Prisiminkite ir veikite
Seminarijų ir religijos institutų palydovinė transliacija•2015 m. rugpjūčio4 d.
Per visuotinę konferenciją vyresnysis Marlinas K. Džensenas pasakė: „Jei atidžiai panagrinėsime, kaip Šventuosiuose Raštuose vartojamas žodis prisiminti, pamatysime, kad prisiminimas, Dievo vartojama prasme, yra pagrindinis ir gelbėjantis evangelijos principas.“ Kodėl prisiminimas yra „pagrindinis ir gelbėjantis evangelijos principas“? Vyresnysis Džensenas paaiškino: „Taip yra todėl, kad pranašiški patarimai prisiminti dažnai yra kvietimai veikti: klausyti, žiūrėti, daryti, paklusti, atgailauti.“1
Mormono Knygoje yra užrašytas šio principo pavyzdys. Helamanas savo sūnus pavadino Nefiu ir Lehiu ir paaiškino kodėl:
„Štai, aš daviau jums mūsų pirmųjų gimdytojų, kurie atėjo iš Jeruzalės žemės, vardus; ir tai padariau, kad prisimindami savo vardus, jūs prisimintumėt juos; o prisimindami juos, jūs prisimintumėt jų darbus; o prisimindami jų darbus, žinotumėt, kaip tai pasakyta bei užrašyta, kad jie buvo geri.
Todėl, mano sūnūs, aš norėčiau, kad darytumėte tai, kas gera.“2
Tai vienas pavyzdys, kodėl prisiminimas gali tapti pagrindiniu ir gelbėjančiu principu. Jis gali padėti mums deramai ir teisiai elgtis. Siekiant šio tikslo Bažnyčioje esame skatinami atminti gyvenusius prieš mus – žmones iš savo šeimos istorijos, Bažnyčios istorijos, Raštų, o svarbiausia – atminti patį Gelbėtoją.
Moteris, kuri žuvo per persekiojimus Antrojo pasaulinio karo metu, puikiai apibūdino, kaip žmonės iš praeities gali palaiminti mūsų gyvenimus. Ji rašė: „Esama žvaigždžių, kurioms seniai išnykus, švytėjimą vis dar matome žemėje. Esama žmonių, kurių spindesys vis dar apšviečia pasaulį, nors jų jau nėra tarp gyvųjų. Šios šviesos itin ryškios tamsią naktį. Jos nušviečia kelią žmonijai.“3
Šį principą taip pat galima taikyti seminarijoms ir institutams. Istorijoje yra daug prisiminti vertų dalykų. Todėl buvo rašoma seminarijų ir religijos institutų istorija. Su džiaugsmu pranešame, kad netrukus kiekvienas galės perskaityti šią istoriją, išspausdintą arba paskelbtą internete. Tikimės, kad ji bus skaitoma ir taps svarbiu asmeninių ir kolektyvinių studijų šaltiniu. Ši istorija gali mums padėti mokytis iš žmonių, kurių dėka seminarijos ir religijos institutai tapo tokie, kokie yra dabar. Tęsiame jų darbą ir džiaugiamės jų paliktu turtingu paveldu. Nors daugelio jų jau seniai nebėra, jie tebetarnauja mums kaip šviesuliai, žymintys mums kelią į ateitį. Tikimės, kad prisimindami juos prisiminsime jų darbus ir imsimės veiksmų.
Šį rytą noriu pasidalinti keliais pasakojimais iš mūsų istorijos. Pasakoju juos vildamasis, kad prisiminę tuos, kieno darbą tęsiame, panorėsime pamėgdžioti juos – jų troškimus ir pastangas.
