Kalėdų dvasia
Pirmosios Prezidentūros Kalėdų minėjimas
2021 m. gruodžio 5 d., sekmadienis
Mano brangūs broliai ir seserys, esu dėkingas, kad galiu būti su jumis šiame visuotiniame Kalėdų minėjime. Mūsų širdis palietė didinga muzika ir žodžiai. Jie atnešė tikrąją Kalėdų dvasią, džiaugsmą, kurį patiriame garbindami ir mylėdami Viešpatį Jėzų Kristų. Mus sieja meilė ir atsidavimas Jam.
Tas garbinimo jausmas stiprėja kaskart, kai skaitau Raštų eilutes, kurios padeda man suprasti, kas Jis buvo ir kas Jis yra. Per tokį skaitymą ir maldą aš pažinau Jėzų kaip Jehovą, kuris, vadovaujamas mūsų Dangiškojo Tėvo, buvo visa ko Kūrėjas. Paulius tai apibūdino taip:
„Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus,
o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.
Jis, Dievo šlovės spindesys ir Jo esybės tikslus atvaizdas, viską laikantis savo jėgos žodžiu, pats nuplovęs mūsų nuodėmes, atsisėdo Didybės dešinėje aukštybėse,
tapdamas tiek pranašesnis už angelus, kiek prakilnesnį už juos paveldėjo vardą.
Kuriam gi angelų kada nors Jis yra pasakęs: „Tu esi mano Sūnus, šiandien pagimdžiau Tave“?! Ir vėl: „Aš Jam būsiu Tėvas, o Jis bus man Sūnus“.
Ir vėl, įvesdamas Pirmagimį į pasaulį, Jis sako: „Tepagarbina Jį visi Dievo angelai“.1
Kaip buvo pranašauta, gimus Jėzui Betliejuje, angelai giedojo ir dangų apšvietė nauja žvaigždė, pagerbianti Dievo Sūnaus atėjimą į mirtingąjį gyvenimą.
Jis iškilo virš mūsų, tačiau su Jo mirtinguoju gimimu susiję įvykiai leidžia mums pajausti, kad Jis yra arti mūsų. Jis pasirinko nužengti nuo Savo sosto Tėvo dešinėje, kad priimtų mirtingumą. Jis tai padarė iš meilės kiekvienam savo Tėvo sūnui ir dukrai, gimsiančiam šiame pasaulyje. Tai Jis padarė iš meilės mums – ir man.
Jis galėjo gimti bet kokiomis sąlygomis. Tačiau Jėzus gimė kukliomis aplinkybėmis mažame kaimelyje. Jį pasitiko piemenys. Vėliau įkvėpimas atvedė keletą išminčių Jo pagarbinti. Politinis vadovas įsakė Jį nužudyti. Jam teko būti išvežtam į svetimą šalį, siekiant išsaugoti Jo gyvybę. Kai Jo mirtingiesiems tėvams angelas pasakė, kad Jis gali grįžti į savo šalį, jie pasiėmė Jį į Nazaretą. Ten Jis praleido beveik 30 metų, augo ir dirbo staliumi, kol prasidėjo Jo vieša tarnystė.
Galite klausti, kaip ir aš, kodėl buvo būtina tobulą Dievo Sūnų siųsti į tokią misiją. Prisiminkite, kaip Jis apibūdino nuolankų Savo pašaukimo priėmimą:
„Aš nužengiau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios To, kuris mane siuntė.
O mane siuntusio Tėvo valia, – kad nepražudyčiau nė vieno iš tų, kuriuos Jis man davė, bet kad prikelčiau juos paskutiniąją dieną.
Tokia mano Siuntėjo valia, kad kiekvienas, kuris regi Sūnų ir tiki Jį, turėtų amžinąjį gyvenimą; ir Aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną.“2
Jėzus parodė Savo meilę ir nuolankumą. Nepaisydamas Savo galios ir didybės pas Tėvą, Jėzus savo žemiškaisiais mokiniais pasirinko paprastus žmones, tarp kurių buvo žvejas, muitininkas ir uolus žmogus.
Jis pamokslavo raupsuotiems, ligoniams, luošiems, paniekintiems ir su jais bendravo. Jis mylėjo ir priėmė žemiausią iš jų, nepaisydamas to, kad Pats buvo nužengęs iš aukštybių. Jis jiems tarnavo, juos mylėjo ir juos pakylėjo.
Jo nepaprastas maloningumas ir santūrumas stiprėjo net ir baigiantis Jo žemiškajai misijai. Jis susidūrė su priešiškumu ir neapykanta. Jis žinojo, kad tai yra dalis misijos, kuriai Jis buvo pašauktas ir kurią priėmė. Tai reiškė kentėti už visų, ateinančių į žemiškąjį gyvenimą, nuodėmes ir negalias.
Prisimenate Jokūbo žodžius, kai jis mokė apie Jėzaus Kristaus Apmokėjimą:
„O koks didis šventumas mūsų Dievo! Nes jis žino viską, ir nėra nieko, ko jis nežinotų.
