Dalykis trupiniais
Mano brangūs broliai ir seserys, brangūs draugai, perduodu jums mūsų mylimo pranašo prezidento Tomo S. Monsono sveikinimus ir palaiminimą. Jis yra dėkingas už jūsų maldas ir meilę šiuo Kalėdų metu ir visada.
Man visada patiko šis metų laikas. Šis kalėdinis Pirmosios Prezidentūros minėjimas daugeliui, kaip ir mano šeimai, tapo pamėgta tradicija. Nekantriai laukiame šventinio Kalėdų meto pradžios su didinga orkestro muzika Šventyklos aikštėje ir visada nuostabiu Mormonų Tabernakulio choru. Kalbos ir muzika padeda sukurti nuotaiką šventiniam Kalėdų metui ir primena mums apie didžiulę svarbą to, ką ir kodėl švenčiame.
Kalėdos Vokietijoje
Kai buvau vaikas, norėdavau tobulo kaip paveikslėlyje oro, ir žinau, kad ne aš vienas. Žiema man reiškė žvarbų orą, ryškiai mėlyną dangų ir storą tik iškritusio balto sniego dangą. Tačiau oras beveik visada skyrėsi nuo mano nuostabios žiemos svajonės – dažnai būdavo pilkas ūkanotas dangus, žliugsintis sniegas ar net lietus.
Nepaisant to, Kalėdų išvakarėse mano mama apmūturiuodavo mus šiltais žieminiais drabužiais, ir su tėvu išeidavome pasivaikščioti mūsų miesto gatvėmis.
Mes, vaikai, žinojome tikrąją šio metinio pasivaikščiojimo priežastį. Mamai reikėjo laiko papuošti Kalėdų eglutę, padėti dovanas po ja ir paruošti mūsų kambarį šventajai nakčiai. Mes imdavomės įvairiausių gudrybių, kad kaip nors sutrumpintume tą pasivaikščiojimą. Bet mūsų tėtis buvo labai kūrybingas, pridėdamas dar vieną ratą ar posūkį, kad mama turėtų daugiau laiko.
Tuo laikmečiu Cvikau, Vokietijoje, miesto gatvės vakarais buvo ganėtinai tamsios. Buvo ką tik praėjęs Antrasis pasaulinis karas, ir gatvių lempos buvo retas dalykas. Dirbo tik kelios parduotuvės, kai kurios buvo įsikūrusios šalia subombarduotų namų, kur vis dar jautėsi keistas karo tvaikas.
Buvo viena pasivaikščiojimo dalis, kuri mums visiems labai patiko – sustojimas prie Cvikau centre esančios katedros, kur klausydavomės nuostabių kalėdinių giesmių ir didingos vargonų muzikos, kuri visada skambėdavo Kalėdų išvakarėse. Kažkokiu būdu ši muzika mūsų blankias miesto šviesas netikėtai paversdavo ryškesnėmis – beveik kaip spindinčios žvaigždės – ir mūsų jaunos širdys prisipildydavo nuostabios laukimo dvasios.
Kai grįždavome, mama būdavo baigusi ruošos darbus, ir mes vienas po kito skubėdavome į kambarį pasigrožėti ką tik papuošta Kalėdų eglute. Tuo metu būdavo sunku gauti eglučių, ir imdavome tokią, kokia papuldavo. Kartais tekdavo pridėti nemažai šakų, kad ji atrodytų, kaip tikras medis. Tačiau mano jaunomis akimis Kalėdų eglė visada atrodydavo tobulai nuostabi.
Degančių vaškinių žvakių spindesys skleisdavo paslaptingą, beveik užburiančią šviesą kambaryje. Nekantraudami su džiaugsmu ieškodavome dovanų po eglute ir tikėdavomės, kad mūsų slapti norai bus išpildyti.
