Savo gyvybės išgelbėjimas

Vyresnysis D. Todas Kristofersonas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

BŠS dvasinė valandėlė jauniems suaugusiesiems • 2014 m. rugsėjo mėn. 14 d. • Brigamo Jango universitetas

Jėzus kartu su Savo apaštalais būdamas Pilypo Cezarėjoje, uždavė jiems klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“¹ Petras su pagarbia iškalba ir galia atsakė: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“² Man malonu skaityti šiuos žodžius; man malonu juos ištarti. Tačiau netrukus po šio švento įvykio Jėzus kalbėjo Savo apaštalams apie artėjančią Savo mirtį ir prisikėlimą, o tuomet Petras Jam paprieštaravo. Petrą griežtai subarė dėl to, kad nesuprato, arba mąsto „ne Dievo, o žmonių mintimis“³. Po to Jėzus „parod[ė] dar didesnę meilę tam, kurį [pabarė]“⁴ ir, būdamas tobulas pavyzdys, švelniai paaiškino Petrui ir jo broliams, kaip reikia imti savo kryžių ir prarasti savo gyvybę, kad atrastų apstų ir amžiną gyvenimą. Pažiūrėkime, kaip šis įvykis vaizduojamas viename iš bažnytinių vaizdo įrašų:

Jėzus: Reikia, kad Žmogaus Sūnus daug kentėtų, būtų seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestas, nužudytas ir po trijų dienų prisikeltų.

Petras: Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!

Jėzus: Eik šalin, šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi. Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras; o kas pražudo gyvybę dėl manęs, tas ją atras. Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo gyvybei?! Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę? Juk Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus.⁵

Noriu jums kalbėti apie, rodos, paradoksalų Viešpaties teiginį, kad „kas išsaugo savo gyvybę, praras ją, o kas praranda savo gyvybę dėl manęs, atras ją“⁶. Tai moko apie galingą ir daug aprėpiančią doktriną, kurią turime suprasti ir taikyti.

Įžvalgus profesorius iškėlė tokią mintį: „Jei dangus aukščiau už žemę, tai Dievo darbas jūsų gyvenime yra svarbesnis už siužetą, kurį norėtumėte, kad parodytų gyvenimas. Jo gyvenimas svarbesnis už jūsų planus, tikslus ir baimes. Kad išgelbėtumėte savo gyvybę, turite pastumti į šalį savo siužetą ir kiekvieną minutę, kiekvieną dieną grąžinti savo gyvenimą Jam.“⁷

Kuo daugiau apie tai mąstau, tuo labiau stebiuosi, kaip nuosekliai Jėzus atidavė savo gyvybę Tėvui ir kaip tobulai atidavė gyvenimą Tėvui savo gyvybe ir mirtimi. Tai yra visiškai priešinga Šėtono požiūriui ir būdui, kuris yra plačiai paplitęs šiuolaikiniame egocentriškame pasaulyje. Ikižemiškose tarybose savanoriškai siūlydamasis įvykdyti Gelbėtojo vaidmenį Tėvo dieviškajame plane Jėzus tarė: „Tėve, tebus tavo valia, ir šlovė tebus tavo per amžius.“⁸ Kita vertus Liuciferis pareiškė: „Štai čia aš, siųsk mane, aš būsiu tavo sūnus ir išpirksiu visą žmoniją, tad nė viena siela nepražus; ir aš tikrai tai padarysiu; todėl duok man savo garbę.“⁹

Kristaus įsakymas sekti Juo yra įsakymas dar kartą atsisakyti šėtoniško modelio ir prarasti savo gyvenimą dėl tikrojo gyvenimo, tikrojo gyvenimo, gyvenimo, vedančio link celestialinės karalystės, kurią Dievas numatė kiekvienam iš mūsų. Toks gyvenimas palaimins kiekvieną, prie kurio prisiliesime, ir padarys mus šventaisiais. Su mūsų dabartine ribota rega ir sąmone, tai gyvenimas, viršijantis mūsų suvokimą. Iš tiesų, „ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kas jį myli.“¹⁰

Gaila, kad neišliko daugiau pokalbių tarp Jėzaus ir Jo mokinių. Būtų naudinga turėti papildomos informacijos, ką praktikoje reiškia prarasti savo gyvybę Jo labui ir taip ją atrasti. Bet apgalvojęs suvokiau, kad Jėzaus išsakyti komentarai prieš ir po šio teiginio, suteikia naudingų pamokymų. Aptarkime tris tokius susijusius teiginius.

Teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių

Pirmasis Viešpaties teiginys buvo pasakytas prieš pat pasakant tokius žodžius: „Kas nori išgelbėti savo gyvybę, tas ją praras.“¹¹ Kaip konspektyviai parašyta ir kitose Evangelijose, Jėzus sakė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“¹² Lukas prideda žodį kasdien – „teneša kasdien savo kryžių“¹³. Džozefo Smito vertimo Mato skyriuje šis teiginys plačiau aprašomas pagal Viešpaties paaiškinimą, ką reiškia nešti savo kryžių: „Ir dabar, žmogau, paimti savo kryžių reiškia atsisakyti visos bedievystės ir kiekvieno pasaulietiško geidulio bei laikytis mano įsakymų.“¹⁴

Tai dera su Jokūbo teiginiu: „Tyras ir nesuteptas pamaldumas Dievo, mūsų Tėvo, akyse yra rūpintis našlaičiais ir našlėmis jų sielvarte ir sergėti save nesuterštą šiuo pasauliu.“¹⁵ Tai reiškia, gyventi kasdien vengiant visko nešvaraus ir tuo pat metu tvirtai laikantis dviejų svarbiausių įsakymų: mylėti Dievą ir artimą, kurie yra pamatas visiems kitiems įsakymams.¹⁶ Todėl vienas iš elementų atsisakant savo gyvenimo dėl didingesnio gyvenimo, kurį mums numatė Viešpats, yra kasdien nešti Jo kryžių.

Kas išpažins mane, tą ir aš išpažinsiu savo Tėvo akivaizdoje.

Antrasis susijęs teiginys moko, kad atrasti gyvybę ją prarandant Jo ir Evangelijos labui reiškia būti Kristaus mokiniais atvirai ir viešai. „Jei kas gėdisi manęs ir mano žodžių šios neištikimos ir nuodėmingos kartos akivaizdoje, to gėdysis ir Žmogaus Sūnus, atėjęs savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“¹⁷

Kitoje Mato knygos vietoje randame panašų teiginį:

„Kas išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.

O kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje.“¹⁸

Prarasti gyvybę išpažįstant Kristų turi ir vieną akivaizdžią bei gana rimtą reikšmę, t. y. prarasti ją tikrąja to žodžio prasme, fiziškai, išlaikant ir ginant savo tikėjimą Juo. Mes įpratome susidaryti nuomonę apie šį kraštutinį reikalavimą pritaikydami praeities istoriją, kai skaitome apie žmogžudystes dėl tikėjimo, įskaitant gilios senovės Apaštalus. Tačiau dabar matome, kad tai, kas vyko senovėje, vyksta dabar. Naujienos iš Irako ir Sirijos pastaruosius keletą mėnesių praneša apie šimtus krikščionių ir kitas mažumas, kurie išvaromi iš namų arba žudomi islamo ekstremistų. Teroristai reikalauja, kad šie krikščionys atsiverstų į jų islamo atšaką arba paliktų savo kaimus, arba mirtų. Krikščionys neišsižada To, kurį garbina, todėl daugelis pabėgo, o kai kurie buvo nužudyti.¹⁹ Be abejo, tokios sielos bus tarp tų, kurių atėjus dienai Gelbėtojui nebus gėda išpažinti savo Tėvo akivaizdoje. Mes nežinome, kas mūsų laukia ateityje, bet aš tikiu, kad jei bet kuriam iš mūsų tektų rinktis, ar tiesiogine prasme prarasti gyvybę dėl Mokytojo, mes pademonstruotume tokią pačią drąsą ir ištikimybę.

