams 3:16; taip pat žr. 1 Korintiečiams 6:19). Dėl šio mokymo Kristaus Bažnyčios nariai pakluso tam tikriems sveikatos įstatymams. Laiško Efeziečiams penktame skyriuje ir pirmo laiško Timotiejui trečiame skyriuje randame tam tikrus vyno vartojimo apribojimus. Sulig šiuo dievišku įstatymu, kuriame nurodyta savo kūną laikyti šventykla, Džozefas Smitas iš Viešpaties gavo sveikatos įstatymą, skirtą sugrąžintos Kristaus Bažnyčios nariams. Šis įstatymas žinomas kaip Išminties Žodis. Dėl to, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai gyvena pagal šį įstatymą, daugybė tyrimų patvirtino, kad jie yra vieni iš sveikiausių žmonių pasaulyje. Tai vienas iš vaisių, gaunamų dėl to, kad gyvename pagal Kristaus sveikatos įstatymą.

Antrasis Kristaus Bažnyčios vaisius yra stebuklai ir Dvasios dovanos. Daugybė jų užrašyti Naujojo Testamento lapuose. Jie buvo įrodymas, kad Kristaus Bažnyčioje yra Dievo galia (žr. Hebrajams 2:4). Tačiau dėl įvykusio Atsimetimo liovėsi stebuklai – tai pripažino istorikai ir reformatoriai. Polas Džonsonas, žymus istorikas, pastebėjo: „Nuo imperijos laikų [nuo Konstantino laikų] buvo žinoma, kad liovėsi stebuklų amžius, ta prasme, kad krikščionių vadovai nebegalėjo skleisti Evangelijos, kaip tai darė apaštalai, lydimi dangiškos pagalbos galios.“ ⁵

Kodėl išaušo diena, kai liovėsi stebuklai ir Dvasios dovanos? Tai dėl to, kad vaisius nešusio medžio – Kristaus Bažnyčios – nebebuvo žemėje ir nusilpo žmonių tikėjimas. Džonas Veslis pastebėjo, kad tuometinėje bažnyčioje trūksta Dvasios dovanų. Cituoju: „Atrodo, kad šios nepaprastos Šventosios Dvasios dovanos nebuvo dažnas reiškinys Bažnyčioje daugiau nei du ar tris amžius.“ ⁶

Apibendrindamas galiu paliudyti, kaip ir daugelis iš jūsų, kad šiandien sugrąžintoje Kristaus Bažnyčioje yra stebuklų ir Dvasios dovanų metas lygiai taip pat, kaip tai buvo Jo įsteigtoje Bažnyčioje.

Yra ir trečiasis vaisius – Kristaus Bažnyčios projekte parašyta daug pasakojimų apie angelus ir regėjimus. Kai kurie žmonės šiandien skeptiškai žiūri į bažnyčią, kuri skelbia apie angelų apsilankymus ir regėjimus. Tai darydami jie pamiršta, kad angelai ir regėjimai buvo svarbi Kristaus įsteigtos Bažnyčios dalis: angelas, paskelbęs Marijai apie Kristaus gimimą; ant atsimainymo kalno Petrą, Jokūbą ir Joną aplankę angelai; Petrą ir Joną iš kalėjimo išvadavęs angelas; Kornelijui kalbėjęs angelas; angelas, Pauliui paskelbęs apie laivui gresiantį pavojų, angelas, aplankęs Joną Apreiškėją; Stepono regėjimas, kuriame jis matė Tėvą ir Sūnų; Jono regėjimas apie paskutines dienas ir daugelis kitų. Turėtume klausti ne „kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia skelbdama apie tariamus angelų apsilankymus ir regėjimus gali būti teisinga Bažnyčia?“ Verčiau turėtume klausti: „Kaip šiandieninės bažnyčios gali skelbtis esančios tikrosios Kristaus Bažnyčios, jei jose nėra angelų apsilankymų ir regėjimų – kaip tai buvo Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje, kaip tai apreikšta Jo projekte?“

Turime ir daug kitų vaisių, kurie sutampa su Kristaus įsteigtos Bažnyčios vaisiais:

Toji bažnyčia buvo misionieriška bažnyčia – apaštalams buvo įsakyta: „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mato 28:19). Šiandien mes turime daugiau nei 80000 misionierių, kurie vykdo tą įsakymą ir neša jo vaisių.