Dovanų gavimo jaudulys buvo beveik toks pat kaip ir dovanojant. Dažnai dovanos būdavo rankų darbo. Vienais metais, kai buvau dar visai mažas, mano dovana broliukui buvo jo paveikslėlis, kurį pats nupiešiau. Labai didžiavausi savo šedevru. Jis labai gražiais žodžiais maloniai padėkojo ir pagyrė mane.
Visada branginsiu šiuos mielus vaikystės Rytų Vokietijoje prisiminimus.
Beribė meilė
Šio pasaulio kultūrose ir tautose gyvuoja tradicijos švęsti Kalėdas nuostabiais, savitais būdais. Visi jie yra gražūs ir nepaprasti, bet ir labai skirtingi.
Tačiau visus juos sieja bendras jausmas, bendra dvasia, kuri visada yra, kai švenčiame Karaliaus Kristaus, mūsų Guodėjo ir Vilties, Izraelio Paguodos gimimą!
Šiam jausmui nusakyti yra daug žodžių: džiaugsmas, viltis, nekantrus laukimas, gera nuotaika. Visi jie nusako dalį to, ką vadiname „Kalėdų dvasia“.
Tačiau yra vienas žodis, kuris man geriausiai apibūdina jausmus, patiriamus Kalėdų metu. Tas žodis yra meilė.
Juk dovana, kurią minime per Kalėdas, yra meilės dovana – Dievo, Jo Sūnaus dovana. „O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad gyventume per jį.“ Tai yra meilė.1
Tos meilės paliestos širdys suminkštėja. Jaučiame švelnumą, kuris verčia mus geranoriškai ir su užuojauta padėti kitiems.
Kalėdos įkvepia mus stipriau mylėti.
Netgi tai sakydamas, pripažįstu, kad žodžio meilėnepakanka. Anglų kalboje, kaip ir daugelyje kitų kalbų, žodis „meilė“ gali reikšti daugybę dalykų. Pavyzdžiui, galiu pasakyti, kad „myliu“ lietų ar „myliu“ jūsų naują aprangą, ar netgi „myliu“ naujai atidarytos teniso kamuoliukų pakuotės kvapą.
Tačiau meilė, apie kurią kalbu, yra kažkas žymiai didingesnio. Mūsų žemiškoji meilės samprata tėra smiltelė didžiulės jūros pakrantėje, lyginant su Dievo meile mums.
Jo meilė yra beribė ir begalinė paguoda. Dieviška meilė užpildo amžinybę. Ji užlieja amžinąja malone. Ji ištiesia pagalbos ranką ir pakylėja. Ji atleidžia. Ji palaimina. Ji išperka.
Dieviška meilė yra aukščiau už asmeninius, kultūrinius ar tikėjimo išpažinimo skirtumus. Ji neleidžia atsirasti šališkumui ir išankstinėms nuostatoms, kurie trukdytų paguodai, užuojautai ir supratingumui. Ji nesuderinama su patyčiomis, diskriminacija ar arogancija. Dieviška meilė įkvepia mus elgtis taip, kaip Gelbėtojas: „pagelbėti silpniems, pakelti nusvirusias rankas bei sustiprinti nusilpusius kelius.“2
Būtent tokios meilės mes siekiame. Tai turėtų būti mus asmeniškai ir kaip tautą apibūdinanti savybė.
Galbūt nepajėgsime išsiugdyti dieviškos meilės pilnatvės šiame gyvenime, bet turime nepaliauti to siekti. Tačiau yra toks laikas metuose, kai priartėjame prie jos šiek tiek arčiau nei kitu metu. Tai gali būti Kalėdos, kai mūsų širdys ir mintys nukrypsta į gyvąjį dieviškosios meilės apsireiškimo – būtent Gelbėtojo Jėzaus Kristaus – gimimą.
