Dangiškos dovanos
Berniukas
Joks berniukas taip nelaukė Kalėdų kaip aš. Man jos labai patiko! Mano tėvai kaip tikri meistrai mūsų namus paversdavo jaukia žiemos stebuklų šalimi. Namai būdavo papuošti dekoracijomis, skambėdavo muzika, tviskėjo šviesos, būdavo gaminami gardėsiai ir, žinoma, dovanojamos dovanos. O, kaip aš laukdavau tų dovanų. Kasmet aš ištikimai sudarydavau didžiausių savo širdies norų sąrašą.
Kadangi gyvenome kaime, kiekvieną Kalėdų rytą prieš atplėšdami savo dovanas apsimuturiuodavome šiltais drabužiais ir išlėkdavome į žiemos šaltį, kad pasirūpintume mūsų ūkyje laikomais gyvuliais. Nieko nebūdavo geriau už darbo pabaigą ir skubėjimą į vidų, kad pasinertume į to ryto stebuklą.
Aš tik buvau pradėjęs mokytis apie tokį vyrą Jėzų Kristų, kurio gimtadienį minėjome. Man tai atrodė gana geras dalykas. Jo gimtadienis, o dovanas gaudavome visi. Kokiam vaikui tai nepatiktų?! Kalėdos apėmė visa, kas gera.
Laimei, laikui bėgant, prasiplėtė mano suvokimas apie Gelbėtoją – Jo gimimą ir gimtadienį, Jo gyvenimą ir stebuklus, Jo galią ir aukojimąsi, Jo Apmokėjimą ir prisikėlimą, bet labiausiai apie Jo didingumą ir Jo nesuvokiamą meilę. Taip, Kalėdos apėmė visa, kas gera, bet taip buvo dėl to, kad Jėzus Kristus yra visa, kas gera. Tiksliau sakant, Jėzus Kristus yra viskas, kas nuostabu!
Misionieriška tarnystė
Kaip daugelis jaunuolių nekantriai laukiau galimybės tarnauti misijoje, bet mano pirmosios Kalėdos toli nuo namų šiek tiek mane sukrėtė. Artėjant mano devynioliktajam gimtadieniui kelis mėnesius negalėjau nustoti galvojęs apie misiją. Buvau jaunesnis už savo bendraklasius ir draugus, taigi, daugelis jau buvo išvykę į misijas ir palikę mane. Maniau, kad esu pasiruošęs būti misionieriumi. Vienintelė kliūtis – mano gimtadienis.
Praėjus, rodės amžinybei, išaušo lauktoji diena ir aš atvykau į misionierių ruošimo centrą. Gruodžio pradžioje jau buvau lėktuve pasiruošęs skristi į savo misiją Santjage, Čilėje. Pagaliau buvau pakeliui ir geriausia buvo tai, kad Kalėdos buvo visai arti. Buvau įsitikinęs, kad esu pasiruošęs šlovingiausiai savo gyvenimo patirčiai.
Tačiau išlipęs iš lėktuvo greitai suvokiau, kad čia viskas kitaip nei namuose Jutoje. Taip, Kalėdos buvo jau čia pat, bet atrodė, kad vasara tik įsibėgėjo. Kur sniegas? Kur žieminiai batai ir paltai?
Aš greitai pasinėriau į darbo iššūkius. Kankinausi dėl laiko pokyčio ir kartais užmigdavau per mūsų pamokas. Tenykštė kultūra man buvo neįprasta, kalba buvo tikra paslaptis – ji visai neskambėjo kaip toji, kurios mokiausi misionierių ruošimo centre, o maistas – specifinis. Kalbant apie maistą, mudu su porininku kažko netinkamo užvalgėme, nes abu labai susirgome. Negana to, vieną pirmųjų mano naktų Čilėje patyrėme žemės drebėjimą.
Tai buvo mano pirmosios Kalėdos toli nuo namų, o aš baisiai sirgau. Gulėjau lovoje man nepažįstamoje šalyje, mėginau suprasti kalbą, kurią vos iššifruodavau, ir gyvenau su žmogumi, su kuriuo ką tik susipažinau. Ar tai toks tas misionieriškas darbas, ir ko taip čia skubėjaui?
Tačiau nepaisant šių iššūkių buvau bepradedąs pamilti čiliečius visa širdimi. Jie buvo nuostabūs ir juos buvo lengva mylėti, o daugelis jų troško mūsų žinios. Žvarbiame, realiame pasaulyje, kuriame žmonėms reikia žinios apie Gelbėtoją, kalėdinės eglutės ir dovanų prikimštos kojinės kažkodėl nebuvo tokios svarbios, kaip anksčiau. Jei Kristui reikėjo palikti Savo dangiškus namus ir ateiti į žemę kentėti ir mirti už mus visus, tikrai galėjau palikti namus ir susigyventi su mažais nepatogumais, kad pasidalinčiau Jo nuostabia žinia.
