Kalėdos – tai metas mylėti, tarnauti ir atleisti vieni kitiems
Mėgstu matyti vaikų džiugesį ir lūkuriavimą kalėdinių švenčių metu. Pamenu, kaip dar būdama pradinukė Argentinoje laukdavau švenčių. Vienais metais mūsų pradinukų mokytojai paprašė sutvarkyti savo senus žaislus, išplauti lėlių plaukus ir susiūti jų sukneles, kad tuos žaislus padovanotume berniukams ir mergaitėms, kurie savo Kalėdas praleis ligoninėje.
Kai visą savaitę tvarkiau savo senas lėles, mano mama paklausė, ką su jomis darau. Paaiškinau, ko mūsų paprašė pradinukų mokytojai, ir ji pasiūlė: „Galėtum vaikams padovanoti ir vieną iš savo gražių žaislų.“
Išgirdusi tokį pasiūlymą tariau: „Kodėl turėčiau tai daryti?“
Tada ji pasakė tai, ką prisimenu ligi šiol. Ji pasakė: „Krise, gera dovanoti tai, ką išties mėgstame, ko sunku išsižadėti, dėl to, kad tai mums brangu ir prilygsta aukai. Būtent tokia buvo mums skirta Dangiškojo Tėvo dovana. Jis atsiuntė savo Sūnų Jėzų Kristų – nepaprastą sūnų. Jis atsiuntė savo mylimąjį ir tobulą Sūnų, kad galėtume sugrįžti vėl gyventi su Juo.“
Tais metais dovanodama vieną iš savo mėgstamiausių žaislų šiek tiek geriau supratau mūsų Dangiškojo Tėvo dovaną mums – Jo mylimąjį Sūnų Jėzų Kristų, kuris iš meilės ir nesavanaudiškai paaukojo savo gyvybę dėl mūsų.
Kasmet minint Kalėdas mano tėtis perskaitydavo evangelijoje pagal Luką gražią istoriją:
„Tomis dienomis išėjo ciesoriaus Augusto įsakymas surašyti visus valstybės gyventojus. […]
Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
Taip pat ir Juozapas ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi […].
Jis ėjo užsirašyti kartu su savo sužadėtine Marija, kuri buvo nėščia.
Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų,
suvystė Jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.
Toje apylinkėje laukuose buvo piemenys, kurie, budėdami naktį, saugojo savo bandą.
Staiga jiems pasirodė Viešpaties angelas, ir juos apšvietė Viešpaties šlovė. Jie labai išsigando,
bet angelas jiems tarė: „Nebijokite! Štai skelbiu jums didelį džiaugsmą, kuris bus visai tautai.
Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats-Kristus.
Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą ir paguldytą ėdžiose“.
Staiga prie angelo pasirodė gausi dangaus kareivija, šlovinanti Dievą:
„Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“1
Broliai ir seserys, kaip šiandien galime mėgautis ta pačia ramybe ir palankumu žmonėms?
Per pastarąsias savaites apmąstant šį klausimą ir prisimenant, kad Kalėdos – tai metas duoti, kilo mintis apie tris poelgius, tai yra tris dovanas, kurias galime vieni kitiems dovanoti. Aišku, šias dovanas dovanojame visus metus, bet per nuostabias Kalėdų šventes atmename Tėvo dovaną – Jo Sūnų – ir susimąstome, kaip galime sekti Jų pavyzdžiu įdėdami daugiau pastangų ir noro duoti.
1. Kalėdos – tai metas dalintis meile.
Mūsų Dangiškasis Tėvas ir mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus yra didieji meilės pavyzdžiai. Mėgstamoje eilutėje mokoma: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“2
Mūsų Gelbėtojas savo pavyzdžiu mus mokė visus mylėti. Jis taip pat mokė mylėti Dievą ir mylėti savo artimą taip, kaip save.
Vyresnysis Džonas A. Vidtsou aiškino:
„Galbūt nesuprasime visos ir svarbiausios meilės esmės, tačiau yra testas, padedantis ją atpažinti.
Meilė visada pagrįsta tiesa. […] Melas ir apgaulė arba bet koks kitas moralės įstatymo pažeidimas yra meilės stokos įrodymas. Meilė žūsta netiesoje. […] Todėl, […] kas apgaudinėja savo mylimąją arba pasielgia su ja kaip nors neteisingai, iš tiesų nemyli jos.
Be to, meilė neįžeidinėja, neskaudina, nežeidžia mylimo žmogaus. […] Meilėje nėra žiaurumo […] kaip ir mele tiesos. […]
Meilė yra teigiama veikianti jėga. Ji padeda mylimam žmogui. Jei yra poreikis, meilė stengiasi jį patenkinti. Jei yra silpnybė, meilė išgyvendina ją stiprybe. […] Meilė, kuri nepadeda, yra suklastota arba laikina meilė.