Dažniau pasitaikantis (ir kartais dar sunkesnis) būdas, kaip taikyti Gelbėtojo mokymą, yra susijęs su tuo, kaip gyvename diena iš dienos. Tai yra mūsų pasakomi žodžiai ir mūsų rodomas pavyzdys. Mūsų gyvenimas turėtų būti išpažintis Kristui, o mūsų žodžiai turėtų liudyti apie mūsų tikėjimą ir pasišventimą Jam. Šis liudijimas privalo būti tvirtai ginamas susidūrus su patyčiomis, diskriminacija ar šmeižtu nuo tų, kurie priešinasi Jam, kaip Viešpats sakė, šioje svetimaujančioje ir nuodėmingoje kartoje.²⁰

Kartą Viešpats nuostabiai pasakė apie ištikimybę Jam:

„Nemanykite, jog aš atėjau nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo.

Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą.

Žmogaus namiškiai taps jam priešais.

Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, nevertas manęs.

Kas neima savo kryžiaus ir neseka paskui mane, nevertas manęs.“²¹

Pasakymas, kad Jis atėjo nešti ne ramybės, o kalavijo, iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti prieštaraujantis Raštuose apibūdinamam Kristui, kuris vadinamas „Ramybės kunigaikščiu”²², ir pareiškimui, kuris paskelbtas Jo gimimo metu: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“²³, arba kitai gerai žinomai Raštų eilutei: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę.“²⁴ „Tai tiesa, kad Kristus atėjo atnešti taiką – taiką tarp tikinčiojo ir Dievo ir taiką tarp žmonių. Ir visgi neišvengiamas Kristaus atėjimo rezultatas yra konfliktas – tarp Kristaus ir Antikristo, tarp šviesos ir tamsos, tarp Kristaus vaikų ir velnio vaikų. Toks konfliktas gali atsirasti net tarp tos pačios šeimos narių.“²⁵

Aš esu įsitikinęs, kad kai kurie iš šio vakaro pasaulinės auditorijos asmeniškai patyrėte tai, ką Viešpats išsakė šiose eilutėse. Jums priėmus Jėzaus Kristaus Evangeliją ir sudarius su Juo sandorą, jus atstūmė ir išsižadėjo jūsų tėvas ir motina, broliai ir seserys. Jūsų neeilinė Kristaus meilė pareikalavo paaukoti jums brangius santykius bei išlieti daugybę ašarų. Ir visgi jūsų meilė nenusilpo, jūs tvirtai nešate kryžių, parodydami, kad nesigėdijate Dievo Sūnaus.

Maždaug prieš trejus metus vienas bažnyčios narys padovanojo Mormono Knygos egzempliorių savo draugui menonitui, gyvenančiam Ohajuje.Draugas, pradėjęs skaityti knygą, negalėjo jos užversti. Kitas tris dienas jis nenorėjo nieko kito – tik skaityti Mormono Knygą. Jis kartu su savo žmona pasikrikštijo, o po kelių mėnesių net trys menonitų poros tapo atsivertusiaisiais ir Bažnyčios nariais.Šios trys šeimos nusprendė pasilikti savo bendruomenėje ir toliau praktikuoti menonitų gyvenseną, net ir palikę menonitų tikėjimą. Tačiau jų kaimynų, su kuriais palaikė labai glaudžius santykius, akyse jie tapo atstumtieji. Būti atstumtuoju reiškia, kad kiti menonitų bendruomenės nariai su tavimi nekalbės, nedirbs, neturės jokių reikalų ir niekaip nebendradarbiaus. Tai liečia ne tik draugus, bet ir šeimos narius – brolius ir seseris, tėvus ir senelius.

Iš pradžių šie menonitų šventieji pasijuto labai vieniši ir izoliuoti, nes dėl krikšto ir narystės Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje net jų vaikai buvo atstumti ir pašalinti iš menonitams skirtų mokyklų. Jų vaikus atstūmė seneliai, pusbroliai ir artimi kaimynai. Net kai kurie šių menonitų šeimų vyresni vaikai, kurie nepriėmė Evangelijos nesikalba, nebendradarbiauja ir net nepripažįsta savo tėvų. Šioms šeimoms buvo sunku ištverti tokias socialines ir finansines atstūmimo pasekmes, bet jiems pavyko.