Toje bažnyčioje buvo skatinama laikytis moralės normų – projekte esame mokomi, kad pirmiesiems Kristaus Bažnyčios šventiesiems buvo įsakyta rengtis kukliai ir susilaikyti nuo priešvedybinių santykių. Kiek bažnyčių ne vien moko, bet ir gyvena pagal šiuos moralės standartus?

Kristaus įsteigtoje Bažnyčioje didelis dėmesys buvo skiriamas šeimai. Vyrams buvo įsakyta mylėti savo žmonas ir būti joms ištikimiems (žr. Efeziečiams 5:23–25), vaikams buvo įsakyta klausyti savo tėvų (žr. Efeziečiams 6:1), o vyskupams buvo įsakyta būti gerais savo namų šeimininkais (žr. 1 Timotiejui 3:4–5). Šiandien mūsų Bažnyčia, kaip ir Kristaus įsteigtoji, žinoma kaip bažnyčia, šeimai skirianti pagrindinį dėmesį. Biblijoje rūpestingai surašyti Kristaus Bažnyčios vaisiai idealiai atitinka šiandien esamus sugrąžintoje Kristaus Bažnyčioje.

Kristus įsteigė savo Bažnyčią žemėje, tačiau paskutiniame projekto lape atskleidžiama, kad dieviškas apreiškimas jungė ją su dangum. Be tokios jungties Bažnyčia būtų ne kas kita kaip žmogaus vadovaujama organizacija, kurioje remiamasi samprotavimo galiomis. Pranašas Amosas mokė: „Tikrai Viešpats Dievas nedaro nieko, pirma neapreiškęs savo užmojo savo tarnams pranašams“ (Amoso 3:7). Paulius patvirtino, kad apreiškimas buvo neatsiejama Bažnyčios dalis ir buvo numatyta, kad jis niekada nesiliaus. Štai ką jis apie tai sakė: „Eisiu prie Viešpaties regėjimų ir apreiškimų“ (2 Korintiečiams 12:1; taip pat žr. Apaštalų darbų 1:2).

Nenukrypdama nuo tos esminės doktrinos šiandieninė Kristaus Bažnyčia su dangum susieta nuolatiniu apreiškimu. Bažnyčios pozicija šiuo klausimu aprašyta devintajame tikėjimo teiginyje, jame sakoma: „Mes tikime visa, ką Dievas apreiškė, visa, ką jis šiuo metu apreiškia, ir tikime, kad jis dar apreikš daug didžių ir svarbių dalykų, susijusių su Dievo karalyste.“

Jei šiandien kas nors imtųsi lyginti Kristaus įsteigtos Bažnyčios projektą su visomis pasaulio bažnyčiomis, jis suvoktų, kad kiekvienas punktas, organizacija, mokymas, apeigos, vaisius ir apreiškimas sutaps tik su viena, t. y. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia.

Jei išstudijavęs jos projektą žmogus vis tik atstums šią Bažnyčią, labai tikėtina, kad per studijavimą įgytos žinios neleis jam dėtis prie kitų bažnyčių. Jis bus kaip Petras, kurio Gelbėtojas paklausė: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ (Jono 6:67). Petras atsakė tai, kas turėtų būti išraižyta kiekvienoje širdyje ir saugoma visuose namuose: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius“ (Jono 6:68).

Jei kas nusigręš nuo Bažnyčios, kur jam eiti sužinoti sugrąžintas Šventojoje Giraitėje apreikštas tiesas apie Dievo prigimtį, Evangelijos skelbimą mirusiesiems, tris šlovės laipsnius ir amžinąsias šeimas? Kur jis gaus jį galinčias išgelbėti ir išaukštinti apeigas? Kur jis eis, kad drauge su juo būtų amžinybei užantspauduoti jo žmona ir vaikai? Kur jis kreipsis kunigystės paguodos palaiminimo arba palaiminimo, pagydysiančio jo šeimos narį? Kur jis ras Dievo pranašą? Jis bergždžiai ieškos minėtųjų doktrinų, apeigų, galių ir pranašų, kadangi jos būdingos tik Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčiai.

