Ramybės Evangelija
Šiuo kalėdiniu laikotarpiu visas krikščioniškasis pasaulis švenčia Jėzaus Kristaus, „Ramybės Kunigaikščio“, gimimą. Visi džiūgaujame tą gimimą lydėjusiu angelų pranešimu:
„Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus.
Ūmai prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji garbino Dievą, giedodama:
„Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“1
Rašydamas savo vaikams Čarlzas Dikensas gerai apibūdina, kaip krikščionys gerbia Gelbėtoją:
„Mano brangūs vaikai, labai noriu, kad sužinotumėte kai ką apie Jėzaus Kristaus istoriją. Nes apie Jį turi žinoti kiekvienas. Joks kitas žmogus nebuvo toks geras, toks malonus, toks švelnus ir taip užjaučiantis visus prasižengusius žmones.“
Tokia buvo Dikenso įžanga. O čia jo išvados:
„Atminkite! Krikščionybė – tai visada daryti gera, – netgi tiems, kurie mums daro bloga. Krikščionybė – tai mylėti savo artimą, kaip save, ir žmonėms daryti tai, ką norėtume, kad jie darytų mums. Krikščionybė – tai būti švelniam, gailestingam, atlaidžiam ir tyliai laikyti tas savybes savo širdyje, niekada nesigirti jomis arba savo maldomis ar meile Dievui, bet visuomet rodyti, kad mylime Jį nuolankiai stengdamiesi visame kame elgtis teisingai. Jei tai darysime ir prisiminsime mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimą bei pamokas ir stengsimės pagal juos gyventi, galime pasitikėdami viltis, kad Dievas mums atleis mūsų nuodėmes bei klaidas ir leis ramiai gyventi ir mirti.“2
Kaip rašė Dikensas, „mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gyvenimas ir pamokos“ neša mums ramybę. Apaštalas Paulius mūsų Gelbėtojo mokymus pavadino „taikos Evangelija“.3
Žodis taika Raštuose turi daugybę įvairių reikšmių. Kai Jėzus sakė: „Ramybė jums“, Jis iš tikrųjų turėjo omenyje pranašo Izaijo skelbiamą taiką: „Teisumo darbas bus taika, jo pasekmė – ramybė ir pasitikėjimas.“4 Gelbėtojas išpildė tą pranašystę. Jis paaiškino: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje turėtumėte ramybę.“5
Duodamas paskutinius nurodymus savo apaštalams Viešpats Jėzus Kristus pasakė: „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūgštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta.“6
Netrukus po to lankydamas teisiuosius naujajame pasaulyje Gelbėtojas pacitavo šiuos Izaijo žodžius: „Ir visi tavo vaikai bus Viešpaties mokomi; ir didelė bus tavo vaikų ramybė.“7
Tai, ko Gelbėtojas mokė apie ramybę mūsų gyvenime, taip pat tinka kalbant apie ramybę šeimoje, tautoje ir pasaulyje.
Gelbėtojas ir Jo apaštalai neturėjo kitos pasaulio taikos programos, kaip tik asmeninį teisumą. Jie nepradėjo pasipriešinimo Romos valdžiai ar vietinių tironų režimui. Jie skelbė asmeninį teisumą ir mokė, kad Dievo vaikai turėtų mylėti savo priešus8 ir „gyven[ti] taikingai su visais žmonėmis“.9
Karas ir konfliktai yra nelabumo pasekmė, ramybė yra teisumo pasekmė. Evangelijos palaimos yra visuotinos, kaip ir ramybės formulė: laikykitės Dievo įsakymų.
Prezidentas Hovardas V. Hanteris mokė:
„Pasaulis ilgisi tokios ramybės, kai nebebus karo veiksmų; tačiau žmonės nesuvokia, kad ramybė – tai toks egzistencijos būvis, kurį žmogus pajunta tik laikydamasis Dievo sąlygų, ir niekaip kitaip. […]
Jei žvelgsime pro žmogaus ir pasaulio prizmę, tematysime tik suirutę ir sąmyšį. Bet jei tik atsigręšime į Dievą, tai mūsų nerami siela atras ramybę. […]
Ši ramybė apgaubusi saugo mus nuo pasaulio sąmyšio.“10
Šių laikų apreiškime skaitome: „Bet įsisavinkite, jog tas, kuris daro teisumo darbus, gaus savo atlygį, būtent ramybę šiame pasaulyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje.“11
Ramybė yra mūsų Gelbėtojo pažadas ir ji yra mūsų tikslas. Ta pažadėtoji ramybė yra gerovės bei taikingumo jausmas, kylantis iš Jo įsakymų laikymosi. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas sakė:
„Ramybė yra teisumo vaisius. Jos negalima nusipirkti už pinigus, negalima gauti veltui. Ją reikia užsitarnauti.“12 Mes giedame: „Malonią ramybę neša Evangelija“,13 o kitoje ypatingoje giesmėje giedame melodingą maldą:
„Tebūna žemėje ramybė
Ir teprasideda ji manyje.“14
Negalime pasiekti taikos tarp tautų nepasiekę jas sudarančių žmonių visuotinio teisumo. Neramiais Antrojo pasaulinio karo metais vyresnysis Džonas A. Vidsou mokė:
„Vienintelis būdas kurti taikingą bendruomenę – tai ugdyti vyrus ir moteris, kurie myli ir palaiko taiką. Per Kristaus doktriną ir Jo Bažnyčią kiekvienas žmogus savo rankose laiko pasaulio taiką.