Jų tikėjimas išliko stiprus. Atstumtųjų negandos ir priešinimasis padarė juos tvirtus ir nepajudinamus. Praėjus metams po jų krikšto, šeimos buvo užantspauduotos šventykloje ir toliau kiekvieną savaitę ištikimai lankosi šventykloje. Atlikę apeigas ir įžengę į sandoras, kurių laikosi, jie įgijo stiprybės. Jie visi aktyvūs savo Bažnyčios grupėje ir tęsia paiešką būdų, kaip per gerus poelgius ir tarnystę pasidalinti Evangelijos šviesa ir žiniomis su savo šeimomis ir artimaisiais bei bendruomene.

Tiesa, kad prisijungimo prie Jėzaus Kristaus Bažnyčios kaina gali būti labai didelė, tačiau patarimas iškelti Kristų virš viso kito, net mūsų artimiausių šeimos narių, taikomas ir tiems, kurie galbūt gimė sandoroje. Daugelis mūsų tapome Bažnyčios nariais nesusidūrę su pasipriešinimu, galbūt dar vaikystėje. Mes galime susidurti su iššūkiu išlikti ištikimiems Gelbėtojui ir Jo Bažnyčiai akyse tėvų, sutuoktinio giminių, brolių ar seserų, ar net vaikų, kurių elgesys, įsitikinimai ar pasirinkimai neleidžia jums palaikyti tiek Jį, tiek juos. Tai nėra meilės klausimas. Mes galime ir privalome mylėti vienas kitą, kaip Jėzus myli mus. Jis sakė: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus.“²⁶ Tačiau Viešpats mums primena: „Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane, nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane, nevertas manęs.“²⁷ Tad nors šeimos meilė nenutrūksta, santykiai gali nutrūkti ir priklausomai nuo aplinkybių kartais net parama ir tolerancija sustabdoma mūsų aukštesnės meilės labui.

Tikrovėje geriausias būdas padėti tiems, kuriuos mylime, arba geriausias būdas juos mylėti, yra nesiliauti Gelbėtoją laikyti pirmoje vietoje. Jei mes nutraukiame saitus su Viešpačiu simpatizuodami artimiesiems, kurie kenčia ar sielvartauja, mes netenkame priemonių, kuriomis galėtume jiems padėti. Tačiau mes turime galimybę tiek gauti, tiek suteikti dievišką pagalbą, jei tvirtai tikime Kristumi. Jei (arba tikriausiai turėčiau sakyti kada) ateis metas, kai mylimas šeimos narys, netekęs vilties, panorės kreiptis į vienintelį tikrą ir nesibaigiantį pagalbos šaltinį, jis arba ji žinos, kuo pasikliauti kaip vedliu ir bendražygiu. Tuo tarpu, padedami Šventosios Dvasios dovanos, galime tvirtai tarnauti, kad apmalšintume netinkamų pasirinkimų skausmą ir sutvarstytume žaizdas tiek, kiek mums leidžiama. Kitu atveju mes nepadedame nei tiems, kuriuos mylime, nei sau.

O kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?

Trečias veiksnys prarandant savo gyvybę Viešpaties labui, kurį norėčiau paminėti, yra aprašomas tokiais Viešpaties žodžiais:

„Tas, kuris praras savo gyvybę šiame pasaulyje mano labui, tas atras ją ateinančiame pasaulyje.

Todėl išsižadėkite pasaulio ir išgelbėkite savo sielas; kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet prarasti savo sielą? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo gyvybę?!“²⁸

Džozefo Smito vertime rašoma: „Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, bet nepriimtų to, kurį įšventinto Dievas, ir prarastų savo paties sielą, ir taptų atstumtuoju?“²⁹

Akivaizdu, kad pasaulio išsižadėjimas vardan to, kad priimtume tą, kurį įšventino Dievas, švelniai tariant prieštarauja šiandieninei kultūrai. Prioritetai ir norai, kuriuos dažniausiai matome aplink save (o kartais ir savyje) yra labai savanaudiški: troškimas būti pripažintam; aršūs reikalavimai gerbti kažkieno teises (įskaitant tariamą teisę niekada nebūti įžeistam); nepasotinamas pinigų, daiktų ir galios troškimas; manymas, kad mums priklauso patogumų ir malonumų kupinas gyvenimas; tikslas sumažinti atsakomybę ir išvis vengti bet kokios aukos kito žmogaus labui – visa tai tik keletas pavyzdžių.