Jis negali turėti per pranašą Džozefą Smitą sugrąžintų doktrinų ir apeigų nepriimdamas Džozefo Smito ir istorijos, dėl kurios jomis tikime. Tai neatsiejami dalykai. Jie eina ranka rankon. Negalima teigti, kad vaisius geras, o medis blogas. Gelbėtojas seniai mokė šios tiesos: „Geras medis negali duoti blogų vaisių, o netikęs – gerų“ (Mato 7:18). Taigi, jei doktrinos vaisius, apie kurį kalbėjome šį vakarą, yra geras, tai reiškia, kad jį nešantis medis – Džozefas Smitas ir visa istorija, susijusi su tomis apreikštomis tiesomis, – taip pat yra geras. Viena be kito neįmanoma.

Ne taip seniai, visuotinėje konferencijoje vyresnysis B. H. Robertsas kalbėjo apie Džozefo Smito pasiekimus ir tada, kreipdamasis į Džozefo kritikus, tarė: „Pasiekite tą patį! Sakau, pasiekite tai, o jei negalite, ranka užsidenkite burną ir išgirdę jo vardą tylėkite.“ ⁷

Istoriniai ir visuomeniniai žmonių klausimai, tariami prieštaravimai mokslui tėra antraeiliai; svarbiausia yra doktrina, apeigos, kunigystės galia ir kiti Bažnyčios vaisiai, daugelį kurių aptarėme šį vakarą. Kai kas gali sakyti: „Tikiu visu tuo, tačiau kaip atsakyti kritikams į tam tikrus jų klausimus?”

Teisininkas žino, kad kaltintojui pateikus svarbiausio liudytojo liudijimą, kaltinamasis atsiduria sunkiausioje padėtyje. Žmogus, norėsiantis tą akimirką priimti verdiktą, gali nuspręsti, kad kaltinamasis yra kaltas, tačiau teismuose įvyksta įdomus fenomenas. Gynėjas pradeda to paties liudytojo kryžminę apklausą ir dažnai štai kas nutinka: pradėjus kryžminės apklausos spaudimą ima silpnėti užtikrinti liudytojo atsakymai. Taip nepriekaištingai atrodęs liudytojas dabar atskleidžia savo pasakojimo apie įvykius nesutapimus, o gal ir akis badančias klaidas. Atrodęs tvirtas liudytojo pasakojimas su kiekvienu nauju klausimu pradeda skilinėti ir griūti. Liudytojas sugeba susitvarkyti su lengvais jo pusėje esančio kaltintojo klausimais, tačiau kai kita pusė pradeda uždavinėti sunkius klausimus, jis nesugeba atsilaikyti jų inercijai ir tiriančiam pobūdžiui. Baigus kryžminę apklausą liudytojas būna iš esmės diskredituotas. Stebėtojas, kuris anksčiau buvo pasiruošęs „pakarti“ kaltinamąjį, dabar pradeda regėti jį kitoje visiško nekaltumo šviesoje.

Panašiai būna su kai kuriais kritikais, kurie su išankstiniu nusistatymu Bažnyčiai meta klausimus, kurių tikslas nupiešti Bažnyčią kuo baisesnėmis spalvomis. Tačiau klausimai pateikiami abiem pusėms.⁸ Kaltintojo svarbiausi liudytojai nėra apsaugoti nuo kryžminės apklausos, tas pats ir su kiečiausiais Bažnyčios kritikais. Nė vienas sutiktas kritikas negalėjo man duoti patenkinamo atsakymo į šiuos „kryžminės apklausos“ klausimus:

Visų pirma, kaip Džozefas Smitas žinojo, kad reikia sugrąžinti Biblijos doktrinas ir apeigas, tokias kaip doktriną apie priešmirtinį gyvenimą, tikrąją Dievo prigimtį, Evangelijos skelbimą mirusiesiems, krikštą už mirusiuosius ir daugelį kitų šį vakarą aptartų, kai apie tokias doktrinas ir apeigas nebuvo mokoma nei vienoje to laiko bažnyčioje? Kodėl Džozefas Smitas vienintelis jas atrado ir sugrąžino? Net jei jis ir laikomas teologijos genijumi, ar per 1800 metų po Gelbėtojo tarnystės nebuvo tokių pat genijų, galėjusių padaryti tą patį?

