Kodėl man reikia Jėzaus Kristaus

Treisė J. Brauning

Antroji patarėja Pradinukų organizacijos visuotinėje prezidentūroje

Labai svarbu suprasti mūsų santykius su Gelbėtoju.

„Kodėl man reikia Jėzaus Kristaus?“ Tai svarbus klausimas, kurį turite užduoti sau – ne kodėl visiems ar šeimai reikia, bet būtent „man“. Koks mano atsakymas į šį klausimą?

Atsakymą sau radau per asmeninius tikėjimo veiksmus: kasdien stengiantis gyventi pagal savo sandoras, įskaitant krikšto sandorą, ir mokantis klausytis Viešpaties balso per Jo Dvasią. Ir svarbiausia, puoselėjau savo santykius su Gelbėtoju.

Santykiai su Gelbėtoju

Užtikrintai galiu išvardyti priežastis, kodėl man reikia tėvų ar artimiausių draugų. Reguliariai puoselėjau tuos santykius. Jų vertė mano gyvenime yra tokia pat matoma ir reali, kaip ir laikas bei pastangos, skiriamos priartėti prie jų per tokius paprastus dalykus, kaip reguliarūs pokalbiai, jų pažinimas ir leidimas jų teisiai išminčiai veikti mano gyvenimą.

Panašiai galime puoselėti savo santykius su Jėzumi Kristumi. Būtina kasdien melstis Dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus vardu. Taip pat būtina pažinti Gelbėtoją tyrinėjant Raštus, skaitant pranašų ir apaštalų žodžius ir klausantis Dvasios. Aš stiprinu tuos santykius leisdama viskam, ką mokausi, veikti mano gyvenimą ir charakterį.

Taip pat apsvarstykite išgelbėjimo planą. Pavadinimas „išgelbėjimo planas“ reiškia, kad jums ir man – visiems žmonėms – reikia išgelbėjimo ir kad išgelbėjimas yra šio gyvenimo sumanymo dalis. Mums reikia pagalbos, patys negalime išsigelbėti.

Dievas atsiuntė mus į žemę su amžinu pažadu, kad parūpins Gelbėtoją Jėzų Kristų, kuris įveiks kliūtis, skiriančias mus nuo Dievo akivaizdos.¹ Ir kai sudarome sandorą su Dievu, Jis, neatimdamas mūsų galimybės rinktis, pažada padaryti viską, ką Jis gali, kad padėtų mums laikytis savo šventų pažadų Jam.²

Man reikėjo žinoti, kad Jis suprato

Buvau pakrikštyta, kai man buvo 16 ir gyvenau Niujorke. Iš pradžių jaučiau, kad praleidžiu daug laiko bandydama laviruoti tarp savo naujai atrasto tikėjimo su jo sandoriniais santykiais su Dievu ir savo santykių su draugais.

Bijojau, kad mokykloje neturėsiu draugų, su kuriais galėčiau bendrauti. Mano draugai buvo įpratę daryti dalykus, kurie, mano naujai rastu supratimu, kenkė mano dvasiai ir netiko man kaip priėmusiai Jėzaus Kristaus vardą. Žinojau, jog Jėzus Kristus nori, kad pasirinkčiau geresnius sprendimus.

Nežinojau, ar Gelbėtojas suprato, kokia draskoma prieštaravimų aš jaučiausi. Kiekviena diena darėsi vis sunkesnė, nes buvau kviečiama daryti tai, kas, žinojau, nėra gerai. Kartais tuos dalykus pateisindavau kaip nekenksmingus, bet žinojau, kad darau kompromisą, kurio neturėčiau daryti.

Man reikėjo žinoti, kad Gelbėtojas suprato, kokia vieniša ir kalta jaučiausi, kai net svarsčiau sumažinti Evangelijos standartus, kad galėčiau jaustis pritampanti prie draugų. Jaučiausi lyg skęsčiau. Man reikėjo išgelbėjimo. Man reikėjo Jėzaus Kristaus.

