Tobula dovana
Vienais metais, būdamas dar vaikas, likus maždaug trims dienoms iki Kalėdų, mano vyras Robas užtiko savo dvi vyresnes seseris miegamajame tyliai išpakuojančias dvi savo Kalėdų dovanas. Žvilgtelėjusios vidun, seserys vėl supakavo dovanas. Jos tarė Robui: „Jei nepasakysi mamai, parodysime, kaip tai padaryti.“
Galiausiai jis pasidavė pagundai, nes po Kalėdų egle buvo krepšinio kamuolio dydžio dėžė su jo vardu.
Visgi, slapčiomis nešdamasis ją į savo kambarį, jis pastebėjo, kad dovana įtartinai lengva. Jis atsargiai atidarė dėžę ir rado tik raštelį. Ant raštelio buvo užrašyta: „Žinau, ką darai. Nesusigadink Kalėdų. Myliu, mama.“ Jis išmoko pamoką ir tuo jų kalėdinė dovanų šniukštinėjimo avantiūra baigėsi.
Pagalvokite, kokie nuostabūs prisiminimai, gražūs vaizdai, angeliški garsai ir nepamirštami kvapai atgyja mintyse, kai pagalvojate apie Kalėdas. Dar ypatingesni yra dažno širdyje turimi vaikystės prisiminimai apie Kalėdų šventumą – mūsų Gelbėtojo gimimo šventimą. Šie šventi jausmai niekur nedingsta.
Jie vis išnyra mąstant apie tas kuklias ėdžias Betliejuje, kuriose po žvaigždėtu dangumi išsipildė šimtametės pranašystės – mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas atėjo į pasaulį kaip Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats.
Dažnai girdime, kad Kalėdos skirtos vaikams, bet argi ne visi širdyje esame vaikai? Vieną dieną mama ir jos devynmetė duktė intensyviai apsipirkinėjo Kalėdoms. Skubant pro prekybos centre esantį juvelyrikos skyrių, duktė pastebėjo vitrinoje kabantį didžiulį plakatą. Plakate didelėmis raudonomis raidėmis buvo užrašyta: „Amžina dovana“.
Duktė perskaitė žodžius, šiek tiek pagalvojo ir nusišypsojo. Ji išdidžiai tarė mamai: „Mama, žinau, kas yra amžina dovana.“
„Kas gi?“ – paklausė mama joms skubiai braunantis pro minią.
Duktė nekaltai pareiškė: „Tai Jėzus!“
Jos mama klaidingai atsakė: „Ne, širdele. Tai deimantai.“
Izaijas mums primena: „Juos ganys mažas vaikas.“1
Naudodamasi viena paieškos sistema internete radau tūkstančius dalykų, kurie reklamuojami kaip „amžinos dovanos“. Visgi, kad ir kaip stengsimės, jokia materiali dovana nebus amžina.
Kad turėtumėte palyginimą, pasidalinsiu su jumis vienu šilčiausių kalėdinių prisiminimų apie du žmones, kurie, tikiu, yra amžinos dovanos. Tai mano tėvai, Aldas ir Eleonora Harmonai.
Tais metais mūsų miestelį aplankė snieguota žiema, tačiau ji nesustabdė mano tėčio, ir jis nusivežė mūsų šeimą ieškoti tobulos Kalėdų eglutės. Eglutė buvo atvežta namo, įtvirtinta į stovą, su meile papuošta šviesos girliandomis, žaisliukais ir blizgučiais. Mūsų kuklūs namai buvo paruošti Kalėdoms.
Paštu atkeliavo žaislų katalogai ir mes, vaikai, smagiai vartėme puslapius pageidaudami kalėdinių lobių. Namai kvepėjo meduoliu ir vaisių pyragu, gruodis pamažėle tirpo advento kalendoriuje. Palikinėjome staigmenas ant kaimynų slenksčių ir stengėmės tarnauti šeimoms, kurioms reikėjo praskaidrinti Kalėdas.
Kiekvieną vakarą man nuėjus miegoti mama daugybę valandų praleisdavo užsidariusi savo kambaryje. Girdėjosi tik jos siuvimo mašinos ūžimas. Ji dažnai siūdavo mums rūbus, todėl apie tai nė nesusimąsčiau.