Tai nereiškia, kad neturėtume siekti sėkmės ar pranokti savo teisius siekius įgydami išsilavinimą ir dirbdami gerbiamą darbą. Šių metų pradžioje Džedas Rubenfyldas ir Eimi Chua, kurie yra sutuoktiniai profesoriai Jeilio teisės mokykloje, išleido knygą pavadinimu The Triple Package: How Three Unlikely Traits Explain the Rise and Fall of Cultural Groups in America. Jie rašo, kad kai kurioms grupėms Amerikoje sekasi geriau nei kitoms, sprendžiant pagal tris kultūrines savybes, kurios, pasak knygos, suteikia toms grupėms pranašumo. Chua ir Rubenfyldas išskiria mormonus, žydus, azijiečius, Vakarų Afrikos imigrantus, Amerikos indėnus ir Kubos amerikiečius, kurie šiandieninėje Amerikoje sudaro grupes, turinčias tokius pranašumus.³⁰

Palyginę šias grupes su likusia Amerikos visuomene tokiose srityse kaip „pajamos, akademiniai pasiekimai, kolektyvinė lyderystė, profesiniai pasiekimai ir kiti įprastiniai rodikliai“, Chua ir Rubenfyldas teigė:

„Jei šiandien yra viena grupė JAV, kuri akivaizdžiai išsiskiria savo įprastine sėkme, tai mormonai.[…]

Protestantai sudaro maždaug 51 procentą JAV gyventojų, o Amerikoje gyvenantys 5–6 milijonai mormonų iš viso sudaro tik 1,7 procento gyventojų. Ir visgi stulbinantis jų skaičius pasiekė Amerikos korporacinių ir politinių sferų viršūnėles.“³¹

Žinoma, tokie pasiekimai nusipelno liaupsių, tačiau, jei kalbame apie savo gyvybės išgelbėjimą, turime visada atminti, kad tokie pasiekimai nėra galutinis tikslas, o tik priemonės pasiekti aukštesnį tikslą. Tikėdami Kristumi turime žvelgti į politinę, verslo, akademinę ar panašią sėkmę ne kaip į tai, kas mus nusako, o kaip į galimybę tarnauti Dievui ir artimui – pradedant namais ir baigiant pasaulio tolimiausiais kraštais. Asmeninis vystymasis yra vertingas, nes padeda vystytis į Kristų panašiam charakteriui. Matuodami sėkmę mes pripažįstame gilią tiesą, kuri yra pagrindas viskam kitam, – mūsų gyvenimas priklauso Dievui, mūsų Dangiškajam Tėvui, ir Jėzui Kristui, mūsų Išpirkėjui. Sėkmė reiškia gyvenimą darnoje su Jų valia.

Palygindamas narcizišką gyvenimą, Prezidentas Spenseris V. Kimbolas paprastai išsireiškė apie geresnį kelią:

„Tarnystė kitiems suteikia šiam gyvenimui prasmės ir saldumo, kol mes ruošiamės gyventi geresniame pasaulyje.[…] Kai tarnaujame savo artimui, mes ne tik padedame jam, bet ir pažvelgiame į savo problemas iš naujos perspektyvos. Kai mes daugiau rūpinamės kitais, mums lieka mažiau laiko sielotis dėl savęs! Tarp tarnystės stebuklo yra ir Jėzaus Kristaus pažadas, kad kas praranda savo gyvybę, tas atras ją! [Žr. Mato 10:39.]