Ir jis ateina į pasaulį, kad išgelbėtų visus žmones, jeigu jie klausys jo balso; nes štai, jis iškenčia visų žmonių skausmus, taip, skausmus kiekvieno gyvo kūrinio – tiek vyrų, tiek moterų, tiek ir vaikų, kurie priklauso Adomo šeimai.
Ir jis iškenčia tai, kad visiems žmonėms pereitų prisikėlimas, kad visi galėtų stoti prieš jį didžiąją ir teismo dieną.“3
Kūdikis ėdžiose Betliejuje buvo Dievo Sūnus, Tėvo atsiųstas tapti mūsų Gelbėtoju. Jis buvo Tėvo Viengimis Sūnus kūne. Jis yra mūsų Pavyzdys.
Norėdami jausti Kalėdų dvasią, turime stengtis mylėti taip, kaip mylėjo Jis. Jis sako jums ir man: „Mylė[kite] vienas kitą, kaip Aš jus pamilau.“4
Šiuose žodžiuose jūs, kaip ir aš, galite pajusti Kalėdų dvasią. Jaučiau šviesą ir optimizmą, kylantį iš Šventosios Dvasios poveikio, kai prisimindavau ir apmąstydavau pasaulio Gelbėtojo pavyzdį.
Man bene mieliausias prisiminimas buvo tai, kad Viešpats yra pasirengęs mums padėti, kad ir kas mums nutiktų. Mormonas mokė:
„Nes štai, Dievas, žinantis viską, esantis nuo amžinybės iki amžinybės, štai jis pasiuntė angelus tarnauti žmonių vaikams, kad paskelbtų apie Kristaus atėjimą; ir Kristuje ateis viskas, kas gera.
Ir taip pat Dievas paskelbė pranašams savo paties burna, kad Kristus ateis.
Ir štai, įvairiais būdais jis apreikšdavo žmonių vaikams tai, kas buvo gera; ir viskas, kas gera, ateina iš Kristaus; antraip žmonės būtų puolę, ir nieko, kas gera, jiems negalėtų ateiti.
Todėl angelų tarnavimo ir kiekvieno žodžio, išeinančio iš Dievo burnos, dėka žmonės pradėjo naudoti tikėjimą Kristumi; ir taip tikėjimu jie laikėsi visko, kas gera; ir taip buvo iki Kristaus atėjimo.
Ir jam atėjus, žmonės taip pat buvo išgelbėti tikėjimu jo vardu; ir tikėjimu jie tampa Dievo sūnumis [ir dukromis]. Ir taip tikrai, kaip Kristus gyvas, jis kalbėjo šiuos žodžius mūsų tėvams, sakydamas: Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, kas gera, tikrai tikėdami, kad gausite, štai tai bus jums padaryta.“5
Šiuo metu daugelis iš jūsų meldžia stiprybės ištverti išmėginimus, rodos, pasiekusius jūsų galimybių ribas. Liudiju, kad ir Gelbėtojas, ir Tėvas išgirdo jūsų maldavimus dėl pagalbos ir to, kas gera, jums ir tiems, kuriuos mylite ir kuriems tarnaujate.
Atsakymai ateis, kaip jie atėjo pranašui Džozefui Smitui. Pamatysite, kad Džozefo pagalbos šauksmas buvo panašus į jūsų. Ir pajusite Viešpaties meilę Džozefui ir jums Jo guodžiančiame atsakyme į Džozefo šauksmą. Džozefas meldėsi:
„O Dieve, kur tu? Ir kurgi ta priedanga, dengianti tavo slėptuvę?
Kaip ilgai tavo ranka bus sulaikyta, ir tavo akis, taip, tavo tyra akis, iš amžinųjų dangų stebės tavo žmonių ir tavo tarnų skriaudas, ir tavo ausį vers jų šauksmai?“6
Ir Viešpats atsakė, kaip Jis atsakys jums ir man:
„Ramybė tavo sielai; pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką;
ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse; tu triumfuosi virš visų savo priešų.
Tavo draugai tebestovi greta tavęs, ir jie vėl tave sveikins šiltomis širdimis ir draugiškomis rankomis.“7
Žinau, kad tie pažadai galioja jums, man ir tiems, kuriuos mylime. Viešpats jautė mūsų skausmus. Jis pasirinko tai iš meilės mums. Jis žino, kaip padėti mums jausti ramybę negandose, net jei išbandymai nesiliauja. Jis atsiųs draugus kaip angelus, kad palaikytų jus „šiltomis širdimis ir draugiškomis rankomis“. Mūsų pačių širdys pasikeis į gerąją pusę, kai tikėdami Juo ištversime asmeninius išbandymus.8 Ir mes patys tapsime draugais, kuriuos, kaip angelus, Viešpats gali siųsti kitiems.
Aš, kaip Jo liudytojas, liudiju, kad Betliejuje gimęs kūdikis yra Jėzus Kristus, mylimasis Dievo Sūnus. Pažadu, kad jei prašysite Dangiškojo Tėvo, su tikėjimu, ir Jėzaus Kristaus vardu, Dvasia suteiks ramybės jums ir jūsų artimiesiems.
Reiškiu jums savo meilę linkėdamas, kad Kalėdos būtų džiugios – ir šiais metais, ir visada. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.