2:3

Angelai ir nustebimas

Vyresnysis Džefris R. Holandas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo

Bažnyčios švietimo sistemos mokymo transliacija • 2019 birželio 12 d. • Bažnyčios biurų pastato pirmo aukšto auditorija

Savo įžanginėje maldoje brolis Petersonas paminėjo „šeimą“; tai mane sujaudino tada ir tebejaudina dabar. Man malonu būti su jumis šiame kasmetiniame renginyje, kuris man yra lyg šeimos susirinkimas. Mane įkvėpė kiekvienas brolio Vebo, sesers Kordon ir vyresniojo Klarko pasakytas žodis. Meldžiu, kad būčiau vienos minties su šiais trimis kalbėtojais.

Jus pasveikinau užsimindamas apie brolio Pytersono paminėtą šeimą – tiesiogine prasme jūs man tokie esate, ir norėčiau, kad tuo tikėtumėte. Savo šeima jus tikrai laiko valdybos pareigūnai, tačiau man jūs esate šeima labai ypatingu būdu.

Savo pirmąją sutartį su BŠS aš ir Patricija pasirašėme prieš 54 metus, ir nuo tada beveik kasmet vienaip ar kitaip dalyvaujame jūsų gyvenime. Kai savo gyvenimą nusprendę paskirti seminarijoms ir institutams net nežinojome, kokį stiprų ir nepertraukiamą ryšį tuomet užmezgėme. Buvome nepatyrę, ir jei ne kolegų mokytojų, prižiūrėtojų, administratorių bei kitų žmonių draugystė ir broliška/seseriška meilė, tai tikrai manau, kad būtume pristigę pasitikėjimo tęsti šį darbą. Nuo pat pirmųjų dienų šioje programoje atsiradę draugystės ryšiai dabar, praėjus daugiau nei pusšimčiui metų, vis dar glosto mums širdį. O kur dar tie šimtai, spėju, kad galbūt net tūkstančiai, studentų, kuriuos mokėme ir mylėjome. Meldžiu, kad Bažnyčios švietimo sistemoje niekada neprarastumėme šio šeimynos jausmo. Tai viena iš priežasčių, kodėl norėjome čia tarnauti.

Kadangi jau užsiminiau apie meilę, tai šiandien noriu jums pasakyti tai, kaip smarkiai visi visuotiniai įgaliotiniai ir visuotiniai Bažnyčios pareigūnai jus myli ir jumis pasitiki. Tarybose ir komitetuose, kaip ir šiandien kartu su daugybe visuotinių įgaliotinių, praleidžiame gana daug laiko. Nežinau, kiek laiko praleidžiame, bet spėju, kad maždaug 30–35 proc. visuotinių įgaliotinių ir pareigūnų laiko (vėliau jie galės pataisyti) praleidžiame, vienaip ar kitaip, kalbėdami apie Bažnyčios jaunimą – tas amžiaus grupes, kurias, kalbant bendrai, jūs esate įdarbinti mokyti, plius tuos, kurie ruošiasi pas jus ateiti. Kalbame apie tai, kokiame pasaulyje jie gyvena, su kokiais iššūkiais susiduria ir kokios realijos juos pasitinka vis jaunesniame amžiuje. Ne visos tos realijos yra blogos, tačiau yra ir tokių. Šiems jauniems žmonėms reikia visos įmanomos pagalbos, bet, laimei, jiegali ją gauti. Prie šio laivo šturvalo stovi Dievas, tad į uostą jis atplauks saugiai. Jis tam paruošė viską, kas būtina.

Pavyzdžiui, niekad nelaikiau to atsitiktinumu, kad seminariją mokiniai pradeda lankyti tokiame pačiame amžiuje, kokio buvo Džozefas Smitas, kai išvydo Pirmąjį regėjimą. Manau, kad Tėvas Danguje jautė, jog būdamas 14-os Džozefas Smitas jau buvo pakankamai brandus pradėti savo pranašiškos misijos kelionę. Tad ar galime manyti, jog, bendrai paėmus, nuo maždaug tokio amžiaus jaunuoliai gali pradėti brandinti liudijimą apie Jėzaus Kristaus Evangeliją ir kad ateityje (labai viliamės) tas liudijimas taps galinga vedančia jėga per visą likusią amžinybę?