Antra, jei ši Bažnyčia nėra Kristaus, tai kodėl ši Bažnyčia turi tuos pačius, kaip ir Kristaus įsteigtos Bažnyčios, vaisius, tokius kaip stebuklai ir Dvasios dovanos, dabartinis apreiškimas ir apaštalų bei pranašų, angelų apsilankymus ir vizijas, sveikai gyvenančius ir moralės normų besilaikančius žmones, misionierišką darbą propaguojančius žmones ir žmones, kuriems taip rūpi šeima? Ar Gelbėtojas nemokė, kaip patikrinti tiesą? – „Jūs pažinsite juos iš vaisių“ (Mato 7:20).

Kryžminėje apklausoje galima užduoti daug daugiau klausimų. Tačiau keletas klausimų pranoksta visus kitus – jie suformuoja svarbiausią klausimo esmę. Tikrai, ieškant tiesos tam tikri klausimai daug svarbesni už kitus. Jei sužinojote, kad Džozefas Smitas sugrąžino biblinius mokymus ir apeigas, apie kurias jau buvo minėta, jei sužinojote, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia turi tuos pačius vaisius kaip ir Kristaus įsteigta Bažnyčia, arba jei sužinojote apie dievišką Mormono Knygos prigimtį, tada žinote, kad Džozefas Smitas yra pranašas. O jei Džozefas Smitas yra pranašas, tai šita Bažnyčia yra vienintelė tikroji ir gyva Bažnyčia ant visos žemės veido. Nuo tos akimirkos visi kiti klausimai tampa ne tokie svarbūs. Tai prilygsta aukščiausiojo teismo sprendimui. Visi žemesnių teismų sprendimai, prieštaraujantys priimtam aukščiausiojo teismo, tampa nereikšmingi. Taip ir visi kritikų klausimai, kad ir kokie gilūs, sunkūs ar įdomūs bebūtų, tiesos apibrėžime tampa nereikšmingi. Kodėl? Todėl, kad jau atsakėte į svarbiausius klausimus, t. y. esminius, visa aprėpiančius klausimus, kurie iš esmės remia tiesos pažinimą.

Gana pasakyti, kad galiu susitaikyti su žmogiškais netobulumais net ir Dievo pranašų tarpe – didelė tikimybė, kad mirtingieji jų turės. Galiu susitaikyti su tariamais moksliniais atradimais, prieštaraujančiais Mormono Knygai; su laiku viskas bus ištaisyta. Galiu susitaikyti su kai kuriomis istorinėmis anomalijomis; jos nėra esminės absoliučios tiesos kontekste. Tačiau negaliu gyventi be doktrininių tiesų ar apeigų, sugrąžintų per Džozefą Smitą, negaliu gyventi be Dievo kunigystės, laiminančios šeimas, negaliu gyventi nežinodamas, ar mano žmona ir vaikai yra užantspauduoti su manimi amžinybei. Turime apsispręsti, ar galime gyventi nežinodami atsakymų į kelis klausimus, tačiau tikrai žinodami daugybę doktrinų ir pažinodami Dievo galią. Man, tikiuosi kad ir jums, pasirinkimas yra paprastas ir racionalus.

Liudiju, kad Bažnyčia, kuriai vieną dieną pirmininkausite, vadinama Kristaus vardu dėl to, kad joje yra Jo dieviška patvirtinta organizacija, Jo mokymai, Jo apeigos, Jo galios, Jo vaisiai ir Jo nuolatinis apreiškimas – visa, apie ką kalbama ir Jo dieviškame projekte. Stenkimės dvasinėmis akimis matyti šiandieninės sugrąžintos Kristaus Bažnyčios sutapimus su projektu. Tai yra vienas Dievo didžiausių liudijimų. Apie tai liudiju ir to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.

© 2014 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Originalas anglų kalba patvirtintas: 9/13. Vertimas patvirtintas: 9/13. What Is the Blueprint of Christ’s Church? vertimas. Lithuanian. PD50051805 156