Miesto tarybos narys ir berniukas
Leiskite man pasidalyti istorija, parodančia, kaip ši meilė gali darbuotis mūsų gyvenime. Prieš 85 metus, Kalėdų išvakarėse, didžiosios depresijos metu, miesto tarybos narys apžiūrinėjo Solt Leik Sičio kelius po žiemos audros. Važiuodamas jis pastebėjo geliančiame šaltyje šalikelėje stovintį mažą berniuką be striukės, pirštinių ir aulinių batų. Tarybos narys sustojo, pakvietė berniuką į savo šiltą automobilį ir paklausė, ar jis laukia Kalėdų. Berniukas atsakė: „Mes namuose nešvęsime Kalėdų. Prieš tris mėnesius mirė tėtis ir paliko mamą, mane ir mažąjį broliuką bei sesutę.“
Miesto tarybos narys atsuko stipriau šildymą automobilyje ir tarė: „Nagi, sūnau, pasakyk man savo vardą ir adresą. Kas nors ateis į jūsų namus – jūs nebūsite pamiršti.“
Taip jau nutiko, kad miesto tarybos narys taip pat buvo ir Solt Leik Sičio centro kuolo prezidentas. Kartu su savo kuolo nariais jis darbavosi, kad maistu ir dovanomis aprūpintų šeimas, kurios negalėjo savimi pasirūpinti. Berniukas nebuvo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys, bet miesto tarybos nariui tai buvo nesvarbu. Tą vakarą jis kartu su vienu iš savo kuolo vyskupų pasirūpino, kad berniuko šeima gautų pilnutėlę kalėdinę pintinę.3
Netikėtas susitikimas su šiuo berniuku stipriai paveikė kuolo prezidentą. Tai paskatino jį labiau nei bet kada stengtis pastebėti ir palengvinti bet kokias kančias. Tai netgi tapo jo gyvenimo išskirtiniu bruožu.
Miesto tarybos nario vardas buvo Haroldas Bingamas Ly ir po 40-ies metų jis tapo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios 11-uoju prezidentu.
Prezidentas Ly buvo Bažnyčios plataus masto programos, skirtos palengvinti vargstančiųjų kančias ir padėti visiems Dievo vaikams tapti savarankiškesniems, iniciatorius.
Gyvenimo pabaigoje prezidentas Ly sakė, kad suprato tuos, kurie kentėjo ir siekė paramos, nes pats vaikystėje buvo patyręs skurdą ir nepriteklių.4
Svarbu ne tai, kiek turi, bet kaip stipriai myli
Manau, jog žinau, kaip Prezidentas Ly jautėsi.
Mano šeimai taip pat yra tekę gyventi labai kukliomis sąlygomis. Per septynerius metus mes du kartus palikome savo namus kaip pabėgėliai. Vakarų Vokietijoje gyvenome seno ūkinio pastato nuomojamoje mansardoje. Joje buvo įrengti du maži kambariai, ir mes kartu miegodavome viename miegamajame. Ši patalpa buvo tokia maža, kad tarp lovų turėjau judėti pasisukęs šonu.
Mano mama turėjo kaitlentę, kuri buvo naudojama kaip mūsų viryklė. Kai reikėdavo nueiti iš vieno kambario į kitą, turėdavome įveikti kliūčių ruožą su ūkio įrankiais, įvairiomis skryniomis ir nuo lubų kabančiais sūdytais kumpiais. Kartą, kai sirgau ir visą dieną turėjau pragulėti lovoje, stebėjau peles, kurios lakstė po mūsų mansardos grindis. Vandenį turėjome užsinešti į kambarius, o tualetas buvo išvietė lauke už kiemo, šalia tvarto. Sekmadieniais pėsčiomis eidavome kelias valandas pirmyn ir atgal iki mūsų Bažnyčios pastato Frankfurte. Retai kada galėdavome sau leisti naudotis tramvajumi.
Vis dar su grauduliu ir džiaugsmu prisimenu tas dienas. Mano tėvai padarė viską, ką galėjo, kad mus aprūpintų, ir mes žinojome, kad jie mus myli. Taip, tai buvo didžiulių nepriteklių metas, bet man tai yra laimingi laikai, nes galėjau jausti mūsų meilę vienų kitiems, Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai.