Štai kodėl Viešpats įkvėpė tokią šios mūsų programos struktūrą: paveikti bręstančio vaikino ar merginos širdį stiprinant mūsų ryšį su jais, parūpinant jiems rimtų užsiėmimų savaitės eigoje, o ne kliaunantis vien Šabo mokyklos potyriais. Kadangi Bažnyčia pereina prie į namus orientuotos ir Bažnyčios palaikomos mokymo programos, galime išdidžiai pasakyti, kad BŠS su savo kasdienėmis pamokomis ir studijavimo namuose akcentu visuomet ėjo tokia kryptimi. Šie dabartiniai koregavimai seminarijas ir institutus kaip niekad anksčiau priartina prie Bažnyčios pagrindinės mokymo programos.

Beje, kalbant apie tai, leiskite man užsiminti apie malonius žodžius, išgirstus iš pirmininkaujančių brolių, paprašiusių, kad seminarijos mokymo programa būtų suderinta su Bažnyčios ketverių metų Raštų mokymo programos rotaciniu kalendoriumi. Vienas dalykas yra tuos malonius žodžius išgirsti, bet visai kas kita yra juos išgirsti iš mūsų valdybos pirmininko lūpų. Leiskite man priminti, kas yra tos mūsų valdybos pirmininkas. Štai ką pasakė prezidentas Nelsonas, paskelbdamas apie šias permainas:

Nuo 2020 seminarijos kursas bus studijuojamas pagal metinį tvarkaraštį. Pamokose bus studijuojama pagal tą pačią Raštų knygą, kuri naudojama vadovėlio „Ateik ir sek paskui mane“ mokymo plane. Šis pakoregavimas praturtins į namus orientuotą ir Bažnyčios palaikomą vieningą Evangelijos studijavimą namuose, sekmadieninėje mokykloje ir seminarijoje.

„Kviečiu apsvarstant šį pasikeitimą apmąstyti savo ateitį. Jūsų potencialas paveikti pasaulį labiau, nei bet kuri anksčiau gyvenusi karta, visiškai priklauso nuo jūsų pasišventimo Viešpačiui Jėzui Kristui lygmens. Kiekvienas turite pareigą padėti mokyti Jo Evangelijos savo namuose tuos, su kuriais gyvenate. Seminarija ir institutas padės jums pertvarkyti savo namus taip, kad jie taptų tikėjimo šventove, vieta, kurioje mokoma Jėzaus Kristaus Evangelijos, jos mokomasi, pagal ją gyvenama ir ji mylima.“

Nežinau kaip jūs, bet aš šioje programoje esu jau ganėtinai ilgai, ir tikrai seniai girdėjau, kad pats Bažnyčios prezidentas taip konkrečiai ir padrąsinančiai asmeniškai mums kalbėtų šia tema. Dėkoju už tai, prezidente Nelsonai. Leiskite pasakyti, jog nepamenu, kad nuo pat mano tarnavimo šioje programoje pradžios mūsų Broliai taip betarpiškai bendradarbiautų su seminarijų ir institutų personalu, svarstytų ir koreguotų šios programos politiką. Koks jaudinantis laikas dabar būti šioje Bažnyčios švietimo sistemos šeimoje.

O dabar pereikime prie viso šito esmės, prie to, dėl ko čia šiandien susirinkome ir dėl ko kasdien bei kas savaitę mokome – mokinio, viso mūsų rūpesčio ir meilės centro.

Pasauliui vis labiau pasaulietiškėjant turime išmokti būti vis naudingesni ir pavyzdingesni mūsų vaikinams ir merginoms, kurie savo tikėjimą turi ginti gyvendami tokioje kultūroje, kuri dažnai tą tikėjimą neigia, arba dar blogiau, jį žemina. Praraja tarp mūsų tikinčio jaunimo ir kartais priešiško juos supančio pasaulio, bent kalbant bendromis frazėmis, kasdien vis platėja. Tokia, žinoma, yra pastarųjų dienų pranašysčių „duotybė“, tačiau nuo to nesidaro nei maloniau apie tai kalbėti, nei linksmiau su tuo susidurti. Tokiame trumpame pasaulio apibūdinime mūsų mokiniai, dėl tam tikrų savybių, yra mielai vadinami „Z karta“. Šios savybės sąlygoja tam tikrus mokymo iššūkius.²