„Mes ne tik „randame“ save, kalbant apie pripažinimą dieviško vadovavimo savo gyvenime, bet taip pat, kuo daugiau tarnaujame savo artimam deramais būdais, tuo didesnė mūsų siela. Mes tampame realesni, kai tarnaujame kitiems: iš tiesų kur kas lengviau „atrasti“ save, kai yra daug daugiau ko ieškoti!“³²

Pavyzdžiai, kaip prarandama gyvybė Kristuje ir Jo Evangelijoje

Leiskite baigti keliais pavyzdžiais, ką reiškia kasdieniniame gyvenime prarasti gyvybę Kristuje ir Jo Evangelijoje ir tokiu būdu atrasti tikrąjį (ir galiausiai amžinąjį) gyvenimą.

Tuo metu, kai netoli Reksburgo sugriuvo neseniai baigta statyti Tetono užtvanka, Prezidentas Henris B. Airingas 1976 metais buvo Riks koledžo, dabartinio Brigamo Jango universiteto Aidahe, prezidentas. „Trijų šimtų milijonų kubinių metrų vandens srautas riaumodamas tekėjo link Reksburgo šešiasdešimt penkių kilometrų per valandą greičiu ir naikino viską savo kelyje.“³³ Daugelis bendruomenės narių didvyriškai sureagavo ir padėjo kitiems, nors jų pačių namai ir daiktai buvo sunaikinti potvynio. Tačiau keletas apleido net savo artimuosius ir paliko juos gelbėtis vienus.

Prezidentas Airingas, kuris pats prisidėjo prie gelbėjimo darbų organizavimo, norėjo sužinoti, kas nulėmė „skirtumą tarp didvyriško kai kurių reagavimo… ir kitų išdavystės. […] Jis atliko mažą, tačiau moksliškai prasmingą tyrimą. „Mums pavyko išsiaiškinti tik vieną dalyką, – vėliau jis sakė mokyklą baigiantiems abiturientams. –

Didvyriai buvo tie žmonės, kurie visada atsimindavo ir laikydavosi mažiausių ir kasdieninių pažadų… pažado susitvarkyti po Bažnyčioje organizuotų pietų arba padėti dirbti kaimynui šeštadienį.

Žmonės, kurie apleido savo šeimas, kai buvo sunku, dažnai apleisdavo savo pareigas ir kai nebuvo taip sunku. Jie buvo įpratę nesilaikyti duoto žodžio atlikti mažus dalykus, kai jų auka nebuvo didelė ir padaryti tai, ką pažadėjo, buvo nesunku. Kai reikėjo sumokėti didelę kainą, jie buvo nepajėgūs tai padaryti.“³⁴

Kartu su seserimi Kristoferson turėjome draugę, su kuria susipažinome teisės mokykloje, mūsų apylinkės Durhame, Šiaurės Karolinoje, narę. Ji kartu su savo vyru ir mažyčiais vaikeliais buvo ideali pora. Ji buvo palaiminta protu, išvaizda ir maloniu būdu. Visi ja žavėjosi ir mėgavosi jos draugija. Tačiau po 25 metų, kai buvo tik keturiasdešimties, ją užpuolė agresyvus ir nepagydomas skrandžio vėžys, kuris tuoj pat išsikerojo į kepenis ir plaučius. Nepaisant patirto sukrėtimo ir skausmo, artėjant jos gyvenimo pabaigai, ji savo šeimai ir draugams, kuriuos su apmaudu turėjo palikti, parašė tokius žodžius: [Dievo] planas yra dieviškas ir įgyvendinamas tiksliai, kaip Jis jį numatė. Kadangi buvau išrinkta grumtis su šiuo išbandymu, žinau, kad tai turi įvykti mano didingiausio gėrio ir džiaugsmo labui. Jau dabar mane užlieja dvasinės palaimos ir artėjant pabaigai jaučiu, kad aš patirsiu viską, kas būtina pasiruošti susitikti su Gelbėtoju. Jo galia yra žemėje. Tai ne klaida.[…] Dabar yra daug sunkių išbandymų. Visi, rodos, grumiasi su savais išbandymais. Kreipkitės į Viešpatį ir sulaukite Jo pagalbos. Susitaikykite su tuo, ką turite, ir jūsų skausmas bus pašalintas, ateis ramybė.“