Kai mano santykiai su Juo sustiprėjo

Mano santykiai su Jėzumi Kristumi sustiprėjo, kai pati sužinojau, kodėl man Jo reikia. Tai buvo tada, kai pradėjau pereiti nuo tik žinojimo, kad turėčiau gyventi pagal Evangeliją, prie supratimo, kodėl noriu gyventi pagal Evangeliją, ir paprašiau padėti tai padaryti. Aš tiesiog atsiklaupiau ir išliejau širdį Dievui su viltimi, kad Jam rūpiu aš ir mano problema, kad išgelbėjimo planas buvo sukurtas tam, kad padėtų man, kad būtent mano laimė buvo to plano dalis.

Prezidentas Raselas M. Nelsonas mokė: „Kai jūs ir aš sudarėme sandorą su Dievu, mūsų ryšys su Juo tapo daug glaudesnis nei prieš sandorą. […] Dėl mūsų sandoros su Dievu Jis niekada nepavargs stengdamasis mums padėti, ir mes niekada neišnaudosime Jo gailestingos kantrybės mums.“³

Kalbėjausi su Dangiškuoju Tėvu apie tai, kaip jaučiuosi kalta, kaip nežinau, ką daryti, kad išsaugočiau ir standartus, ir draugus. Pasakiau Jam, kad jaučiuosi nelaiminga ir man tikrai reikia Jo pagalbos.

Būtent būdama ant kelių pradėjau jausti ramybę. Šis ramus jausmas padėjo man suprasti, kad Gelbėtojas žinojo, kaip jaučiuosi, ir kad Jam tai rūpi – iš tikrųjų, labai rūpi.

Kai pasenau ir įgijau daugiau supratimo, suvokiu, kad kiekvieną kartą, kai ateinu pas Dievą, prašydama pagalbos ar atleidimo, esu tarsi perkeliama į Getsemanės sodą, kur mūsų Gelbėtojas drebėjo iš skausmo ir kentėjo tiek kūnu, tiek dvasia už klaidas ir nuodėmes, kurios skiria mus nuo Dievo.⁴ Tai priminimas, kad Jis supranta, ką aš išgyvenu – geriau nei bet kas kitas galėtų.

Ne vieniša

Kai po maldos atsistojau, Dvasia padėjo man įžvelgti kai kuriuos dalykus ir įkvėpė daryti kitus dalykus. Pirma, prisiminiau, kad viena iš mano draugių buvo musulmonė ir jos niekada nebuvo prašoma nusižengti savo standartams, nes gerbėme jos tikėjimą ir supratome, kad yra dalykų, kurių ji nedarys. Jaučiausi įkvėpta pasidalyti savo nauju tikėjimu su draugais, kad jie taip pat daugiau suprastų apie mane ir kodėl man svarbūs nauji standartai.

Pradėjau po truputį. Vienai draugei papasakojau, kaip man sunku. Ji buvo maloni ir pagarbi. Ji man padėjo, kai kalbėjausi su kitais savo draugais. Ne visi suprato, bet laikui bėgant pamačiau, kad jie kuria planus, kuriuose galėčiau dalyvauti ir kurie nepažeidžia mano pažadų Dievui.

Žinau, kad visi galėtume labiau pasistengti, kad atsispirtume nuolatinei pasaulio įtakai. Sandorų laikymasis padeda tai padaryti, o Jėzus Kristus yra mūsų sandorų centre.⁵ Štai ką aš sužinojau – kodėl man reikia Jėzaus Kristaus.

Grįžti namo pas Dievą negaliu pati. Ir yra daug kasdienių mažų žingsnelių ir potyrių, kuriuos aš ir mes visi išgyvensime toje kelionėje namo. Bet kokie palaiminti, kaip sandoros sudarytojai ir vykdytojai, esame dėl to, kad Dievas „niekada nepavargs stengdamasis mums padėti“, kol ten nukeliausime.