Jie yra visuomet prie kažko prisijungę. „Jie niekada nepažinojo pasaulio be interneto, mobiliųjų telefonų [ar į ausis įstatomų ausinių]. … [Jiems] visuomet egzistavo Google.“³ Jie nėra matę telefono su diskiniu numerio rinkikliu ar skambinę iš kažkokios būdelės. Bet tiek to, nes šiai grupei vis tiek labiau patinka rašinėtis žinutėmis.
Per šį visuotinį elektroninį tinklą juos nuo labai ankstyvo amžiaus pasiekia skandalingoji ir destruktyvioji pornografija.
Jie yra linkę „[palaikyti] gėjų santuokas ir translyčių asmenų teises … tokia jau kasdienybė. Mažai tikėtina, kad „Z“ žmogus neturėtų [artimo] draugo iš LGBT bendruomenės.“⁴ Dėl šio socialumo nyksta plonutė linija tarp draugiškumo ir tolerantiško elgesio – sunku net ją užbrėžti.
„Jie yra post-krikščionys. Beveik ketvirtadalis (23 procentai, ne mūsų PDŠ mokinių, bet iš to pasaulio, į kurį žvelgiame) Amerikos suaugusiųjų – ir trečdalis „tūkstantmečio kartos“ žmonių – yra „jokie“ – nepriskiriantys savęs prie jokios religijos. Daug „Z“ žmonių auga namuose, kuriuose nėra jokios religijos, tad jie savo gyvenime [neturi] jokios patirties ir [supratimo] apie religiją“.⁵
Neseniai atliktos Australijos paauglių požiūrio į religiją studijos rezultatai mirgėjo žiniasklaidos antraštėse: 52 proc. paauglių savęs nepriskiria jokiai religijai ir tik 37 procentai tiki Dievu.⁶
Pastorius ir rašytojas Džeimsas Emeris Vaitas daug rašo apie jų dvasines aplinkybes. Jis pasakė: „Pirma, jie yra pasimetę. Jie ne tik gyvena post-krikščioniškame kultūros kontekste ir yra jo formuojami. Jie net neturi Evangelijos ar jos konteksto atminties. Jų dvasinio neraštingumo lygis yra tiesiog pribloškiantis. … [Antra], jie neturi vadovų. Šeimose jie mažai teauklėjami arba visai neauklėjami; nedaug jiems tepadeda ir pastangos šviestis internete.“⁷
Viename dienraščio USA Today straipsnyje „Z karta“ pavadinta pačia vienišiausia iš mūsų pažinotų subgrupių.⁸ Tame straipsnyje cituojama 2010 m. BJU atlikta studija, kurios išvados teigia, kad (cituoju) „vienatvė sąlygoja tokį pat mirtingumą, kaip ir kasdien surūkomos 15 cigarečių. Todėl tai net pavojingiau, nei nutukimas.“⁹
Apie 53 proc. trylikamečių Amerikos merginų yra nepatenkintos savo kūnu. Joms sulaukus 17-os metų šis skaičius išauga iki 78 proc. Virš 50 proc. paauglių merginų ir 30 proc. paauglių vaikinų užsiima nesveiku svorio kontrolės elgesiu, tokiu kaip nevalgymu, pasninkavimu, cigarečių rūkimu, vėmimo sukėlimu ir laisvinamųjų vartojimu.¹⁰
Ir, galiausiai, jie trumpai teišlaiko dėmesį. Pranešama, kad „Z“ žmonės dėmesį vidutiniškai teišlaiko maždaug aštuonias sekundes.¹¹ Manęs jie būtų nebesiklausę jau po trijų čia pateiktų punktų.

Ką gi, seminarijos ir instituto mokytojai visų šių problemų per naktį neišspręs, tačiau Broliai tikisi, kad būsite gerai apsiskaitę, gerai pasiruošę, dvasiškai susiderinę ir visiškai pasiruošę tinkamu būdu ir tinkamu metu atsakyti į klausimus apie tai bei reaguoti į iškilsiančias problemas. Per savaitę su mokiniais galite bendrauti daugiau nei beveik visi kiti mokytojai Bažnyčioje, tad darykite tai išmintingai ir žinokite, kad Broliai nori ir tikisi jūsų pagalbos – tiek formalios, tiek neformalios, tiek klasėje, tiek už jos ribų – mokant Bažnyčios tvarkos, praktikų ir doktrinų.

