Jo meilės šviesoje

Bonė H. Kordon

Merginų organizacijos visuotinė prezidentė

Bažnyčios švietimo sistemos mokymo transliacija • 2019 m. birželio 12 d. • Bažnyčios biurų pastato pirmo aukšto auditorija

Broliai ir seserys, labai džiaugiuosi būdama šiandien su jumis.

Buvome palaiminti, kad galėjome išgirsti brolio Vebo žodžius. Nuostabu, kaip smarkiai Viešpats mus myli. Meilės tema sužavėjo brolio Vebo ir taip pat mano širdį. Įdomu, kad abu kalbame ta pačia tema. Viliuosi, kad skirsite minutėlę ir užsirašysite šiandien patirtus dvasinius įspūdžius apie meilę.

Taip pat noriu išreikšti savo begalinį dėkingumą vyresniajam Kimui B. Klarkui ir broliui Vebui už tai, kad jie seka Dvasios raginimais nuolat ir pamaldžiai prašydami stiprinti jaunimą. Kai mūsų dėmesys pranašiškai buvo atkreiptas į Evangelijos mokymąsi, orientuotą į namus, šie broliai paklausė: „Kaip jaunuoliai gali būti geresni įrankiai stiprinant namus?“ Kas nutiko po to, jūs žinote. Jie dirbo su vienuolikos skirtingų mokyklų visame pasaulyje grafikais, kad suderintų seminarijos kursus su Raštų knyga, kiekvienais metais naudojama mokymo plane „Ateik ir sek paskui mane“. Šis įkvėptas pakeitimas yra tikras stebuklas!

Kaip aš džiaugiuosi, kai įsivaizduoju jaunuolius ir jaunus suaugusiuosius nešančius Evangelijos tiesas iš pamokų į savo namus. Jie įgis pasitikėjimo tiek savo pačių supratimu, tiek gebėjimu dalytis Evangelija. Savo balso, skelbiančio Gelbėtojo tiesą, klausymas ir toliau bus galinga liudijimą stiprinanti patirtis.

Esu labai dėkinga už Evangelijos sugrąžinimą ir šį šlovingą augimo metą.

Taip pat norėčiau išreikšti savo dėkingumą sutuoktiniams ir visiems kitiems, kurie palaiko jus, nuostabūs mokytojai, kurie klausotės pamokų idėjų, kurių asmeninėmis istorijomis (viliamės, jums leidus) yra dalijamasi ir kurių virtuvės bei garažai buvo „užpulti“ ieškant vaizdinių priemonių pamokoms. Viliuosi, kad jūs niekad nenuvertinate savo įtakos.

Sakoma, kad „Santuoka, turbūt, yra viena […] neišvengiamiausių iš visų mokymo situacijų. […] Tuokdamiesi žmonės, tam tikra prasme, sutinka mokytis vienas iš kito.“¹ Mano vyras Derekas yra mano patikimas ramstis ir įtaka, nors jis retai būna šalia mokymo progoms pasitaikius. Kai tarsitės ir mokysitės drauge, jaunuoliai, jauni suaugusieji ir jų šeimos nariai bus palaiminti jūsų įtaka. Jūs esate svarbi šio didžio darbo dalis.

Šiandien mano žinia prasideda žinomos pradinukų dainelės žodžiais. Aš ketinu pradėti, o jūs pabaikite. Taigi: „Mokyki vaikščioti …“

„ … Jo [meilės] šviesoje.“2

„Mokyki vaikščioti Jo [meilės] šviesoje.“² Šie du principai – šviesa ir meilė, buvo mano dvasiniai kelionės draugai mąstant apie mūsų šio vakaro bendravimą. Šių žodžių kombinacija taip pat buvo pirmoje prezidento Henrio B. Airingo pasisakymo eilutėje: „Viliuosi, kad šiandien visi galėsime pajausti Dievo meilę ir šviesą.“³ Koks paprastas, tačiau galingas troškimas pradėti kiekvieną pamoką. Viliuosi, kad kiekvienas mokinys pajaus Dievo meilę ir šviesą. Didingi amžini palaiminimai yra paruošti jiems ir jų šeimos nariams jiems mokantis pajusti Jo šviesą ir meilę.

