Atminkite, atminkite

2023 m. Pirmosios Prezidentūros Kalėdų minėjimas

Treisi J. Brauning

Antroji patarėja Pradinukų organizacijos visuotinėje prezidentūroje

2023 m. gruodžio 3 d., sekmadienis

Ten, kur aš gyvenu, maždaug nuo lapkričio mėnesio gamta tarsi užmiega. Žalių lapų ošimas, švelniai šnabždėjęs ir dainavęs man pavasario ir vasaros mėnesiais, užleidžia vietą belapiams medžiams ir sausų nukritusių lapų čežėjimui po kojomis. Linksmai čiulbėję paukščiai nutyla ir iš oro dingsta malonus žiedų kvapas. Gamtos reiškiniai, kurie man yra gyvenimo stimulas, kuriam laikui pasitraukia, o į visą tą likusią tylą ir tuštumą – taip baigiantis metams ir man vos neužmirštant džiaugtis – atvyksta Kalėdų dovana.

Ir savajame didžiulio Dievo pasaulio kampelyje aš atmenu. Atmenu atkreipti dėmesį į medžius, kurie išlieka žali ir skleidžia medienos, sakų ir žemės kvapus. Atmenu ieškoti ryškiai raudonų arba skaisčiai baltų gėlių ir uogų ir klausytis pažįstamų kalėdinių giesmių, sklindančių į širdis, namus ir garbinimo vietas, skelbiančių „džiaugsmą pasauliui“, kai ieškau Kalėdų simbolių tam, kad dangus ir gamta giedotų su manimi ir kviestų mane atminti.

Vienas iš šio meto stebuklų yra įspūdis, kad visas krikščioniškasis pasaulis ir daug kitų žmonių Kalėdų laikotarpį praleidžia tikslingai ieškodami ir pripildydami savo gyvenimą atminimo simbolių.

Kalėdos yra tiltas, kuriuo keliaujame, kad nueitume į naujus metus. Kai einame per jį, esame kviečiami galvoti apie stebuklą amžinojo Dievo, žemę sutvėrusio Viešpaties,¹ kuris gimė kukliomis sąlygomis Dovydo mieste, buvo suvystytas ir paguldytas ėdžiose.² Leisdamiesi į piligriminę Kalėdų kelionę, galime matyti save kaip šiuolaikinius išminčius, vyrus ir moteris, galbūt žiūrinčius į žvaigždes virš visžalių medžių ir aplink spindinčių šviesų, labai džiūgaujančius³ dėl mums duotų ženklų, skirtų vesti ir nukreipti mus pas Jėzų Kristų, pas Tą, kuris yra „pasaulio šviesa“⁴. Jei per Kalėdas užuodžiame ore tvyrantį kokio nors prieskonio kvapą, galbūt jis primena, kad „gyvojo Dievo Sūnui“⁵ turime atnešti dovanų: ne aukso, smilkalų ir miros⁶, o pagarbią sudužusios širdies ir atgailaujančios dvasios⁷ auką. O tie iš mūsų, kurie myli vaikus ir jais rūpinasi, galbūt esame panašūs į šiuolaikinius piemenis, saugančius savo kaimenę⁸, klausančius žemiškųjų angelų, kuriuos Viešpats siunčia kviesdamas nebijoti, nes jie atėjo paskelbti, kur galima rasti mūsų Gelbėtoją.⁹ Argi neatmename, kaip šį didelį džiaugsmą šnabždėjome į savo vaikų ausis kaip liudijimą? Kad jie, su vaikiška nuostaba tyrinėdami kalėdines raudoną, žalią, aukso ir baltą spalvas, atmintų tobulą ir tyrą apmokančią auką savo Išpirkėjo Jėzaus Kristaus, siūlančio jiems išgelbėjimo bei naujo ir amžino gyvenimo dovaną.

Kalėdos suteikia mums galimybę leistis dvasinėn kelionėn į Betliejų, kad gautume liudijimą apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, o paskui tą liudijimą neštume pirmyn, pasiruošę liežuviais, kojomis ir rankomis apsakyti¹⁰ ir paliudyti viską, kas mums buvo pranešta apie Jį. Tą piligriminę kelionę pas Gelbėtoją galime atlikti atmindami.

Dievas dovanoja mums atminimo dovaną, kad nepamirštume Davėjo, kad pajustume Jo beribę meilę mums ir išmoktume Jam atsakyti tokia pat meile. Senovės pranašas Moronis ragina mus prisiminti, kad „kiekviena gera dovana ateina iš Kristaus“¹¹. Mūsų Gelbėtojas dovanoja ne tokias dovanas, kokias siūlo pasaulis: laikinas, dalines ir, laikui bėgant, linkusias irti. Jėzus Kristus siūlo ilgalaikes, svarbias dovanas, pavyzdžiui:

Dvasios dovanas, tokias kaip žinios, išmintis, liudijimas ir tikėjimas.¹²
Šventosios Dvasios dovaną.
Amžinojo gyvenimo dovaną.

Kai apmąstome dideles ir mažas „geras dovanas“, atėjusias į mūsų gyvenimą, ar matome, kaip Viešpaties ranka mus gelbsti, stiprina ir teikia palengvėjimą?