Būkite atviri, ypač atviri Dvasiai. Neperkraukite pamokos plano – palikite šiek tiek laisvesnio laiko. Jei liudijimui išsakyti ir diskusijai apie kokį nors šių laikų klausimą paskatinti reikia sutrumpinti pamoką, tai taip ir darykite, jei Dvasia kužda ir nurodo, kad tai dera.

Žinoma, tai turėtumėte daryti neperžengdami ribų – neprisiimdami tariamo kunigystės ar pagalbinės organizacijos vadovo vaidmens, nes tas vaidmuo nėra mūsų. Toks laviravimas ant ribos mūsų sistemoje problemų kėlė nuo pat pradžios ir visada taip bus. Šiam laviravimui prireiks sveikos nuovokos ir Dvasios vadovavimo, tačiau šio iššūkio imtis tikrai verta, o Broliai jums ploja už tokias pastangas. Reikalingi visi, o žinia turi būti aiški ir nuosekli kiekviename lygyje.

Nes jeigu trimitas duotų neaiškų garsą, kas rengtųsi į mūšį? … Taigi …, karštai trokštantys dvasinių dovanų, siekite jų bažnyčios ugdymui.“¹²

Akivaizdu, kad veikiant tokioms nepaprastoms šių laikų jėgoms prireiks tokio galingo Evangelijos mokymo, kad absoliučiai niekas nesugebėtų pajudinti mūsų jaunuolių tikėjimo ar nuklaidinti nuo kelio jiems iš jūsų pamokos sugrįžus į pasaulį. Kalbėti apie tokį mokymą yra paprasčiau, nei tai daryti, tačiau visi galime būti geresni. Galime būti galingesni mokytojai, nei kartais esame. Imdamiesi šios nelengvos užduoties prašau nepamirškite vieno dalyko, kurį jums šiandien pasakysiu: atminkite, kad mokinys – tai ne talpa, kurią reikia pripildyti; jis yra ugnis, kurią reikia uždegti.

Mes, Evangelijos mokytojai, esame dvasiniai padegėjai. Mūsų pamokos turi būti padegamaisiais užtaisais. Turime būti lyg kokie piromanai. Kol apie mane dar nepranešėte Broliams ar policijai, leiskite paaiškinti.

Mane visuomet stebina, kaip Mormono Knygoje beveik per kiekvieną reikšmingą mokymo akimirką naudojama frazė, jog asmuo buvo mokomas su „galia ir valdžia.“¹³ To labiausiai trokštu pats mokydamas, viliuosi, kad to trokštate ir jūs.

Prašau, nesupraskite neteisingai. Nekalbu apie balso decibelų pakėlimą, teatrališką mokymą ar ypač apie perdėtą emocingumą. Labiau kalbu apie tai, kas iš esmės paprasčiausiai yra Dvasios dalykai – juk pas skirtingus mokytojus Dvasia pasireiškia labai skirtingai, nes patys esate skirtingi. Turite išlikti savimi. Negalite būti Briusu Makonkiu, Boidu Pakeriu ar Raselu Nelsonu, nors neprošal mums būtų savęs paklausti, kodėl šie mokytojai mus taip veikia. Taigi, kuo daugiau mokykitės iš didžių praeities ir dabarties mokytojų, tačiau, žinoma, galiausiai vis tiek turėsite mokyti natūraliai, turėsite mokyti savaip. Kad ir kaip mokytumėte, rezultatas turi būti galingas, autoritetingas mokymas.

Leiskite man panaudoti du Mormono Knygoje užrašytus pavyzdžius. Helamano 5 skyriuje pateikiamas pasakojimas apie Nefį ir Lehį, kurie buvo pavadinti savo protėvių vardais. Jiems buvo duota užduotis mokyti Zarahemlos žemėje esančius lamanitus. Nefis su Lehiu mokė ne tik šią problematišką grupę, bet dar ir „atskalūnus“ – t. y. atsimetusius nefitus, pabėgusius ir prisijungusius prie lamanitų, kurie buvo priešiški Dievo pranašams. Nežinau kaip jūs, bet aš ne labai džiūgaučiau ankstyvą pirmadienio rytą matydamas šių dviejų priešiškai nusiteikusių grupių auditoriją. Tuo metu lamanitai buvo priešiški, pikti ir kupini ryžto atkeršyti nefitams už tai, ką jie jau buvo seniai pamiršę. Lyg jų būtų maža, dar buvo vietinių atskalūnų eks-mormonų (tai jie save vadino „mormonais“, ne aš), kadaise priklausiusių kunigų kvorumui, dalis kurių galbūt ištikimai tarnavusių misijose, o dabar išklydusių iš kelio. Kadaise jie mokė mūsų labui, o dabar moko prieš mus, prieš Dievo karalystę.

