Palaiminti taikdariai
2021 m. Pirmosios Prezidentūros Kalėdų minėjimas
2021 m. gruodžio 5 d., sekmadienis
Mūsų mylima Pirmoji Prezidentūra dar kartą pakvietė mus susiburti pradedant švęsti Kalėdas. Nors įvairiose tautose mūsų tradicijos ir papročiai skiriasi, visi esame dėkingi ir palaiminti, kad esame vieningi – kartu garbiname mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų ir švenčiame Jo gimimą prieš daugiau nei du tūkstantmečius.
Viena mėgstamiausių Basetų šeimos, kaip ir daugelio jūsų, tradicijų yra vaidinti Kristaus gimimo istoriją. Izaijo, Luko, Mato, Nefio ir Mormono pasakojimų skaitymas, lydimas kalėdinių giesmių ir gyvo vaidinimo, vaizduojančio Mariją, Juozapą ir kūdikėlį Jėzų, mums būdavo įkvepiantis ir dvasingas, bet ne visada.
Pavyzdžiui, vieną Kūčių vakarą mūsų mažylių avių kaimenė pavirto verkiančių kūdikių choru. Jų bliovimas greitai išplito tarp piemenų ir angelų net iki paties suvystyto kūdikio. Kitais metais mes nevaidinome galvijų. Niekas nedrįso vaidinti avelių, baiminantis, kad būtent avys gali sukelti tą bauginantį ir triukšmingą verksmą. Kitais metais piemenų lazdos pavirto šviesos kardais, o dar kitais metais niekas nenorėjo būti išminčiumi ar angelu, o reikalavo dėvėti Helovinui skirtus dinozaurų ir delfinų kostiumus. Bet turbūt labiausiai įsiminė mūsų vaidinimas, kai pats naujagimis kūdikėlis krito nuo per daug pakeltų ir labai nestabilių ėdžių link akmeninio židinio ir buvo pagautas keli centimetrai virš grindų. Prisiimu nuopelnus už tą pagavimą neriant, nors kūdikėlio kritimas buvo būtent mano klaida.
Tyli naktis? Ramybė dangaus? Mūsų vaidinimus lengviau būtų pavadinti „chaosu ėdžiose“. Turiu pripažinti, kad per Kalėdas dažnai susimąstau, ar neturėtume išbandyti tokios Kalėdų tradicijos, kuri tikrai atneštų ramybę?
Ramybė – ta miela ir viltinga būsena, kurios visi trokštame ne tik per Kalėdas, bet ir nuolat. Tačiau visame pasaulyje šiandien atrodo, kad rasti ramybę darosi vis sunkiau. Šiais metais studijuodamas Doktriną ir Sandoras gavau priminimą apie mūsų laikus apibūdinantį apreiškimą:
„Ir tą dieną […] visa žemė bus sumaištyje, ir žmonių širdys juos apvils.“1
Kur šiandienos žemiško šurmulio būsenoje galima rasti didesnę ramybę, kurios taip trokšta visas pasaulis?
Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė:
„Jėzaus Kristaus Evangelija yra būtent tai, ko reikia šiame sumišusiame, vaidingame ir pavargusiame pasaulyje.
Kiekvienas Dievo vaikas turi teisę girdėti ir priimti gydančią, gelbėjančią Jėzaus Kristaus žinią. Tai pati svarbiausia žinia mūsų laimei – dabar ir per amžius.2
Sugrąžinimo žinia tai Kalėdų žinia. Piemenis prie kūdikio ėdžiose vedusios žvaigždės šviesą galima palyginti su šviesos stulpu, kuris nusileido ant Džozefo – abu prieš didžiai džiaugsmingą žinią pasauliui apie Kristų.
„Kūdikis mums gimė, sūnus mums duotas. Ant jo peties viešpatavimas, jis bus vadinamas Nuostabusis, Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.“3
Vyresnysis Kventinas L. Kukas mokė: „Vienas brangiausių Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus titulų yra „Ramybės kunigaikštis“[Isaiah 9:6]. […] Galiausiai Jo karalystė, taip pat ramybė ir meilė, bus įtvirtinta.4
Tikiuosi, kad šiais metais skaitydami Luko žodžius atkreipsite dėmesį į „gausi[os] dangaus kareivij[os], šlovinan[čios] Dievą“, žodžius: „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė ir palankumas žmonėms!“5 Apmąsčiau šiuos žodžius ir pagalvojau, jog galbūt būtų tikslinga tai laikyti pareiškimu, kad Jie būtų galėję sušukti: „Atėjo ramybė!“ Nes tą vakarą tame kukliame tvartelyje į žemę atėjo pats „Ramybės kunigaikštis“.
