Ramybės dovanos
Esu dėkingas galėdamas būti su jumis šioje Kalėdų šventėje. Mūsų tikslas yra pagerbti mūsų Viešpatį Jėzų Kristų. Mūsų viltis yra, kad tikroji Kalėdų dvasia būtų su mumis ir su tais, kuriuos mes mylime. Šiai dvasiai būdinga ramybė – ne politinė ramybė, nes Gelbėtojas gimė tokios didelės baimės ir neramumų metu, kad Jo šeima kaip pabėgėliai turėjo bėgti į Egiptą; ne ekonominė ramybė, nes Jis gimė tvartelyje ir gulėjo kukliose ėdžiose; ir netgi ne ta ramybė, kuri ateina, kai yra suvyniojamos visos dovanos, papuošiamos eglės ir paruošiamas stalas, nes tokia ramybė yra tik trumpalaikė. Kalėdų ramybė – tai „Dievo ramybė, pranokstanti bet kokį supratimą“1.Tai yra ramybė, kuri, kaip pažadėjo apaštalas Paulius, „sergės [mūsų] širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“2. Ir Paulius buvo teisus. Ši ramybė, kurios mes siekiame, įgyjama tiktai Jėzaus Kristaus dėka ir tik per Jį.
Kai kurie iš mūsų gyvename gražioje ir ramioje aplinkoje, tačiau vis tiek patiriame vidinę sumaištį. Kiti gi ramybę ir tobulą romumą jaučia didelės asmeninės netekties, tragedijos ir nesibaigiančių išbandymų apsuptyje.
Visiems, atėjusiems į žemiškąjį gyvenimą, Gelbėtojas pasakė: „Pasaulyje jūsų priespauda laukia.“3Tačiau žemiškosios tarnystės metu savo mokiniams Jis taip pat davė šį nuostabų pažadą: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“4 Tikra paguoda žinoti, kad šis asmeninės ramybės pažadas yra taikomas ir visiems Jo šiandieniniams sandoros mokiniams.
Tai pažadas duodamas būtent Jo gimimo naktį. Pranešdami apie Gelbėtojo gimimą dangaus pasiuntiniai skelbė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė.”5
Šiuo palaimintu metų laiku mes, labiau negu bet kada, siekiame ramybės per visų dovanų Davėją. Šį vakarą norėčiau pasidalinti tik keletu iš daugelio būdų, kaip galime padidinti šiuo metų laiku ir per ateinančius metus patiriamą ramybę savo gyvenime.
Pirma, kaip Jo gimimo naktį giedoję angelai, mes galime pajusti ramybę, kai garbinsime Gelbėtoją, Jėzų Kristų. Mes galime „eiti ir garbinti jį“6.
Kalėdos – tai gimimo šventimas. Visi esame jautę nuostabą matydami ką tik gimusį vaikelį. Jaučiame nuolankumą matydami tą stebuklą su mažytėmis rankelėmis ir kojelėmis bei ateities pažadu. Mes jaučiame švelnumą. Jaučiame dėkingumą. Jaučiame ramybę. Taip pat į mūsų širdis ateina meilės jausmas, skatinantis mumyse norą duoti ir būti švelniems, kai prisimename tuos, kurių gimimą švenčiame. Tačiau Kalėdos – tai nėra paprasto gimimo šventė. Jėzaus gimimą Dievo pranašai numatė prieš daugelį amžių. Šis gimimas įvykdė dvasių pasaulyje mums duotą mylinčio Dangiškojo Tėvo pažadą. Tai buvo pažadėto Mesijo gimimas.
Per kiekvienas Kalėdas prisimenu žodžius, kurie paliečia mano širdį. Mintyse girdžiu džiaugsmingus puikaus choro balsus, giedančius: „Juk kūdikis mums gimė! Sūnus mums duotas! Jis bus mūsų valdovas. Jo vardas bus Nuostabusis Patarėjas, Galingasis Dievas, Amžinasis Tėvas, Ramybės Kunigaikštis.“7
Kiek galiu atsiminti, pirmą kartą tuos žodžius išgirdau sėdėdamas Tabernakulio Solt Leik Sityje balkone. Choras giedojo Hendelio muziką. Prisimenu, jog kažką jutau savo širdyje. Tada buvau jaunas. Dabar esu kiek vyresnis ir žinau, koks tai buvo jausmas. Tai Šventoji Dvasia, kurios bendrystė buvo man pasiūlyta, kai buvau aštuonerių metų. Dvasia mano širdžiai patvirtino, kad giesmės žodžiai, kuriuos girdėjau tą vakarą, yra teisingi.