Kad ir kaip ten būtų su tomis dviem labai problematiškomis grupėmis, Raštai apie Nefį ir Lehį sako taip: „Jie pamokslavo su tokia didele galia, kad įtikino daugelį tų atskalūnų, kurie buvo perbėgę iš nefitų. … Ir buvo taip, kad [jie] pamokslavo [ir] lamanitams su tokia didele galia ir valdžia – nes jiems buvo duota galia ir valdžia, idant galėtų kalbėti, ir jiems taip pat buvo duota, ką kalbėti“.¹⁴ Čia stabtelėkime akimirkai. Stabtelėkime minutėlę pamąstyti, kaip būtų nuostabu, kad kiekvienas mokytojas Bažnyčios švietimo sistemoje – ar Bažnyčioje apskritai – galėtų žinoti šiuos du dalykus: kaip kalbėti ir ką kalbėti, kai ima kalbėti. Tai būtų tikroji liežuvių dovana, kad ir jūsų gimtąja kalba. Kiek suprantu, būtent šią dovaną čia ir gavo šie du veikėjai. Jiems „buvo duota [didi] galia ir valdžia, idant galėtų kalbėti, ir … buvo duota … ką kalbėti. Todėl, jie kalbėjo taip, jog didžiai nustebino lamanitus“.¹⁵

Ar žodis nustebino jums neprimena vienos ankstesnės istorijos Mormono Knygoje? Ar prisimenate Mozijo 27 skyrių, kur Alma ir Mozijo sūnūs „vaikščiojo, maištaudami prieš Dievą“? 11 eilutėje rašoma, kad „jiems pasirodė Viešpaties angelas; ir jis nusileido lyg debesyje; ir kalbėjo lyg griaustinio balsu, kuris privertė drebėti žemę, ant kurios jie stovėjo“.¹⁶

Atleiskite, kad vėl jums išsakysiu vieną mažytę savo redakcinę pastabėlę. Ar manote, kad toji žemė ten tikrai drebėjo? Ar tikrai manote, kad jei ten būtumėte kas 40 pėdų išdėlioję Richterio skalę, tai ji būtų parodžiusi penkis ar šešis, ar net aštuonis ar devynis balus, kas sąlygotų cunamius didžioje gelmėje ir viso kraštovaizdžio pokyčius sausumoje? „Galimas dalykas. Galbūt kažkada. Galbūt tikrai taip buvo, bet, kalbant apie šį konkretų atvejį (pagal pateiktą kontekstą), aš nesu linkęs taip manyti. Manau, kad tai labiau buvo vienas iš tų asmeninių žemės drebėjimų, kurį Viešpats kiekvienam asmeniškai pritaikydamas sukelia žmogaus viduje. Manau, kad Almai ir Mozijo sūnums toji žemė tikrai sudrebėjo, bet kas žino, ar ji sudrebėjo ir kam nors kitam.

Esu tikras, kad savo pamokų metu jūs irgi patiriate kažką panašaus. Jūsų pasakyti žodžiai vieną mokinį paveikė taip stipriai, kad jis išbalo, apsiašarojo ir sujudo jo sielos gelmės, tačiau jo dešinėje ar kairėje sėdinčių mokinių tie jūsų žodžiai nepaveikė. Panašiai nuolat nutinka ir misijose. Žinote tai, patys tai darėte! Misionierių pora kažkur miegamojo mikrorajono bute moko vieną šeimą. Jų pamoka taip sudrebina tą šeimą ir pakeičią jų širdis, kad net sujuda 106 buto pamatai, tačiau kaimyniniame 105 bute gyvenantys žmonės ir toliau sau palaimingai žiūri Amerikos dievaitį, o 107 buto gyventojai bando išsiaiškinti Green Bay Packers/San Francisco 49 rungtynių rezultatą. Nežinau, ar bus pažadėtas Richterio skalės žemės drebėjimas, kalbant geologiškai, tačiau manau, kad Viešpats ir Raštai jums visuomet žada asmeninių žemės drebėjimų, pakeisiančių jūsų mokinius iki pat jų esybės gelmių, sudrebinsiančių žemę po jų kojomis. Atleiskite už nuklydimą nuo temos.