Nors mūsų protas ir širdis kartais gali nuklysti ir atitrūkti nuo Jo, Jo pastovumas užtikrina, kad Viešpats mūsų nepamirš – nei per Kalėdas, nei bet kuriuo kitu metu. Viešpats paskelbė, kad esame įrašyti Jo delne.¹³ Jis visada laikosi savo pažadų. Jis prisimena sandoras, kurias sudarė su mumis ir su mūsų tėvais. Jis girdi ir prisimena mūsų maldas Dangiškajam Tėvui, sukalbėtas ant kelių nuošalioje vietoje ar išsakytas širdyje. Jis neužmiršta, anot prezidento Raselo M. Nelsono, „dalyvauti tų, kurie Juo tiki, gyvenime“¹⁴. Jis neužmiršta mums atleisti tiek kartų, kiek mes atgailaujame. Jis neužmiršta kalbėti mums per Raštus ir pranašus, kad padėtų mums visada rasti kelią namo – nesvarbu, kaip toli ir kiek ilgai buvome nuklydę. Ir Jis neužmiršta atsiųsti savo Dvasią, kad Ji vis darbuotųsi su mumis, kai stengiamės laikytis savo švento pažado „visuomet Jį atminti“¹⁵.

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė: „Jei žodyne ieškotume svarbiausio žodžio, […] tai galėtų būti žodis atminti. Kadangi visi sudarėte sandoras […], mums labiausiai reikia atminti.“ Jis tęsė: „Štai kodėl kiekvieną šabo dieną visi eina į sakramento susirinkimą – priimti sakramento ir klausytis kunigų maldos, kad visuomet Jį atmintų ir laikytųsi Jo įsakymų, kuriuos Jis davė jiems. Atminti yra žodis. Atminti yra programa.“¹⁶

Dievo atminimas įkvepia mus naudoti savo dvasinio pagreičio jėgą ir kviečia elgtis dievotai. Apsvarstykite šiuos mokymus, kuriuos prezidentas Nelsonas pakvietė atminti:

Leiskite „Dievui nugalėti jūsų gyvenime“ ir „skirkite Jam deramą savo laiko dalį“.
„Siekite ir tikėkitės stebuklų.“
Nutraukite „konfliktus savo gyvenime“¹⁷ ir tapkite „taikdariais“¹⁸.

Kalėdos gali būti proga veikti pagal šiuos kvietimus ir remtis savo natūraliu polinkiu atminti Jėzų Kristų, būti linkusiems apmąstyti Jo gimimo stebuklą, jausti stipresnę bendrystę su Dievo vaikais ir veikti pagal tai. Kalėdų laikotarpiui būdingi atminimo simboliai dažnai atpažįstami, kai mes:

Neužmirštame Kalėdų proga pasveikinti draugų, šeimos narių ir nepažįstamų žmonių.
Neužmirštame dovanoti dovanėlių kaip meilės išraiškos.
Neužmirštame būti dosnūs tiems, kuriems reikia pagalbos, ir svetingi tiems, kurie ateina į mūsų namus.
Neužmirštame pabrėžti, kokie svarbūs šeimos susibūrimai ir tradicijos, dėl kurių Kalėdos tampa įsimintinos ir išskirtinės.

Daugeliui šiuo metų laiku pomėgis gaminti tuos pačius patiekalus, pasakoti tas pačias šeimos istorijas ir puošti kalėdines eglutes kiekvienais metais matomais žaisliukais yra svarbi veikla, kuri saugo natūralų mūsų norą atminti mums svarbias patirtis. Ypatingi patiekalai, tam tikros istorijos ir šventiniai papuošimai gali sustiprinti mūsų turimus prisiminimus. Netgi šiuo metų laiku sustiprėjantis noras būti geraširdiškesniems gali atkreipti dėmesį į mūsų ketinimą atminti, kad būtume dėkingi. Ypatinga meilė, kuri mus aplanko artėjant Kalėdoms, taip pat yra mums suteikta galimybė sutelkti savo siekius ir veiksmus į Jėzų Kristų: „Atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą.“¹⁹ Atminkite, jog, kai artėjame prie vienų metų pabaigos ir keliaujame tiltu į naujus – kaip išmintingi vyrai ir išmintingos moterys, kaip budrūs piemenys, – tai darome Viešpaties rankos stiprybe.²⁰

Taigi, kad ir kur pasaulyje gyventumėte, nepamirškite atkreipti dėmesį į įvairius simbolius, kviečiančius ieškoti Kristaus. Kad ir kam šiuo metu skiriame dėmesį, kad ir ką sveikiname ar prisimename, nepamirškime tikrojo Davėjo – To, kuris niekada mūsų nepamiršta ir per savo Dvasią teikia galios atminti Jį per Kalėdas ir visada. Jis neša džiaugsmą pasauliui²¹ ir kviečia mūsų širdis paruošti vietą mūsų Karaliui priimti. Jis yra patikimas pagrindas, kuriuo mes keliaujame. Jis yra pasaulio Šviesa ir gyvojo Dievo Sūnus. Liudiju Jo, būtent Jėzaus Kristaus, vardu, amen.