Šeštadienio popietinė sesija
„Būkite ramūs ir žinokite, kad aš esu Dievas“
Ištraukos
Kas kartą, kai ištikimai priimame, peržvelgiame, atmename ir atnaujiname šventas sandoras, mūsų dvasiniai inkarai dar tvirčiau ir patikimiau prisitvirtina prie Jėzaus Kristaus „uolos“.
[…] Kai mūsų gyvenimo pamatas statomas ant Gelbėtojo, esame laiminami tuo, kad galime būti „ramūs“ – turime dvasinį patikinimą, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas. […]
[…] Šabas yra Dievo diena, šventas laikas, skirtas atminti ir garbinti Tėvą Jo Sūnaus vardu, dalyvauti kunigystės apeigose ir priimti bei atnaujinti šventas sandoras. […]
[…] „Maldos namai“, kuriuose renkamės šabo dieną, yra susirinkimų namai ir kitos patvirtintos patalpos – šventos pagarbumo, garbinimo ir mokymosi vietos. […]
Šventykla yra kita šventa vieta, kuri konkrečiai paskirta Dievo garbinimui ir tarnavimui Jam bei amžinųjų tiesų mokymuisi. […]
[…] Mūsų namai turėtų būti geriausias švento laiko ir šventos vietos derinys, kur pavieniai asmenys ir šeimos gali būti „ramūs“ ir žinoti, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas. […]
Pažadu, kad, jei gyvenimo pamatą statysime ant Jėzaus Kristaus „uolos“, galime būti Šventosios Dvasios palaiminti ir gauti asmeninę bei dvasinę sielos ramybę, kuri įgalina mus pažinti ir atminti, kad Dievas yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kad esame Jo vaikai, o Jėzus Kristus – mūsų Gelbėtojas, ir kad galime būti palaiminti atlikti ir įveikti sunkius dalykus.