Šiuolaikinė angelų kareivija
Labas vakaras, mano brangūs broliai ir seserys. Jaučiuosi palaimintas progos šį vakarą kreiptis į jus, kai švenčiame šlovingiausią įvykį žmonijos istorijoje – Dievo Sūnaus atėjimą į pasaulį. Kristaus gimimas, gyvenimas ir Apmokėjimas yra mūsų Dangiškojo Tėvo dovana, skirta mums visiems.
Kai šį džiaugsmingą metų laikotarpį švenčiame Gelbėtojo gimimą, į mūsų sielas gausiau prasismelkia nuolatinė ir nesibaigianti Dievo meilė, kuri padeda širdį atgręžti į savo šeimą, draugus bei kaimynus ir skatina mus būti jautresnius tiems, kurie galbūt jaučiasi vieni, vieniši ar kuriems reikia paguodos ir ramybės.
Mane visuomet stebino tai, kad pasakojime apie Jėzaus gimimo aplinkybes Evangelija pagal Luką pateikia kelis pavyzdžius, kaip buvo guodžiami ir raminami atsidūrusieji panašiose situacijose. Vienas iš tokių pavyzdžių – pas socialiai atskirtus piemenis mūsų mylinčio Dangiškojo Tėvo naktį pasiųsti angelai, kad paskelbtų apie Jo Sūnaus gimimą. O tie piemenys, savo ruožtu, nuvyko aplankyti Marijos ir Juozapo, kurie būdami toli nuo savo namų rūpinosi naujagimiu kūdikėliu.
Ilga Juozapo ir Marijos kelionė iš Nazareto į Betliejų, kuriame turėjo užsiregistruoti mokesčių mokėtojais, nebuvo paprastas sutapimas, nes ištisus šimtmečius senovės pranašai kalbėjo, kad pasaulio Gelbėtojas gims Betliejuje – Dovydo mieste.1 Taigi matome, kad mūsų Dangiškasis Tėvas gerai žinojo ir rūpinosi kiekviena Savo Viengimio Sūnaus gimimo aplinkybių smulkmena. „Jiems ten esant, atėjo jai metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmagimį Sūnų.“2
Mąstydamas apie socialines tų piemenų ir jaunosios poros – Marijos ir Juozapo – aplinkybes imu stebėtis, kaip angelų kareivijos pasirodymas piemenims laukuose ir tų piemenų apsilankymas pas Mariją ir Juozapą į jų asmeninį gyvenimą įnešė paguodos, ramybės ir džiaugsmo.
Piemenims angelai turbūt suteikė labai reikalingos paguodos, kad Dievas juos mato ir vertina kaip išrinktus pirmuosius naujagimio Dievo Avinėlio liudytojus. Marijai ir Juozapui tie piemenys turbūt buvo tikra paguoda, nes ir kiti žinojo apie šį dievišką stebuklą, kurio dalimi jie buvo.3
Be abejo, tarp mūsų irgi yra šiuolaikinių piemenų – vyrų ir moterų, kurie dirba iki išnaktų ir paryčių. Tarp tokių šiuolaikinių piemenų yra apsaugos, ligoninių ir avarinių tarnybų, visą parą veikiančių parduotuvių ir degalinių darbuotojai bei naujienas transliuojančių tarnybų komandos. Kartais dirbantieji naktimis gali jaustis atskirti nuo socialinio bendravimo su tais, kurie dirba įprastinėmis darbo valandomis. Be tokių piemenų yra ir šiuolaikiniai juozapai ir marijos, kurie išvykę iš savo tėvynės ne tik stengiasi apsiprasti su nauju gyvenimu, bet dar ir paminėti tokias svarbias dienas, kaip Kalėdos, gimtadieniai, santuokos ir mirtys.
Artėjant Kalėdoms mąstau, ar mes irgi galėtume tapti panašesni į angelų kareiviją, apsilankančią pas šiuolaikinius piemenis ir jiems skelbiančią gerąją naujieną apie Kristų, ramybę ir paguodą. Taip pat mąstau, ar mes irgi galėtume tapti panašesni į piemenis, reaguojančius į raginimą aplankyti ir patarnauti šiuolaikiniams mūsų kaimynystėje ir bendruomenėse esantiems juozapams ir marijoms, patikindami, kad Dievas juos myli, juos stebi ir jais rūpinasi.