Tos Kalėdos mane išmokė tyro džiaugsmo, kylančio padedant žmonėms įgyti Dangiškojo Tėvo didžiausią dovaną – Jo šlovingą laimės planą, – o laimė, kaip supratau, buvo tas dalykas, kurio žmonės labiausiai troško ne vien per Kalėdas, bet ir visada.
Jaunas našlys ir santuoka
Praėjus keliems metams po mano misijos atsidūriau akistatoje su kitu iššūkiu. Buvau prislėgtas, pavargęs ir vienišas. Prieš keletą mėnesių mano žmona, su kuria buvau susituokęs mažiau nei dvejus metus, netikėtai žuvo automobilio avarijoje palikusi mane su mūsų septynių mėnesių mergaite vienus.
Studijavau universitete, dirbau ir sunkiai mokiausi, kaip būti vienišu tėvu. Artėjo Kalėdos, ir tuo tarpu, kai aplinkiniai šventėms išvyko namo pas savo šeimas ir artimuosius, aš turėjau pasilikti universitete dirbti. Jaučiausi vienišas ir labai liūdėjau. Kalėdos atėjo ir praėjo, o laikas tebeskriejo.
Beveik po metų, kai ir vėl artėjo Kalėdos, tebebuvau vienišas. Raštai moko, kad negerai žmogui būti vienam (žr. Pradžios 2:18) – visa širdimi su tuo sutikau. Man reikėjo bendražygės, o mano dukrytei – motinos.
Mąsčiau: „Galbūt nesu kažkoks laimikis, bet kuri gi moteris nenorėtų gauti tikros, gyvos dukrytės per Kalėdas? Ne lėlytės – o tikros dukrytės?“ Laimei, jei kuri užsimanytų vaikučio, na, aš būčiau dovanojamas kartu.
Man patiko viena mergina, vardu Nencė, mano biologijos paskaitoje, bet semestras jau ėjo į pabaigą, o aš vis dar neatradau drąsos ją pakalbinti. Turbūt dangus buvo mano pusėje, nes vieną dieną, visiškai atsitiktinai, mudu tuo pačiu metu buvome beišeiną iš egzaminavimo centro. Tai buvo mano proga. Užkalbinau ją, o vėliau tą vakarą paskambinau Nencei ir pakviečiau į pasimatymą. Nuėjome į vieną pasimatymą, tada į dar vieną ir dar vieną. Tačiau žinojau, kad artėja Kalėdos ir Nencei reiks išvykti namo. Ką tokio galėjau padaryti, kad išlaikyčiau tą abipusę simpatiją ir leisčiau jai augti?
Sugalvojau planą. Padedamas Nencės sesers ir jos vaikino nusprendžiau slapta ją nustebinti dovana kiekvieną iš dvylikos dienų iki Kalėdų.
Mano planas suveikė. Nencė gavo dovanas, tačiau visiškai nenutuokė, nuo ko jos. Tai tapo detektyvu, kurį bandė išnarplioti visa jos šeima. Nencės sesuo su vaikinu pažadėjo neatskleisti, kad prie to prisidėjo. Išties tai buvo tikra slapta sąjunga, tik iš tyrų paskatų.
Tačiau vieną vakarą šeima aptiko užuominą. Suskambus durų skambučiui namiškiai pribėgo prie durų ir pamatė nuvažiuojančią mašiną. Jie užsirašė numerius ir kitą dieną paskambino į registracijos biurą, kad sužinotų, kas tos mašinos savininkas. Jie sužinojo, kad mašina priklausė sesers vaikino šeimos nariui. Yla išlindo iš maišo. Nencės sesuo su vaikinu prisipažino dalyvaujantys šiame sumanyme. Slapta džiaugiausi, kad sužinojo, jog tai aš, nes mudu su Nence galėjome drauge praleisti Kalėdas ir toliau tęsti savo draugystę.
Ir kaip to tikėjausi, Nencė norėjo tikros dukrytės Kalėdoms. Ji mylėjo mano dukrytę, lyg ji būtų jos. Laimei, ir aš buvau padovanotas kartu. Mudu susituokėme kitą vasarą. Ji tapo viena didžiausių mano gyvenimo dovanų.
Patyriau Dangiškojo Tėvo didįjį laimės planą. Turėjau amžinąją šeimą ir mes buvome užantspauduoti drauge amžinybei. Amžinosios santuokos ir šeimos dovana – tai dovana, kurią visiištikimieji gaus šiame arba ateinančiame gyvenime. Nėra geresnės dovanos.