Savo kalboje „Bažnyčios švietimo sistemos Kurso apžvalga“ Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas jaun. sakė, kad pirmas religijos švietėjui būtinas dalykas yra asmeninis liudijimas, kad Jėzus yra Kristus ir kad Džozefas Smitas buvo Dievo pranašas.4 Šis liudijimas motyvuodavo daugelį ištikimų religijos švietėjų ir jų šeimų priimti sunkius ir nepatogius paskyrimus ir aukoti daugelį asmeninių ambicijų ir patogumų. Jie iliustruoja tai, ką apie save pasakė Prezidentas Gordonas B. Hinklis: „Nežinau, kaip ką nors galėčiau padaryti, neatsiklaupęs ant kelių ir nemeldęs pagalbos, o tada neatsistojęs ir neėmęs dirbti.“5 Vienas toks žmogus buvo Rėjus L. Džonsas, kurio paprašė pradėti Bažnyčios ankstyvo ryto seminarijos programą.
Per 1950 m. balandžio visuotinę konferenciją dešimt Los Andželo krašto kuolų prezidentų susitiko su vyresniuoju Džozefu Fildingu Smitu, kad aptartų galimybes jų vietovėje įsteigti seminarijos programą jaunimui. Jie nežinojo, kaip tai padaryti, nes valstijoje buvo neleidžiama pamokų metu vesti tikybos pamokas.
Bažnyčios švietimo įgaliotinis Franklinas L. Vestas žinojo, kad kai kur Jutoje seminarijos pamokos vyko prieš mokyklos pamokas, ir manė, kad tai galima pritaikyti Pietų Kalifornijoje. Įgaliotinis paprašė Jutos valst. Logano miesto seminarijos direktorių Rėjų L. Džounsą, apsvarstyti galimybę vykti į Kaliforniją pradėti šią programą. Brolis Džounsas gerai jautėsi vykdydamas tuometinį savo paskyrimą ir kurdamasis naujai įsigytame name, tad pasakė abejojąs, ar jis turėtų pradėti šią programą.
Trokšdamas pradėti programą, įgaliotinis Vestas pasiūlė broliui Džounsui palikti šeimą Logane ir tiesiog periodiškai „važinėti“ į Los Andželą – daugiau kaip 1100 kilometrų. Brolis Džounsas galiausiai sutiko melstis dėl šio prašymo. Kurį laiką praleidęs apmąstymuose, jis nutarė atsisakyti namų Logane ir visam laikui persikelti į Los Andželą, kad galėtų pradėti programą.6
Kaip Nefis, kuris sakė: „Buvau vedamas Dvasios, nežinodamas iš anksto, ką turėsiu daryti“7, Rėjus L. Džounsas ėmėsi darbo Pietų Kalifornijoje.
Bažnyčia neskyrė lėšų jo kelionei, todėl brolis Džounsas įsidarbino pagalbininku galvijus iš Jutos į Kaliforniją vežusiame traukinyje. Galiausiai jis perkėlė šeimą į Los Andželą ir padėjo įsteigti vietinę švietimo valdybą. Tos vietovės kuolo prezidentas Hovardas V. Hanteris tarnavo tos valdybos pirmininku, o visa kita, kaip sako jie, – istorija.8 Tai, kas prasidėjo 1950 m. nuo 195 mokinių septyniose klasėse, po 65 metų tapo daugiau nei ketvirčiu milijono mokinių 136 šalyse.
Ši atsidavimo ir pasiaukojimo dvasia vis pasireikšdavo religijos švietėjų širdyse kiekviename pasaulio krašte. Paklausykite pasakojimo apie vieną mūsų Mongolijos švietėją, kuris pakluso kunigijos vadovo patarimui ir ėmėsi darbo sunkiomis aplinkybėmis.
Bažnyčios atsivertusysis Odgerelis Ochirjavas įgijo miškininkystės mokslų daktaro laipsnį ir dirbo tyrinėtoju Mongolijoje, kai jį pakvietė į nuolatinį seminarijos ir instituto koordinatoriaus darbą. Iš pradžių jis priešinosi pasiūlymui, bet galiausiai sutiko. 2008 m. lapkritį brolis Odgerelis bei krašto direktorius Patrikas Šeukas susitiko su misijos prezidentu. Prezidentas paklausė, kodėl Mongolijoje nevyksta rytinės seminarijos pamokos. Brolis Ochirjavas atsakė: „Prezidente, tai Mongolija. Tamsu, šalta, šunys, nėra viešojo transporto.“ Po metų jie vėl susirinko trise ir misijos prezidentas uždavė tą patį klausimą. Brolis Odžerelis vėl atsakė: „Tamsu, šalta, šunys, nėra viešojo transporto.“ Po susirinkimo brolis Šeukas nusivedė brolį Odžerelį į šalį ir tarė: „Odžereli, kai tavo kunigijos vadovas prašo kažką daryti, turi to imtis!“ Brolis Odžerelis atsakė: „Patrikai, tu nesupranti Mongolijos tamsos, Mongolijos šalčio, Mongolijos šunų ir viešojo transporto nebuvimo!“ Taip pokalbis baigėsi.