Mano šeima ir aš esame asmeniškai patyrę paguodos ir ramybės jausmus, kuriuos gali sužadinti šiuolaikinės angelų kareivijos. Šįvakar norėčiau prisiminti vieną tokį atvejį. 2003 metais iš savo gimtosios šalies atsikraustėme į Jutą. Tą žiemą mus užklupo tokia stipri pūga, kokios Juta nebuvo mačiusi jau kelerius metus. Nieko panašaus savo gyvenime nebuvome matę, nes užaugome tarp palmių ir paplūdimių. Mūsų namai buvo įsikūrę prie vieno Bauntifulo mieste esančios kalvos krašto su labai ilgu šaligatviu. Pradėjus snigti žmona ėmė drąsiai nuo įvažiavimo ir šaligatvių valyti sniegą, nes prieš kelias dienas kitu įvažiavimu eidamas pas kaimynus aš paslydau ant ledo ir susilaužiau riešą. Tas nelaimingas įvykis baigėsi rankos operacija, po kurios porą mėnesių turėjau nešioti didelį gipsą. Pirmą kartą savo gyvenime pradėjusi valyti sniegą mano brangi žmona neturėjo jokio supratimo, kad baigusi valyti vieną įvažiavimo pusę ji turėjo į kitą pusę nukreipti sniego valytuvo metiklį. Tad jai pradėjus valyti kitą pusę metiklis sniegą metė būtent ten, kur jau išvalė. Pirmyn ir atgal ji bergždžiai valė. Tikra bėda! Per ilgai užsibuvusi šaltyje ji susirgo dvigubu ausų uždegimu ir du mėnesius buvo beveik visiškai kurčia. Tuo pat metu mano šešiolikmetis sūnus važinėdamas rogėmis susižeidė nugarą ir turėjo gulėti lovoje, kol sužeidimas užgis. Tokia tad buvo mūsų trijulė: vienas negalėjo pakilti iš lovos, kita – kurčia, o trečias – su gipsu, ir mes visi šalome. Esu tikras, kad kaimynams atrodėme labai įdomiai. Vieną iš tų ankstyvų šaltų rytų, apie 5 valandą, pabudau nuo sniego valytuvo garso už lango. Pažvelgęs pro langą pamačiau savo kaimyną iš kitos gatvės pusės, brolį Bleiną Viljamsą. Pats būdamas beveik septyniasdešimties metų jis paliko savo šiltus ir patogius namus, patylomis atėjo ir ėmė valyti mūsų įvažiavimą bei šaligatvį; jis žinojo, kad patys to negalėjome padaryti. Lygiai taip pat tyliai ir paprastai mano namuose pasirodė kitas draugas, brolis Danielius Almeida. Jis vežė mane į Solt Leiką, nes pats su savo labai nepatogiu gipsu vairuoti negalėjau. Kiekvieną rytą jie geranoriškai ir tyliai ateidavo pas mane tol, kol mūsų šeima pasveiko ir galėjome patys savimi pasirūpinti. Šie broliai angelai tuo šaltu 2003 metų Kalėdų laikotarpiu mums buvo atsiųsti panašiai kaip ir patarnaujantys angelai senovėje buvo atsiųsti nuolankiems piemenims. Tie du broliai pasekė mūsų Gelbėtojo pavyzdžiu, nes apie mūsų poreikius jie pagalvojo pirmiau nei apie savuosius.
Brangūs broliai ir seserys, Gelbėtojo gyvenimas buvo tobulas meilės ir geranoriškumo pavyzdys. Jis visuomet pamiršdavo Save, kad padėtų kitiems. Kiekvieną Savo gyvenimo dieną Jis nesavanaudiškai darbavosi ir neapsiribodavo vien šventiniu laikotarpiu ar kokia viena proga. Jei Gelbėtojo pavyzdžiu savo širdis atgręšime į išorę, tai pažadu jums, kad geriau patirsime Kalėdų prasmę. Patikinu jus, kad jei tai darysime, rasime neribotų progų tyliai ir geranoriškai padėti tiems, kam mūsų reikia. Tai darydami, geriau pažinsime Gelbėtoją, surasime ramybę žemėje ir jausime palankumą žmonėms, o tai labai padės stipriai jausti ir su kitais dalytis meile, ramybe ir pagausėjusiomis jėgomis. Sekdami Gelbėtojo pėdomis įsiklausykime į žingsnių garsą ir įsikibkime į tvirtą Staliaus ranką. Jei visuose savo darbuose ieškosime Gelbėtojo, tai Kalėdos bus ne tik kažkokia diena ar laikotarpis, o širdies ir proto būsena, kai per Kalėdas jaučiamas džiaugsmas ir meilė visuomet bus šalia. Liudiju, kad Jėzus Kristus, tas Betliejuje gimęs kūdikėlis, yra tikrasis pasaulio Gelbėtojas ir Išpirkėjas.
Linksmų Kalėdų jums visiems! Visa tai sakau Jėzaus Kristaus vardu, amen.