Savo sūnaus Dalino paklausiau: „Kas seminarijoje tau padarė įspūdį?“ Tikėjausi tokio atsakymo kaip Doktrinos įvaldymas arba Mormono Knygos perskaitymas. Nustebau išgirdusi jo apgalvotą atsakymą.

„Mokytojai.“

„Mokytojai?“ – perklausiau aš.

Jis paaiškino: „Buvo matyti, kad kai kurie mokytojai tikrai mus myli.“

Ši patirtis man patvirtino ilgalaikį poveikį, kurį žmonių širdyse sukuria meilė.

Jūs patiriate šių nuostabių Bažnyčios jaunuolių ir jaunų suaugusiųjų mokymo ir Dievo meilės jiems liudijimo džiaugsmą. Myliu juos ir žinau, kad jūs taip pat juos mylite. Jie išties yra tokie, kaip sakė prezidentas Raselas M. Nelsonas: mūsų Dangiškojo Tėvo kilniausios dvasios […] Jo geriausia komanda – [išsaugota] „šiam paskutiniam etapui“.⁴

Prieš keletą metų praleidau truputį laiko jūsų kailyje. Jaučiu jums švelniausius jausmus ir šiek tiek suprantu jūsų atsakomybės naštą. 2008-aisiais buvau pašaukta būti ankstyvo ryto seminarijos mokytoja Jutoje. Kai kuolo prezidentas pašaukė mane, pamaniau: „Ar jie Jutoje neturi žmonių, kurie mokytų pilnu etatu?“ Laimei, to neištariau balsu. Po akimirkos jau turėjau raktų rinkinį ir atsakomybę kiekvieną rytą 5:45 atidaryti seminarijos pastatą. Pasakysiu tik tiek: Jutos žiemos 5:45 ryto yra šaltos.

Mokydama gavau patvirtinimą, kaip smarkiai Viešpats myli kiekvieną Savo mokinį. Supratau, kaip pasisekė kai kuriems jaunuoliams, kurie turi atsidavusius ir mylinčius tėvus. Taip pat įgijau aiškų supratimą apie jaunuolius, kurie negauna jiems reikalingos ir beviltiškai trokštamos meilės ir dėmesio. Tą patį meilės troškimą jaučia ir mūsų jauni vieniši suaugusieji.

Suvokiu, kad viena iš svarbiausių mokytojo savybių yra gebėjimas mylėti tokia meile, apie kurią kalbėjo Jonas: „Mylėkime vieni kitus, nes meilė yra iš Dievo. Kiekvienas, kuris myli, yra gimęs iš Dievo ir pažįsta Dievą. Kas nemyli, tas nepažįsta Dievo, nes Dievas yra meilė.“⁵

Kaip mokytojai turėtume iškelti sau užduotį sustiprinti savo meilę Dievui, o tada perteikti Dievo meilę jaunuoliams ir jauniems suaugusiesiems, kuriuos esame pašaukti mokyti.

Dievo meilėje slypi milžiniška galia. Norėčiau pakalbėti apie šią meilę trimis aspektais: meilę jūsų gyvenime, meilę jūsų namuose ir meilę jūsų klasėse.

Pirma, meilės galia jūsų asmeniniame gyvenime. Mums yra labai svarbu tikėti ir pasitikėti, kad Dievas mus myli. Mūsų mokiniai nejaus Viešpaties meilės per mus, kol pirma patys nepajusime jos savyje. Mane žavi ši Raštų eilutė: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų.“⁶ Ar apmąstome ir pajaučiame šios meilės didingumą? Kartais svarstau, ar pakankamai siekiame pajausti tą meilę. Ar žinome, kas esame ir kam priklausome?⁷ Kviečiu jus nuolankioje ir nuoširdžioje maldoje paprašyti Jo padėti pajausti Jo dievišką meilę jums.