Toliau Mozijo 27 skyriuje nuo 12 eilutės rašoma:

„Ir toks didelis buvo [Almos ir Mozijo sūnų] nustebimas, toks didis buvo jų nustebimas, kad jie parpuolė ant žemės ir nesuprato žodžių, kuriuos [angelas] kalbėjo jiems. …

Ir dabar Alma ir tie, kurie buvo su juo, vėl parpuolė žemėn, nes didis buvo jų nustebimas; nes savo pačių akimis jie matė Viešpaties angelą; ir jo balsas buvo kaip griaustinis, drebinantis žemę;

Ir dabar Alma buvo taip apstulbęs, jog tapo nebylys ir nebegalėjo atverti burnos; taip, ir jis neteko jėgų, netgi tiek, kad nebegalėjo pajudinti rankų“.¹⁷

Mąstau, meldžiuosi ir viliuosi, kad Bažnyčios Švietimo Sistemos mokymas taptų tikrai stulbinantis. Tuos mokinius turime apstulbinti ir tai turime daryti su „Dievo galia ir valdžia“¹⁸, kuri suteikiama mokytojui (profesionalui ar savanoriui), drąsiai ir sąžiningai mokančiam Jėzaus Kristaus Evangelijos. Galbūt žinote kokia yra angliško žodžio nustebinti kilmė? Net neįsivaizduoju kokia to žodžio kilmė pakeistoje egiptiečių ar hebrajų kalboje, tačiau anglų kalboje jis kilęs iš žodžio „tonare“, reiškiančio griaustinis.¹⁹

Ar tai padeda jums suprasti, kodėl po atsivertimo, Alma pasakė: „O, kad būčiau angelas ir galėčiau pasiekti savo širdies troškimą, kad galėčiau išeiti ir kalbėti Dievo trimitu, drebinančiu žemę balsu, ir šaukti atgailą kiekvienai liaudžiai!

Taip, norėčiau lyg griaustinio balsu skelbti atgailą ir išpirkimo planą kiekvienai sielai, kad jie atgailautų ir ateitų pas mūsų Dievą, idant daugiau nebebūtų sielvarto ant viso žemės veido.²⁰

Taigi, mano brangieji BŠS draugai, dabar aišku kodėl Alma nori angeliškos įtakos, griaustinio balso, kuris skamba lyg žemę drebinantis Dievo trimitas. Tai paprasta – kas paveikė jį, paveiks ir kitus! Mokiniai turi kristi aukštielninki ir tris dienas atgailauti, turi patirti tokį didį apsivalymą, kad niekada nebenuklystų nuo jo poveikio, gyventų visiškai atsidavę Dievo karalystės statymui per amžių amžius. Štai kas yra galingas mokymas. Mes, kaip ir Alma, suvoksime, kad nesame angelai ir neturėsime tokio poveikio kaskart susitikę su mokinių grupe. Tačiau nuostabioji mūsų BŠS pašaukimų ir darbų pusė yra ta, kad turime progą pabandyti tai padaryti (kalbant perkeltine prasme), ir tam pabandyti klasėse mums yra suteikiamos pakartotinos progos.

Taigi, sugrįžkime į Helamano 5 skyrių. Atminkime, kad Nefis ir Lehis irgi nebuvo angelai, o tiesiog geri, mirtingi mokytojai, turintys misiją ir žinią, kurią mokė su „didele galia ir valdžia“ Jiedu regėjo, kaip atgailai pasikrikštijo ir į Dievo bažnyčią atėjo 8000 lamanitų.²¹ Kaip pasakojime apie iš dangaus nusileidusią ugnį ir liepsnojusią Dvasią, šio susirinkimo „mokinių“ sielas uždegė tiesa. Iš patirties galiu pasakyti, kad „8000“ bet kurios pasaulyje esančios misijos porininkystės savaitinėje zonos ataskaitoje atrodytų visai neblogai.

Gal dar leisite man trumpai pakalbėti apie kitą mokytoją, kuriam ne tik buvo uždegta siela, bet kuris savo kūnu turėjo sumokėti pačią didžiausią kainą – būti padegtas.