Tą pirmąją Kalėdų dieną šaukliai angelai paskelbė, kad atėjo ramybė. Prieš tai Jokūbas pareiškė: „Mes žinojome apie Kristų ir daug šimtų metų prieš jo atėjimą turėjome jo šlovės viltį; ir ne tik mes patys turėjome jo šlovės viltį, bet taip pat visi šventieji pranašai, buvę prieš mus.“6
Vėlgi, Izaijas pranašavo apie mūsų dienas, kai rašė: „Kokios gražios kalnuose kojos to, kuris atneša gerą žinią ir skelbia ramybę.“7
Taigi, kas tie gražūs ramybę skelbiantys žmonės? Gelbėtojas savo mokiniams Galilėjoje ir Dosniojoje žemėje skelbė, kad „palaiminti taikdariai, nes jie bus vadinami Dievo vaikais“8
Taip pat Karalius Benjaminas mokė: „Ir dabar, dėl sandoros, kurią sudarėte, jūs būsite vadinami Kristaus vaikais, jo sūnumis ir dukromis; nes štai, šiandien jūs dvasiškai užgimėte jam; nes sakote, kad jūsų širdys pakeistos per tikėjimą jo vardu; todėl jūs užgimėte iš jo ir tapote jo sūnumis ir jo dukromis.“9
Mes su jumis esame Jėzaus Kristaus sandoros vaikai, kiekvienas yra Jo vaikas. Atsiminkite, Jis pareiškė, jog taikdariai turi būti vadinami Dievo vaikais. Todėl mes, Dievo vaikai, turime būti taikdariai. Tai mūsų sandoros pareiga. Mes su jumis keičiame šiandieninį neramų pasaulį stengdamiesi būti taikdariai – savo namuose, bendruomenėse, netgi visame pasaulyje, savo gerumu, gerais darbais ir žodžiais – ir gyvai, ir nuotoliniu būdu. Ištikimai „skelbkime ramybę“, liudydami apie Jį žodžiais ir veiksmais.
Vėlgi, Evangelijoje pagal Luką skaitome:
„Kai angelai nuo jų pakilo į dangų, piemenys kalbėjosi: „Eikime į Betliejų ir pažiūrėkime, kas ten įvyko, ką Viešpats mums paskelbė“.
Jie nuskubėjo ir rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose.
Pamatę jie apsakė, kas jiems buvo pranešta apie šitą kūdikį.“10
Taigi ir mes „eikime“ ir „apsakykime“ žmonėms taikos žinią „apie ši kūdikį“. Tai ta žinia, kurios misionieriai moko mūsų artimuosius ir draugus. Tai gyva žinia, kuria bažnytinės tarnystės misionieriai dalijasi tarnaudami Gelbėtojo būdu. Tai ta žinia, kurią skelbiame mylėdami, dalydamiesi ir kviesdami aplinkinius priimti viltį ir ramybę, randamą Jėzaus Kristaus gerojoje naujienoje.
Taigi, grįžkime prie Basetų vaidinimų, kuriuos chaotiškai bandome surengti per kiekvienas Kalėdas, – kodėl primygtinai stengiamės laikytis šios tradicijos, skatiname savo vaikus ir anūkus atkurti mums tą gražią visų naktų naktį, kai angelai atėjo su didžiai džiaugsminga gerąja žinia?
Atsakymas yra paprastas ir žavus: „Ir mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, ir mes rašome sulig savo pranašystėmis, kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo.“11
Taip, mes matome, kad visa žemė yra sumaištyje ir žmonių širdys juos apvilia. Tačiau, nepaisydami sunkumų, priešiškumo ir sumaišties, šiuo metu ir visada atkakliai skelbkime ramybę, ruošdami save ir visus aplinkinius dideliam Ramybės Kunigaikščio, paties Viešpaties, Gelbėtojo ir Išpirkėjo, Jėzaus Kristaus, sugrįžimui. Atkartosiu prezidento Nelsono žodžius: „Kiekvienas Dievo vaikas turi teisę girdėti ir priimti gydančią, gelbėjančią Jėzaus Kristaus žinią.“
Švęsdami mūsų Gelbėtojo gimimą, gyvenimą ir misiją, šį Kalėdų metą ir visada būkime ramybės skelbėjai -- to meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.