Gali pasidaryti labai lengva pasitraukti ir nepastebimai įjungti auto pilotą, nes pasaulis žemina, blaško ir reikalauja. Labai svarbu, kad mes aktyviai imtume Jo jungą ant savęs⁸ ir siektume pajausti Jo meilę. Kai stengsimės tai daryti, Jis apsčiai išlies Savo meilės.

Antra, Dievo meilė turi nuolat gyventi mūsų namuose. Leiskite man iliustruoti šį principą remiantis istorija. Vieną vakarą susiginčijau su savo vyru Dereku dėl vieno dalyko. Miegoti nuėjome neradę sprendimo, tačiau žinojau, kad buvau teisi.

Kitą rytą, besiruošdama vesti seminarijos pamoką, atsiklaupiau maldoje paprašyti apsčiai Dvasios. Meldžiau, kad jaunuoliai pajaustų Viešpaties meilę per mane. Besiruošdama dienai, mintyse daug karų grįždavau į praėjusio vakaro barnį. Į mašiną įlipau širdyje didžiuodamasi ir žinodama, kad buvau teisi. Racionaliai teisinausi, kad vis dar galiu mokyti ir mylėti su Dvasia. Važiuodama seminarijos pastato link ir toliau prašiau dieviško vadovavimo. Visą kelią garsiu ir užtikrintu pasiteisinimu vis bandžiau užgožti nepasiduodantį Dvasios balsą. Tačiau nepaisant mano tvirtų pasiteisinimų, Dvasia kuždėjo: „Grįžk. Ir atsiprašyk. Nesvarbu, kas teisus, atgailauk ir pasielk teisiai.“

„Gerai!“ Pagaliau nepasitenkindama nusileidau ir apsukau automobilį. Eidama į miegamąjį pastebėjau, kad laikrodis rodė 5:20 ryto. Savo brangų Dereką radau miegantį. Man tyliai sėlinant, širdis ėmė minkštėti. „Derekai, atsiprašau dėl vakar vakaro.“ Derekas, kaip jam būdinga, taikiai pasakė: „Aš jau atleidau ir pamiršau.“ Mano širdyje padaugėjo meilės ir pajutau begalinę Viešpaties malonę.

Tą dieną pamokoje buvo apsčiai meilės ir Dvasios. Meilė mūsų namuose skleidžia įtaką toliau už mūsų namų sienų.

Trečia, seminarijos ir instituto mokytojai turi ypatingą galimybę dalytis Dievo meile. Jūsų klasė yra proga mylėti kiekvieną asmenį. Nemokiau 34-ių mokinių klasės, mokiau 34-is asmenis. Manau, kad būtent tokią meilę jautė mano sūnus Dalinas: ne tiesiog meilę visai klasei, bet jausmą, kad yra pastebėtas ir mylimas asmeniškai. Nes būtent taip myli Dangiškasis Tėvas. Kad išties mylėtume savo mokinius, turime juos pamatyti taip, kaip mato Gelbėtojas. Ką Jis myli kiekviename iš jų? Kokias dovanas Jis yra jiems davęs? Kokį potencialą Jis mato juose? Tikrai mylėdami padėsime atvesti juos pas Gelbėtoją.

Kai atminsime, kad Kristus yra visos meilės šaltinis, eisime pas Jį, kad pajaustume daugiau meilės savo asmeniniame gyvenime, namuose ir klasėse. Negalime sukurti meilės. Ji ateina iš Jo ir per mus. Moronio knygoje esame mokomi: „Melskitės savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumėt pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai.“⁹ Meldžiu, kad kiekvienas priimtume Moronio kvietimą.