Prisimindamas savo vienatvės ir širdgėlos dienas suvokiau, kad Jėzus Kristus irgi kažkada jautėsi apleistas ir vienišas. Jis, geriau už visus kitus, žinojo mano skausmą. Net visiškos vienatvės akimirkomis nesijaučiau, kad Jis mane apleido. Jis yra ne tik mano Gelbėtojas, Jis yra mano brolis ir mano geriausias draugas.
Jaunas tėvas
Mūsų maža šeima ėmė augti, ir po kelių metų patyriau dar vieną didelį nerimą. Artėjant Kalėdoms mudu su Nence susižvalgėme ir supratome, kad neturime nei cento kalėdinėms dovanoms mūsų vaikams.
Neseniai buvau baigęs universitetą ir tik bandžiau atsistoti ant kojų. Nors jau turėjau gerą darbą, greitai tapo aišku, kad brangus pragyvenimas mums nebuvo pagal kišenę. Vienintelė paguoda buvo tai, kad ištikimai mokėjome dešimtinę. Nors niekas nežinojo apie mūsų padėtį, Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas žinojo ir pradėjo siųsti mažus kalėdinius stebuklus.
Vieną dieną suskambo durų skambutis. Tai buvo mūsų kaimynė, kuri rankose laikė dėžę žaislų. Ji tarė: „Mes tvarkėmės ir aptikome šiuos žaislus, kurių mūsų vaikai nebenori. Pamanėme, kad galbūt jūsų vaikams jie patiktų.“ Patiktų?!
Kitą dieną vėl pasigirdo durų skambutis. Šį kartą atėjo mūsų apylinkės nariai. Jie stovėjo atnešę mergaitišką dviratį. Jie pasakė: „Mums nereikia šio dviratuko ir pagalvojome apie jūsų šeimą. Ar manai, kad tavo dukra naudosis juo?“ Mes neapsakomai džiaugėmės!
Prieš kelias savaites mūsų jaunėlis sūnus dalyvavo spalvinimo konkurse vietinėje parduotuvėje. Mums vieną dieną paskambino ir pranešė džiugią naujieną, kad jis laimėjo konkursą. Jis laimėjo populiarų vaikišką filmą. Mes buvome priblokšti!
Visi šie maži stebuklai reiškė, kad mūsų vaikai neliks be kalėdinių dovanų. Mes mokėjome savo dešimtinę, o Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas atvėrė dangaus langus ir išliejo savo palaiminimus – tiesiai per kaminą.
Susimąsčiau apie tai, kad vaikelis Kristus gimė kukliomis aplinkybėmis, visgi Jį rado kiti ir atnešė Jam brangių dovanų. Būdamas žemiškuoju tėvu labai norėjau savo vaikams duoti viską, ką galiu.
Mūsų Dangiškasis Tėvas jaučia tą patį. Jo meilė yra tobula; Jis trokšta mums duoti viską, ką Jis turi. Tai nesuvokiama dovana.
Išvada
Broliai ir seserys, visi mes kažkada jautėmės ar kada nors jausimės vieniši, ligoti, prislėgti, nepasiturintys ar toli nuo namų. Laimei, mes turime Amžinąjį Tėvą ir Gelbėtoją, kurie mus supranta. Jei kreipsimės į Juos, Jie paims mus už rankos ir padės visuose iššūkiuose.
Broliai ir seserys, kada nors visi sutiksime kažką, kas bus vienišas, ligotas, prislėgtas, nepasiturintis ar toli nuo namų. Mūsų Tėvas ir Gelbėtojas gali nukreipti mus nuskubėti jiems į pagalbą, ir tai padaryti taps mūsų privilegija.
Būdamas vaikas maniau, kad Kalėdos būna tik kartą metuose. Suaugęs dabar suvokiu, kad Kalėdos būna kasdien. Dėl mylinčio Dangiškojo Tėvo ir mylimo Gelbėtojo Jėzaus Kristaus dosnumo kasdien esame nepaliaujamai teikiamų dangiškų dovanų gavėjai. Nesuskaičiuojamų dangiškų dovanų gavėjai.
Mano dėkingumas Tėvui ir Sūnui yra toks neaprėpiamas ir gilus, kad kaip ir Amonas senovėje „negaliu apsakyti net mažiausios dalelės to, ką jaučiu“ (Almos 26:16).
Taip, kiekvieną Kalėdų metą minime Jėzaus Kristaus gimtadienį, bet dėl Tėvo ir Sūnaus gerumo dovanas gauname mes. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.