Iš visuose Raštuose minimų pranašų nuo pat savo paauglystės labiausiai žaviuosi Abinadžiu. Į pasakojimą Abinadis įžengia kaip beveik nežinomas asmuo, neturintis jokio pranašiško paveldo ar žymios kilmės. Į užsispyrusią ir degraduojančią Zenifo koloniją Abinadis buvo pasiųstas tam, kad paskelbtų atgailą Zenifo sūnui ir apgailėtinam įpėdiniui Karaliui Nojui. Šį pasakojimą jūs žinote.

Nojus iš karto duoda įsakymą nužudyti ir Abinadis turi bėgti. Po dviejų metų slapstymosi Abinadis vėl išeina mokyti ir liudyti. Čia stabtelėsiu, kad nusišypsočiau dėl šio pranašo, iš pažiūros, demonstruojamo vaikiško nekaltumo visoje šioje istorijoje. 24 mėnesius išbuvęs visiškoje vienumoje jis apsirengė taip, kad niekas jo neatpažintų, bet vos sugrįžęs tarė tokius pirmuosius žodžius: „Taip Viešpats įsakė man, sakydamas: Abinadi, eik ir pranašauk“.²² Čia turiu suabejoti dėl jo aprangos maskuotės efektyvumo, bet tik ne dėl jo tikėjimo ir ryžto.

Už drąsų pranašavimą apie Karaliaus Nojaus ir jo rūmų bjaurystes Abinadis yra suimamas ir atvedamas prieš tą patį tribunolą, kurį buvo savo žodžiais pasmerkęs. Negailestingai šios tarybos tardomas šis galingas pranašas „atlaikė visus jų klausimus … ir pergalėjo juos su visais jų žodžiais“.²³ Perėjęs nuo gynybos į puolimą jis pradeda dėstyti daugiau nei penkiuose skyriuose užrašytą doktriną, kuri yra viena galingiausių visoje Mormono Knygoje. Bet jam vos pradėjus tai daryti, sąžinės kamuojamas ir pats prasikaltęs Nojus ima reikalauti jį nužudyti.

Abinadis liudija karaliaus Nojaus teismui

Ir visa tai paruošė sceną tam, kas amžiams įsismelkė mano sielon – na ne taip, kaip tai savo nuostabiame paveiksle vaizduoja Arnoldas Fraibergas, bet gana panašiai.²⁴ Bet kuriuo atveju, kadangi Abinadis buvo kalinys, jis tikrai turėjo būti kažkaip surištas, jam turėjo būti uždėtos kažkokios grandinės, kalbant šių laikų terminais. Tačiau nežinome jo amžiaus. Fraibergas jį nutapė kaip senyvo amžiaus, arba vyresnio amžiaus, tačiau tekste apie tai neužsimenama. Nežinau kiek metų jam buvo. Ar stiprus fiziškai? Nežinau, bet jis du metus gyveno atsiskyręs ir greičiausiai neturėjo daug maisto. (Prisiminkime, kaip Eliją maitino varnai.²⁵ Ar esate matę varno nagus? Tikrai nemanau, kad tie paukščiai galėjo daug panešti.) To nežinome, bet, atsižvelgiant į aplinkybes, Abinadis turbūt buvo alkanas, pavargęs ir bent kažkiek fiziškai išsekęs.

Karalius Nojus sušunka: „Pašalinkite šitą vyrą ir nužudykite jį; nes ką gi mums daryti su juo. …

Ir jie žengė pirmyn ir bandė jį sučiupti; bet jis atsilaikė ir tarė jiems:

Nelieskite manęs, nes Dievas ištiks jus, jei pakelsite ranką prieš mane, nes aš dar neperdaviau žinios, kurios perduoti Viešpats siuntė mane;

nes Viešpaties Dvasia buvo ant jo; ir jo veidas švytėjo nepaprastu spindesiu, kaip kad Mozės, kai jis buvo ant Sinajaus kalno ir kalbėjo su Viešpačiu.