Prezidentas Airingas kvietė pajausti „Dievo meilę ir šviesą“.¹⁰ Lengva galvoti apie meilę ir šviesą kartu, kai atmename, kad Jis yra ne tik meilės šaltinis, bet ir šviesa. Jėzus Kristus pats liudijo: „Aš esu pasaulio šviesa ir gyvybė.“¹¹ Kai artinamės prie Jo, Jis atskleidžia mums vis daugiau šviesos, tiesos ir meilės.

Dabar dar kartą trumpai prisiminkime tris meilės sritis, kurias aptarėme ir pasvarstykime meilės ir šviesos įtaką.

Kokia šviesa nušvito, kai pajautėte Dievo meilę savo gyvenime? Kokį asmeninį supratimą ar įžvalgą įgijote?
Kai pajutote Dievo meilę ir patyrėte daugiau šviesos, kaip pradėjo tobulėti jūsų santuoka ir šeima?
Kokia šviesa nušvis jūsų mokinių gyvenime, kai pamokose per jus jie jaus Dievo meilę? Kaip jie augs ir keisis?
Kokia tamsa bus išstumta, kai jie pradės asmeniškai atpažinti šviesą ir jos siekti?

Copyright Simon Dewey 2019; spausdinama gavus leidimą iš Altus Fine Art

Visai nenuostabu, kad mūsų pranašas prezidentas Raselas M. Nelsonas kvietė mus „stiprinti savo dvasinius sugebėjimus gauti apreiškimą“.¹² Kai jaučiame Dievo meilę, esame pripildyti Jo meilės ir vilties. Kai siekiame Dievo šviesos ir įkvėpimo, jaučiame Jo milžinišką meilę. Koks dinamiškas derinys.

Savo ankstyvo ryto mokytojos patirtį įgijau kartu su ištikimu broliu, kurio vardas Džonas Landas. Šis dvasinis (ir fizinis) milžinas mane kai ko išmokė apie meilės ir šviesos bendrystę. Leiskite man šiandien pasidalyti dviem pavyzdžiais.

Kilo nedidelių sunkumų su vienu iš mūsų ankstyvo ryto seminarijos mokinių. Turbūt aš dažniausiai tik pavartydavau akimis. Tačiau Džonas pasirinko mylėti ir siekti šviesos. Kai susitikome pakalbėti apie tą mokinį, Džonas pradėjo sakydamas: „Meldžiausi dėl jo praėjusią naktį.“ Toks beveik įprastai ištartas teiginys privertė mane stabtelėti. Džonas parsinešė to vaikino vardą į savo namus, kur buvo pilna meilės ir klausė Dangiškąjį Tėvą, kaip galėtų geriau pažinti ir suprasti šį mokinį. Kad mylėtume savo mokinius, ypač taip kaip juos myli Viešpats, reikia siekti apreiškimo ir veikti pagal jį.

Antrą istoriją papasakosiu Džono žodžiais.

„Viešpats tikrai žino apie Savo mokinius. Prisimenu vieną vaikiną, kuriam sunkiai sekėsi. Tiesą sakant, daug mėnesių bandžiau nekreipti dėmesio į jo sarkazmą. Tai buvo kančia.

Paruošiau pamoką ir tikrai nekantravau. Džiaugiausi dėl to, kaip sklandžiai pavyko pasiruošti. Net radau vaizdinę pamoką. Tai turėjo būti nepakartojama. Man atvykus į seminarijos pastatą, Dvasia kumštelėjo sakydama man: „Džonai, turi mokyti apie maldą“. Maldą? Iš tiesų norėjau mokyti savo paruoštą šaunią pamoką. Nebuvau paruošęs pamokos apie maldą.

