Kas buvo toliau?
Rozmari M. Viksom
Visuotinės Pradinukų organizacijos prezidentė
Linksmų Šventų Kalėdų!
Tai yra Kalėdų metas, kai vaikai padeda nešti Kalėdų stebuklą į mūsų širdis. Mes patiriame daugiau, jei į Kalėdas žiūrime vaiko akimis, nes vaikai gyvendami laukimu pastebi šviesas, girdi muziką ir užuodžia kalėdinių eglučių bei karamelinių lazdelių kvapą. Matome jų rožinius skruostus ir mažas nosytes, įspaustas į parduotuvės vitrinos stiklą, kai jie svajoja apie Kalėdų rytą ir jų mažus pirštelius, bandančius suskaičiuoti likusias dienas iki gruodžio 25-osios. Tėvai taip pat skaičiuoja dienas iki gruodžio 25-osios. Jie svajoja, kad bus pasiruošę Kalėdų rytui taip, kaip planavo, ir suteiks staigmenų savo vaikams.
Kai buvau vaikas, mama dažnai pasiūdavo kalėdinę staigmeną man ir mano dvynei sesei. Ji pastatydavo siuvimo mašiną savo miegamajame ir pradėdavo savo projektą prieš mėnesį, visuomet atidžiai uždarydama miegamojo duris, kai dirbdavo. Artėjant Kalėdų dienai ji siūdavo iki vėlumos. Kai dovanėlės būdavo beveik baigtos ir likdavo tik pamatuoti ir apsiūti, ji sukurdavo planą, kaip apsaugoti savo staigmeną. Tada ji pasitelkdavo akių raištį. Mama kiekvienam aprišdavo akis raiščiu, po vieną atsivesdavo į savo miegamąjį ir užvilkdavo rankdarbį, visą laiką išlaikydama raištį ant akių. Tai puikiai ėjosi... išskyrus tą kartą, kai kitame kambaryje suskambo telefonas.
Jos žodžiai išeinant buvo: „Aš greit grįšiu, nedrįsk žvilgčioti“. Tikriausiai paklausite: „Kas buvo toliau?“
Pasakysiu jums: tai buvo raudonas aksominis megztinis.
Leiskite pasidalinti, kaip klausimas „Kas buvo toliau?“ turi tikrą kalėdinę reikšmę.
Tai nutiko vieną gruodžio vidurio dieną, kai Eimė Džonston, jaunųjų skautų būrio vadovė Gilberte, Arizonoje, pasinaudojo proga pamokyti grupelę energingų aštuonmečių apie Jėzaus gimimą. Ji pajuto įkvėpimą, kad reikia atidėti planuotą skautų veiklą ir pakalbėti su savo jaunaisiais skautais apie pirmąsias Kalėdas. Ji surinko berniukus aplink save savo šeimos kambaryje ant grindų ir perskaitė keletą ištraukų tiesiai iš Raštų, pasinaudodama paveikslėliais, kad geriau perteiktų Marijos ir Juozapo, piemenų, žvaigždės ir kūdikėlio Jėzaus gimimo Betliejaus tvartelyje istorijos šventumą.
Ji skaitė:
„Taip pat Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi...
Jis turėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.
Ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Toje apylinkėje nakvojo laukuose piemenys ir, pakaitomis budėdami, sergėjo savo bandą.
Jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos nutvieskė Viešpaties šlovės šviesa. Jie labai išsigando.
Bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai aš skelbiu jums gerąją naujieną, kuri bus visai tautai.
Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.“1
Pasakodama apie Jėzaus gimimą, ji pastebėjo, kad visi berniukai klausėsi retkarčiais, bet vienas berniukas, Džonas, laukė kiekvieno pasakojimo žodžio. Džonas buvo gyvybingas berniukas, kuris beveik niekada nenustygdavo vietoje, bet jai pasakojant istoriją, jis įdėmiai klausėsi, o tada paklausė: „Taigi, kas buvo toliau?“
Tada ji tęsė pasakojimą apie Jėzaus vaikystę. Ji pasakė: „Jėzus buvo berniukas panašus į tave. Jam patiko bėgioti ir žaisti. Bet jis taip pat „stiprėjo dvasia“.2 Ji jiems papasakojo, kad kai Jėzus buvo vos dvylikos metų, jis keliavo su savo šeima į Jeruzalę. Marija ir Juozapas pakeliui į namus suprato, kad jų sūnaus nebuvo su jais. Jie greit grįžo į Jeruzalę ir rado Jėzų šventykloje kalbantį su mokytojais, kurie uždavinėjo Jam klausimus. Raštai sako, kad visi, kurie Jį girdėjo, „stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais“.3
„O, kas buvo toliau?“ – paklausė Džonas. Eimė papasakojo berniukams apie Jėzaus Kristaus tarnystę, kaip Jis buvo pripildytas Viešpaties Dvasios. Biblijoje skaitėme, kad Jis mokė Evangelijos vargšus, darė stebuklus, gydė akluosius ir ligotus bei prikeldavo mirusiuosius. Jis mokė: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia“.4
Džonas buvo akivaizdžiai įkvėptas to, kas buvo pasakyta ir norėjo sužinoti daugiau. Ir vėl jis paklausė: „O, kas buvo toliau?“ Ji pasakojo, kad kai kurie žmonės atmetė Jėzų ir Jo nemėgo. Jie iš tikrųjų planavo atimti Jam gyvybę. Ji papasakojo tiems mažiems jauniesiems skautams apie Paskutinę Vakarienę, apie Getsemanės sodą ir kaip Jėzus buvo nukryžiuotas, o tada prisikėlė. Ji matė, kad visos šios istorijos buvo naujos Džonui, kuris troško sužinoti daugiau.