Prieš daugelį metų Betliejuje gimęs kūdikis buvo ir yra Dievo Sūnus, Tėvo Viengimis. Tie, kas atsiklaupė prieš Jį, atėjo pagarbinti Gelbėtojo. Jis buvo Dievo Avinėlis, pasiųstas per Savo apmokančiąją auką sutraukyti mirties pančių. Jis atėjo su galia nešti mūsų sielvartų ir širdgėlos, kad sužinotų, kaip pagelbėti mums. Ir Jis gimė, kad apmokėtų visų mūsų nuodėmes, nes tik Jis galėjo:
Gimti, kad žmonės galėtų nebemirti.
Gimti, kad prikeltų žemės sūnus,
Gimti, kad suteiktų jiems antrą gimimą.
Šaukliai angelai gieda
Šlovę neseniai gimusiam Karaliui.8
Jausmas, kurį jutau tą vakarą Tabernakulio balkone, buvo tikėjimo ir vilties. Jutau tikėjimą, kad, dėl to, jog „mums gimė vaikelis“, galiu širdyje turėti viltį, kad mirtis nebus pabaiga. Aš prisikelsiu, ir mirties geluonis bus pašalintas visiems Dangiškojo Tėvo vaikams.
Bet vis tik jutau kažką daugiau, daug daugiau. Jutau viltį, kad dėl Jo aš galiu sekti Juo bei tarnauti Jam ir taip gimti į dvasinio gyvenimo naujumą. Dėl Jo gimimo dovanos, mano širdis, ir visos žmonių širdys, gali pasikeisti ir vėl tapti kaip mažo vaikelio, tyros bei švarios ir tinkamos grįžti namo pas Dievą, kuris davė mums Gelbėtoją ir parūpino kelią grįžti atgal pas Jį į Jo dangiškuosius namus. Jaučiau dėkingumą ir ramybę, ir Tėvo ir Sūnaus dovanos dėka visi tai galime pajusti.
Antra, kaip piemenys pamatę kūdikėlį Kristų paskelbė pasauliui9 gerąją naujieną apie Jo gimimą, taip mes galime mokyti ramybės savo šeimas ir kitus mūsų mylimus žmones. Mes tai darome geriausiai, kai atveriame Raštus jų protams ir širdims.
Kai mūsų vaikai buvo maži, mes parengėme šeimos Kalėdų vaidinimą su vien tik iš Šventojo Rašto paimtais žodžiais. Kūčių vakarą atlikome vaidinimą. Daugelis iš jūsų esate ką nors panašaus darę.
Pirmose mūsų vaidinimo versijose buvo nedaug dalyvių, visi vaidmenys buvo iš Raštų. Aš buvau Juozapas, mano žmona buvo Marija, o lėlė buvo kūdikėlis Kristus. Laikui bėgant vaidmenų atsirado daugiau. Vaidinimą papildėme mažyčiu aktoriumi, kuris vaidino kūdikėlį Jėzų, kai Jo pagarbinti ėdžiose atėjo piemenys apsirengę maudymosi chalatais, vėliau dar papildėme karaliais, atnešančiais brangenybių dėžes, kad pagerbtų neseniai gimusį Karalių.
Po kelių metų paruošėme vaidinimą su vaiku, kuris vaidino Samuelį Lamanitą, su pranašiška galia liudijantį būsimą pažadėtojo Mesijo gimimą. Laikui bėgant, vaidinimą papildėme netikinčia minia ginkluota aliuminio folijos kamuoliukais, paruoštais mesti į prieš juos stovintį Samuelį. Kiekvienais metais, kai piktos minios narių daugėjo ir jų taiklumas gerėjo, mes turėjome griežtai priminti jiems, kad jie negali užgauti Samuelio, nes jis buvo Dievo saugomas tarnas, be to mes kvietėmės ir šventėme ramybę!
Mums reikėjo vaidmenų mažesniems vaikams, taigi mes papildėme vaidinimą avimis ir ėriukais, ropojančiais paskui piemenis link ėdžių.
Savaime suprantama, laikas bėgo. Aktoriai užaugo, ir dabar mes esame ten, nuo kuo pradėjome. Mačiau Juozapus, Marijas, piemenis, avis, ėriukus ir karalius, einančius mokyti savo mylimų žmonių apie Gelbėtoją ir ramybę, kuri dėl Jo gimimo tampa įmanoma.