Netrukus po to brolis Ochirjavas skaitė Doktrinos ir Sandorų 85 skyriaus 8 eilutę ir atkreipė dėmesį į frazę „prilaiky[ti] skrynią“. Instituto vadovėlyje jis perskaitė Prezidento Deivido O. Makėjaus kalbos citatą, kad tie, kurie stengiasi „prilaiky[ti] skrynią“, greitai dvasiškai mirs. Vėliau brolis Ochirjavas rašė: „Nenorėdamas prarasti Dvasios ėmiausi darbuotis prie rytinės seminarijos programos Mongolijai. Stebėtina, bet mūsų kunigystės vadovai entuziastingai priėmė šią idėją.“9 2009 m. rugsėjį jie pradėjo su 140 mokinių, o kovą jau lankėsi 352, grumdamiesi su šalčiausia Mongolijos žiema per 30 metų – žiema, kai vidutinė temperatūra buvo minus 32 laipsniai Celsijaus.
Per visuotinę konferenciją vyskupas Viktoras L. Braunas sakė: „Pasaulyje daugybė valdžių, bažnyčių, organizacijų, net šeimų prarado didelę dalį gyvybingumo, nes bijo prašyti žmones aukotis. Labai svarbu nedaryti tos pačios klaidos.“10
Administracijos vardu norėčiau jums padėkoti už aukas, kurias visi aukojate. Daugelis svarbiausių dalykų, kuriuos darote laimindami jaunimą, lieka nepastebėti ir niekada neminimi ataskaitose. Matau, kad tarnavimas ir pasiaukojimas mūsų organizacijoje vis dar klesti. Ačiū jums. Kaip giedame vienoje iš mūsų giesmių, lai jums ir jūsų artimiesiems „Dievo malones auka ši sustiprins“11.
Sėkmingoms seminarijos ir instituto programoms visada reikėjo, kad religijos švietėjai puoselėtų gerus darbinius santykius su kitais: tėvais, kunigijos vadovais, mokyklų personalu ir visuomenės nariais. Mūsų elgesys ir darbas su kitais visada turi atspindėti Kristaus Dvasią ir Jo Evangeliją.
Vyresnysis Robertas D. Heilsas sakė: „Tai, kaip elgiamės su šeimos nariais, kaimynais, verslo partneriais, ir kiekvienu sutiktuoju, atskleis, ar priėmėme Jo vardą ir ar visada atmename Jį.“12 Tokią dvasią skleidė pirmojo instituto direktorius Brolis Vilis Sešinsas.
Septynerius metus tarnavęs Pietų Afrikos misijos prezidentu, brolis Sešinsas su žmona buvo Pirmosios Prezidentūros pakviestas persikelti į Moskou miestą Aidaho valstijoje ir pradėti instituto programą. Nors Moskou, Aidaho valst., nariai maloniai priėmė brolį Sešinsą ir jo šeimą, kai kurios visuomenės grupelės žiūrėjo į juos įtariai. Neaiški šio paskyrimo priežastis Moskou mieste kėlė nepasitikėjimą. Keletas vietos verslo atstovų netgi paskyrė komitetą, turėjusį jį stebėti ir užtikrinti, kad „nemormonizuotų“ universiteto.
