Šventosios Dvasios dovana
Broliai ir seserys, tai didi palaima susirinkti drauge su jumis šį vakarą.
Lygiai po trijų savaičių išauš Kalėdų diena. Tą rytą milijonai vaikučių atsikels neįprastai anksti ir pasikeitę vaidmenimis su savo tėvais temps juos iš lovų. Netverdami iš nekantrumo, jie susirinks prie dovanų, į kurias dienų dienom spoksojo.
Mano tėtis labai mėgo Kalėdas: dovanų teikimas jį nepaprastai džiugindavo, ir kartu su mama jiems labai gerai sekėsi tai daryti. Mes su broliais ir seserimis, kaip ir visi kiti, pelnėmės iš jų talento. Ne visos jų dovanos buvo materialios: tai buvo patyrimai, kuriantys meilės ryšius ir neįkainojamus prisiminimus. Tie prisiminimai džiugina mane iki šiol.
Atrodo tinkama, kad per Kalėdas svarbiausia yra dovanų teikimas ir gavimas. Kaip bebūtų, juk švenčiame neprilygstamą Dievo Sūnaus, Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, dovaną. Be abejo, mūsų vieno kitam skirtos dovanos niekada neprilygs šiai dovanai, tačiau tikiu, kad dovanų teikimo ir gavimo džiaugsmas gali atgręžti mūsų širdis į „Dievo dovan[as]“.1
Brangi Dievo Sūnaus dovana kviečia kiekvieną iš mūsų atrasti „ramybę šiame pasaulyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje“.2 Gali atrodyti, kad pasaulyje, kuriame vis stiprėja konfliktai ir susiskaldymas, ramybė yra nepasiekiama. Tačiau ta ramybė yra būtent tai, ką mūsų mylintis Tėvas ir Jo Sūnus siūlo kiekvienam iš mūsų, jei tik mes priimsime ją.
Įsivaizduokite, kaip būtų keista, jei Kalėdų rytą susėstume aplink Kalėdų eglutę grožėdamiesi gražiai suvyniotomis dovanomis, spėliodami, kas galėtų būti viduje, o tada taip ir neišpakavę dovanų tiesiog panirtume į kasdienybę!
Deja, kartais mes būtent taip ir elgiamės su Dievo dovanomis mums. Apsvarstykime šiuos Gelbėtojo žodžius: „Kokia žmogui nauda, jeigu jam suteikiama dovana, o jis dovanos nepriima? Štai, jis nesidžiaugia tuo, kas jam duota, ir nesidžiaugia tuo, kuris yra dovanos davėjas.”3
Šį vakarą noriu pakviesti mus visus apmąstyti, kaip galėtume nuoširdžiai priimti Dievo mums siūlomas dovanas. Daugiausia dėmesio norėčiau skirti beribei Šventosios Dvasios dovanai. Meldžiu, kad man tai darant, Šventoji Dvasia padėtų mums suprasti šios dovanos reikšmę, mokytų mus, ką galėtume daryti, kad ją priimtume dar nuoširdžiau, ir suteiktų mums malonės veikti pagal tai, ką pajausime.
Kodėl Šventoji Dvasia yra tokia trokštama dovana?
Šventoji Dvasia yra trečiasis Dievybės narys. Ji yra Globėjas4, vedlys5, mokytojas6, pašventintojas7, ir kartu žmonių širdžių keitėjas8. Per Ją savo gyvenime galime gauti Dievo galios ir įgyti Jo savybių.
Prisimenate kai kurias iš šių savybių: „džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas [ir] susivaldymas“9. Man tai primena gerą apibūdinimą to, kas dažnai vadinama „Kalėdų dvasia“. Tą pirmąją Kalėdų naktį angelų duoti gerosios naujienos ir ramybės „jo mylimiems žmonėms“10 pažadai yra bent iš dalies įgyvendinami, kai priimame Šventąją Dvasią.
Dažnai kalbame apie pastangas išlaikyti Kalėdų dvasią visus metus. Mes natūraliai norime, kad šios dieviškos savybės tikrai amžiams užvaldytų mūsų sielas. O mūsų tobulas Tėvas nori, kad mes, Jo vaikai, gautume šias dovanas. Tai didis Jėzaus Kristaus Evangelijos pažadas pakeisti mūsų širdis, kad nebebūtume linkę „daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera“11, kad būtume pripildyti „vilties ir tobulos meilės“12. Šios neįkainojamos dovanos pasiekiamos mums būtent tada, kai nuoširdžiai priimame Šventąją Dvasią.
Svarbiausia, kad Šventosios Dvasios dovana mums yra pasiūloma tokiais žodžiais: „Priimk Šventąją Dvasią“.13 Norėčiau pasiūlyti tris raktus, kurie padės mums priimti šią brangią dovaną tikrai nuoširdžiai. Kad tai padaryčiau, noriu priminti ypatingą įvykį iš Mormono Knygos. Prisikėlęs Kristus praleido nuostabią dieną tarnaudamas žmonėms ir žadėdamas grįžti kitą dieną. Žinia pasklido, ir didžiai nekantraudami žmonės, kai kurie keliavę visą naktį, kad ryte būtų toje vietoje, kur vėl turėjo pasirodyti Jėzus, susirinko iš aplinkinių žemių.