Dėl vaidmenų, kuriuos atliko mūsų vaidinime, jie buvo palaiminti išmokti šį tą apie Gelbėtoją ir suprasti, kodėl mes Jį mylime. Esu dėkingas, kad mūsų vaikai ir jų vaikai matė, kaip mes gerbiame kūdikėlį Jėzų, gimusį būti begaline auka ir neįkainojama ramybės dovana, kurią Dangiškasis Tėvas davė visiems Savo vaikams.
Trečia, kaip ir išminčiai, mes galime dovanoti meilės ir ramybės dovanas kaip prisikėlusio Viešpaties mokiniai.
Vyskupas Seleris, po savo pašaukimo Reksburge, Aidahe, tai darė ištisus metus. Jo apylinkės maldos namai buvo arti greitkelio, kuris ėjo per nedidelį miestelį. Tais bedarbystės laikais, daugelis skurstančių žmonių kėlėsi iš vienos vietos į kitą, tikėdamiesi surasti kažkokį būdą išlaikyti save. Jie dažnai prašydavo Pastarųjų dienų šventųjų vyskupų pagalbos. Dažnai vyskupai, į kuriuos jie kreipdavosi, siųsdavo juos į Vyskupo Selerio namus.
Tam buvo priežastis. Selerio šeima priimdavo nepažįstamuosius, kuriems reikėjo pagalbos. Prie pietų stalo susirinkdavo ne vien tik šeima, prie jo sėdėdavo vienas arba du, o kartais ir daugiau nepažįstamųjų. Svečiams, pasimėgavus gardžiu sesers Selers paruoštu valgiu, vyskupas duodavo jiems po apsiaustą iš perteklinių kareiviškų apsiaustų, kuriuos jis buvo nupirkęs.
Apsivilkę šiltą apsiaustą ir laikydami rankose ryšulėlį su dar vienu sesers Selers paruoštu valgiu, jie pasitikdavo žiemą sušildytomis širdimis. Kelyje juos lydėdavo tos dienos vaizdai, garsai ir jausmas. Kadangi Reksburge šalčiausias metas buvo Kalėdų laikotarpis ir šeima turėjo tradiciją užsiimti labdara ištisus metus, vaikai Selerio namuose neužmiršo daryti tai, ką būtų pasirinkęs daryti Gelbėtojas, - ir daryti tai dėl Jo.
Jūs ir jūsų šeima kuriate savas Kalėdų tradicijas atsižvelgdami į savo aplinkybes, tačiau jos turi kažką bendro. Jos priartina širdis prie Gelbėtojo. Jos apima gerumo darbus, kurie gauna Gelbėtojo patvirtinimą. Jis sakė:
„Juk aš buvau išalkęs, ir jūs mane pavalgydinote, buvau ištroškęs, ir mane pagirdėte, buvau keleivis, ir mane priglaudėte,
buvau nuogas, ir mane aprengėte, buvau ligonis, ir mane aplankėte, buvau kalinys, ir atėjote pas mane.“10
Ir Jis atsakys mums: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“11
Angelai, piemenys ir išminčiai ieškojo ir rado ramybę savo tikėjimo Jėzumi Kristumi dėka. Ir jūs rasite. Gelbėtojo gimimas yra dovana, per kurią Tėvas gali suteikti mums ramybę šiame pasaulyje ir Amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje.12 Mes šaukėme iš džiaugsmo, kai dvasių pasaulyje išgirdome apie tą pažadą. Vėl pajuntame ramybę ir džiaugsmą, kai girdime giedamus žodžius, kurie skelbia, kad tas kupinas meilės Dievo pažadas buvo įvykdytas.
Tyli naktis! Šventa naktis! …
Iš dangaus tolumų ir šalia
Angelai gieda: Aleliuja,
Viešpats užgimė jums.13
Meldžiu, kad ateitų ir pasiliktų su mumis ramybė, kai mes laikydamiesi savo sandorų su Juo, prisiminsime, mylėsime ir garbinsime mūsų Dangiškąjį Tėvą. Visada atminkime tarnavimą ir gerumą, kurį Jėzus Kristus darė Savo žemiškosios tarnystės metu – ir pasiryžkime tą patį daryti.
Liudiju, kad Jėzus yra Kristus, mylimasis Tėvo Sūnus. Liudiju, kad Prezidentas Tomas S. Monsonas yra gyvasis Dievo pranašas. Jis ir Pirmoji Prezidentūra nori, kad šiuo laikotarpiu ir visada jaustumėte džiaugsmą, meilę ir ramybę, kurią Gelbėtojas pažadėjo Savo ištikimiems ir paklusniems mokiniams. Jėzaus Kristaus vardu, amen.