Norėdamas pasiekti žmones, kurie šiaip nebūtų su juo kalbėję, brolis Sešinsas prisijungė prie keleto visuomeninių organizacijų. Kas dvi savaites rengiamose Verslo rūmų vakarienėse jis stengėsi atsisėsti šalia žmogaus, paskirto jo darbui besipriešinančio komiteto vadovu. Vienos iš tokių vakarienių metu tas žmogus pasakė: „Esate tikras keistuolis. Mane paskyrė į komitetą, besirūpinantį jūsų išprašymu iš Moskou, bet kiekvieną kartą, kai jus matau, taip draugiškai prieinate, kad kaskart man patinkate vis labiau.“ Brolis Sešinsas atsakė: „Ir jūs man taip pat. Galėtume būti draugai.“ Brolis Sešinsas vėliau prisimindavo, kad šis žmogus tapo vienu iš jo geriausių draugų jam gyvenant Moskou.13
Doktrinoje ir Sandorose Viešpats sakė: „Šiame darbe negalės padėti niekas kitas, kaip tik tas, kuris bus nuolankus ir kupinas meilės.“14 Negalime dirbti religijos švietėjo darbo, jei mūsų nemotyvuoja meilė – meilė Viešpačiui, mūsų šeimoms, mūsų mokiniams ir tiems, su kuriais drauge dirbame.
1978 m. vyresnysis Gordonas B. Hinklis kalbėjo Bažnyčios švietimo darbuotojams ir pasakė:
„Tegu meilė būna mūsų kelrodė žvaigždė. Tai stipriausia jėga žemėje.
[…] Ugdykite nuoširdžią meilę tiems, kuriuos mokote […], ypač tiems, kuriuos, rodos, taip sunku pasiekti. Jiems labiausiai reikia jūsų, ir stebuklas, kuris pasireikš jų gyvenimuose jums darbuojantis su jais drąsinimo ir gerumo dvasioje, jums atneš kasdienį džiaugsmą ir pasitenkinimą, o jiems – stiprybę ir tikėjimą, ir liudijimą.“15
Kartais mums sunku mylėti mokinius arba kitus bendradarbius. Ką daryti tada? Mūsų istorijoje yra pasakojimas apie buvusį administratorių ir kaip jam buvo sunku mylėti tuos, su kuriais jis buvo pakviestas dirbti. Šiame pasakojime atkreipkite dėmesį, kas jam galiausiai suteikė gebėjimą mylėti.
Bažnyčiai augant tarptautiniu mastu, seminarijos ir institutai susidūrė su sunkumais teikiant religinį išsilavinimą naujose šalyse kitomis kalbomis, esant kitoms kultūroms. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje Seminarijos ir institutų administracija buvo restruktūrizuota ir administratorių padėjėjams prižiūrėti buvo skirtos tarptautinės sritys.
Vienas iš administratorių padėjėjų Frenkas Dėjus Antrojo pasaulinio karo metu tarnavo jūrų pėstininku. Jis kovėsi Ramiojo vandenyno pietuose ir buvo išmokytas nekęsti priešo. Brolis Dėjus bijojo, kad gali būti paskirtas dirbti su Azijos žmonėmis.
Tai, ko jis bijojo, įvyko – asocijuotas švietimo įgaliotinis brolis Džo Dž. Kristensenas paprašė jį prižiūrėti Ramiojo vandenyno pietus ir Aziją. Broliui Dėjui skrendant virš Ramiojo vandenyno Japonijos link, jo širdyje ruseno nuo karo likę jausmai, nors jis nuoširdžiai meldėsi, kad būtų nuo jų išvaduotas. Ruošiantis leistis, brolį Dėjų apėmė stipri baimė. Perėjęs oro uostą jis priėjo prie misijos prezidento. Pažvelgęs misijos prezidentui į veidą, jame pamatė vien meilę ir jį patį užliejo meilės jausmas. Visi neigiami jausmai pranyko.16
Brolis Dėjus sakė, kad nuoširdžiai meldėsi ir Viešpaties Dvasia į jo širdį atnešė tokią meilę, kokios ten nebuvo. Galime daryti tą patį. Mormonas patarė: „Melskitės savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumėt pripildyti šitos meilės“.17
Ta pati Dvasia taip pat gali padrąsinti ir pakylėti mus, kai pasijuntame vieniši, neįvertinti arba nusiminę.
