Teigiamas Kristaus malonės poveikis

Bredlis R. Vilkoksas

Pirmasis patarėjas visuotinėje Vaikinų organizacijos prezidentūroje

Kai suprasime, kad Gelbėtojo malonė nėra užsitarnaujama ir kad ji visada pasiekiama, mūsų gyvenime gali įvykti nuostabių dalykų.

Kai tarnavau vyskupu, su nuostaba stebėdavau, kokį palengvėjimą pajusdavo jaunuoliai, kai susitikę su manimi atgailaudami išpažindavo kokią nors nuodėmę. Vis dėlto negalėjau nepastebėti pasikartojančio dėsningumo: jaunuoliai prisipažinę pasijunta geriau, o tada, nepaisant geriausių ketinimų, vėl prasižengia. Tada jie prisipažindavo, pasijusdavo geriau ir vėl prasižengdavo. Tokį ciklą praėję tris ar keturis kartus, jie dažniausiai pasiduodavo.

Buvau dėkingas, kad šie jaunuoliai buvo mokomi, jog Jėzus Kristus, per savo Apmokėjimą, suteikia jiems galimybę atgailauti ir pradėti iš naujo. Tačiau nerimavau, kad galbūt jie nepakankamai supranta kitą Gelbėtojo teikiamą palaiminimą: Jo malonę – galią iš Dievo¹, dieviškąją pagalbą ir „stiprybės dovan[ą], per kurią mes augame nuo ydingų ribotų sutvėrimų, kokie esame dabar, iki išaukštintų […] esybių“.²

Nusprendžiau aiškiau mokyti, kaip yra mokęs prezidentas Raselas M. Nelsonas, kad „atgaila […] yra procesas“³, kuriam dažnai reikia laiko ir daugkartinių pastangų.⁴ Norėjau, kad mano apylinkės nariai žinotų, jog Dievas pasitinka mus ten, kur esame, ir suteikia malonę, kad vestų mus per visą tobulėjimo procesą, kad ir kiek jis užtruktų.

Kaip jums gali padėti malonės supratimas

Prieš kelerius metus Brigamo Jango universitete atliktas daugiau kaip 600 jaunų suaugusiųjų tyrimas parodė, kad tie, kurie žinojo apie malonę ir ją suprato, pasižymėjo mažesniu depresijos, nerimo, gėdos ir perfekcionizmo lygiu.⁵ Papildomas tyrimas parodė, kad tikėjimas malone susijęs su didesniu dėkingumu, saviverte, gyvenimo prasme, pasitenkinimu gyvenimu ir optimizmu.⁶

Kitaip tariant, žmonės jaučia mažiau gėdos ir didesnę savivertę, kai supranta, kad malonę galima gauti čia ir dabar, o ne kai ją užsitarnaujame ar jos nusipelnome. Žinodami, kad Dievas mums padės, kad ir ką būtume padarę ar kiek kartų būtume Jį nuvylę, jaučiame įkvėpimą toliau stengtis.⁷

„Nuvyliau Dangiškąjį Tėvą“

Neseniai vienas misionierius susižeidė per vieną pasiruošimo dienos sporto veiklą ir buvo išsiųstas namo sveikti. Jis užsibrėžė aukštus tikslus – gauti reikiamą medicininę pagalbą ir grįžti į misiją. Tačiau per daug vienumoje praleidžiamas laisvas laikas netrukus paskatino senų įpročių atsinaujinimą.

Jis pasidavė nuodėmei, dėl kurios, kaip manė, atgailavo ir kurią buvo palikęs prieš savo misiją. Jis buvo nusivylęs ir nusiminęs dėl savikontrolės stokos. Kuo labiau jį kamuodavo depresija, tuo labiau jis pasiduodavo tiems blogiems įpročiams. Jis greitai įsisuko į niekur nevedantį ratą.

„Jaučiuosi lyg būčiau nuvylęs Dangiškąjį Tėvą, – tarė šis jaunuolis savo kunigijos vadovui. – Esu dėl to atgailavęs anksčiau, ir Dievas man atleido. Pažadėjau daugiau niekada to nebedaryti, bet dabar esu čia, tarsi niekada nebūčiau atgailavęs. Nenusipelniau Dievo atleidimo ar pagalbos. Tik ne dabar. Niekuomet.“

Jo kunigijos vadovas tarė: „Argi nesidžiaugi žinojimu, kad malonė yra dovana? Nereikia jos užsitarnauti ar nusipelnyti. Tereikia ją priimti norint toliau stengtis ir nepasiduoti.“⁸ Tas vadovas tada pasidalijo šiais vyresniojo Nylo L. Anderseno iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo žodžiais: „Kartais galime vėl paslysti, tačiau kuo greičiau ir nuolankiau klaupkimės ant kelių ir vėl keliaukime teisinga kryptimi.“⁹

Tas jaunuolis dar kartą pažvelgė į dangų, kur yra jam padėti galintis Gelbėtojas. Užgijo ne tik jaunuolio sužalojimai, bet ir jo širdis. Siekiant po vieną nedidelį tikslą ir naudojantis Jėzaus Kristaus teikiama malone, reikalai ėmė gerėti. Netrukus jis sugrįžo į misiją kupinas dėkingumo, savivertės, prasmės jausmo, pasitenkinimo gyvenimu ir optimizmo. Štai koks gali būti Kristaus malonės poveikis.