Stovėdamas klasės priekyje pasakiau: „Nežinau, kam to šiandien reikia, tačiau pamoką pakeisiu. Kažkam šioje klasėje reikia, kad mes visi kalbėtume apie maldą.“ Ši paprasta pamoka prasidėjo klausimu: „Kodėl mums reikia maldos?“

Tą vakarą kažkas pasibeldė į Džono duris. Ant slenksčio stovėjo tas, kuris pasidalijo kita šios istorijos puse. Pasirodo, naktį prieš tai Džono sudėtingas mokinys gavo pakvietimą iš savo merginos. Ji paprašė jo melstis, kad sužinotų, jog Bažnyčia yra tikra. Jos kvietimas drauge su brolio Lando netikėta pamoka apie maldą paskatino šį vaikiną veikti. Bėgant laikui Džonas matė, kaip keitėsi jo mokinys įgydamas tvirtą liudijimą apie sugrąžintąją Evangeliją ir galiausiai buvo užantspauduotas šventykloje su savo ištikima ir padrąsinančia mergina.

Labai retai suprantame, kodėl tokie dvasiniai įkvėpimai ateina, tačiau jei pasikliauname Viešpaties meile mūsų mokiniams, galime veikti pagal galingą apreiškimą ir Jo mylimiems vaikams perduoti dalelę Jo šviesos.

Kai siekiame apreiškimo mylėti taip kaip Dievas, esame skatinami atkreipti dėmesį į kiekvieną mokinį ir kiekvieną individualiai mokyti. Rezultatas yra išties labai asmeniškas. Šį asmeninį požiūrį Viešpats parodė per Nefio patirtį, kai šis bandė gauti plokšteles. Nefis liudijo: „Ir aš buvau vedamas Dvasios, nežinodamas iš anksto, ką turėsiu daryti. Nepaisydamas to, aš ėjau.“¹³

Tarp Nefio ir plokštelių buvo Labanas. Viešpats nurodė Nefiui nužudyti Labaną. Labai nenorom jis pakluso. Tą pačią naktį tarp Nefio ir plokštelių atsirado ir Zoramas. Tad kodėl Zoramui Nefis nepritaikė to paties dėl Labano gauto apreiškimo? Kodėl Nefis dar kartą nepakėlė kalavijo?

Viešpats pažinojo Zoramą, o Nefis pažinojo Viešpatį ir pasitikėjo Dvasios vadovavimu. Viešpats žinojo, kad Zoramas bus „tikras […] Nefio draugas.”¹⁴ Argi nesame dėkingi, kad nuo pradžių Nefis siekė asmeninio apreiškimo ir buvo „vedamas Dvasios“?¹⁵

Mokytoją gali bauginti atsakomybė jausti Dievo meilę kiekvienam mokiniui ir gauti apreiškimą, kaip padėti kiekvienam asmeniškai. Paguodos galime semtis mastydami apie savo pašaukimą ir atsakomybę kaip apie partnerystę su Kristumi.

Vyresnysis Džefris R. Holandas kvietė mus: „Darbuokimės petys petin su vynuogyno Viešpačiu, padėdami visų mūsų Dievui ir Tėvui įvykdyti didžiulę Jo užduotį – atsakyti į maldas, teikti paguodą, nušluostyti ašaras ir sustiprinti nusilpusius kelius. Jei tai darysime, tapsime panašesni į tikruosius Jėzaus Kristaus mokinius [ir mokytojus], kokie turime būti.“¹⁶

Mūsų jaunuoliams ir jauniems suaugusiesiems reikia jausti ir pažinti Viešpaties meilę bei šviesą ir pasikliauti jomis. Jei tik leisite, Gelbėtojo meilė per jus galės ateiti jūsų mokiniams. Mokiniai atpažins ir gaus asmeninį apreiškimą, kai pajaus Jo meilę. Jie supras, ką reiškia „vaikščioti Jo [meilės] šviesoje“.¹⁷ Liudiju, kad ši meilė ir šviesa padės jiems tapti tokiems kaip mūsų Dangiškasis Tėvas bei mylimas Gelbėtojas ir sandoros keliu eiti atgal pas Juos. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.