Garbė Dievui
Vyresnysis Ronaldas A. Resbandas
Septyniasdešimties prezidentūros narys
Linksmų Šventų Kalėdų, mano brangūs broliai ir seserys. Dėkoju Pirmajai Prezidentūrai už šią ypatingą galimybę pasidalinti savo mintimis apie šventų Kalėdų metą ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus gimimą.
Man niekada nepabosta Kalėdų žinia, kuri prasideda nuo kūdikėlio Jėzaus gimimo Judėjos Betliejuje.
Izaijas kalbėjo apie šį įvykį dar prieš 700 metų: „Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis.“1
Karalius Benjaminas pranašavo: „Jis bus vadinamas Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi, dangaus ir žemės Tėvu, Kūrėju visų dalykų nuo pradžios; ir jo motina bus vadinama Marija.“2
Pranašas Nefis išgirdo balsą, sakantį: „Rytoj aš ateisiu į pasaulį.“3
Kitą dieną, kitapus vandenyno, gimė kūdikėlis Kristus. Be abejonės, Jo mama Marija su nuostaba žvelgė į savo naujagimį sūnų, Tėvo Viengimį kūne.
Lukas pasakojo, kad Betliejų supančių kalvų laukuose nakvojo piemenys.4 Jie nebuvo įprasti piemenys. Jie buvo „teisūs ir šventi“ vyrai, kurie tapo kūdikėlio Kristaus gimimo liudytojais.5
„Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando,
bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai.
Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“
Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama:
„Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė jo mylimiems žmonėms!“6
Įsivaizduokite tą įvykį Judėjoje – dangų nutvieskė ryški stebuklingos žvaigždės šviesa, ir pasigirdo, kaip dangaus choras švenčia šį nepakartojamą įvykį. Po to piemenys „nusiskubino“7 pažiūrėti į ėdžiose gulintį kūdikėlį. Vėliau jie „apsakė“8, ką buvo matę.
Kiekvienais metais per Kalėdas mes prisidedame prie piemenų liudijimo, kad Jėzus Kristus, tiesioginis gyvojo Dievo Sūnus, atvyko į žemės pakraštį, kurį mes vadiname Šventąja Žeme.
Piemenys tyliai priėjo prie ėdžių pagarbinti karalių Karaliaus. Kaip mes Jį garbinsime per šias šventes? Nepaliaujamai apsipirkinėdami? Be atodūsio dekoruodami savo namus? Ar taip pagerbsime mūsų Gelbėtoją? O gal atnešime ramybę į nerimastingas širdis, būsime malonūs ir paslaugūs tiems, kuriems reikia dieviškos pagalbos, ir garbinsime Dievą vykdydami Jo valią? Jėzus aiškiai pasakė: „Ateik ir sek paskui mane!“9
Jėzaus Kristaus Evangelija, sugrąžinta per pranašą Džozefą Smitą, palietė pasaulio tikinčiuosius. Aš pats tapau liudininku stipraus tikėjimo tų, kurie noriai priėmė Jo žodį nuo jūros salų iki milžiniškos Rusijos.
Kai kurie iš mūsų protėvių buvo tarp pirmųjų šventųjų, kurie susirinko Sionėje. Viena moteris, vardu Hana Last Kornabi, apsigyveno Jutoje, Speniš Forko mieste. Tais sunkiais laikais per Kalėdas buvo dovanojamas brangus apelsinas, išdrožinėtas žaisliukas arba tiesiog skudurinė lėlė. Ir taip buvo ne visada. 1856 m. gruodžio 25 d. Hana rašė:
„Atėjo Kalėdų vakaras, ir mano brangūs vaikučiai su vaikišku tikėjimu pakabino savo kojines vildamiesi, kad galbūt jos bus pilnos. Su užslėptu skausmu širdyje aš patikinau juos, kad jie nebus pamiršti, ir jie užmigo džiaugsmingai nekantraudami sulaukti ryto.
