„Ir jūs galite tai žinoti“
Pirmosios Prezidentūros Kalėdų minėjimas
2021 m. gruodžio 5 d., sekmadienis
Brangūs broliai ir seserys, mano vaikystės namuose Kalėdoms didelę įtaką darė mano tėvų gimtinių tradicijos. Mano mama į Jungtines Valstijas imigravo iš Švedijos, o tėtis – iš Suomijos.1 Ruošdamiesi Kalėdoms puošdavome eglutę rankų darbo papuošalais, o mama vis kepė, kepė ir kepė. Kiek žinau, ji buvo sesers Craig močiutės Lundgren giminaitė. Kūčių vakarą susėsdavome prie mamos paruošto pasakiško švediško stalo, nukloto mėsos kukuliais, ryžių pudingu, gausybe duonos, pyragų ir sausainių. Kūčių vakaro šventės pabaigoje atvykdavo Jultomten – Kalėdų senelis, kuris visiems vaikams atnešdavo dovanų. Tačiau prieš atvykstant Jultomten mama visada pakviesdavo mano brolį, seseris ir mane pasiklausyti, kaip tėtis iš Naujojo Testamento skaito Kalėdų istoriją.
Mano tėtis buvo santūrus vyrukas, nedaugžodžiaujantis nei gimtąja kalba, nei anglų kalba, kurią išmoko suaugęs. Jis buvo netaktiškai atviras ir niekada negirdavo be reikalo. Lakia vaizduote jis nepasižymėjo, o kalbėdamas niekada neperdėdavo. Kūčių vakarą jis skaitydavo iš 2-ojo Evangelijos pagal Luką skyriaus. Jis skaitydavo apie Juozapo ir Marijos kelionę į Betliejų, angelo pasirodymą piemenėliams, Jėzaus gimimą ir Marijos apmąstymus savo širdyje. Tačiau ties 19 eilute tėtis nesustodavo; jis tęsdavo pasakojimą apie tai, kaip Marija ir Juozapas nunešė kūdikėlį Jėzų į Jeruzalės šventyklą, kad atnašautų pagal Mozės Įstatymą.
Tėtis skaitydavo:
„Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas […]
Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų.
Dvasios paragintas, jis atėjo į šventyklą. Įneš[us] [Marijai ir Juozapui] kūdikį Jėzų, […]
Simeonas jį paėmė į rankas, šlovino Dievą ir sakė:
„Dabar, Valdove, leidi, kaip žadėjai, savo tarnui ramiai iškeliauti,
nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą,
kurį paruošei visų tautų akivaizdoje.“2
Šioje vietoje tėtis visada stabtelėdavo. Ir paliudydavo. Kaip ir visada, glaustai ir ryškiu anglišku akcentu pareikšdavo: „Gal ir negaliu savo rankose laikyti kūdikėlio Jėzaus, tačiau žinau, kaip ir Simeonas, kad tas kūdikėlis buvo Dievo Sūnus, mano Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Jis yra realus ir gyvas.“ Po tokio pareiškimo jis pažvelgdavo į kiekvieną iš mūsų savo skvarbiomis žydromis akimis ir pabrėžtinai linktelėdamas ištardavo: „Ir jūs galite tai žinoti.“
Tėtis ir mama žinojo, kas buvo tas Betliejaus kūdikėlis ir ką užaugęs Jis nuveiks. Šis žinojimas juos pakeitė. Jie troško, kad mes, vaikai, ne tik tikėtume jų žodžiais3, bet ir patys tai žinotume, kad ir mus tai pakeistų. Savo tėvų liudijimų paskatintas, leidausi sandoros keliu, trokšdamas taip pat „tai žinoti“.
Kai man buvo 11 metų, mūsų šeima gyveno Geteborge, Švedijoje. Misijos prezidentas pakvietė visą jaunimą perskaityti Mormono Knygą. Formaliai tas kvietimas man nebuvo skirtas, o brolis tuo metu buvo diakonas ir šį iššūkį priėmė. Visada norėjau būti panašus į brolį ir daryti tai, ką darė jis, todėl prisijungiau. Tėvai man ir mano broliui bei seserims išdalijo po atskirą Raštų rinkinį, ir pradėjau kiekvieną vakarą skaityti.
Po kelių mėnesių, prezidentas Josta Malmas, patarėjas misijos prezidentūroje,4 paragino Mormono Knygą skaitantį jaunimą pasiteirauti Dievo apie jos tikrumą. Tad nusprendžiau taip ir padaryti. Tą vakarą palaukiau, kol užmigs brolis. Išlipau iš lovos, atsiklaupiau ant šaltų grindų ir pradėjau melstis. Netrukus pajutau, tarsi man būtų sakoma: „Aš visą laiką tau sakiau, kad ji tikra.“ Ir tada mane užliejo neapsakoma ramybė. Šventosios Dvasios galia sužinojau, kad Mormono Knyga yra tikra.5
Kaip pažadėta Mormono Knygos įvade, aš taip pat Šventosios Dvasios galia sužinojau, kad „Jėzus Kristus yra pasaulio Gelbėtojas, kad Džozefas Smitas yra jo […] pranašas šiomis paskutinėmis dienomis ir kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra Viešpaties karalystė, dar kartą įsteigta žemėje, ruošiantis Mesijo antrajam atėjimui.“6 Šis žinojimas, kartu su vėlesniais liudijimais, pakeitė mane, kaip ir mano tėvus.