Bobas ir Gvenda Arnoldai gavo paskyrimą persikelti į Gvatemalą ir ten pradėti seminarijos ir instituto programą. Brolis Arnoldas apibūdino jausmus, užplūdusius jį grįžtant automobiliu namo atlikus darbo užduotį: „Buvo pusė pirmos ar pirma valanda nakties. Maždaug tuo metu mane apėmė baisus vienatvės jausmas, kad niekas pasaulyje nežino, kur aš esu. Mano šeima manė, kad aš kur nors miegu. Žmonės Jungtinėse Valstijose neturėjo supratimo, kuo aš užsiimu. Jaučiausi toks vienišas. Važiuodamas automobiliu per nuostabią [medžiais apaugusią vietovę] su ryškiomis žvaigždėmis nusėtu dangumi, aš žvilgtelėjau aukštyn ir Dvasia pašnibždėjo: „Žinau, kur tu esi.“ Vienatvė pasitraukė ir aš verkiau didžiąją likusio kelio namo dalį. Džiaugsmo ir ramybės jausmas atėjo žinant, kad mano Dangiškasis Tėvas žinojo apie mane ir apie tai, ką veikiu.“18
Jei seminarijų ir institutų istorija mus ko nors moko, – tai jausti dėkingumą už didžiulę privilegiją būti kartu su ištikimu ir tikinčiu Bažnyčios jaunimu. Kiekviename pasaulio kampelyje šie mokiniai demonstruoja tikėjimo ir pasiaukojimo dvasią. Pavyzdžiui, vienas jaunuolis kiekvieną rytą keldavosi 3:15, kad laiku spėtų į seminariją. Jam reikėjo eiti iki autobuso stotelės, važiuoti autobusu 15 minučių, laukti kito autobuso, važiuoti tuo autobusu, o po to eiti keturis kvartalus iki Bažnyčios pastato. Dažnai jam tekdavo keliauti per lietų arba šaltį. Metų pabaigoje jo lankomumas buvo apie 90 procentų ir nė vieno pavėlavimo.
Pateiksiu dar vieną pavyzdį, kokie pilni tikėjimo ir pasišventę gali būti mūsų mokiniai.
Buvęs administratoriaus padėjėjas Styvas K. Iba tarnavo misionieriumi Filipinuose ir po kelerių metų vėl ten grįžo padėti įkurti seminariją. Jis pasakoja apie vizitą pas šeimą, kurią pažinojo būdamas misionieriumi, – šeimą, kurioje buvo dvylikametė dukra, vardu Marija. Brolis Iba rašė:
„Pasibeldžiau į jų [namo] iš šlako blokelių duris […] ir duris atvėrė motina. […] Aš jai [pasakiau], kodėl sugrįžau, ir papasakojau apie namų seminarijos programą.
Paklausiau apie Mariją, kuriai turėjo būti maždaug devyniolika metų. Mama atitraukė kambarį skyrusią užuolaidą ir ten ant sulankstomos lovos tarsi dvidešimt–trisdešimt kilogramų sveriantis manekenas gulėjo Marija, jai buvo paskutinės stadijos vėžys. Man artinantis prie lovos ji nušvito nuostabia šypsena, o jos akys sublizgo.
Ji paklausė, ar gali pradėti mokytis seminarijoje. Gyventi jai buvo likę vos šeši mėnesiai ir ji norėjo būti geriau pasiruošusi mokyti savo giminaičius dvasių pasaulyje. Pažadėjau, kad kai tik medžiaga pasieks Manilą, ji pirma ją gaus. Man sugrįžus po savaitės Marija buvo pasirengusi mokytis.