Kad ir kokie geri būtų šie testai, yra dar geresnis. Tikra meilė aukojasi dėl mylimojo. […] Tai yra pagrindinis testas. Kristus pasiaukojo, atidavė Savo gyvybę už mus ir taip mirtingiesiems broliams ir seserims parodė savo meilės tikrumą.“3
Mūsų Dangiškasis Tėvas kviečia mus, savo vaikus, dalintis šia meile ir vardan jos aukotis. Gelbėtojas sakė: „Duokite, ir jums bus duota.“4 „Dovanai gavote, dovanai ir duokite!“5
2. Kalėdos – tai metas tarnauti.
Mūsų Viešpats ir Gelbėtojas asmeniškai tarnavo žmonėms, pakylėjo prislėgtuosius, teikė vilties praradusiems viltį ir surado paklydusius. Jis suteikė regėjimą akliesiems, išgydė ligonius ir luošuosius, kad jie vėl galėtų vaikščioti, ir prikėlė mirusiuosius.
Per Kalėdas galvoju apie misionierius – vyresniuosius, seseris, vyresnio amžiaus misionierius ir misijos prezidentus, išsibarsčiusius po visą pasaulį, – kurie būdami Jėzaus Kristaus atstovai dosniai aukoja savo laiką ir tarnauja visai žmonijai. Galvoju apie visus brolius ir seseris, kurie daugybę valandų praleidžia ištikimai tarnaudami savo pašaukimuose. Taip pat šiuo laikotarpiu mąstau apie vyrus ir moteris, tarnaujančius karo pajėgose, kad užtikrintų mūsų saugumą. Ačiū už jūsų tarnystę!
Bet jei ir netarnaujame Viešpačiui ar savo šaliai nuolatinėje tarnystėje, turime daugybę progų tarnauti. Malonūs žodžiai ir darbai gali palengvinti slegiančią naštą ir pralinksminti liūdinčią širdį. Mūsų Dangiškasis Tėvas visus mus kviečia tarnauti. O kai tai darysime, „atsakys [mums] Karalius: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“6
3. Kalėdos – tai metas atleisti.
Kai atleidžiame, mūsų gyvenimas prisipildo ramybės ir džiaugsmo. Prezidentas Heberis Dž. Grantas mokė: „Niekas nesuteiks mums daugiau Dievo Dvasios kaip […] buvimas maloniam, dėmesingam, mylinčiam, kantriam ir atlaidžiam. Niekas nesuteiks tiek daug džiaugsmo kaip buvimas pasiruošusiam ir pasiryžusiam atleisti savo artimųjų skriaudas, padarytas mums, ir niekas kitas mūsų labiau nepasmerks kaip širdies užkietinimas, kartėlis ir kerštingumas aplinkiniams.“7
Kad gautume savo nuodėmių atleidimą, turime atleisti kitiems.
Atleisdami kitiems galime įveikti pyktį, kartėlį ir kerštingumą. Kas nori tai jausti per Kalėdas? Atleidimas gali išgydyti dvasines žaizdas ir atnešti ramybę bei meilę, kurios tik Dievas gali suteikti.
Mūsų Dangiškasis Tėvas nori, kad atgailautume ir atleistume visiems – taip pat ir sau. Kaip vyresnysis Džefris R. Holandas sakė: „Kad ir kiek, jūsų manymu, vėluojate, kad ir kiek progų, jūsų manymu, praleidote, kad ir kiek daug klaidų jaučiate padarę, ar kiek talentų, jūsų manymu, neturite, ar kiek toli, jūsų manymu, nuklydote nuo namų, šeimos ir Dievo, aš liudiju, kad jūs nenuklydote toliau, negu gali pasiekti dieviška meilė. Jums neįmanoma panirti giliau, nei gali apšviesti beribė Kristaus Apmokėjimo šviesa.“8
Broliai ir seserys, per šias Kalėdas visi dovanokime geriausias dovanas. Aukokime dėkingą širdį arba mūsų mylimus žaislus – ne tuos, kurie jau nusitrynė. Dovanokime meilės dovaną, tarnystės dovaną aplinkiniams ir tikrąją atleidimo dovaną. Nes jei atgailaujame, Izraelio Šventasis mums atleidžia. Liudiju, kad Jis gyvas. Jis yra karalių Karalius, Ramybės Kunigaikštis, mūsų Gelbėtojas, mūsų Išpirkėjas ir mūsų Draugas. Jėzaus Kristaus vardu, amen.