Kalėdų istorijos visuma
Kalėdos sukelia jautrumo, džiaugsmo ir meilės jausmus. Ir, kaip paliudys bet kurie tėvai, panašūs jausmai dažniausiai lydi kiekvieno vaiko gimimą. Žinoma, Kristaus gimimas buvo kitoks nei kitų. Vertingos detalės – kelionė į Betliejų, perpildyta užeiga, kukli prakartėlė, naujai atrasta žvaigždė ir tarnaujantys angelai – Jo gimimą padaro amžių istorija. Tačiau Gelbėtojo gimimo istorija parodo tik dalį to, dėl ko mes Kalėdų metu jaučiame Dvasią. Kalėdos – tai ne tik šventimas to, kaip Jėzus atėjo į pasaulį, bet ir žinojimas, kas Jis toks – mūsų Viešpats ir Gelbėtojas Jėzus Kristus – ir kodėl Jis atėjo.
Prezidentas Tomas S. Monsonas moko: „Kadangi Jis atėjo į žemę, […] mes savo gyvenime [galime] džiaugtis ir būti laimingi, ir jausti ramybę kiekvieną metų dieną. … Kadangi Jis atėjo, mūsų mirtingoji egzistencija turi prasmę.“1
Tėvo Pirmagimis
Prasmė kur kas aiškesnė, jei atsižvelgiame į Kalėdų istorijos visumą. Kaip paaiškino prezidentas Gordonas B. Hinklis, „Kalėdų nebūtų, jei nebūtų Velykų. Be išperkančiojo Kristaus iš Getsemanės ir Kalvarijos ir be pergalingo Prisikėlimo fakto, kūdikėlis Jėzus iš Betliejaus tebūtų dar vienas kūdikėlis“.2
Jėzaus gimimas Betliejuje nėra istorijos pradžia, o Kalvarija nėra jos pabaiga. Raštai moko, kad „pradžioje [Jis] buvo pas Dievą“3 prieš mūsų mirtingąjį gyvenimą vykusiame pasitarime danguje. Mes taip pat buvome tenai, kur pažinojome Jį kaip Jehovą, mūsų Amžinojo Tėvo Pirmagimį.4 Sužinojome, kad Jis atliks pagrindinį vaidmenį kaip pasaulio Kūrėjas ir Išpirkėjas. Priėmę didįjį mūsų Tėvo laimės planą, mes šaukėme iš džiaugsmo.5 Nors ten buvo ir tokių, kurie sukilo prieš Dievo planą, mes buvome tarp pasikliovusiųjų Jėzumi Kristumi. Mes noriai priėmėme mirtingojo gyvenimo pavojus, nes buvome tikri, jog Jėzus įvykdys Tėvo valią – kad per Jį mes būsime išgelbėti.
Dievo Viengimio Sūnaus gimimas
Čia, žemėje, mūsų prisiminimus apie buvusį gyvenimą dengia užmaršties skraistė. Mūsų atėjimo į žemę tikslas buvo išmokti „gyven[ti] tikėjimu, o ne regėjimu“6.
Siekdamas sustiprinti šį tikėjimą, Dievas siuntė pranašus, regėjusius ir išpranašavusius pažadėtojo Mesijo atėjimą. Vienas iš tų pranašų buvo Nefis, regėjime matęs nepaprastai gražų ir baltą medį. Kai jis panoro sužinoti to regėjimo aiškinimą, jam buvo parodytas Nazareto miestas ir Marija – gražiausia ir skaisčiausia mergelė. Su Nefiu buvęs angelas po to uždavė šį labai gilų klausimą: „Ar pažįsti Dievo nuolaidumą?“ Kitais žodžiais tariant, „Ar supranti, kodėl pats Dievas ateis į pasaulį, kodėl Jis nusileis žemiau visko?“ Nefio atsakymas buvo šiek tiek netvirtas: „Aš žinau, kad jis myli savo vaikus; tačiau aš ne viską suprantu.“
Tada angelas jam pasakė: „Štai mergelė, kurią matai, yra Dievo Sūnaus motina pagal kūną.“ Nefis pamatė Mariją, ant rankų laikančią vaiką, ir angelas su džiaugsmu sušuko: „Stebėk Dievo Avinėlį, […] netgi Amžinojo Tėvo Sūnų!“ Staiga medžio – ir Kristaus gimimo priežasties šventimo – prasmė Nefiui tapo aiški. Jis pasakė: „Tai Dievo meilė, kuri plačiai išsilieja žmonių vaikų širdyse; todėl ji yra visų trokštamiausia.“ „Taip, – pridūrė angelas, – ir labiausiai džiuginanti sielą.“7
Galiausiai, maždaug po 600 metų po Nefio regėjimo, išaušo ilgai laukta, ilgai pranašauta diena. Jėzus peržengė uždangą ir atėjo į pasaulį kaip bejėgis kūdikis, nors ne toks kūdikis kaip visi kiti. Dievo Pirmagimis dvasioje tapo Jo Pirmagimiu Sūnumi kūne. Tas vaikas, gimęs pačiomis nuolankiausiomis aplinkybėmis, turėjo nešti ant Savo pečių amžinosios Dievo šeimos išgelbėjimą! Iš tiesų, „vilt[is] ir meilė amžin[a]“ tą naktį pasireiškė „maža[me] Betlieju[je]“8.