Viena jauna suaugusi sesuo nusprendė tarnauti nuolatinėje misijoje po to, kai įgijo bakalauro ir magistro laipsnius ir atliko prestižinę stažuotę pagal studijų programas tiek namie, tiek užsienyje. Ji išsiugdė gebėjimą užmegzti ryšį ir sutarti su įvairių religinių ar politinių pažiūrų ir įvairių tautybių žmonėmis. Ji nerimavo, kad kasdienis misionieriaus kortelės nešiojimas bus identifikatorius, kuris gali trukdyti jos išskirtiniam gebėjimui užmegzti kontaktą. Vos po kelių savaičių misijoje ji parašė laišką namiškiams, kuriame aprašė paprastą, bet prasmingą nutikimą: „Kartu su seserimi Ly tepalu įtrynėme senolės artrito išvargintas rankas – kiekviena paėmėme po vieną senolės ranką, kol sėdėjome jos svečių kambaryje. Ji nenorėjo klausyti jokios žinios, tačiau leido mums dainuoti, nes jai labai patiko mūsų dainavimas. Ačiū tau, juoda misionieriaus kortele, už suteiktą leidimą įgyti intymių patyrimų su nepažįstamais žmonėmis.“

Pranašas Džozefas Smitas per savo patirtas kančias išmoko prarasti savo gyvybę tarnystėje savo Mokytojui ir Draugui. Kartą jis yra pasakęs: „Aš įsivedžiau tokią taisyklę: Kai Viešpats įsako, daryk tai.“³⁵ Manau, visi būtume patenkinti, jei savo ištikimybe galėtume prilygti broliui Džozefui. Net tada, kai jis mėnesius kentėjo Liberčio kalėjime, Misūrio valstijoje, kur patyrė fizines kančias ir tikriausiai dar didesnį emocinį ir dvasinį skausmą, dėl to, kad negalėjo padėti savo mylimai žmonai, savo vaikams ir šventiesiems, išgyvenantiems smurtą ir persekiojimus. Jo apreiškimų ir vadovavimo vedami jie atkeliavo į Misūrį statyti Sionę, o dabar, žiemos metu, buvo ginami iš savo namų per visą valstiją. Nepaisant visko, būdamas tokiose kalėjimo sąlygose, jis parašė įkvėptą ilgą laišką Bažnyčiai, elegantiškiausią ir labiausiai pakylėjančią prozą, kurios dalys dabar yra Doktrinos ir Sandorų 121, 122 ir 123 skyriai, užbaigiami tokiais žodžiais: „džiugiai darykime visa, kas mūsų galioje; ir tada galime stovėti ramūs, visiškai tikri, kad pamatysime Dievo išgelbėjimą ir kad jo ranka bus apreikšta.“³⁶

Žinoma, didžiausias pavyzdys, kaip atiduodama gyvybė, yra šis: „Mano Tėve, jei ši taurė negali praeiti mano negerta, tebūnie tavo valia!“³⁷Paaukodamas savo gyvybę Kristus ne tik išgelbėjo savo gyvybę – Jis išgelbėjo visų mūsų gyvybes. Jis suteikė mums galimybę iškeisti į amžinąjį gyvenimą tai, kas galiausiai virstų bereikšmiu gyvenimu.

Liudijimas

Gelbėtojo gyvenimo šūkis buvo toks: „visuomet darau, kas [Tėvui] patinka“³⁸, meldžiu, kad jis taptų jūsų gyvenimo šūkiu. Jei taip padarysite, jūs išgelbėsite savo gyvybę.

Mano brangūs jaunieji draugai, noriai stenkitės ir pasiekite, kad Jo valia būtų aukščiau visko. Išmokite norėti to, ko nori Jis. Išpažinkite ir pripažinkite Jį kiekviename savo gyvenimo žingsnyje. Nesigėdykite Kristaus ir Jo Evangelijos ir būkite pasirengę dėl Jo paaukoti jums brangius dalykus, brangius santykius ir net save. Bet kol esate gyvi, tegul jūsų gyvenimas tampa atnaša. Paimkite kasdien Jo kryžių paklusnumu ir tarnyste. Tai yra mūsų tikėjimo prasmė ir vaisiai. Jėzaus Kristaus vardu, amen.