Šis žinojimas – kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir kad Jis buvo nukryžiuotas už pasaulio nuodėmes – yra dvasinė dovana.7 Ši dovana nesusijusi nei su konkrečia kunigystės pareigybe, nei su konkrečia lytimi; ji prieinama visiems, kurie siekia ją gauti. Kad gautume šią nuostabią dvasinę dovaną, mūsų neprašoma Gelbėtojui dovanoti aukso, smilkalų ir miros. Mūsų prašoma dovanoti save.8 Mormono Knygos pranašas Amalekis maldavo žmones, sakydamas: „Ir dabar […] aš norėčiau, kad ateitumėt pas Kristų, kuris yra Izraelio Šventasis, ir ragautumėte jo išgelbėjimo ir jo išpirkimo galios. Taip, ateikite pas jį ir atnašaukite visą savo sielą kaip atnašą jam […]; ir kaip Viešpats gyvas, būsite išgelbėti.“9
Augdamas matydavau, kaip mano tėvai tarnauja kitiems. Matydavau, kaip jie laikosi su Dievu sudarytų sandorų. Matydavau, kaip stropiai jie atlieka namų ir lankomąjį mokymus, kaip stengiasi tarnauti tiems, kuriems tarnauti būdavo paskiriami. Matydavau, kaip jie dalyvaudavo šventyklos apeigose ir priimdavo Bažnyčios pašaukimus. Ir per kiekvienų metų Kūčias mano tėvas, kartu su Simeonu, paliudydavo apie Gelbėtoją Jėzų Kristų. Bėgant metams „tai žinoti“ tėtis kviesdavo uošvių giminę bei anūkus.
Po šios ankstyvos paauglystės patirties su Mormono Knyga praėjus keliems dešimtmečiams, buvau pašauktas visuotiniu įgaliotiniu Septyniasdešimčių kvorume ir gavau paskyrimą pasisakyti visuotinėje konferencijoje. Mano seserys pasirūpino, kad 92-ejų metų tėtis galėtų stebėti konferenciją ir ypač mano pasisakymą. Po visuotinės konferencijos nuvykau pas jį į namus. Paklausiau: „Tėti, ar žiūrėjai konferenciją?“ Jis atsakė: „Aha.“ Paklausiau: „Ar girdėjai mano pasisakymą?“ Jis atsakė: „Aha.“ Kiek susierzinęs išrėžiau: „Na, tėti, ką manai?“ Jis atsakė: „Na, jis buvo geras. Beveik didžiavausi tavimi.“
Po ilgos akimirkos jis tarė: „Deilai, turiu tau kai ką pasakyti.“ Tada supratau, kad kol stengiausi iš jo išgauti pagyrimą, tėtis mąstė apie kažką visai kita, o ne apie pagyrimus. Jis tęsė: „Praeitą naktį kai ką susapnavau. Sapnavau, kad miriau ir mačiau Gelbėtoją. Jis apkabino mane ir pasakė, kad mano nuodėmės yra atleistos. Ir pasijutau labai gerai.“ Ir tai buvo viskas, ką mano tėtis pasakė. Tačiau jo veido išraiška atrodė labai iškalbingai; jis žinojo apie Jėzų Kristų. Jis žinojo, kad tas Betliejaus kūdikėlis, kuris „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“10, buvo jo išgelbėjimas, kad Dievo Sūnus užaugo ir išpirko jo nuodėmes. Visa tai tėtis žinojo dar gerokai prieš šį sapną. Šis sapnas buvo tiesiog švelnus pasigailėjimas – mylinčio Dangiškojo Tėvo dovana senukui, kuris mirė po dviejų mėnesių. Iš visų gautų kalėdinių dovanų labiausiai branginu tėčio ir mamos liudijimo ir pavyzdžiu rodyto tikėjimo dovaną.
Per šias Kalėdas Dangiškojo Tėvo prašykite dvasinės dovanos sužinoti apie gyvojo pasaulio Gelbėtojo realumą. Kalėdinis laikotarpis yra puikus ir natūralus metas studijuoti Jo gyvenimą ir stengtis atkartoti Jo charakterį bei savybes. Tai darydami žinosite, kad Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad Jis išpirko jūsų nuodėmes. Šis žinojimas yra geresnis ir ilgaamžiškesnis už bet kokią Jultomten jums duosimą dovanėlę, nes tai gali jus pakeisti. Sužinosite, kad Gelbėtojui labai patinka atitaisyti tai, ko patys negalite atitaisyti; užgydyti tas žaizdas, kurių patys negalite užgydyti; sutaisyti tai, kas yra nepataisomai sugadinta, kompensuoti bet kokią jūsų patirtą neteisybę, ir visam laikui pagydyti net ir sudužusias širdis.
Kaip ir mano žemiškasis tėtis, žinau, kad negalėsiu savo rankose laikyti kūdikėlio Jėzaus, tačiau kartu su Simeonu žinau, kad tas kūdikėlis yra Dievo Sūnus, mano Gelbėtojas ir jūsų Gelbėtojas, mano Išpirkėjas ir jūsų Išpirkėjas. Jis yra realus ir gyvas. Ir jūs galite tai žinoti. Jėzaus Kristaus vardu, amen.