1. Visa apimantis dvasinis troškimas
Belaukdami sugrįšiančio Gelbėtojo, mokiniai mokė minias to, ko Jėzus mokė praėjusią dieną.14 Raštuose pasakojama, kad jie atsiklaupė ir „meldė to, ko labiausiai troško; o jie troško, kad jiems būtų suteikta Šventoji Dvasia“15. Akimirką susimąstykime, kaip tai reikšminga: jie nekantriai laukė pažadėto Gelbėtojo sugrįžimo, tačiau jie nemeldė to. Po to, kai juos mokė tobulas mokytojas ir vėliau Jo išrinkti mokiniai, tai ko jie labiausiai troško buvo Šventosios Dvasios dovana. Šis stiprus, visa apimantis dvasinis troškimas yra gyvybiškai svarbus raktas šiai dovanai gauti.
Prezidentas Henris B. Airingas mokė: „Daugelis iš mūsų […] turi pakankamai tikėjimo kartais norėti Šventosios Dvasios. Šis noras gali būti silpnas ir kintantis, tačiau jis ateina dažniausiai tada, kai esame bėdoje. [Tačiau] tam, kad ateityje būtume saugiai vedami į priekį, jis turi tapti pastovus ir stiprus.“16 Broliai ir seserys, kad gautume šią dovaną, turime trokšti jos visa savo širdimi.
2. Dalyvauti apeigose teisiai
Grįžkime prie įvykio Mormono Knygoje, kur rasime kitą raktą. Pasimeldę dėl trokštamiausios dovanos – Šventosios Dvasios – mokiniai nuėjo prie vandens ir buvo pakrikštyti. „Ir buvo taip, kad, jiems pasikrikštijus […] Šventoji Dvasia nusileido ant jų ir jie buvo pripildyti Šventosios Dvasios ir ugnies.“17 Krikšto apeigos yra materialus mūsų pasižadėjimo atminti ir paklusti, mūsų noro priimti Kristaus vardą ir mūsų troškimo gauti Šventąją Dvasią paliudijimas.18
Kas savaitę turime galimybę atnaujinti šį liudijimą priimdami sakramentą, „kad jo Dvasia visuomet būtų su [mumis]“19. Krikšto ir sakramento apeigos abi kartu padeda atnešti „dieviškumo gali[ą]“ į mūsų gyvenimą.20 Tam tikra prasme, jos simbolizuoja ir tikslą, ir patį procesą dieviškumo link. Tapti naujais kūriniais Kristuje, „jo sūnumis ir dukromis“21 – tai yra mūsų trokštamas tikslas. Tas tikslas pasiekiamas savaitę po savaitės stengiantis atminti ir paklusti. Kviečiu jus kas savaitę ateiti į Viešpaties sakramentą su tikėjimu Jo pažadu, kad, jei laikysimės savo sandorų, lašas po lašo būsime pripildyti Dvasios „iki tobulos dienos“22.
Šiais metais pirmoji Kalėdų diena išpuola sekmadienį. Koks palaiminimas švęsti Kristaus gimimą ir Jo tobulą Apmokėjimą priimant sakramentą tą dieną.
3. Stiprėjantis tikėjimas
Paskutinis ir svarbiausias raktas, kurį paminėsiu, yra tikėjimas Jėzumi Kristumi. Po to, kai Šventoji Dvasia su didžia galia nusileido ant mokinių, pasirodė Kristus ir maldoje dėkojo Savo Tėvui už tai, kad jiems suteikė šią brangią dovaną. Tada Jis ištarė šiuos svarbius žodžius: „Tu davei jiems Šventąją Dvasią, kadangi jie tiki mane.“23 Tikėjimas Gelbėtoju ir Jo tobulu Apmokėjimu yra kiekvienos geros dovanos šaltinis.24
Sustiprintas tikėjimas į mūsų gyvenimą atneša didesnių Dvasios dovanų. Tad kaip galime sustiprinti savo tikėjimą Kristumi? Mes sotinamės Jo žodžiu ir paklūstame jam. Vyresnysis D. Todas Kristofersonas mokė: „Pagrindinis Raštų tikslas yra pripildyti mūsų sielas tikėjimo Dievu Tėvu ir Jo Sūnumi Jėzumi Kristumi“25. Šios tiesos dažnai mokoma visoje Mormono Knygoje. Pavyzdžiui, karalius Benjaminas savo žmones mokė angelo jam perduotų žodžių, padėjusių jiems įgyti „nepaprasto tikėjimo“ Jėzumi Kristumi, o dėl šio tikėjimo Dvasia galingai pakeitė jų širdis.26
Jei trokštame kasdieninės Šventosios Dvasios bendrystės, mes sotinsimės Kristaus žodžiais, kuriuos gauname per Raštus, gyvuosius pranašus ir Dvasios kuždesius, ir paklusime jiems. Šis kasdieninis šviesos ir tiesos siekimas sustiprins mūsų tikėjimą Kristumi, mūsų troškimą būti tokiems kaip Jis ir mūsų pajėgumą gauti trečiąjį Dievybės narį kaip nuolatinį bendražygį.
Broliai ir seserys, per Kalėdas ir ištisus metus Dievas dosniai siūlo mums Savo neįkainojamas dovanas. Meldžiu, kad nepaliktume jų neišpakuotų, bet priimtumėme jas panaudodami šiuos raktus. Liudiju, kad, taip darydami, žingsnis po žingsnio ir lašas po lašo būsime pripildyti meilės, džiaugsmo, ramybės, tyrumo ir galios. Mes tapsime „dieviškosios prigimties dalininkai“27. Mes džiaugsimės dovana ir dovanos davėju. Ir kai Jis vėl ateis, būsime pasiruošę priimti savo Karalių.28 Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.