Neturėdama nei kruopelytės nieko saldaus nežinojau, ką daryti. Jų negalima buvo nuvilti. Tada prisiminiau apie namuose buvusį moliūgą, kurį aš išviriau ir iš nusunkto nuoviro pasigaminau saldų sirupą. Su šiuo sirupu ir truputėliu prieskonių pagaminau tešlą imbieriniams meduoliams, supjausčiau ją įvairiomis formomis ir iškepiau keptuvėje (nes neturėjau krosnies). Po to užpildžiau jų kojines imbieriniais meduoliukais ir taip pamaloninau ne mažiau, nei būčiau pamaloninusi parūpindama pačių geidžiamiausių saldumynų.“10
Šiame pasakojime matau moterį, kuri dirba naktimis ir net neturi krosnies palengvinti savo buitį. Nepaisant to, ji pasiryžo nudžiuginti savo vaikus, sustiprinti jų tikėjimą ir pasakyti savo namuose: „Kaip gerai! Kaip gerai!“11 Argi tai nėra Kalėdų žinia?
Prezidentas Monsonas mokė: „Mūsų progos tarnauti išties beribės, tačiau jos nesitęsia amžinai. Yra dar nenudžiugintų širdžių, neištartų švelnių žodžių ir dar nepadovanotų dovanų.“12
Kai mes darbuojamės darniai su Viešpačiu – vykdydami Jo valią, įkvėpdami aplinkinius – mes liudijame, kad Jis gyvas ir kad Jis myli mus nepaisant mūsų laikinų iššūkių.
Kita Bažnyčios istorijoje nuostabi siela yra atsivertusysis škotas vardu Džonas Menzis Makfarleinas. Jis prisijungė prie Bažnyčios kartu su našle motina ir broliu. Visi trys jie keliavo į Solt Leiką 1852 metais. Tuomet jis buvo aštuoniolikos metų. Bėgant metams jis tapo matininku, statybininku, net apygardos teisėju, tačiau muzika buvo tai, kas jį garsino.
Sider Sityje jis įkūrė pirmąjį chorą, su kuriuo apkeliavo visą pietinę Jutą. Po pasirodymo Seint Džiordžo mieste vyresnysis Erastus Snou, tuometinis apaštalas ir kolonijos vadovas, paragino jį atsikraustyti į pietinės Jutos bendruomenę, kartu atsivežti savo šeimą ir muziką.
1869-ieji buvo labai sunkus laikas. Vyresnysis Snou paprašė brolio Makfarleino paruošti Kalėdinį pasirodymą, kuris pakylėtų žmonių dvasią. Brolis Makfarleinas sumanė sukurti šiam renginiui naują muzikinį kūrinį. Kad ir kaip besistengė ką nors sukurti, jam nesisekė. Jis vėl ir vėl meldė įkvėpimo. Tada vieną naktį jis pažadinęs savo žmoną sušuko: „Aš žinau žodžius dainai, manau turiu ir muziką.“ Jis nuskubėjo prie nedidelės turėtos fisharmonijos ir pradėjo groti melodiją tuo pat metu užrašinėdamas natas. Tuo tarpu jo žmona švietė jam laikydama dubenėlį, kuriame riebaluose plaukiojo degantis gabalėlis audinio. Štai tie dainos žodžiai, kurie jam liejosi laisvai:
Toli, Judėjos lygumose,
išgirdo piemenys giesmę šią:
Dievui garbė, Dievui garbė,
Dievui garbė,
Dievui garbė aukštybėse;
žemėj taika ir ramybė
Visiems geriems žmonėms!13
Brolis Makfarleinas nėra buvęs Judėjoje ir matęs lygumų, kurios išties yra labiau panašios į uolėtas kalvas, tačiau jo muzikos įkvėpta žinia plūdo iš jo sielos, liudydama apie Gelbėtojo gimimą Judėjos Betliejuje, apie pradžią to, kas pakeis pasaulį visiems laikams.14
Aš liudiju, kad Amžinasis Tėvas gyvas. Jo laimės planas stipriai laimina Jo visų vaikų gyvenimus visose kartose. Aš žinau, kad Jo Mylimas Sūnus, Jėzus Kristus, kūdikėlis gimęs Betliejuje, yra pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas, ir kad brangus Prezidentas Tomas S. Monsonas yra Jo dabartinis pranašas. Šie šlovinantys žodžiai kalba tiesą mano ausims: „Garbė Dievui aukštybėse, žemėje taika ir ramybė visiems geriems žmonėms!“15
Jėzaus Kristaus vardu, amen.