Tai daro mane atsakingą už pasaulio taiką ir daro jus asmeniškai atsakingus už pasaulio taiką. Tos atsakomybės negalime perduoti kam nors kitam.“15
Maždaug po trisdešimties metų kitas visuotinis vadovas, Eldredas Dž. Smitas, mokė tos pačios tiesos:
„Jeigu kiekvienas žmogus savo sieloje turės ramybę, tuomet šeimoje bus taika. Jeigu kiekvienoje šeimoje bus taika, tuomet šalyje bus taika. Jeigu šalyse bus taika, tuomet pasaulyje bus taika.
Ne tik dainuokime „Tebūna žemėje ramybė ir teprasideda ji manyje“, bet tikrai taip galvokime. Paverskime tai savo tikslu.“16
Vienas mano mėgstamiausių kalėdinių pasakojimų buvo išspausdintas Deseret News prieš daugiau nei 30 metų. Jame pasakojama apie 11 metų mergaitę, kuri sielvartavo negavusi trokštamos dovanos ir patyrė ramybę sužinojusi, kodėl Kalėdas švenčiame dovanodami dovanas. Pasakoju apie tai mūsų vaikams ir jaunuoliams.
11 metų mergaitė liūdėjo, nes negavo naujos lėlės, kurios taip ilgai norėjo.
Stengdamasi ją paguosti mama sakė: „Tu iš tokių dalykų jau išaugai.“ Ar ji tikrai išaugo iš Kalėdų? Taip mąstė jos dukra. Jos tėtis paaiškino:
„Mano brangi maža mergyte, audami patiriame daug skausmo ir džiaugsmo. Ne, vaikeli, tu neišaugai iš Kalėdų. Tau nutiko kažkas daug svarbesnio. Tu užaugai tiek, kad gali suprasti, jog daugelis dalykų turi gilesnę prasmę, nei galėjai suprasti būdama vaikas. […] Girdėjai sakant, kad per Kalėdas dovanojame dovanas, nes piemenys ir išminčiai atnešė dovanas Kristui Vaikeliui, bet aš tau papasakosiu apie tikrą pirmųjų Kalėdų dovaną.“
Tada jis papasakojo apie didžiulę mūsų Dangiškojo Tėvo meilę Jo vyriausiajam Sūnui, kuris buvo ištikimas Jam sumaišties ir maišto metu ir kuris netgi padėjo Jam sukurti pasaulį, kuriame gyvename. Jis jai papasakojo, kaip mūsų Dangiškasis Tėvas tą Sūnų, Viešpatį Jėzų Kristų, atidavė mums, kad būtų mūsų Gelbėtojas.
Iš Mormono Knygos jis perskaitė, kaip tas Sūnus „ateis su galia žemyn iš dangaus tarp žmonių vaikų ir gyvens molio palapinėje. […] Ir štai, jis iškęs gundymus ir kūno skausmą, alkį, troškulį ir nuovargį netgi didesnį, negu žmogus gali iškęsti, nebent myriop; nes štai, kraujas sunksis iš kiekvienos poros – tokia didelė bus jo kančia dėl jo žmonių nelabumo ir bjaurumų. Ir jis bus vadinamas Jėzumi Kristumi, Dievo Sūnumi, dangaus ir žemės Tėvu“ (Mozijo 3:5, 7–8).
Užversdamas knygą jos tėtis paaiškino:
„Nors mūsų Tėvas danguje žinojo, kas laukia Jo mylimo Sūnaus, Jis dėl savo begalinės meilės ir išminties atidavė Jį pasauliui. Antroji tos nuostabios dovanos dalis yra tai, kad Kristus, Sūnus, taip pat visa tai žinodamas, noriai atidavė Save, kad galėtume turėti amžinąjį gyvenimą.“
Po daugelio metų ta mergaitė, jau būdama suaugusi moteris, rašė:
„Kiek prisimenu, tai buvo pirmas Kalėdų vakaras, kai nuėjau miegoti ant pagalvės nepasidėjusi savo kalėdinės lėlės. Turėjau kai ką geresnio. Savo širdyje jaučiau naują ir jaudinančią ramybę. Radau dovaną, kuri negali susidėvėti, kurios negalima pamesti, dovaną, iš kurios niekada neišaugsiu, tokią, kokia su Dievo pagalba turėčiau tapti. […] Ir aš meldžiausi […] kad vieną dieną galėčiau turėti tikrus vaikus ir toliau pažinčiau visą tą Meilės Dovaną.“17
Pakartosiu prezidento Raselo M. Nelsono praeitų metų Pirmosios Prezidentūros kalėdiniame minėjime pasakytą pamokymą: „Jėzus Kristus yra nepaprasta Dievo dovana – visiems vaikams Tėvo duota dovana.“18
„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“19
Meldžiuosi, kad ta amžina tiesa persmelktų visa, ką šiuo kalėdiniu laikotarpiu darome. Jėzaus Kristaus vardu, amen.