Jos tėvas, dabar jau bažnyčios narys ir skyriaus prezidentas, prie jos galvos pritvirtino veidrodžius, kad ji galėtų žiūrėti aukštyn, skaityti ir rašyti. Ji buvo nusilpusi ir negalėjo sėdėti. Savaitę prieš mirtį […] Marija atliko paskutinę Mormono Knygos studijų namuose užduotį – devyni mėnesiai darbo, apie tūkstantis puslapių, kiekvienas žodis, kiekviena lentelė.“19
Viliuosi, kad kai jus pasieks ši istorija, jūs ją skaitysite, įsisavinsite pamokas, kurių ji gali išmokyti, ir, svarbiausia, tapsite stipria grandimi mūsų atsiskleidžiančioje istorijoje.
Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas sakė:
„Kartais apie Evangelijos Sugrąžinimą galvojame kaip apie kažką jau seniau įvykusio. […] Tačiau Sugrąžinimo procesas tebevyksta, dabar, mūsų gyvenimo laikotarpiu.
[…] Tai nuostabiausias laikotarpis pasaulio istorijoje!“
Į tai atsižvelgdamas Prezidentas Uchtdorfas perspėjo „nepramiegoti Sugrąžinimo“.20 Turime būti ir dėkingi, ir pamokyti nuolankumo, kadangi mums duota šventa privilegija padėti rašant šį besitęsiančio Sugrąžinimo istorijos lapą.
Visi esame liudininkai, kaip Viešpats „spartina išgelbėjimo darbą“. Vyresnysis Kventinas L. Kukas sakė: „Didelė išgelbėjimo darbo už gyvuosius ir mirusiuosius spartinimo dalis bus atlikta jaunimo dėka.“21 Mes, kaip religijos švietėjai, galime padėti jiems pasiruošti pakelti sunkias naštas. Geriausiai jiems padėti galime, kaip prieš keletą metų patarė Prezidentas Airingas, iš jų reikalaudami ne mažiau, bet daugiau.22
Kai mokiniai kels mokymosi lygį, reguliariai lankys pamokas, skaitys po pamokų, dalyvaus patikrinimuose, jie gaus geresnį pasirengimą nei kuri nors kita praėjusi karta.
Rašytojas ir krikščionybės gynėjas K. S. Luisas kartą rašė: „Svarbiausi kiekvieno amžiaus įvykiai niekada nepatenka į istorijos knygas.“23 Daugiau kaip šimtą metų seminarijose ir institutuose buvo tyliai besidarbuojančių ir besiaukojančių žmonių, padėjusių atvesti jaunimą pas Kristų. Dauguma jų ir jų istorijų niekada nepateks į knygą. Bet esame tikri, kad jie neliko nepastebėti. „Darbas kiekvienas bus užrašytas“24 ir į kažkur rašomą knygą bus įtrauktas kiekvienas poelgis – taip pat ir jūsų – padedantis Viešpačiui įgyvendinti Jo darbą.
Šiandien trumpai pakalbėjome apie mūsų istoriją. Bet žvelgiant į ateitį vertėtų prisiminti Džeimso E. Telmidžo žodžius. „Pranašystės, – sakė jis, – tai užrašai apie tai, kas įvyks. Istorija – tai užrašai apie tai, kas jau įvyko. Iš šių dviejų pranašystės tikslumu galima pasitikėti labiau nei istorijos.“25
O ką apie mūsų ateitį sako pranašystės? Pranašas Džozefas Smitas sakė mums: „Jokia nedora ranka negali sustabdyti šio darbo pažangos; […] Dievo tiesa žengs pirmyn drąsiai, didingai ir nepriklausomai, kol persmelks kiekvieną žemyną, aplankys kiekvieną šalį, pereis kiekvieną kraštą ir nuskambės kiekvienoje ausyje, kol Dievo tikslai bus įvykdyti ir didysis Jehova pasakys, kad darbas atliktas.“26
Telaimina Viešpats kiekvieną iš mūsų, besistengiantį naudotis istorijos priminimais ir veikti artinant šlovingą Viešpaties darbo triumfą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.
© 2015 Intellectual Reserve, Inc. Visos teisės saugomos. Tekstas anglų kalba patvirtintas 6/15. Vertimas patvirtintas 6/15. „Remember and Act“ vertimas. Lithuanian. PD10054335 156