Nėra nieko gėdingo būti vargšu. Atminkite, kad Pasaulio Gelbėtojas gimė tvartelyje ir buvo paguldytas šieno ėdžiose, „nes [jam] nebuvo vietos užeigoje.“5 Po to, praėjus šiek tiek laiko, Jis, Marija ir Juozapas tapo pabėgėliais, skubančiais į Egiptą, kad apsisaugotų nuo žudiko Erodo. Savo žemiškosios tarnystės metu Gelbėtojas lankė palūžusius, išalkusius ir ligotus. Jo dienos buvo kupinos tarnavimo jiems. Jis atėjo „skelbti Gerąją naujieną vargšams“.6 Daugeliu atžvilgių Jis buvo vienas iš jų, nes ir Jis „netur[ėjo] kur galvos priglausti“.7
Jis gyrė skurstančią našlę, kuri iš nepritekliaus į žydų aukų skrynią paaukojo du pinigėlius, tai yra skatiką.8 O viena paskutiniųjų Jo mirtingojo gyvenimo pamokų buvo tai, kad mūsų išgelbėjimas priklauso nuo to, kaip elgiamės su kitais, ypač su tais, kurie laikomi „mažiausiaisiais“, nes „kiek kartų tai padarėte vienam iš [jų], – sakė Jis, – man padarėte.”9
XIX-ojo amžiaus anglų poetas užrašė šias eilutes:
Per žvarbią šlapdribą ir sniegą
Paukštelis atskrenda baikštus;
Pasigailėk, neleisk išlėkt jam,
Paberki duonos trupinių.
Gali surasti trupinukų,
Net kai stokos žiema ateis;
Juk duona ne vien tau priklauso,
Todėl dalykis trupiniais.
Gyvenimo žiema ateina,
Ir atpildo diena ateis:
Dangaus nurodymu ir kaina
Bus sveriami pasidalyti trupiniai.10
Nepriklausomai nuo mūsų padėties, kiekvienas esme baikštus paukštelis – elgeta – prieš Dievą. Esame priklausomi nuo Jo malonės. Mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus aukos dėka, kaip numatyta didžiajame laimės plane, turime išgelbėjimo ir laimės viltį.Ši dvasinė dovana įkvepia mus laikytis Dievo įsakymų ir su užuojauta padėti aplinkiniams. Net jei viskas, ką turime, yra saujelė trupinukų, mes mielai dalinamės jais su turinčiais emocinių, dvasinių ar materialinių poreikių, parodydami savo dėkingumą už dievišką šventę, kurią Dievas paruošė mums.
Aplinkinių laiminimas per Kalėdas
Šį mėgstamą Kalėdų metą pridera džiaugtis švieselėmis, muzika, dovanomis ir spindesiu. Iš dalies, būtent todėl mums taip patinka šis metų laikas.
Tačiau niekada nepamirškime, kad esame Jėzaus Kristaus, gyvo Dievo gyvo Sūnaus, mokiniai ir sekėjai. Kad išties pagerbtume Jo atėjimą į pasaulį, turime daryti taip, kaip Jis darė, – su užuojauta ir gailestingumu padėti savo aplinkiniams. Tai galime daryti kasdien žodžiu ir darbais. Tegul tai tampa mūsų Kalėdų tradicija, kad ir kur esame, – būkime truputį geresni, atlaidesni, mažiau teisiantys, būkime dėkingesni ir dosnesni, dalydamiesi tuo, ką turime, su stokojančiais.
Tegul apmąstymas apie Jėzaus gimimą Betliejuje įkvepia mus tapti panašesnius į Jį. Tegul Kristaus misija ir pavyzdys pripildo mūsų širdis meilės Dievui ir gilaus gailestingumo mūsų artimiesiems. Ir vis dosniau su nenykstančia meile dalykimės savo trupiniais. Tokia yra mano malda ir palaiminimas šį Kalėdų metą ir visada, Jėzaus Kristaus vardu, amen.