Tačiau artėjant Kalėdoms mama visiškai išseko. Ji susirgo ir likus dienai iki Kalėdų negalėjo pakilti iš lovos. Kai daktaras pasakė mano tėvui, kad ji bent savaitę turės gulėti lovoje, sunerimau, bet ir labai nusivyliau. Kaip praeis Kalėdos be mamos? Ar išvis tai bus panašu į Kalėdas? Be to, kas paruoš Kalėdų vakarienę?
Tėvas meiliai rūpinosi mama ir suprato, kad Kalėdų vakarienę teks ruošti jam. Vėl sunerimau! Mano tėvas labai išmintingas ir gabus žmogus, tačiau valgio gaminimas nebuvo jo stiprybė.
Kūčių vakarą sutikau klūpėdama ant kelių ir melsdama, kad mama stebuklingai išgytų ir Kalėdų rytas būtų toks, kaip visada – visa šeima būtume prie Kalėdų eglutės. Labai nusivylėme, kai Kalėdų rytą sužinojome, kad mūsų brangi mama vis dar sunkiai serga ir nesikelia iš lovos. Išpakuojant dovanas nustebau, nes mano ypatingoji dovana buvo rankomis siūti įvairūs lėlės drabužėliai, kuriuos mama pasiuvo vėlyvais gruodžio vakarais. Nekantravau nubėgti pas ją ir stipriai apkabinti. Ji tiek dėl manęs aukojosi.
Brangus tėvelis iš visų jėgų stengėsi, kad Kalėdos tais metais būtų kuo panašesnės į įprastas, kiek jos gali būti įprastos be mamos. Jam pavyko. Po mūsų kuklios vakarienės mano mielas tėvelis užmigo kėdėje prie židinio, o mes, vaikai, žaidėme – aš su savo lėle ir jos naujais drabužėliais. Mano mamai prireikė daug poilsio, ir ji pasveiko, viskas buvo gerai. Mano gyvenime amžinoji dovana buvo mano tėvai.
Pamąstykime apie šiuos žodžius. Ar amžiną dovaną vadintume tobula dovana? Visų pirma, tobula dovana atskleistų kažką apie dovanos davėją. Antra, ji atspindėtų kažkokį dovanos gavėjo poreikį. Galiausiai, dovana, jei tai tobula dovana, būtų vertinga ne tik kurį laiką, bet amžinai.
Argi mūsų mylimas Gelbėtojas, pats pasaulio Gelbėtojas, neatitinka šių trijų kriterijų? Ar Jėzaus Kristaus gimimo dovana, tarnystė ir apmokančioji auka neatskleidžia ko nors apie dovanos Davėją? Žinoma. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“. 2 Mūsų Tėvas Danguje paaukojo Savo Sūnų, nes tyrai myli mus, savo vaikus.
Ar Jėzaus Kristaus dovana parodo, kad mūsų Dangiškasis Tėvas tiksliai žinojo, ko mums reikia? Ir vėl tvirtas taip! Esame puolusios prigimties ir mums labai reikia Gelbėtojo ir Išpirkėjo. Nefis mokė, kad Jėzus Kristus „nedaro nieko, kas nebūtų naudinga pasauliui; nes jis myli pasaulį“.3
Koks paskutinis tobulos dovanos bruožas? Ji turi išlikti vertinga amžinai. Mormono Knygoje aiškiai mokoma, kad Jėzaus Kristaus Apmokėjimas yra beribis ir amžinas.4
Ar atsimenate juvelyrikos skyriaus plakatą? Toji mergaitė intuityviai žinojo, kas yra tikroji dovana. Šiame tamsiame pasaulyje šviesesnė už brangakmenius yra Pasaulio Šviesa. Gelbėtojas mokė:
„Todėl pakelkite savo šviesą, kad ji šviestų pasauliui. Štai aš esu ta šviesa, kurią jūs turite pakelti.“5
„[Aš esu] toji šviesa, kuri šviečia tamsoje.“6
Liudiju, kad Jėzus Kristus yra tobula dovana – amžinoji dovana. Saugokime šią tiesą savo širdyse per šias Kalėdas ir per amžius. Jis gyvas. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.