Bet istorija, žinoma, čia nesibaigia. Kad ir koks stebuklingas buvo Gelbėtojo gimimas, artėjo dar didesni stebuklai.
Dangiškojo Tėvo reikalai
Apie Jėzaus vaikystę žinome labai mažai. Mums buvo pasakyta, kad Jis „augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse“9. Sulaukęs 12-os, Jis pareiškė norintis „būti savo Tėvo reikaluose“10. Tie reikalai buvo pranešti pasauliui apie Tėvo „didžią ir nuostabią meilę“ Savo vaikams.11
„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo Viengimį Sūnų, […] kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.“12
Jo Tėvo reikalai buvo „vaikščio[ti], dar[ant] gera“13. Tai buvo gailestingumo darbai – „gydy[ti] ligonius, prikel[ti] mirusiuosius, padary[ti], kad luošieji vaikščiotų, kad aklieji atgautų regėjimą ir kurtieji girdėtų“14.
Jo Tėvo reikalai buvo atverti mūsų tikėjimo akis, pažadinti mūsų dvasinius jausmus ir išgydyti mus nuo skausmų, išdidumo ir nuodėmių. Jis siekė „pagelbėti [mūsų] silpnybėse“. Ir, vykdydamas tai, Jėzus noriai ištvėrė skausmą, atmetimą, sunkumus ir visokiausias pagundas.15
Jo tėvo reikalai buvo padėti mums žemėje įvykdyti Savo tikslą – nuvesti mus „į dangų, kur džiaugsmas vien bus“16. Kitaip tariant, Jo Tėvo reikalai buvo – ir yra – „įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“17.
Jėzaus Kristaus Apmokėjimas
Galiausiai Kalėdų istorijos visumą užbaigia paskutinės Gelbėtojo gyvenimo dienos. Tuo svarbiausiu laikotarpiu Gelbėtojas perėjo nuo Getsemanės sodo iki Kalvarijos kryžiaus ir iki Sodo kapo. Kaip mokė vyresnysis Džefris R. Holandas, to laiko „poveikis ir veiksmingumas“ driekiasi […] „nuo pat laiko pradžios ir per visą amžinybę“18.
Kiekvieno žmogaus sielos likimui kabant ant plauko, Jėzus įžengė į Getsemanės sodą, galima sakyti, visiškai vienas. Po to sekė tardymai, plakimas ir galiausiai be galo skausminga mirtis ant kryžiaus. Su tokiu pat nuolankumu ir atsidavimu, su kokiu Jis pradžioje pareiškė: „Čia aš, siųsk mane“19, dabar Jis ištarė: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“20.
Žemė drebėjo, Jo draugai sielvartavo, ir krašte įsigalėjo tamsa. Gelbėtojas perėjo į dvasių pasaulį, kuriame Jo atėjimo laukė „daugybė dvasių teisiųjų“ – dorų mirusiųjų žmonių sielų. Ir stebėtinai panašiai, kaip ir laiko pradžioje, Dievo sūnūs ir dukterys šaukė iš džiaugsmo ir lenkėsi pagarbinti savo Išvaduotoją.21
Pasaulio Šviesos prisikėlimas
Netrukus atėjo laikas Gelbėtojui susigrąžinti Savo fizinį kūną ir užbaigti Savo pergalę prieš mirtį. Ankstyvą pavasario rytą, pirmąją savaitės dieną Marija Magdalietė atėjo prie Jo kapo ir rado jį tuščią. Ji pirmoji išgirdo Jo balsą ir pamatė mylimą Jo veidą. Vėliau Jėzus pasirodė savo Apaštalams, kviesdamas pažiūrėti į Jo rankas ir kojas, „paliest[ti] ir įsitikin[ti]“22, kad tai tikrai Jis – kad Jų Atpirkėjas iš tikrųjų vėl gyvas!
Tai yra „geroji naujiena“23, kurią švenčiame per Kalėdas – Kristus ne tik gimė, bet gyveno tarp mūsų, prisikėlė ir galiausiai „atlik[o] darbą, kurį [Jo Tėvas buvo Jam davęs] nuveikti“24. Džiūgaujame, nes šio pasaulio sumaištį ir chaosą galima nutildyti pačioje pradžioje mums duotu pažadu – pažadu, kurį įvykdė Jėzaus Kristaus Apmokėjimas. Todėl Kalėdų istorija be Velykų istorijos nėra išbaigta. Tai dėl Gelbėtojo apmokančios aukos ta tyli naktis Betliejuje tapo šventa. Tai Jo Apmokėjimo dovana paskatino mus šaukti iš džiaugsmo ikimirtingajame pasaulyje – ta mūsų ligas gydanti, mums regėjimą sugrąžinanti ir ašaras nušluostanti dovana.25
Šviesa, kuria džiaugiamės per Kalėdas, sklinda iš Pasaulio Šviesos, Jėzaus Kristaus. Mūsų branginama Kalėdų istorija pasakoja apie mūsų Tėvo duotą laimės planą, kurį Kristus padarė įgyvendinamu. Kalėdų metas tapo šventas dėl Jo dovanos, kuri yra Jo paties gyvybė, atiduota tam, kad galėtume gauti amžinąjį gyvenimą. Meldžiu, kad priimtume šią dovaną ir dalintumės Jo meile ir Jo Evangelija su visu pasauliu, ypač šiuo nuostabiu metų laiku, Jėzaus Kristaus vardu, amen.