Tada ji stipriai pajuto, kad turi sustoti, kreiptis į kiekvieną berniuką vardu ir pasakyti: „Jėzus Kristus mirė už tave.“ Džonas įdėmiai klausėsi, kai ji asmeniškai kreipėsi į kiekvieną berniuką. Tada ji pažvelgė į jį ir pasakė: „Džonai, Jėzus Kristus mirė už tave.“ Jis pažvelgė į ją ir su nuostaba paklausė: „Jis tai padarė dėl manęs?“
Eimė pasakė: „Mūsų šeimos kambaryje buvo stipri Dvasia tą dieną, kai vienas berniukas galbūt pirmą kartą pajuto Šventosios Dvasios virpesius.“ Ji sakė: „Nežinau, kas ateityje laukia Džono, kurio šeima netrukus išsikraustė. Bet meldžiuosi, kad sėklos, pasodintos jaunųjų skautų būrio susitikime dvi savaites prieš Kalėdas, užaugtų ir kažkada atneštų jam pilną Evangelijos šviesą.“
Kalėdų metui pasibaigus kalėdinės lemputės bus nuimtos, eglučių kvapas išsisklaidys ore, o radijas nebegros kalėdinės muzikos. Kaip ir Džonas, mes galbūt klausime: „Kas bus toliau?“
Kalėdų stebuklas ir pagarba yra tik pradžia. Kalėdos primena mums, kad Betliejuje gimęs kūdikis suteikė mums gyvenimo tikslą, o kas nutiks mums toliau labiausiai priklauso nuo to, kaip mes širdimi priimsime mūsų Gelbėtoją, Jėzų Kristų, ir Juo seksime. Kasdien mes pakviečiame Jo Dvasią į savo gyvenimą. Mes matome šviesą kituose, mes girdime vaikų balsų džiaugsmą, kuris atneša vilties ir laukimo ateičiai. Mes ieškome dingsties susirinkti, pakviesti kitus, tarnauti ir pakylėti, kol mokomės, ką iš tiesų reiškia pažinti mūsų Gelbėtoją, Jėzų Kristų. Galime pagauti save skaičiuojant dienas iki renginių mūsų gyvenime, kai prasmingiau jaučiame Jo įtaką, pavyzdžiui: kūdikio gimimas, vaiko krikštas, misionieriaus išvykimas, santuokos užantspaudavimas šventykloje ir sakramento priėmimas kiekvieną savaitę. Per nuoširdų kaip vaiko, kaip Kristaus, tikėjimą mes ieškome Jo ir jaučiame Jo įtaką.
„Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.“5
Tai nuostabus planas, kurį Tėvas sukūrė per Jo Sūnų, mūsų Gelbėtoją, Jėzų Kristų. Mes galime grįžti ir gyventi su Juo bei džiaugtis viskuo, ką Tėvas turi, nes tai yra pagrindinis atsakymas į klausimą: „Kas bus toliau?“ Gelbėtojas pasakė: „O tas, kuris priima mane, priima mano Tėvą; ir tas, kuris priima mano Tėvą, priima mano Tėvo karalystę; todėl viskas, ką turi mano Tėvas, bus atiduota jam.“6
Būti pasiruošusiam priimti Jį suteikia visiškai naują prasmę būti pasiruošusiam gruodžio 25-ajai.
Džonai, kad ir kur bebūtum, gyvieji Apaštalai pasakė: „Iškilmingai liudijame, kad Jo gyvenimas, reikšmingiausias žmonijos istorijoje, neprasidėjo Betliejuje ir nesibaigė Kalvarijoje. Jis buvo Tėvo Pirmagimis, Viengimis Sūnus kūne, pasaulio Išpirkėjas.“7
Džonai, Jo dovana mums tai yra tai, kas bus toliau.
Tai yra tiesa, ir Jis tai padarė dėl tavęs. Apie šią didingą tiesą liudiju Jo vardu, Jėzaus Kristaus, vardu, amen.