Ir jis kalbėjo su galia ir valdžia nuo Dievo“.²⁶

„Galia ir valdžia.“ Štai vėl tai minima. Kai pradėjęs rašyti šią savo kalbą norėjau papasakoti apie Abinadį, neprisiminiau, o galbūt ir nežinojau, kad šis pasakojimas baigiasi ta pačia fraze, kad jis mokė su galia ir valdžia. Ką gi, bičiuliai, viena yra tai skaityti iš spausdinto lapo, kita – regėti savo vaizduotėje ir išgirsti širdimi, lyg griaustinio balsu: „Nelieskite manęs, nes Dievas ištiks jus, jei pakelsite ranką prieš mane“.²⁷ Man sunkiai sekasi neapsiverkti skaitant šiuos žodžius. Mano širdyje jie vis dar skamba taip išdidžiai, taip drąsiai ir su tokia monumentalia jėga. Nėra požymių, kad jis šaukė. Nėra požymių, kad jis pajudino bent vieną raumenį. Saugomas ginkluotų sargų ir surakintas grandinėmis jis tikrai nedaug ką galėjo pajudinti. Bet akivaizdu, kad tai, ką ir kaip jis pasakė, suveikė. Sakau „akivaizdu“ nes nėra absoliučiai jokių požymių, kad kuris iš tų sargybinių, būtų kaip nors bandęs jį pašalinti, ar pats Karalius Nojus, ar kuris iš jo kunigų būtų ištarę nors vieną žodį per visus tuos keturis užburiančius skyrius.

Ką gi, tikrai neapžvelgsime visų Raštuose aprašytų tokio mokymo pavyzdžių, tačiau jų gausu. Kviečiu jus susirasti juos, apmąstyti ir sau paprašyti bent dalelės tokios dovanos savo pašaukimui atlikti.

Šitoks mokymas yra gana reiklus ir sunkiai įveikiamas. Jei pats būčiau žinojęs kaip tokiu būdu mokyti, tai tikrai būtų daug geriau sekęsi tai daryti. Bet žinau viena: jei jūs patys savo darbui nejausite aistros, tai greičiausiai ir jūsų mokiniai tos aistros nepajus. Leiskite pakartoti.Jei jūs patys savo darbui nejausite aistros, tai veikiausiai ir jūsų mokiniai tos aistros nepajus. O pats didžiausias tokios aistros šaltinis atsiskleidžia šiuose žodžiuose apie Abinadį: „Nes Viešpaties Dvasia buvo ant jo; ir jo veidas švytėjo nepaprastu spindesiu“.²⁸

Jei nuostabą keliančio mokymo raktas yra Dvasia – o taip ir yra – tai gana pavojinga kalbėti iš senų užrašų ar nuolat naudoti vieno iš savo kolegų mokytojų pavyzdžius, jau nekalbant apie monotonišką kurios nors kalbos iš visuotinės konferencijos skaitymą. Savo laiku tai buvo gerai ir efektyvu panaudojant pirmą kartą, tad tikrai visuomet stenkitės naudoti tai, kas jūsų mokymą darytų gyvesnį. Tačiau svarbiausia yra tai, ką jaučiate sakydami žodžius. To niekas nesugebės pakeisti. „O, kad būčiau angelas … kad galėčiau … kalbėti … drebinančiu žemę balsu!“²⁹ Atminkite: mokinys – tai ne talpa, kurią reikia pripildyti. Mokinys yra ugnis, kurią reikia uždegti. Ir jei tai darysime labai gerai, tai vieną dieną būsime verti susitikti su tais, kurie ant kuolo degė būtent už tai, kad galėtų titnagą pridėti prie plieno ir išgauti ugnį. Prašau, eikite, jūs, ant viso šio žemės rutulio esantys šlovės angelai – kalbant apie mūsų aptariamą auditoriją – prašau, eikite ir kelkite nuostabą savo mokiniams. Liudiju apie šio darbo dieviškumą. Liudiju apie jūsų pašaukimo dieviškumą. Mano mylimi broliai ir seserys, tai yra Visagalio Dievo darbas. Savo gyvenimo nesu atidavęs kažkokiai pasakėlei. Nei aš, nei jūs savo gyvenimo nesame atidavę kažkam, už ką, pasak Petro, būsime apkaltinti – t.y. už netiesos siekimą, už pasakėlių skleidimą, už gudriai išgalvotų netiesų dėstymą. Tai yra tiesa. Tai ne gudriai išgalvota pasaka. Aš tam esu atidavęs savo gyvenimą, o jūs ir kiti mano geriausi pažįstami žmonės atiduodate savąjį. Tai yra Visagalio Dievo tiesa, ir telaimina Jis jus per amžius už tai, kad jos mokote. Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.